Demencija. Alzheimerio liga…Kaip sunku tai priimti, kaip sunku su tuo susitaikyti ir išmokti gyventi naujoje, nepažįstamoje tikrovėje.
Kviečiame jus prisijungti prie paramos grupės, skirtos moterims, kurios rūpinasi savo senstančiais, demencija sergančiais artimaisiais.
Rūpinimasis žmogumi, sergančiu Alzheimerio liga ar kita demencijos forma, yra ypatingai sudėtingas ir daug vidinių jėgų reikalaujantis kelias. Ligai progresuojant ir simptomams stiprėjant, globėjai dažnai susiduria su vis didesniu emociniu krūviu – išgyvena stresą, nerimą, liūdesį, kartais net depresiją, taip pat susiduria su naujais ar paūmėjusiais sveikatos sunkumais. Be to, šią naštą neretai papildo ir finansiniai iššūkiai – sutrinka darbo ritmas, atsiranda papildomos išlaidos slaugai, gydymui ar pagalbos paslaugoms.
Gilesnis supratimas apie tai, ką iš tiesų reiškia gyventi su demencija, gali tapti svarbia atrama. Jis leidžia ne tik geriau suvokti sergančiojo patirtį, bet ir padeda rasti būdus, kaip palengvinti jo kasdienybę, kaip sukurti daugiau ramybės, saugumo ir žmogiško artumo.
Demencija sergantys šeimos nariai susiduria su daugybe iššūkių – keičiasi jų gebėjimas bendrauti, silpnėja įprasti vaidmenys šeimoje, tampa sudėtingesnės net paprasčiausios kasdienės užduotys. Tokiose situacijose ypač svarbi kantrybė, aiški rutina ir į asmenį orientuotas požiūris. Tai reiškia dėmesį ne trūkumams, o išlikusiems gebėjimams, paprastus ir suprantamus pasirinkimus, švelnų, aiškų bendravimą bei nuolatinį orumo išsaugojimą. Tuo pačiu globėjams būtina ir parama – emocinė, praktinė, žmogiška. Paramos grupės, specialistų pagalba ir bendrystė su kitais išgyvenančiais panašias patirtis gali tapti labai svarbiu atramos tašku.
Vienas svarbiausių globėjo uždavinių – sukurti ramią, saugią ir struktūruotą aplinką, kurioje sergantis žmogus jaustųsi kiek įmanoma stabiliau. Taip pat svarbu pritaikyti bendravimą – daugiau klausytis, stebėti neverbalinius signalus, kalbėti paprastai ir aiškiai. Ne mažiau reikšminga skatinti savarankiškumą ten, kur jis dar įmanomas, bei laiku pradėti galvoti apie ateities priežiūros sprendimus.
Svarbu prisiminti, kad demencija nėra vien tik medicininė diagnozė – ji neapibrėžia viso žmogaus. Sergančiojo patirtį formuoja ir santykiai, aplinka, artimųjų palaikymas. Būtent globėjai, šeima ir draugai gali padėti žmogui jaustis reikalingam, vertinamam ir vis dar priklausančiam savo šeimai, savo gyvenimui.
Pagalba turėtų būti teikiama matant žmogų kaip unikalią asmenybę – su jo istorija, jausmais ir poreikiais. Tai vadinama į asmenį orientuota priežiūra. Jos esmė – ne tik patenkinti praktinius poreikius, bet ir puoselėti gerovę, stiprinti tai, kas dar išlikę. Svarbu nukreipti dėmesį į tai, ką žmogus dar gali, o ne į tai, ką jau prarado. Dar svarbiau – būti jautriems tam, ką jis jaučia, net jei nebe viską prisimena.
Demencija sergantis žmogus dažnai gyvena kitokiame pasaulyje – pasaulyje, kuris gali smarkiai skirtis nuo mūsų suvokimo. Norint jį suprasti, labai svarbu pabandyti pažvelgti į situacijas jo akimis, priimti jo realybę ir atpažinti jo siunčiamus ženklus, net jei jie nėra aiškiai išreikšti žodžiais.
Žmogaus reakcija į ligą yra labai individuali. Ji priklauso nuo asmenybės, gyvenimo patirties, supratimo apie ligą, taip pat nuo gaunamos emocinės ir socialinės paramos bei aplinkos. Vieni žmonės gali neigti savo būklę ar nepastebėti pokyčių, kiti – jausti, kad kažkas keičiasi, bet tai laikyti natūralia senėjimo dalimi, o ne ligos požymiu.
Labai svarbu laiku galvoti apie ateitį. Demencijai progresuojant, neišvengiamai atsiras situacijų, kai žmogui taps sunku ar nebeįmanoma priimti sprendimų. Todėl verta iš anksto aptarti svarbius klausimus – paskatinti sudaryti ilgalaikį įgaliojimą, kad patikimas asmuo galėtų priimti sprendimus jo vardu. Taip pat svarbu pasikalbėti apie išankstinius sprendimus dėl medicininio gydymo tam tikromis aplinkybėmis – šie sprendimai įsigalioja tik tuomet, kai žmogus nebegali pats jų išreikšti.
Rūpinimasis sergančiu artimuoju – tai didelė atsakomybė ir dažnai labai sunkus emocinis išbandymas. Tačiau lygiai taip pat svarbu nepamiršti savęs. Globojant kitą žmogų, labai lengva nustoti girdėti savo poreikius, ignoruoti nuovargį ar emocinį skausmą. Vis dėlto rūpinimasis savo sveikata, poilsis ir laikas sau nėra prabanga – tai būtinybė, padedanti išlikti stiprioms ir galinčioms tęsti šį kelią.
Ši patirtis gali sukelti įvairiausių jausmų – kaltę, liūdesį, pyktį, sumišimą, bejėgiškumą. Ir tai yra natūralu. Skirtingai nei kitų ligų atveju, šiais jausmais dažnai sunku pasidalinti su pačiu sergančiuoju, todėl gali atsirasti vienišumo ir izoliacijos jausmas.
Labai svarbu leisti sau jausti ir pripažinti tai, kas vyksta viduje. Nėra „teisingų" ar „neteisingų" jausmų – yra tik jūsų išgyvenama realybė. Paramos grupės gali tapti saugia erdve, kurioje galima būti suprastai, išgirstai ir priimtai. Jose galima sutikti kitas moteris, kurios išgyvena panašius iššūkius, pasidalinti patirtimi, gauti praktinių patarimų ir, svarbiausia, pajusti emocinį palaikymą, kuris šioje kelionėje yra neįkainojamas.
Demencija. Alzheimerio liga…Kaip sunku tai priimti, kaip sunku su tuo susitaikyti ir išmokti gyventi naujoje, nepažįstamoje tikrovėje.
Kviečiame jus prisijungti prie paramos grupės, skirtos moterims, kurios rūpinasi savo senstančiais, demencija sergančiais artimaisiais.
Rūpinimasis žmogumi, sergančiu Alzheimerio liga ar kita demencijos forma, yra ypatingai sudėtingas ir daug vidinių jėgų reikalaujantis kelias. Ligai progresuojant ir simptomams stiprėjant, globėjai dažnai susiduria su vis didesniu emociniu krūviu – išgyvena stresą, nerimą, liūdesį, kartais net depresiją, taip pat susiduria su naujais ar paūmėjusiais sveikatos sunkumais. Be to, šią naštą neretai papildo ir finansiniai iššūkiai – sutrinka darbo ritmas, atsiranda papildomos išlaidos slaugai, gydymui ar pagalbos paslaugoms.
Gilesnis supratimas apie tai, ką iš tiesų reiškia gyventi su demencija, gali tapti svarbia atrama. Jis leidžia ne tik geriau suvokti sergančiojo patirtį, bet ir padeda rasti būdus, kaip palengvinti jo kasdienybę, kaip sukurti daugiau ramybės, saugumo ir žmogiško artumo.
Demencija sergantys šeimos nariai susiduria su daugybe iššūkių – keičiasi jų gebėjimas bendrauti, silpnėja įprasti vaidmenys šeimoje, tampa sudėtingesnės net paprasčiausios kasdienės užduotys. Tokiose situacijose ypač svarbi kantrybė, aiški rutina ir į asmenį orientuotas požiūris. Tai reiškia dėmesį ne trūkumams, o išlikusiems gebėjimams, paprastus ir suprantamus pasirinkimus, švelnų, aiškų bendravimą bei nuolatinį orumo išsaugojimą. Tuo pačiu globėjams būtina ir parama – emocinė, praktinė, žmogiška. Paramos grupės, specialistų pagalba ir bendrystė su kitais išgyvenančiais panašias patirtis gali tapti labai svarbiu atramos tašku.
Vienas svarbiausių globėjo uždavinių – sukurti ramią, saugią ir struktūruotą aplinką, kurioje sergantis žmogus jaustųsi kiek įmanoma stabiliau. Taip pat svarbu pritaikyti bendravimą – daugiau klausytis, stebėti neverbalinius signalus, kalbėti paprastai ir aiškiai. Ne mažiau reikšminga skatinti savarankiškumą ten, kur jis dar įmanomas, bei laiku pradėti galvoti apie ateities priežiūros sprendimus.
Svarbu prisiminti, kad demencija nėra vien tik medicininė diagnozė – ji neapibrėžia viso žmogaus. Sergančiojo patirtį formuoja ir santykiai, aplinka, artimųjų palaikymas. Būtent globėjai, šeima ir draugai gali padėti žmogui jaustis reikalingam, vertinamam ir vis dar priklausančiam savo šeimai, savo gyvenimui.
Pagalba turėtų būti teikiama matant žmogų kaip unikalią asmenybę – su jo istorija, jausmais ir poreikiais. Tai vadinama į asmenį orientuota priežiūra. Jos esmė – ne tik patenkinti praktinius poreikius, bet ir puoselėti gerovę, stiprinti tai, kas dar išlikę. Svarbu nukreipti dėmesį į tai, ką žmogus dar gali, o ne į tai, ką jau prarado. Dar svarbiau – būti jautriems tam, ką jis jaučia, net jei nebe viską prisimena.
Demencija sergantis žmogus dažnai gyvena kitokiame pasaulyje – pasaulyje, kuris gali smarkiai skirtis nuo mūsų suvokimo. Norint jį suprasti, labai svarbu pabandyti pažvelgti į situacijas jo akimis, priimti jo realybę ir atpažinti jo siunčiamus ženklus, net jei jie nėra aiškiai išreikšti žodžiais.
Žmogaus reakcija į ligą yra labai individuali. Ji priklauso nuo asmenybės, gyvenimo patirties, supratimo apie ligą, taip pat nuo gaunamos emocinės ir socialinės paramos bei aplinkos. Vieni žmonės gali neigti savo būklę ar nepastebėti pokyčių, kiti – jausti, kad kažkas keičiasi, bet tai laikyti natūralia senėjimo dalimi, o ne ligos požymiu.
Labai svarbu laiku galvoti apie ateitį. Demencijai progresuojant, neišvengiamai atsiras situacijų, kai žmogui taps sunku ar nebeįmanoma priimti sprendimų. Todėl verta iš anksto aptarti svarbius klausimus – paskatinti sudaryti ilgalaikį įgaliojimą, kad patikimas asmuo galėtų priimti sprendimus jo vardu. Taip pat svarbu pasikalbėti apie išankstinius sprendimus dėl medicininio gydymo tam tikromis aplinkybėmis – šie sprendimai įsigalioja tik tuomet, kai žmogus nebegali pats jų išreikšti.
Rūpinimasis sergančiu artimuoju – tai didelė atsakomybė ir dažnai labai sunkus emocinis išbandymas. Tačiau lygiai taip pat svarbu nepamiršti savęs. Globojant kitą žmogų, labai lengva nustoti girdėti savo poreikius, ignoruoti nuovargį ar emocinį skausmą. Vis dėlto rūpinimasis savo sveikata, poilsis ir laikas sau nėra prabanga – tai būtinybė, padedanti išlikti stiprioms ir galinčioms tęsti šį kelią.
Ši patirtis gali sukelti įvairiausių jausmų – kaltę, liūdesį, pyktį, sumišimą, bejėgiškumą. Ir tai yra natūralu. Skirtingai nei kitų ligų atveju, šiais jausmais dažnai sunku pasidalinti su pačiu sergančiuoju, todėl gali atsirasti vienišumo ir izoliacijos jausmas.
Labai svarbu leisti sau jausti ir pripažinti tai, kas vyksta viduje. Nėra „teisingų" ar „neteisingų" jausmų – yra tik jūsų išgyvenama realybė. Paramos grupės gali tapti saugia erdve, kurioje galima būti suprastai, išgirstai ir priimtai. Jose galima sutikti kitas moteris, kurios išgyvena panašius iššūkius, pasidalinti patirtimi, gauti praktinių patarimų ir, svarbiausia, pajusti emocinį palaikymą, kuris šioje kelionėje yra neįkainojamas.
ESI MUMS REIKALINGA!
Su savo negandomis, neviltimi, išgąsčiu prieš išbandymus, su vienatvės jausmu, gyvenimo pasikeitimų baime, nerimu dėl ateities…
Tu ne viena! Mes norime būti kartu Tavo nelengvame kelyje, norime dalintis Tavo negandomis ir išbandymais, ieškoti tų teisingų žodžių, kurie padėtų rasti tvirtybės mums visoms!
MES REIKALINGI TAU!