Išgirdus vėžio diagnozę, šeima ir artimieji patiria sudėtingą jausmų ir išgyvenimų kelionę, kuriai būdingas šokas, sielvartas, pyktis, nerimas, liūdesys, baimė.

Kiekvienas šeimos narys reaguoja ir prisitaiko skirtingai, ir visi šie jausmai yra normalios reakcijos į stresą ir sukrėtimus, kuriuos vėžys sukelia gyvenime. Tie jausmai nėra tik „problemiški" jausmai – jie yra žmogaus gyvybingumo ir  tarpusavio ryšio ženklai, kuriuos verta įvardinti, įsiklausyti ir švelniai priimti. Šeima gali stiprėti per šią kelionę, tapti dar glaudesnė ir įgauti naujų jėgų, kai kiekvienas noriai ieško kelio per šias emocijas eiti kartu.

• Šokas ir neigimas: Pirmieji žingsniai

Kai diagnozė atsiranda kaip netikėta žinia, šokas gali užtemdyti racionalias mintis.Sunku patikėti, bet šokas yra pakankamai bendra reakcija. Ji užtemdo racionalias mintis, paralyžuoja tavo veiksmus. Tu gal būt ir esi pajėgi suprasti informaciją, bet galvoti, kalbėti apie tai, tau nėra jėgų. Yra svarbu suteikti sau leidimą nebebūtinai būti „stabilia" visą laiką. Kreipiantis į artimuosius ar gydytojus, galima pasirinkti mažus, realius tikslus: skambutis gydytojui dėl informacijos, trumpa pokalbio su mylimuoju, seserimi, broliu, draugu, ar tiesiog poreikis tik būti šalia vienas kito. Mažais žingsneliais įsisąmoniname situaciją ir randame pradžią kelionei kartu.

• Baimė ir nerimas: Ateities laukimas

Baimė gali tapti nuolatiniu jausmu: kas bus su gydymu, kaip pasikeis dienos rutinai, ar atsinaujins liga. Nerimą dažnai kelia mintys apie ateitį. Svarbu pradėti atvirai  kalbėtis apie baimes, pamatyti jas kaip normalų signalą, o ne kaip trukdį. Praktiniai žingsniai: susitarti dėl kasdienės 5–10 minučių atsipalaidavimo ar trumpų pokalbių apie gydymo planus. Palaikymo grupės gali būti didžiulė pagalba, kai jaučiate, kad baimė pradeda temdyti šviesą ir viltį.

• Liūdesys ir sielvartas: Gyvenimo ženklai

Liūdesys apie artimojo kančias ar galimą jo praradimą yra natūralus. Leiskite sau verkti, nestabdykite ašarų, neslėpkite šypsenos, prisiminus giedras akimirkas. Priimkite save ir savo artimuosius, kuomet jie liūdi, kuomet jiems linksma.   šypsotis apie prisiminimus ir pasijusti priimtais išreiškiant savo jausmus.Tuo labiau, kad šviesūs ir geri prisiminimai  gali pasitarnauti kaip statomas tiltas į ateitį. Pasirūpinkite, kad būtų vietos prisiminti linksmuosius momentus – jie gali būti stiprus tiltas į ateitį. Kartu su artimaisiais sukurkite tradicijas, ritualus: paprastas laiškas ar žingsnis, kurį vienas iš jų įrašo prisiminimais, gali suteikti prasmės ir susiklausymo.

• Pyktis ir apmaudas: Kodėl…

Pyktis dažnai kyla dėl sutrikdyto gyvenimo plano. Apmaudas kartais slypi už atsakomybės augimo ar pokyčių santykiuose. Leiskite sau jausti šiuos jausmus ir išreikšti juos sau ar kitiems draugiškai. Taip pat svarbu pabrėžti, kad tai ne jūsų asmeninė kaltė – vėžys yra liga, o ne viso gyvenimo nuosprendis. Išsakykite poreikį būti mylimiems, bet taip pat suteikite teisę kitiems būti šalia su savo silpnybėmis.

• Kaltė: Dovanos ir ribos

Kaltės jausmas gali kilti jau vien dėl to, kad esate sveiki arba turite savo poreikių. Matykite bendrą tikslą, susitelkite į bendrą tikslą – būti šalia vienas kito. Patogi praktika: paprašykite pagalbos, kai jos reikia, ir patikrinkite, ar aplinkiniai supranta, kad jūsų poreikiai jiems taip pat svarbūs. Tai sveikas, normalus dalykas – rūpintis savimi nėra egoizmas, o būtinybė, kad galėtumėte būti šalia sergančio žmogaus.

• Bejėgiškumas: Apribota kontrolė

Bejėgiškumo jausmas gali kilti dėl to, kad kai kuriuos dalykus valdyti sunku. Įvertinkite, ką galite konkrečiai padaryti: paruošti paprastus valgymo planus, prisitaikyti prie gydymo grafiko, pasirūpinti namų tvarka ar tiesiog būti šalia ir klausyti. Mažos, konkrečios užduotys suteikia jausmą, kad kontrolė visgi egzistuoja – o kartu ir saugumo jausmas.

• Izoliacija:

Izoliacija gali kilti dėl to, kad bandote apsaugoti vienas kitą arba jaučiatės prislėgti, nusiminę. Svarbu reguliarūs bendravimo  momentai: šeimos pokalbiai, bendri ritualai ar net trumpi pasivaikščiojimai. Ieškokite paramos ir iš išorės – draugų, giminaičių ar paramos grupių, kurie gali suteikti saugios erdvės išlieti jausmus, nesijaučiant kaltu be kaltės jausmo.

Ką galite padaryti dabar, kad palaikytumėte vienas kitą ir išliktumėte šilumos šaltiniu:

• Skirkite laiką atviram dialogui kiekvieną dieną, net jei tai tik kelios minutės.
• Pripažinkite kiekvieno žmogaus jausmus, net jei jie skiriasi nuo jūsų suvokimo.
• Sukurkite praktiškas, realias užduotis – kasdieniniai ritualai ar atraminės procedūros, kvėpavimo pratimai, sveikas maistas, dienos rutina,  kurios tiesiogiai palengvina situaciją.
• Ieškokite pagalbos: psichologinės ar psichosocialinės pagalbos, paramos grupių ar socialinių darbuotojų, kurie gali padėti koordinuoti rūpybą ir resursus.
• Kurkite prisiminimų ir džiaugsmo laikmenas: nuostabos ir staigmenų akimirkų laiškai, nuotraukos, dovanėlės, kurios primena  artumą ir svarbumą vienas kito, kurie primena meilę ir ryšį.

Poveikis šeimos santykiams 

Vėžio diagnozė dažnai keičia esamus santykius ir vaidmenis šeimoje.

• Bendravimo pokyčiai: Šeimoms gali būti sunku atvirai aptarti savo baimes ir rūpesčius. Kai kurios gali bandyti apsaugoti sergantį vėžiu asmenį, nebūdamos visiškai atviros dėl savo jausmų.
• Vaidmenų pokyčiai: Šeimos vaidmenys dažnai keičiasi, kai kurie šeimos nariai prisiima pagrindines priežiūros pareigas, o tai lemia kasdienio gyvenimo, finansų ir karjeros pokyčius.
• Palaikymo poreikis: Atviras ir sąžiningas bendravimas yra būtinas norint įveikti sunkumus ir gali padėti šeimos nariams suartėti. Draugų, kitų šeimos narių ir specialistų palaikymas yra neįkainojamas.
• Palaikymo paieška: Normalu prašyti pagalbos susidorojant su emociniu vėžio poveikiu. Yra daug išteklių, kurie gali suteikti palaikymą: literatūra, grupės, individualios konsultacijos.
• Profesionali pagalba: Pokalbis su terapeutu, konsultantu ar socialiniu darbuotoju gali padėti susidoroti su sunkiais jausmais.
• Paramos grupės: Bendravimas su kitais žmonėmis, kurių artimieji ar jie patys serga vėžiu, per paramos grupes gali suteikti bendruomeniškumo ir supratimo jausmą. Savipagalbos grupės, kuriose jungianti grandis yra "vėžio paliesti" žmonės ir skirtingos jų patirtys einant tuo pačiu keliu, palaikymas, pasidalinimas, ir saugi erdvė būti savimi tokiu, kokiu esi čia ir dabar.

Šeimos kelionė per vėžio audrą nėra vien tik ligos gydymas – tai augimo ir prieglobsčio kelias. Kiekvienas narys įneša savo unikalų balsą, kurį reikia girdėti. Kai visi šiandien atsigręžia į vieną kitą ir į savo emocijas su švelnumu, net sudėtingiausios akimirkos gali tapti šviesos ir vilties šaknimis.