Sunkumų ir negandų patyrimas

Kartais gyvenimas pasikeičia taip staiga, kad atrodo, jog po kojomis nebelieka jokio tvirto pagrindo. Vieną dieną dar gyvename įprastu ritmu, planuojame ateitį, rūpinamės kasdieniais darbais, o kitą – susiduriame su netektimi, liga, išdavyste, finansiniu nesaugumu ar gilia vidine krize, kuri sujaukia viską, kuo iki tol tikėjome. Tokiais laikotarpiais pasaulis gali atrodyti nebesaugus, nepažįstamas ir sunkiai suprantamas.

Pastaraisiais metais daugelis moterų patyrė ne tik asmeninius sukrėtimus, bet ir bendrą pasaulinį nestabilumą – pandemijas, ekonominį netikrumą, socialinius neramumus, karo grėsmes, augantį vienišumo jausmą. Tačiau šalia šių didelių įvykių egzistuoja ir tylūs, labai asmeniški skausmai, kurių dažnai nemato niekas kitas. Mylimo žmogaus netektis. Skaudžios skyrybos. Sunkios diagnozės. Emocinis išsekimas. Artimojo liga. Nedarbas. Smurtas. Nusivylimas savimi ar gyvenimu. Visa tai moters širdyje palieka gilų pėdsaką.

Kai gyvenimą supurto sunkumai, natūralu jaustis pasimetusiai. Gali atrodyti, kad praradote kontrolę, kad nebežinote, kaip gyventi toliau, kaip atsikelti ryte, kaip susitvarkyti su savo mintimis ar emocijomis. Kartais nerimas tampa nuolatiniu fonu, o širdyje apsigyvena sunkiai paaiškinamas nuovargis. Gali būti, kad vieną akimirką jaučiatės stipri, o kitą – visiškai palūžusi. Ir tai nereiškia, kad esate silpna. Tai reiškia, kad esate žmogus, kuriam skauda.

Nors gyvenime neįmanoma išvengti netekčių, liūdesio ar kančios, žmogus turi nepaprastą gebėjimą gyti, prisitaikyti ir po truputį atsigauti net po pačių sunkiausių išgyvenimų. Būtent čia labai svarbus tampa atsparumas – vidinė stiprybė, padedanti ne paneigti skausmą, bet išmokti juo gyventi taip, kad jis nesunaikintų jūsų gyvenimo.

Atsparumas nėra šaltumas ar nejautrumas. Tai nėra gebėjimas „nesijaudinti“. Priešingai – tai gebėjimas išlikti gyvai net tada, kai gyvenimas skaudina. Gebėjimas po truputį atsitiesti po sukrėtimų, neprarasti žmogiškumo, vilties ir ryšio su savimi net tada, kai aplink daug nežinomybės.

Atsparumo vaidmuo krizės metu

Kodėl vienos moterys, atrodo, net po labai skaudžių išgyvenimų sugeba atsitiesti, o kitoms sunkumai ilgam atima vidinę ramybę ir pasitikėjimą gyvenimu? Į šį klausimą nėra vieno paprasto atsakymo, nes kiekvienos žmogaus istorija yra skirtinga. Vis dėlto dažnai pastebima, kad didesniu atsparumu pasižyminčios moterys geba šiek tiek lengviau toleruoti emocinį skausmą, priimti pokyčius ir po truputį grįžti į gyvenimą net po labai sudėtingų patirčių.

Tai nereiškia, kad jos mažiau kenčia. Dažnai jos verkia taip pat stipriai, taip pat išgyvena baimę, netektį, vienatvę ar neviltį. Tačiau vidinis atsparumas padeda joms neįstrigti skausme visam laikui. Jis leidžia išlaikyti viltį net tada, kai šiuo metu dar nesimato aiškaus sprendimo ar šviesesnės ateities.

Mes visos gyvenime susiduriame su laikotarpiais, kai atrodo, kad viskas griūva vienu metu. Visos patiriame nusivylimą, netektis, atstūmimą, nerimą ar didelius pokyčius. Kartais gyvenimas iš mūsų pareikalauja daugiau, nei tuo metu atrodo įmanoma pakelti. Tačiau atsparumo ugdymas gali padėti ne tik išgyventi sunkų etapą, bet ir išmokti kitaip žvelgti į save, savo galimybes bei gyvenimą apskritai.

Vidinis atsparumas padeda:

• išlaikyti stabilesnį emocinį pagrindą net chaotiškomis aplinkybėmis;
• mažiau bijoti ateities ir nežinomybės;
• lengviau prisitaikyti prie pokyčių;
• geriau suprasti savo emocijas ir poreikius;
• išsaugoti artimus santykius sunkiais laikotarpiais;
• neprarasti tikėjimo, kad net ir po labai tamsaus gyvenimo etapo gali ateiti šviesa.

Svarbu suprasti, kad atsparumas nėra įgimta savybė, kurią turi tik „stiprūs žmonės“. Jį galima auginti visą gyvenimą – mažais kasdieniais pasirinkimais, požiūriu į save, gebėjimu priimti pagalbą, mokėjimu išbūti su savo emocijomis ir po truputį atsitiesti po kiekvieno sukrėtimo.

Atsparumo ugdymas

Jeigu jaučiate, kad sunkumai jus labai stipriai paveikia emociškai, jeigu greitai prarandate viltį, sunkiai tvarkotės su stresu ar pokyčiais, labai svarbu savęs dėl to nekaltinti. Tai nėra charakterio silpnumas ar „netinkamas būdas gyventi“. Dažnai tai tiesiog reiškia, kad ilgą laiką teko būti stipriai, rūpintis kitais, slopinti savo jausmus ar išgyventi daugiau, nei jūsų vidus tuo metu galėjo atlaikyti.

Atsparumas nėra kažkas pastovaus ir nekintančio. Tai procesas, kuris formuojasi per gyvenimo patirtis. Kartais sunkumai mus sužeidžia, tačiau kartu jie gali tapti ir vidinio augimo pradžia. Nors tuo metu skauda, po kurio laiko galime pastebėti, kad tapome jautresnės kitų skausmui, brandesnės, sąmoningesnės, geriau suprantančios save ir savo ribas.

Net labai skaudžios patirtys gali išmokyti svarbių dalykų:

• aiškiau pamatyti, kas gyvenime iš tiesų svarbu;
• atsisakyti santykių ar situacijų, kurios žeidžia;
• išmokti pasirūpinti savimi;
• suprasti savo emocinius poreikius;
• atrasti stiprybę, kurios anksčiau savyje net nepastebėjote.

Kartais moteris tik po didelės krizės pradeda iš tiesų girdėti save. Tik po netekties supranta, kiek ilgai gyveno pamiršusi savo poreikius. Tik po skausmingo išsiskyrimo pamato, kiek daug metų stengėsi būti patogi visiems, išskyrus save pačią. Nors tokie suvokimai ateina per skausmą, jie gali tapti labai svarbia gijimo pradžia.

Pirmas patarimas, kaip ugdyti atsparumą: praktikuokite susitaikymą

Vienas sunkiausių, tačiau svarbiausių žingsnių krizės metu – priimti realybę tokią, kokia ji yra. Žmogaus prigimtis dažnai priešinasi skausmui. Norisi tikėti, kad viskas greitai praeis, kad tai netiesa, kad galbūt dar galima viską atšaukti, pakeisti, grąžinti. Kartais mes neigiame tikrovę todėl, kad ji atrodo pernelyg skaudi, kad ją būtų įmanoma priimti.

Ir vis dėlto ilgalaikis neigimas dažnai tik dar labiau sekina. Kol viduje kovojame su tuo, kas jau įvyko, mūsų emocinė energija išsenka. Mes liekame įstrigusios tarp praeities ir dabarties, negalėdamos nei pilnai gedėti, nei judėti pirmyn.

Susitaikymas nereiškia, kad jums patinka tai, kas nutiko. Tai nereiškia pasidavimo ar pralaimėjimo. Tai reiškia pripažinimą: „Taip, tai įvyko. Taip, man skauda. Tačiau aš po truputį mokysiuosi su tuo gyventi.“

Susitaikykite su situacija

Gyvenime yra daugybė dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Negalime sustabdyti ligos, priversti kito žmogaus mus mylėti, atšaukti netekties ar apsaugoti savęs nuo visų gyvenimo sukrėtimų. Ir nors tai labai skaudu pripažinti, nuolatinis bandymas kovoti su nekontroliuojama realybe dažnai tik dar labiau didina bejėgiškumą.

Kur kas daugiau vidinės ramybės atsiranda tada, kai savo energiją pradedame skirti tam, ką vis dėlto galime paveikti:

• kaip rūpinsimės savimi;
• su kuo bendrausime;
• kokias mintis mąstysime;
• kokios pagalbos ieškosime;
• kaip kalbėsime su savimi sunkiausiomis akimirkomis.

Kartais net labai mažas žingsnis tampa svarbia atsparumo pradžia. Atsikelti iš lovos. Išeiti į lauką. Paskambinti artimam žmogui. Pavalgyti. Pailsėti. Paprašyti pagalbos. Visa tai nėra menkniekiai – tai tylūs gijimo veiksmai.

Priimkite savo jausmus

Daugelis moterų nuo mažens išmoksta būti „stiprios“, nesiskųsti, neišreikšti per daug emocijų, pasirūpinti kitais net tada, kai pačioms labai sunku. Tačiau slopinamas skausmas niekur nedingsta. Jis kaupiasi kūne, mintyse, santykiuose, nuovargyje.

Todėl labai svarbu leisti sau jausti. Verkti, kai skauda. Liūdėti, kai praradote. Pykti, kai buvote sužeista. Bijoti, kai gyvenimas atrodo nestabilus. Emocijos nėra jūsų priešas. Jos yra jūsų vidinio pasaulio kalba.

Kai nustojame kovoti su savo jausmais, po truputį atsiranda daugiau vidinės erdvės gijimui. Net ir labai stiprūs jausmai nėra amžini. Jie ateina bangomis, keičiasi, silpnėja. O žmogus, leidžiantis sau juos išgyventi, dažnai tampa ne silpnesnis, o brandesnis ir tvirtesnis.

Gedėkite savo netekčių

Kiekvieni sunkūs laikai atneša tam tikrą netektį. Kartais netenkame žmogaus. Kartais – santykių, sveikatos, saugumo jausmo ar gyvenimo, kokį pažinojome anksčiau. Ir net jei aplinkiniai sako „reikia gyventi toliau“, širdžiai reikia laiko.

Gedulas nėra silpnumas. Tai meilės, prisirišimo ir žmogiško jautrumo išraiška. Tik pripažindamos savo netektį ir leisdamos sau ją išgedėti, galime po truputį pradėti gyti.

Antras patarimas, kaip ugdyti atsparumą: susisiekite su kitais

Kai išgyvename sunkų gyvenimo etapą, labai dažnai kyla noras atsitraukti nuo pasaulio. Uždaryti savo skausmą tyliai savyje. Nebetraukti telefono. Vengti pokalbių. Apsimesti, kad „viskas gerai“, nors viduje kaupiasi nuovargis, nerimas ir vienatvė. Daugelis moterų yra įpratusios rūpintis kitais, todėl joms ypač sunku pačioms prašyti pagalbos ar prisipažinti, kad šiuo metu nebesusitvarko vienos.

Tačiau būtent ryšys su kitais žmonėmis yra vienas svarbiausių emocinio atsparumo šaltinių. Žmogus nėra sukurtas kentėti visiškoje vienumoje. Net ir pats stipriausias žmogus palūžta, jei ilgą laiką neturi kam išsipasakoti, į ką atsiremti ar šalia ko tiesiog tyliai pabūti.

Kartais mums atrodo, kad turime būti stiprios visą laiką. Kad negalime apsunkinti kitų savo problemomis. Kad mūsų skausmas yra „per daug“. Tačiau artimi žmonės dažniausiai nenori iš mūsų tobulumo. Jie nori tikro ryšio. Nori žinoti, kaip iš tiesų jaučiatės.

Labai svarbu suprasti, kad žmonės, į kuriuos kreipiatės, neprivalo turėti visų atsakymų ar stebuklingų sprendimų. Dažniausiai didžiausią gydančią galią turi ne patarimai, o paprastas buvimas šalia. Kartais užtenka, kad kažkas išklausytų jūsų nepertraukinėdamas. Kad apkabintų. Kad pasakytų: „Aš esu šalia.“ Tokios akimirkos primena, jog nesate viena savo skausme.

Teikite pirmenybę santykiams

Sunkiais gyvenimo laikotarpiais santykiai tampa ne prabanga, o emociniu išlikimo pagrindu. Žmogiškas ryšys ramina nervų sistemą, mažina vienatvės jausmą ir padeda lengviau išgyventi stresą. Net trumpas nuoširdus pokalbis gali sugrąžinti daugiau vidinės ramybės nei ilgos valandos, praleistos bandant viską „išspręsti“ vienai.

Šiuolaikiniame pasaulyje moterys dažnai jaučiasi nuolat skubančios, pavargusios ir emociškai perdegusios. Kartais santykiai lieka kažkur paskutinėje vietoje, nes pirmiausia rūpinamasi darbu, šeima, pareigomis ir kitų poreikiais. Tačiau krizės metu labai aiškiai pajuntame, kaip stipriai mums reikia artumo, supratimo ir saugumo jausmo.

Jeigu neturite galimybės dažnai matytis gyvai, stenkitės palaikyti ryšį kitais būdais – telefonu, žinutėmis, vaizdo skambučiais. Svarbiausia ne bendravimo forma, o pats jausmas, kad kažkam rūpite.

Kartais net vienas žmogus, kuris jus supranta ir priima be teisimo, gali tapti didžiule emocine atrama.

Sunkiais laikais neužsisklęskite

Kai skauda, labai lengva atsiriboti nuo pasaulio. Gali atrodyti, kad niekas jūsų nesupras. Kad kitiems ir taip pakanka savų problemų. Kad jūsų emocijos yra per sunkios ar nepatogios. Tačiau ilgalaikė izoliacija dažnai dar labiau sustiprina liūdesį, nerimą ir beviltiškumo jausmą.

Net jei šiuo metu neturite jėgų ilgiems pokalbiams ar aktyviam bendravimui, stenkitės visiškai neatsitraukti nuo žmonių. Kartais labai svarbu tiesiog būti tarp kitų – išgerti kavos su drauge, trumpam išeiti pasivaikščioti, dalyvauti bendroje veikloje ar bent trumpai pasikalbėti telefonu.

Maži ryšio momentai pamažu grąžina jausmą, kad gyvenimas nesibaigė vien tik skausmu.

Stenkitės vengti neigiamų žmonių

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jaučiatės pabendravusios su tam tikrais žmonėmis. Vieni žmonės ramina, palaiko ir leidžia jaustis priimtai. Kiti – priešingai, dar labiau sustiprina nerimą, kaltę ar bejėgiškumą.

Sunkiu gyvenimo laikotarpiu jūsų emocinis jautrumas tampa dar didesnis, todėl ypač svarbu saugoti savo vidinę erdvę. Jeigu po pokalbio su žmogumi jaučiatės nuvertinta, nesuprasta ar emociškai išsekusi, tai svarbus ženklas.

Stenkitės daugiau laiko leisti su tais žmonėmis, kurie:

• geba išklausyti neteisdami;
• ne menkina jūsų skausmo;
• neprimeta kaltės;
• leidžia jums būti savimi;
• suteikia daugiau ramybės nei įtampos.

Kartais atsparumo ugdymas reiškia ne tik mokymąsi ištverti sunkumus, bet ir drąsą atsitraukti nuo santykių, kurie žeidžia.

Pasirinkite paramos grupę

Kartais moteriai labai svarbu išgirsti: „Aš irgi jaučiausi taip pat.“ Tokios akimirkos padeda suprasti, kad nesate keista, silpna ar „netinkama“. Kad jūsų emocijos yra žmogiškos ir suprantamos.

Paramos grupės gali tapti labai svarbia vieta gijimui. Jose dažnai gimsta ypatingas bendrumo jausmas, nes žmonės dalijasi ne paviršutiniškais pokalbiais, o tikrais išgyvenimais. Kai šalia atsiranda moterų, kurios taip pat išgyveno netektį, skyrybas, ligą, vienatvę ar emocinį perdegimą, skausmas tampa šiek tiek lengviau pakeliamas.

Kartais būtent saugi erdvė kalbėti apie savo jausmus tampa pirmuoju žingsniu atgaunant vidinę stiprybę.

Atsparumas gimsta ne iš tobulo gyvenimo, o iš gebėjimo atsitiesti

Labai svarbu prisiminti, kad atsparumas nereiškia gyvenimo be skausmo. Jis nereiškia, kad niekada neverksite, nebijosite ar nepalūšite. Tikrasis atsparumas dažnai gimsta būtent tada, kai po labai sunkių dienų vis tiek randate savyje bent mažą norą gyventi toliau.

Kartais atsparumas atrodo labai tyliai:

• kaip sprendimas atsikelti iš lovos po bemiegės nakties;
• kaip drąsa paprašyti pagalbos;
• kaip leidimas sau pailsėti;
• kaip pasiryžimas nepasiduoti net tada, kai viduje labai sunku.

Gyvenimas nei vienos mūsų neapsaugo nuo netekčių, nusivylimų ar skausmo. Tačiau net ir sunkiausiais laikotarpiais žmogaus viduje išlieka gebėjimas gyti. Lėtai. Netobulai. Kartais sugrįžtant prie skausmo dar ne vieną kartą. Tačiau žingsnis po žingsnio.

Ir galbūt vieną dieną atsigręšite atgal ir suprasite, kad laikotarpis, kuris kadaise atrodė nepakeliamas, po truputį tapo jūsų stiprybės dalimi. Ne todėl, kad skausmas buvo mažas. O todėl, kad jūs išmokote jį išgyventi neprarasdamos savęs.