Kartais malda įtraukiama į meditacijos praktikų sąrašą, o kartais tai susiejama su turtinga kontempliatyvios ir maldingos praktikos istorija, egzistuojančia daugelyje skirtingų tikėjimo tradicijų. Tačiau krikščioniška malda nėra nei tiesiog sąmoningumas, nei meditacija, nors gali turėti abiejų elementų. Apskritai malda ir meditacija krikščioniškoje tradicijoje nėra individualistiškai orientuotos, kaip sąmoningumas ar kai kurios kitos šiuolaikinės meditacijos formos, bet yra būdas įtraukti kūną, protą ir dvasią į judėjimą Dievo link. Taigi malda yra orientuota į Dievą, o ne į asmenį, ir nors ji iš tiesų gali mus nuvesti į dabartinę akimirką, nuraminti mūsų išsiblaškiusias mintis ir nuraminti nerimą, jos tikslas yra geriau pažinti Dievą ir atnešti savo bei aplinkinių poreikius į Dievo meilės širdį. Kai kurios maldos turi mantros pojūtį, pavyzdžiui, rožinio maldų deklamavimas naudojant jo karolius arba Jėzaus maldos kartojimas: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio".

Kai žmonės paklausė Jėzaus, kaip melstis, jis davė jiems „Viešpaties maldą", kurioje kalbama apie artimą santykį su Dievu; apie Dievo garbinimą su atsidavimu; apie Dievo valios išsipildymo troškimą; mūsų poreikių išpildymą; atleidimą; ir apsaugą nuo blaškymosi bei pagundų blogiui. Tai gilesnis ir turtingesnis kelias į ramybę, nes jis padeda išsivaduoti iš nerimo ne mūsų pačių proto drausmėje, o Dievo meilėje. Malda yra ir panaši, ir kitokia, turtingesnė ir teikianti daugiau pasitenkinimo nei dauguma šiandienos meditacijos ir sąmoningumo praktikos technikų.

Ilga krikščioniškos meditacijos praktikos istorija

Vienas iš svarbių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie skirtumą tarp šiuolaikinių „pasaulietinių" meditacijos ir sąmoningumo formų bei krikščioniškos maldos ir meditacijos, yra tai, kad pastaroji išsivystė iš labai ilgos Dievo ieškojimo ir siekio vykdyti Dievo valią tradicijos.

Pavyzdžiui, meditacija Hebrajų raštuose (Senajame Testamente) gali apimti Dievo Įstatymo kartojimą ir prisiminimą, siekiant suprasti ir vykdyti šventus Dievo įsakymus:

„ O, kaip aš branginu tavo Mokymą! Mąstau apie jį visą dieną."

Psalmė 119, 97.

„Visada laikyk šią Įstatymo knygą ant lūpų; apmąstyk ją dieną ir naktį, kad galėtum rūpestingai vykdyti viską, kas joje parašyta. Tada tau seksis viskas, ką bedarytum." Jozuė 1, 8.

Naujajame Testamente Jėzus savo pasekėjams sako nerodyti viešo pamaldumo, bet „kai meldiesi, eik į savo kambarėlį, užsirakink duris ir melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje" (Mato 6, 6). Jėzus pabrėžia, kaip svarbu skirti pakankamai laiko ir erdvės artintis prie Dievo ir praleisti laiką maldoje bei apmąstymuose.

Pirmosios krikščionių grupės rinkdavosi kartu maldai ir garbinimui, kaip aprašyta vėlesnėse Naujojo Testamento dalyse, tačiau apmąstymų ir meditacijos tradicija ypač išaugo pirmosiose vienuolynų bendruomenėse.

Pavyzdžiui, trečiajame amžiuje atsiskyrėliai vienuoliai ieškojo maldingos vienatvės dykumoje tokiose vietose kaip Egiptas ir Sirija ir traukdavo kitus kurti bendruomenes aplink save. Kai kurios jų veiklos, paremtos griežtu gyvenimo būdu ir malda, buvo skirtos kitų poreikių tenkinimui; tačiau kitos sutelkė dėmesį į gilią vidinę meditaciją ir tylią maldą mistiškesne prasme. Abi grupės tikėjo nuolatinės maldos ritmu, kad žmogus visada būtų arti Dievo, tačiau tai nebuvo panašu į šiandieninę meditacijos praktiką; tai dažnai buvo grindžiama Biblijos klausymusi, mokymusi ir apmąstymu.

Krikščionybėje tęsiantis vienuoliškajai tradicijai, šios dvi meditacijos formos augo ir vystėsi. Vakarų krikščionybėje ypač buvo pabrėžiama praktika, pagrįsta Šventojo Rašto mokymusi ir giliu apmąstymu (vadinama Lectio Divina). Pavyzdžiui, šv. Benedikto vienuolinė regula apima ir maldą, ir fizinį darbą – šie du dalykai yra susiję vienas su kitu ir su tarnavimu Dievui. Šv. Benediktas taip pat nustatė Lectio Divina ir kontempliacijos laikus, kurie palaikytų maldos ritmą visą dieną. Krikščioniškoji vienuolinė meditacija taip pat buvo siejama su proto apvalymu nuo žemiškų rūpesčių ir troškimų, pasninko ir nuolankumo praktikomis. Todėl malda ir meditacija buvo suprantamos kaip neatsiejama ištikimo krikščioniško gyvenimo dalis.

Rytų krikščionybėje (kartais vadinamoje ortodoksais) Jėzaus maldos kartojimas išliko ypatingu krikščioniškojo dvasingumo akcentu. Kita meditacijos ir kontempliacijos forma apėmė ikonų, religinių paveikslų, naudojimą, kuriuos kontempliuojantis asmuo ne tik žiūrėdavo į paviršutinišką vaizdą, bet ir per maldą bandydavo pamatyti už vaizdo, tarsi žiūrėdamas pro langą, gilesnę tikrovę, kurią galima atrasti už jo.

Laikui bėgant, ir vis daugiau šventų tekstų buvo užrašoma, maldos ritmas vienuoliniame gyvenime Vakaruose sukėlė rašytinius apmąstymus ir meditacijas, kurios galėjo būti naudojamos kitiems padrąsinti ir nukreipti. Kartais tai apimdavo galingas vizijas, kuriose Dievas apreikšdavo įžvalgas ir suteikdavo išminties maldoje pasinėrusiam žmogui.

Vėlesniais amžiais maldos ir meditacijos, kaip būdo susitelkti į Dievą ir gauti įkvėpimo apie Dievo tikslus pasauliui, akcentavimas sumažėjo dėl kitų studijų disciplinų, skirtų Šventajam Raštui suprasti. Tačiau vis dar buvo sukurtos kitos technikos, pavyzdžiui, „Examen", esanti Šv. Ignaco Lojolos Dvasinėse pratybose, kaip kryptinga meditacinės apmąstymo forma, sutelkta į artėjimą prie Dievo, padėkos reiškimą, praėjusios dienos apmąstymą, minčių ir veiksmų peržiūrą bei laukimą ateinančios dienos, todėl kiekvienas iš šių elementų yra orientuotas į Dievą.

Šiandien krikščionys ir toliau naudoja „Lectio Divina" formas, kad vadovautų savo Dievo supratimui per Šventąjį Raštą. Daugelis krikščionių vis dar naudoja Dvasines pratybas, kad paaukotų savo dienas Dievui ir vadovautų savo dvasiniam tobulėjimui. Kiti krikščionys naudojasi kartojamos maldos su karoliukais ar kryžiaus laikymu tradicija, arba tęsia ikonų kontempliavimo tradiciją, arba judina paveikslus, vaizduojančius paskutines Jėzaus dienas, žinomus kaip Kryžiaus kelias, kuriuos galima pamatyti daugelyje bažnyčių. Muzika taip pat gali būti krikščioniškos meditacijos pagrindas. Giedama malda visada buvo vienuolinė tradicija, tačiau tylūs, kartojami, giedami žodžiai ir frazės yra kai kurių garbinimo formų bruožas, įskaitant kai kurias grupes, vadinamas „naujosiomis vienuolinėmis bendruomenėmis" arba muzikinę vienuolinę bendruomenę, žinomą kaip Taizé.

Kai kurie krikščionys gali vengti meditacinės praktikos dėl sąsajų su kitų tikėjimų praktika arba dėl to, kad šiuolaikinio gyvenimo greitis ir sudėtingumas apsunkina Jėzaus žodžių apie erdvės ir laiko radimą susikaupti Dievui. Vis dėlto krikščionys yra skatinami apmąstyti gerus dalykus, kylančius iš Jėzaus sekimo, ir už juos dėkoti, ir tokiu būdu pasiekti gilios dvasinės ramybės ir apsaugos būseną. Apaštalas Paulius drąsino Filipų bažnyčią šiais žodžiais:

„Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje." (Filipiečiams 4, 6–7).

„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, kas garbinga, kas teisinga, kas tyra, kas mylėtina, kas giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga." (Filipiečiams 4, 8)