Kartais gyvenimas žmogų užklumpa taip staiga ir skaudžiai, kad atrodo, jog po kojomis išnyksta visas iki tol pažinotas pasaulis. Viena žinia, vienas įvykis, vienas pokalbis gali pakeisti ne tik mūsų kasdienybę, bet ir tai, kaip jaučiamės savo pačių gyvenime. Traumuojantys įvykiai – skyrybos, sunki liga, artimojo netektis, smurtas šeimoje, finansiniai sukrėtimai ar kitos gyvenimo krizės – paliečia ne tik protą, bet ir kūną, emocijas, vidinį saugumo jausmą.

Tokiais momentais gali atrodyti, kad viskas, kas anksčiau buvo stabilu ir suprantama, subyra į šipulius. O kartu atsiranda ir klausimas, kurį tyliai užduoda daugybė moterų: kaip visa tai ištverti? Kaip gyventi toliau, kai širdis pilna baimės, nerimo, nuovargio ar bejėgiškumo?

Svarbu žinoti viena – jūsų reakcija nėra silpnumas. Tai natūrali žmogaus reakcija į nenatūraliai sunkų išgyvenimą. Net ir labai stipri moteris po traumuojančio įvykio gali pasijusti pasimetusi, emociškai išsekusi, jautri ar pažeidžiama. Tai nereiškia, kad jūs palūžote. Tai reiškia, kad jūsų vidus bando susidoroti su tuo, kas buvo per sunku vienai akimirkai.

Emocinė reakcija į traumuojančius įvykius

Po skaudaus ar sukrečiančio įvykio žmogaus vidinis pasaulis dažnai pasikeičia neatpažįstamai. Tokiais laikotarpiais gali apimti stiprus šokas, sumišimas, baimė, vidinis nesaugumas. Vieną akimirką galite jaustis sustingusi ir tarsi nejautri tam, kas vyksta, o kitą – užplūsta emocijų banga, kurią sunku suvaldyti. Kartais atrodo, kad vienu metu jaučiate viską: pyktį, skausmą, neviltį, kaltę, nerimą ir ilgesį tam gyvenimui, kuris buvo iki šio įvykio.

Trauminiai išgyvenimai paliečia ne tik tuos, kurie tiesiogiai patyrė nelaimę. Jie dažnai skaudžiai paveikia ir artimuosius – moterys, kurios rūpinasi sergančiais šeimos nariais, lydi partnerius per ligą, išgyvena vaikų skausmą ar stengiasi išlaikyti šeimą griūvančių aplinkybių akivaizdoje. Net nuolatinis buvimas šalia kenčiančio žmogaus gali taip stipriai apkrauti nervų sistemą, kad organizmas ima reaguoti taip, tarsi pati būtumėte išgyvenusi traumą.

Trauminis stresas neretai sugriauna mūsų saugumo jausmą. Pasaulis, kuris anksčiau atrodė pažįstamas ir nuspėjamas, staiga tampa trapus ir pavojingas. Galite pasijusti bejėgė, pažeidžiama, emociškai išsekusi. Gali būti sunku susikaupti, užmigti, atlikti paprasčiausius kasdienius darbus ar net suvaldyti savo pyktį ir ašaras. Kartais kūnas atrodo pavargęs taip, tarsi neštų nematomą svorį, kurio niekas aplink nemato.

Ir vis dėlto labai svarbu suprasti – visa tai yra normali reakcija į labai nenormalų ir skaudų gyvenimo įvykį. Jūsų kūnas ir emocijos šiuo metu tiesiog mėgina apsisaugoti bei prisitaikyti prie to, kas nutiko.

Dažnai po truputį, bėgant dienoms ar savaitėms, nerimą keliančios mintys ir intensyvūs jausmai ima silpnėti. Gyvenimas lėtai grįžta į šiokią tokią rutiną, o nervų sistema pradeda atsistatyti. Tačiau gijimas nevyksta savaime vien todėl, kad praėjo laikas. Labai svarbu šiuo laikotarpiu pasirūpinti savimi jautriai ir sąmoningai – suteikti sau teisę jausti, ilsėtis, ieškoti pagalbos ir po truputį mokytis gyventi toliau ne paneigiant skausmą, o išmokstant jį išnešioti švelniau.

Trauminio streso požymiai ir simptomai

Nesvarbu, ar skaudi neganda tiesiogiai palietė jus, ar jūsų mylimus žmones – po traumuojančio įvykio visiškai natūralu jausti nerimą dėl ateities, baimę, vidinį nestabilumą ir nesaugumą. Tokiais momentais žmogaus nervų sistema dirba tarsi nuolatinio pavojaus režimu, todėl organizmas ir emocijos ima siųsti įvairius signalus, kuriuos kartais sunku suprasti ar priimti.

Trauminio streso simptomai gali būti labai įvairūs – nuo lengvų iki itin intensyvių. Vienomis dienomis galite atrodyti rami ir susitvarkiusi, o kitomis – netikėtai palūžti dėl menkiausios smulkmenos. Tai dažnai vyksta bangomis. Kartais jaučiatės įsitempusi, jautri, nerami, o kartais – visiškai emociškai nutirpusi, tarsi atsiskyrusi nuo savo pačios gyvenimo.

Trauminio streso emociniai simptomai

Šokas ir netikėjimas

Po skaudaus įvykio labai dažnai žmogų pirmiausia apima vidinis sustingimas. Net ir girdint blogas naujienas ar matant akivaizdžią tikrovę, protui gali būti sunku priimti tai, kas įvyko. Gali atrodyti, tarsi visa tai vyktų ne jums, o kažkam kitam. Kai kurios moterys tokiu metu jaučiasi tarsi „atsijungusios“ nuo savęs – jos funkcionuoja mechaniškai, rūpinasi kitais, atlieka būtinus darbus, tačiau viduje jaučia tuštumą arba nejautrumą.

Tai natūrali organizmo apsauginė reakcija. Kartais mūsų emocijos tiesiog negali iš karto sutalpinti viso skausmo, todėl psichika trumpam tarsi sumažina jo intensyvumą, kad žmogus apskritai galėtų išbūti toje situacijoje.

Baimė

Traumuojantys išgyvenimai dažnai sugriauna saugumo jausmą. Net jei anksčiau gyvenimas atrodė stabilus ir prognozuojamas, po skaudaus įvykio gali atsirasti nuolatinis laukimas, kad netrukus nutiks dar kažkas blogo.

Galite pradėti bijoti ateities, vienatvės, ligos, netikrumo ar net savo pačios emocijų. Kai kurios moterys prisipažįsta bijančios „palūžti“, nebesusitvarkyti su savo mintimis ar nebeturėti jėgų gyventi taip, kaip gyveno anksčiau. Ši baimė dažnai išsekina labiau nei pats įvykis, nes kūnas ir protas nuolat lieka budrumo būsenoje.

Liūdesys ir sielvartas

Po traumos žmogus gedėti gali ne tik artimojo. Mes gedime ir prarasto gyvenimo jausmo, sugriuvusių planų, saugumo, santykių, sveikatos, pasitikėjimo. Kartais liūdesys tampa toks gilus, kad atrodo, jog niekas nebegali pradžiuginti.

Galite dažnai verkti, jausti vidinį sunkumą krūtinėje, ilgesį tam, kas buvo anksčiau. Net mažos kasdienės detalės – sena nuotrauka, daina, pažįstamas kvapas ar vieta – gali sugrąžinti stiprią emocijų bangą. Ir nors aplinkiniai kartais tikisi, kad „jau turėtumėte judėti pirmyn“, širdis gyja savo tempu.

Bejėgiškumas

Vienas skaudžiausių traumos paliekamų jausmų yra suvokimas, kad negalėjote kontroliuoti to, kas įvyko. Staigūs gyvenimo pokyčiai – liga, skyrybos, netektis, finansinis griūtis ar smurtinė patirtis – gali palikti žmogų jaustis visiškai pažeidžiamą.

Kartais moteris, kuri ilgus metus buvo stipri, rūpinosi kitais ir viską laikė savo rankose, staiga pajunta, kad nebežino, kaip gyventi toliau. Šis bejėgiškumo jausmas dažnai tampa dirva nerimui, depresijai ir emociniam išsekimui.

Kaltės jausmas

Traumos akivaizdoje žmonės dažnai pradeda kaltinti save, net jei objektyviai dėl nieko nėra kalti. Gali kilti mintys: „Galėjau pastebėti anksčiau…“, „Turėjau pasielgti kitaip…“, „Kodėl neišgelbėjau?“, „Kodėl man nepavyko?“

Net ir tada, kai žmogus padarė viską, ką galėjo, kaltės jausmas vis tiek gali persekioti. Kai kurios moterys jaučia kaltę net dėl to, kad pačios liko gyvos, sveikos ar mažiau paveiktos nei kiti. Tačiau labai svarbu prisiminti – trauma iškreipia mūsų mąstymą, o kaltė dažnai tampa bandymu susigrąžinti kontrolės iliuziją.

Pyktis

Skausmas labai dažnai slepiasi po pykčiu. Galite pykti ant gyvenimo, gydytojų, artimųjų, visuomenės, Dievo ar net savęs pačios. Kartais pyktis prasiveržia netikėtai – dėl smulkmenų, dėl nuovargio, dėl jausmo, kad pasaulis buvo neteisingas jūsų atžvilgiu.

Svarbu ne smerkti save už šias emocijas, o suprasti, kad pyktis dažnai yra vidinio skausmo kalba. Jis rodo, kad jūsų širdis buvo stipriai sužeista.

Gėda

Po traumuojančių išgyvenimų daugelis moterų ima slėpti savo emocijas, nes bijo pasirodyti silpnos, „per jautrios“ ar nesusitvarkančios su gyvenimu. Ypač tada, kai aplinka siunčia žinutes, jog reikia „būti stipriai“.

Tačiau kentėti tyliai nėra stiprybės ženklas. Gėda dažnai uždaro žmogų vienatvėje ir neleidžia priimti pagalbos. O juk net stipriausiai širdžiai kartais reikia atramos.

Palengvėjimas

Kartais po itin įtempto ar ilgai trukusio sunkaus laikotarpio žmogus gali jausti ir palengvėjimą. Pavyzdžiui, pasibaigus ilgai artimojo kančiai, nutrūkus destruktyviems santykiams ar praėjus krizei. Ir tuomet moteris gali išsigąsti savo pačios jausmų: „Kaip galiu jausti palengvėjimą po tokio skausmo?“

Tačiau šis jausmas taip pat yra normalus. Jis nereiškia, kad mylėjote mažiau ar rūpinotės nepakankamai. Kartais palengvėjimas tiesiog reiškia, kad kūnas ir siela buvo per ilgai gyvenę nuolatinėje įtampoje.

Fiziniai trauminio streso simptomai

Trauma gyvena ne tik mūsų mintyse ar emocijose. Ji labai dažnai apsigyvena kūne. Nervų sistema, ilgą laiką veikusi pavojaus režimu, pradeda siųsti įvairius fizinius signalus, kurie gali gąsdinti ar varginti.

Galite jausti galvos svaigimą, silpnumą, skrandžio spazmus, pykinimą, drebulį ar gausų prakaitavimą. Kartais kūnas atrodo nuolat įsitempęs, tarsi negalėtų atsipalaiduoti net tada, kai pavojus jau praėjo.

Daug moterų pastebi, kad po sunkių išgyvenimų tampa sunkiau kvėpuoti, širdis ima plakti stipriau, atsiranda spaudimas krūtinėje arba nerimo priepuoliai. Tokiais momentais gali atrodyti, kad kūnas jus išduoda, tačiau iš tiesų jis tiesiog signalizuoja apie ilgalaikį stresą.

Trauminis stresas taip pat dažnai paveikia miegą. Vienos negali užmigti dėl įkyrių minčių, kitos nubunda naktimis nuo nerimo ar sunkių sapnų. Poilsio trūkumas dar labiau išsekina emocinę būseną, todėl žmogus ima jaustis tarsi užburtame rate.

Gali atsirasti ir sunkumų susikaupti, atminties problemų, sumišimo jausmas. Kartais net paprasčiausi kasdieniai darbai pradeda reikalauti neįprastai daug jėgų. Tai nereiškia, kad tampate silpnesnė ar „nebesusitvarkote“. Tai ženklas, kad jūsų nervų sistema pavargo nuo nuolatinės įtampos.

Trauma taip pat gali paveikti apetitą – vienos moterys praranda norą valgyti, kitos ieško paguodos maiste, alkoholyje ar kituose trumpalaikį nusiraminimą suteikiančiuose įpročiuose. Tokiais momentais labai svarbu ne smerkti save, o su švelnumu pažvelgti į tai, ko iš tiesų šaukiasi jūsų vidus – poilsio, saugumo, supratimo ar pagalbos.

Susidorojimas su trauminiu stresu

Kaip po audros nusiaubtam kraštovaizdžiui reikia laiko atsigauti, taip ir žmogaus širdžiai reikia laiko sugrįžti į saugesnę, ramesnę būseną. Po traumuojančių išgyvenimų labai dažnai norisi kuo greičiau „tapti tokiai kaip anksčiau“, nustoti jausti skausmą, nustoti verkti ar bijoti. Tačiau gijimas nėra tiesi linija. Jis nevyksta pagal grafiką ir nepaklūsta aplinkinių lūkesčiams.

Vienomis dienomis galite jaustis stipresnė, o kitomis – vėl sugrįžti į skausmą, nerimą ar nuovargį. Ir tai nėra žingsnis atgal. Tai natūrali gijimo proceso dalis.

Svarbiausia šiuo laikotarpiu – ne kovoti su savimi, o po truputį mokytis būti savo pačios pusėje.

Atminkite, kad nėra „teisingo“ būdo jaustis

Kiekvienas žmogus traumą išgyvena skirtingai. Vieni daug verkia, kiti sustingsta emociškai. Vieni nori kalbėti be sustojimo, o kiti kuriam laikui užsisklendžia savyje.

Todėl labai svarbu nustoti save vertinti pagal tai, kaip, jūsų manymu, „turėtumėte“ reaguoti. Nėra vieno teisingo būdo gedėti, bijoti, pykti ar gydytis. Jūsų emocijos nėra klaida. Jos yra jūsų vidinio pasaulio atsakas į tai, kas buvo per sunku.

Kartais moterys save spaudžia būti stipriomis dėl vaikų, šeimos ar aplinkinių. Tačiau tikroji stiprybė dažnai prasideda tada, kai leidžiame sau pripažinti: „Man skauda. Man sunku. Aš pavargau.“

Neignoruokite savo jausmų

Skausmingos emocijos dažnai gąsdina, todėl natūralu norėti nuo jų pabėgti. Kai kurios moterys panyra į darbą, rūpinimąsi kitais ar nuolatinį užimtumą vien tam, kad nereikėtų sustoti ir pajusti, kas vyksta viduje.

Tačiau užgniaužtos emocijos niekur nedingsta. Jos lieka kūne, mintyse, nuovargyje, nerime, nemigoje ar net fiziniuose simptomuose. Kuo ilgiau bėgame nuo savo skausmo, tuo ilgiau jis mus vejasi.

Leiskite sau jausti tai, ką jaučiate. Net jei emocijos atrodo per stiprios, netvarkingos ar prieštaringos. Verkimas, pyktis, sumišimas ar baimė nėra silpnumo ženklas. Dažnai tai ženklas, kad jūsų vidus vis dar gyvas ir bando išgyti.

Saugokitės įkyrių minčių

Po trauminio įvykio protas dažnai vėl ir vėl grįžta prie to, kas nutiko. Žmogus nuolat analizuoja, prisimena, ieško atsakymų, svarsto, ką galėjo padaryti kitaip.

Tačiau nuolatinis minčių sukimas tame pačiame skausme labai išsekina nervų sistemą. Kuo daugiau gyvename vien traumos prisiminimuose, tuo sunkiau mūsų kūnui suprasti, kad dabartinė akimirka jau yra saugesnė.

Todėl labai svarbu sąmoningai ieškoti veiklų, kurios bent trumpam nukreiptų dėmesį ir leistų protui pailsėti. Kartais tai gali būti paprasti dalykai – knyga, filmas, maisto gaminimas, pasivaikščiojimas, mezgimas, sodininkystė ar laikas su vaikais. Tai nėra bėgimas nuo problemų. Tai būdas suteikti savo nervų sistemai galimybę atsikvėpti.

Atkurkite rutiną

Trauma dažnai sugriauna įprastą gyvenimo ritmą. Po skaudaus įvykio net paprasčiausios dienos struktūros gali nebelikti – sutrinka miegas, valgymo įpročiai, darbas, poilsis. O kartu žmogus pradeda jaustis dar labiau pasimetęs.

Todėl net ir labai mažos rutinos detalės gali tapti svarbia atrama. Reguliarus valgymas, tas pats kėlimosi laikas, trumpi pasivaikščiojimai, vakaro arbata ar keli ramūs ritualai dienos pabaigoje padeda nervų sistemai po truputį grįžti į saugumo jausmą.

Jūsų gyvenimas galbūt nebėra toks, koks buvo anksčiau. Tačiau mažais kasdieniais veiksmais galite pamažu kurti naują stabilumo jausmą.

Atidėkite svarbius sprendimus

Kai žmogus yra emociškai sužeistas, jo vidinis pasaulis tampa labai jautrus. Tokiu metu sunkiau aiškiai mąstyti, įvertinti pasekmes ar priimti ilgalaikius sprendimus.

Todėl po traumuojančių įvykių verta, jei tik įmanoma, neskubėti priimti svarbių gyvenimo sprendimų – dėl santykių, darbo, persikraustymo ar kitų didelių pokyčių. Pirmiausia svarbu sugrįžti bent į šiokį tokį emocinį stabilumą.

Kartais didžiausia dovana sau yra ne spaudimas „susitvarkyti kuo greičiau“, o leidimas sau kurį laiką tiesiog išbūti gijimo procese.

Iššūkis savo bejėgiškumo jausmui

Vienas sunkiausių traumos paliekamų išgyvenimų yra jausmas, kad praradote kontrolę. Kai gyvenime nutinka kažkas labai skaudaus ar netikėto, gali atrodyti, jog nebeturite jokios įtakos savo ateičiai, emocijoms ar net pačiai sau.

Tačiau gijimas dažnai prasideda nuo labai mažų veiksmų. Net ir mažiausias žingsnis gali tyliai priminti: „Aš vis dar esu čia. Aš vis dar galiu kažką pasirinkti.“

Padėkite kitiems

Kai pačios kenčiame, kartais atrodo, kad nebeturime ką duoti pasauliui. Tačiau paradoksalu – rūpinimasis kitu žmogumi dažnai padeda po truputį gydyti ir mūsų pačių širdį.

Tai nebūtinai turi būti dideli darbai. Kartais užtenka nusišypsoti pavargusiam žmogui, paskambinti vienišai draugei, padėti kaimynei ar tiesiog išklausyti kitą. Tokie maži ryšio momentai primena, kad net skausme mes vis dar galime būti reikalingos ir vertingos.

Padėdamos kitiems, mes ne panaikiname savo skausmą, o trumpam ištrūkstame iš vienatvės ir bejėgiškumo jausmo, kuris dažnai uždaro žmogų savyje.

Ieškokite ryšio su žmonėmis, kurie supranta

Po traumos labai svarbu nejausti, kad esate viena savo išgyvenimuose. Bendravimas su žmonėmis, kurie patyrė panašias negandas, gali suteikti ypatingą supratimo jausmą – tokį, kurio kartais negali suteikti net artimiausi žmonės.

Paramos grupės, bendruomenės susitikimai, moterų saviugdos grupės ar tiesiog atviri pokalbiai su panašias patirtis išgyvenusiomis moterimis gali padėti ne tik išsikalbėti, bet ir pamažu atgauti viltį. Kai matome kitą žmogų, kuris po skausmo po truputį mokosi gyventi toliau, mūsų viduje taip pat gimsta tylus tikėjimas, kad ir mes vieną dieną galėsime kvėpuoti lengviau.

Judėkite – net jei šiuo metu tam neturite jėgų

Kai širdis pavargusi, o mintys nuolat grįžta prie skaudžių išgyvenimų, fizinis aktyvumas dažnai tampa paskutiniu dalyku, apie kurį norisi galvoti. Kai kurios moterys tokiu laikotarpiu jaučiasi taip išsekusios emociškai, kad net išlipti iš lovos atrodo per sunku. Ir vis dėlto kūnas turi ypatingą gebėjimą padėti mūsų nervų sistemai gyti.

Trauminis stresas „užstringa“ ne tik mintyse, bet ir kūne. Įtampa kaupiasi raumenyse, kvėpavime, judesiuose. Todėl net švelnus judėjimas gali tapti pirmu žingsniu į vidinį palengvėjimą.

Nebūtina iš karto pradėti intensyviai sportuoti. Kartais pakanka tiesiog išeiti trumpam pasivaikščioti, lėtai pajudėti namuose, šokti klausantis mėgstamos muzikos ar atlikti keletą tempimo pratimų. Svarbiausia ne rezultatas, o pats judesys, kuris siunčia kūnui žinutę: „Tu nebeesi sustingusi skausme.“

Rinkitės ritmišką judėjimą

Ypač naudinga veikla, kuri įtraukia ir rankas, ir kojas bei turi ritmą. Ėjimas, plaukimas, šokiai, lengvas bėgimas ar net paprastas tvarkymasis namuose gali padėti nervų sistemai po truputį nusiraminti.

Kai judame ritmingai, kūnas ima lėčiau paleisti susikaupusią įtampą. Tai tarsi tylus priminimas organizmui, kad pavojus jau nebėra toks artimas, kaip atrodė traumos akimirką.

Būkite dabartyje

Trauminis stresas dažnai žmogų įkalina praeities prisiminimuose arba baimėje dėl ateities. Todėl labai svarbu bent trumpam sugrįžti į dabartinę akimirką.

Judėdamos pabandykite sąmoningai atkreipti dėmesį į savo kūną. Pajuskite, kaip pėdos liečia žemę. Pastebėkite savo kvėpavimą. Pajuskite orą ant odos, lietų, saulę ar vėją. Tokie maži sąmoningumo momentai gali padėti jūsų nervų sistemai suprasti, kad šiuo metu esate saugi.

Pradėkite nuo mažų žingsnių

Po sunkių išgyvenimų labai dažnai dingsta motyvacija ir energija. Net mažiausi darbai atrodo reikalaujantys milžiniškų pastangų. Todėl svarbu iš savęs nereikalauti per daug.

Jeigu šiuo metu galite tik kelias minutes pasivaikščioti ar pajudėti klausydamos muzikos – to pakanka. Gijimas prasideda ne nuo tobulo plano, o nuo mažų, švelnių žingsnių į gyvenimą.

Bendravimas su kitais

Po traumuojančių įvykių daugelis žmonių natūraliai atsiriboja nuo aplinkinių. Kai skauda, dažnai norisi užsidaryti, pabūti vienai, pasislėpti nuo klausimų, patarimų ar būtinybės apsimesti, kad viskas gerai.

Tačiau ilgalaikė vienatvė gali dar labiau sustiprinti trauminį stresą. Žmogus nėra sukurtas kentėti visiškai vienas. Net labai stipriai moteriai reikia ryšio, supratimo ir jausmo, kad kažkas šalia gali tiesiog pabūti kartu.

Kartais gydantis svarbiausia tampa ne tobuli žodžiai, o paprastas artumo jausmas.

Jums nebūtina nuolat kalbėti apie traumą

Daugelis žmonių mano, kad norint gyti būtina nuolat analizuoti ir aptarinėti skaudų įvykį. Tačiau ne visada taip yra.

Kartais didžiausia paguoda ateina per paprastą buvimą kartu – geriant arbatą su drauge, vaikštant gamtoje, kalbantis apie kasdienius dalykus ar tiesiog tylint šalia žmogaus, su kuriuo jaučiatės saugiai.

Po traumos labai svarbu prisiminti, kad jūsų gyvenime vis dar egzistuoja ne tik skausmas. Egzistuoja ir ryšys, švelnumas, juokas, mažos kasdienės akimirkos, kurios po truputį grąžina į gyvenimą.

Plėskite savo palaikymo ratą

Jeigu jaučiatės vieniša arba neturite žmonių, su kuriais galėtumėte atvirai kalbėtis, žinokite – niekada nevėlu kurti naujų ryšių.

Kartais būtent sunkiausi gyvenimo etapai atveda į žmones, kurie tampa labai svarbia atrama. Tai gali būti paramos grupės moterims, bendruomenės veiklos, saviugdos užsiėmimai, bažnyčios susitikimai ar net naujas hobis, leidžiantis sutikti panašias vertybes turinčius žmones.

Gyjant labai svarbu ne tik išmokti būti su savimi, bet ir vėl patikėti, kad pasaulyje yra žmonių, šalia kurių galima jaustis priimtai.

Bendravimas, kai esate fiziškai toli nuo kitų

Ne visada turime galimybę būti šalia mylimų žmonių. Kartais po krizės ar nelaimės mus skiria atstumas, aplinkybės ar net vidinė būsena, dėl kurios sunku susitikti gyvai.

Tačiau net ir tuomet labai svarbu neatskirti savęs visiškai nuo pasaulio.

Vaizdo skambutis, trumpa žinutė, telefono pokalbis ar keli nuoširdūs žodžiai gali turėti daug didesnę reikšmę, nei kartais atrodo. Ryšys su kitu žmogumi primena mums, kad nesame vienos savo skausme.

Net jei šiuo metu neturite jėgų ilgiems pokalbiams, pabandykite bent mažais būdais išlikti susijusi su tais, kurie jums rūpi. Kartais vien žinojimas, kad kažkas apie jus galvoja, gali tapti mažu šviesos tašku labai tamsiame laikotarpyje.

Streso mažinimą paverskite prioritetu

Po traumuojančių išgyvenimų organizmas dažnai lieka nuolatinės įtampos būsenoje. Kūnas vis dar gyvena taip, lyg pavojus nesibaigtų, todėl žmogus greitai pavargsta, tampa jautresnis, dirglesnis, sunkiau ilsisi ar miega.

Todėl rūpinimasis savo nervų sistema šiuo laikotarpiu nėra prabanga. Tai būtinybė.

Labai svarbu kiekvieną dieną sąmoningai ieškoti mažų būdų nusiraminti ir suteikti sau bent truputį saugumo jausmo. Net keli ramūs momentai per dieną gali padėti organizmui po truputį išeiti iš nuolatinės vidinės kovos būsenos.

Kartais nuramina muzika. Kartais – šiltas dušas, mėgstamos arbatos puodelis, kvėpavimo pratimai, malda, gamta ar gyvūno glostymas. Kiekvienas žmogus turi savus būdus, kurie padeda kūnui prisiminti, ką reiškia bent trumpam atsipalaiduoti.

Svarbiausia – leisti sau ieškoti ne tik būdų išgyventi, bet ir mažų akimirkų, kurios padėtų po truputį vėl pajusti gyvenimą.