PARAMOS GRUPĖ MOTERIMS, KAI ŠEIMOJE ATSIRANDA SERGANČIŲ VĖŽIU
Vėžio diagnozė į šeimos gyvenimą ateina ne tik kaip medicininis faktas – ji paliečia visą kasdienybės audinį, keisdama ne tik planus, bet ir santykių pusiausvyrą, vidinę būseną bei tyliai nusistovėjusius vaidmenis. Kartu su ja dažnai ateina ir stiprūs išgyvenimai – šokas, baimė, nerimas, liūdesys ar net pyktis, kuriems ne visada lengva rasti vietos kasdienybėje.
Prie šių emocinių išbandymų prisideda ir praktiniai rūpesčiai – pakitusios pajamos, gydymo išlaidos, nauji sprendimai, kuriuos tenka priimti greitai ir ne visada turint pakankamai informacijos. Keičiasi dienos ritmas, atsiranda slaugos pareigos, o kartu su jomis – atsakomybės jausmas, kuris gali tapti sunkiai pakeliamas. Tokiu metu neretai ima atrodyti, kad gyvenimas susiaurėja iki vienos temos, o vidinė atrama – tarsi išslysta iš rankų.
Šioje patirtyje dažnai dalyvauja visa šeima, tačiau kiekviena ją išgyvena savaip. Ir vis dėlto būtent moteris – mama, žmona, dukra – neretai tampa ta, kuri tyliai prisiima daugiausia: rūpinimąsi kitu, kasdienybės organizavimą ir kartu – savo pačios jausmų suvaldymą. Tyrimai rodo, kad būtent moterys šiose situacijose dažniau patiria stipresnį emocinį krūvį, nes joms tenka vadinamoji „dviguba našta" – būti šalia sergančiojo ir tuo pačiu išlikti atrama visai aplinkai.
Kartais ši našta pasireiškia per nuolatinį vaidmenų persidengimą: rūpestis kitu žmogumi susilieja su motinos, partnerės ar dukros atsakomybėmis, ir riba tarp „reikia" ir „galiu" ima nykti. Tokiose situacijose moteris dažnai tarsi atideda save – savo poilsį, savo sveikatą, savo vidinius poreikius – tarsi tai galėtų palaukti. Tačiau ilgainiui būtent tai tampa viena iš priežasčių, kodėl atsiranda išsekimas, vidinė įtampa ar net perdegimas.
Ne mažiau svarbus ir psichologinis poveikis. Tyrimai rodo, kad šeimos nariai, ypač tie, kurie rūpinasi sergančiuoju, kartais patiria net didesnį emocinį krūvį nei pats pacientas. Tai nereiškia, kad vieno patirtis yra sunkesnė už kitą – veikiau tai primena, kad kiekviena moteris šioje situacijoje neša savitą, dažnai nematomą svorį.
Skirtingi vaidmenys šią patirtį nuspalvina skirtingai. Būdama partnerė ar žmona, moteris gali jausti nuolatinį nerimą dėl mylimo žmogaus ateities ir kartu susidurti su finansinio stabilumo klausimais. Būdama mama, ji dažnai stengiasi išlaikyti stiprybės įspūdį vaikams, nors viduje gali jaustis trapi. Būdama dukra, ji mėgina suderinti rūpestį tėvais su savo pačios šeimos gyvenimu, dažnai nepastebimai peržengdama savo galimybių ribas.
Ir vis dėlto net šioje sudėtingoje patirtyje gali atsirasti ir kitokia patirtis – artumo, ryšio, netikėto vidinio augimo. Tačiau tam, kad tai taptų įmanoma, moteriai svarbu nelikti vienai su tuo, ką ji išgyvena.
Jausti vienišumą tokioje situacijoje yra natūralu. Galbūt kartais atrodo, kad niekas iki galo nesupranta, ką išgyveni, arba kad nėra vietos, kur galėtum kalbėti atvirai, neslėpdama nei savo baimės, nei nuovargio. Tačiau būtent čia atsiranda galimybė ieškoti ryšio – ne skuboto patarimo ar sprendimo, bet kitos moters buvimo šalia.
Paramos grupė gali tapti tokia erdve. Joje moteris susitinka su kita moterimi – ne kaip vaidmuo su vaidmeniu, bet kaip patirtis su patirtimi. Dalijimasis leidžia ne tik išsakyti tai, kas susikaupė, bet ir išgirsti save iš naujo, pamatyti savo situaciją platesniame kontekste, atrasti mažus, bet svarbius atramos taškus.
Buvimas tarp moterų, kurios išgyvena panašius jausmus, dažnai suteikia tai, ko sunku rasti kitur – tylų supratimą, kuris nereikalauja paaiškinimų. Tai erdvė, kurioje galima ne tik kalbėti, bet ir būti – su savo nuovargiu, abejonėmis, stiprybe ir trapumu vienu metu.
Ir galbūt svarbiausia – tai priminimas, kad net ir labai sudėtingoje situacijoje moteriai nereikia visko nešti vienai.
PARAMOS GRUPĖ MOTERIMS, KAI ŠEIMOJE ATSIRANDA SERGANČIŲ VĖŽIU
Vėžio diagnozė į šeimos gyvenimą ateina ne tik kaip medicininis faktas – ji paliečia visą kasdienybės audinį, keisdama ne tik planus, bet ir santykių pusiausvyrą, vidinę būseną bei tyliai nusistovėjusius vaidmenis. Kartu su ja dažnai ateina ir stiprūs išgyvenimai – šokas, baimė, nerimas, liūdesys ar net pyktis, kuriems ne visada lengva rasti vietos kasdienybėje.
Prie šių emocinių išbandymų prisideda ir praktiniai rūpesčiai – pakitusios pajamos, gydymo išlaidos, nauji sprendimai, kuriuos tenka priimti greitai ir ne visada turint pakankamai informacijos. Keičiasi dienos ritmas, atsiranda slaugos pareigos, o kartu su jomis – atsakomybės jausmas, kuris gali tapti sunkiai pakeliamas. Tokiu metu neretai ima atrodyti, kad gyvenimas susiaurėja iki vienos temos, o vidinė atrama – tarsi išslysta iš rankų.
Šioje patirtyje dažnai dalyvauja visa šeima, tačiau kiekviena ją išgyvena savaip. Ir vis dėlto būtent moteris – mama, žmona, dukra – neretai tampa ta, kuri tyliai prisiima daugiausia: rūpinimąsi kitu, kasdienybės organizavimą ir kartu – savo pačios jausmų suvaldymą. Tyrimai rodo, kad būtent moterys šiose situacijose dažniau patiria stipresnį emocinį krūvį, nes joms tenka vadinamoji „dviguba našta" – būti šalia sergančiojo ir tuo pačiu išlikti atrama visai aplinkai.
Kartais ši našta pasireiškia per nuolatinį vaidmenų persidengimą: rūpestis kitu žmogumi susilieja su motinos, partnerės ar dukros atsakomybėmis, ir riba tarp „reikia" ir „galiu" ima nykti. Tokiose situacijose moteris dažnai tarsi atideda save – savo poilsį, savo sveikatą, savo vidinius poreikius – tarsi tai galėtų palaukti. Tačiau ilgainiui būtent tai tampa viena iš priežasčių, kodėl atsiranda išsekimas, vidinė įtampa ar net perdegimas.
Ne mažiau svarbus ir psichologinis poveikis. Tyrimai rodo, kad šeimos nariai, ypač tie, kurie rūpinasi sergančiuoju, kartais patiria net didesnį emocinį krūvį nei pats pacientas. Tai nereiškia, kad vieno patirtis yra sunkesnė už kitą – veikiau tai primena, kad kiekviena moteris šioje situacijoje neša savitą, dažnai nematomą svorį.
Skirtingi vaidmenys šią patirtį nuspalvina skirtingai. Būdama partnerė ar žmona, moteris gali jausti nuolatinį nerimą dėl mylimo žmogaus ateities ir kartu susidurti su finansinio stabilumo klausimais. Būdama mama, ji dažnai stengiasi išlaikyti stiprybės įspūdį vaikams, nors viduje gali jaustis trapi. Būdama dukra, ji mėgina suderinti rūpestį tėvais su savo pačios šeimos gyvenimu, dažnai nepastebimai peržengdama savo galimybių ribas.
Ir vis dėlto net šioje sudėtingoje patirtyje gali atsirasti ir kitokia patirtis – artumo, ryšio, netikėto vidinio augimo. Tačiau tam, kad tai taptų įmanoma, moteriai svarbu nelikti vienai su tuo, ką ji išgyvena.
Jausti vienišumą tokioje situacijoje yra natūralu. Galbūt kartais atrodo, kad niekas iki galo nesupranta, ką išgyveni, arba kad nėra vietos, kur galėtum kalbėti atvirai, neslėpdama nei savo baimės, nei nuovargio. Tačiau būtent čia atsiranda galimybė ieškoti ryšio – ne skuboto patarimo ar sprendimo, bet kitos moters buvimo šalia.
Paramos grupė gali tapti tokia erdve. Joje moteris susitinka su kita moterimi – ne kaip vaidmuo su vaidmeniu, bet kaip patirtis su patirtimi. Dalijimasis leidžia ne tik išsakyti tai, kas susikaupė, bet ir išgirsti save iš naujo, pamatyti savo situaciją platesniame kontekste, atrasti mažus, bet svarbius atramos taškus.
Buvimas tarp moterų, kurios išgyvena panašius jausmus, dažnai suteikia tai, ko sunku rasti kitur – tylų supratimą, kuris nereikalauja paaiškinimų. Tai erdvė, kurioje galima ne tik kalbėti, bet ir būti – su savo nuovargiu, abejonėmis, stiprybe ir trapumu vienu metu.
Ir galbūt svarbiausia – tai priminimas, kad net ir labai sudėtingoje situacijoje moteriai nereikia visko nešti vienai.
Skaitykite straipsnius kaip susidoroti su jausmais po žinios apie vėžį
ESI MUMS REIKALINGA!
Su savo negandomis, neviltimi, išgąsčiu prieš išbandymus, su vienatvės jausmu, gyvenimo pasikeitimų baime, nerimu dėl ateities…
Tu ne viena! Mes norime būti kartu Tavo nelengvame kelyje, norime dalintis Tavo negandomis ir išbandymais, ieškoti tų teisingų žodžių, kurie padėtų rasti tvirtybės mums visoms!
MES REIKALINGI TAU!