Sielvartas nėra tik tai, kas skauda. Tai ir tai, kas liudija, kad kažkada gyvenime buvo pilnatvė.

Brangioji, jei šiuo metu tavo viduje gyvena netektis, labai tikėtina, kad kartu su ja gyvena ir tylus klausimas – kaip su tuo būti? Ne kaip „tai įveikti", ne kaip „atsitiesti", o kaip išbūti, kai viduje viskas pasikeitę.

Netektis nėra vien momentas. Tai procesas, kuris prasideda vieną dieną, bet tęsiasi daug ilgiau nei pats įvykis. Jis įsiskverbia į kasdienybę, į tavo mintis, į tavo kūną, į tavo santykį su laiku.

Todėl pirmas ir, galbūt, svarbiausias dalykas, kurį verta sau pasakyti: nėra vieno teisingo būdo gedėti.

Tačiau yra būdų geriau suprasti šį procesą – ir galbūt per tą supratimą rasti šiek tiek daugiau švelnumo sau.

Kas yra sielvartas?

Sielvartas – tai natūrali žmogaus reakcija į netektį, tačiau žodis „reakcija" čia per siauras. Tai labiau būsenų visuma, kuri persmelkia žmogų visais lygmenimis.

Tai:

• emocinis atsakas,
• vidinis persitvarkymas,
• ir tuo pačiu – ryšio su tuo, kas buvo prarasta, tęstinumas.

Kai netenki, gali jausti:

• šoką, kuris sustabdo laiką,
• netikėjimą, kuris neleidžia priimti realybės,
• pyktį, kuris ieško atsakymų,
• kaltę, kuri klausia „ar galėjau kažką pakeisti",
• ir gilų liūdesį, kuris neturi aiškios ribos.

Kartais tai ne viena emocija, o keli jausmai vienu metu. Ir visa tai yra normalu.

Sielvartas taip pat paliečia kūną: gali būti sunku užmigti arba, priešingai, norisi miegoti nuolat; gali dingti apetitas arba atsirasti jo perteklius; mintys gali tapti lėtos arba įkyrios.

Tai ne silpnumas – tai organizmo atsakas į praradimą.

Netekties prigimtis

Svarbu suprasti, kad sielvartą sukelia ne tik mirtis.

Mes gedime visko, kas buvo svarbu ir ką praradome:

• santykių,
• gyvenimo etapų,
• saugumo jausmo,
• svajonių.

Todėl natūralu jausti sielvartą dėl:

• artimo žmogaus mirties,
• skyrybų,
• sveikatos praradimo,
• darbo netekimo,
• neišsipildžiusios ateities vizijos.

Net jei kiti nesupranta tavo skausmo – jis vis tiek yra tikras.

Sielvartas netekus mylimo žmogaus

Mylimo žmogaus netektis dažnai sugriauna ne tik santykį, bet ir vidinį pasaulio suvokimą.

Tu gali jaustis:

• lyg dalis tavęs būtų dingusi,
• lyg gyvenimas prarado kryptį,
• lyg ateitis tapo neapibrėžta.

Ir tai nėra perdėjimas. Tai yra realus vidinis išgyvenimas.

Tačiau judėjimas pirmyn nereiškia išdavystės. Tai reiškia, kad tavo ryšys su tuo žmogumi keičia formą, bet neišnyksta.

Mitas ir tikrovė: ką klaidingai tikime apie sielvartą

Šioje vietoje labai svarbu sustoti ir pažvelgti į tai, ką dažnai tikime apie gedėjimą – nes būtent šie įsitikinimai neretai apsunkina patį procesą.

Gedėjimo procesas

Gedėjimas nėra linijinis. Jis nėra logiškas. Ir jis nėra vienodas visiems.

Tai procesas, kuris:

• gali sustiprėti netikėtai,
• gali susilpnėti be aiškios priežasties,
• gali grįžti net tada, kai atrodė, kad jau „praėjo".

Ir tai yra normalu.

Kaip būti su savo sielvartu

Ši dalis nėra apie tai, kaip „sutvarkyti" sielvartą.
Ji yra apie tai, kaip išmokti būti su juo taip, kad jis tavęs nesunaikintų.

Pripažinti savo skausmą

Svarbiausias žingsnis – ne bandyti atsikratyti skausmo, o jį pripažinti.
Tai reiškia leisti sau pasakyti: man skauda, net jei tas skausmas neturi aiškios formos ar priežasties.

Slopinamas sielvartas niekur nedingsta – jis tik keičia savo išraišką ir dažnai sugrįžta dar stipresnis.

Leisti emocijoms būti

Gedėjimas gali sukelti labai skirtingas emocijas – kartais net tas, kurios atrodo „netinkamos":

• pyktį,
• palengvėjimą,
• kaltę,
• tuštumą.

Visos jos yra proceso dalis. Bandymas jas filtruoti ar vertinti dažnai tik apsunkina vidinę būseną.

Ieškoti ryšio, net jei norisi atsitraukti

Natūralu norėti atsitraukti nuo žmonių. Tačiau visiškas atsiskyrimas gali sustiprinti vienišumo jausmą.

Kartais pakanka:

• vieno pokalbio,
• vieno žmogaus,
• vienos saugios erdvės.

Ryšys ne visada gydo, bet jis gali palaikyti.

Rūpintis kūnu kaip gyvu organizmu, kuris taip pat gedėjo

Dažnai gedėjime pamirštame, kad kūnas taip pat dalyvauja šiame procese.

Net paprasti dalykai – miegas, maistas, judėjimas – tampa svarbūs ne kaip disciplina, o kaip palaikymas.

Atpažinti ribą tarp sielvarto ir depresijos

Sielvartas ir depresija gali atrodyti panašūs, tačiau jie nėra tas pats.

Jei:

• skausmas nemažėja,
• dingsta bet kokia prasmės nuojauta,
• atsiranda visiškas emocinis užsidarymas,

tuomet svarbu kreiptis pagalbos.

Penki sielvarto etapai: teorija ir realybė

Elisabeth Kübler-Ross pasiūlė modelį, kuriame išskiriami penki etapai:

• Neigimas: „Man tai negali nutikti."
• Pyktis: „Kodėl tai vyksta? Kas kaltas?"
• Derybos: „Padarykite taip, kad tai nenutiktų, ir mainais aš ….."
• Depresija: „Man per daug liūdna ką nors daryti."
• Susitaikymas: „Esu rami dėl to, kas įvyko."

Šis modelis buvo sukurtas stebint žmones, susiduriančius su mirtimi, tačiau vėliau pradėtas taikyti platesniam netekčių spektrui.

Tačiau svarbu labai aiškiai suprasti: tai nėra universali schema.

Ne visi žmonės:

• pereina visus etapus,
• patiria juos ta pačia tvarka,
• ar apskritai juos atpažįsta savo patirtyje.

Kartais žmogus:

• gali jausti kelis etapus vienu metu,
• gali „grįžti" į ankstesnę būseną,
• gali niekada nepatirti kai kurių jų.

Net pati Kübler-Ross pabrėžė, kad šie etapai nėra skirti „sudėti emocijas į tvarkingas lentynas".

Sielvartas nėra struktūra – tai patyrimas.

Sielvartas kaip bangos

Galbūt tiksliausia sielvartą įsivaizduoti ne kaip etapus, o kaip bangas.

• pradžioje jos dažnai stiprios ir dažnos,
• vėliau – retesnės, bet vis dar sugrįžtančios.

Jos gali sugrįžti:

• per šventes,
• svarbias datas,
• netikėtas akimirkas.

Tai nėra regresija. Tai yra ryšio tęstinumas.

Pabaigai

Brangioji, tu neprivalai skubėti iš šios būsenos.
Tu neprivalai būti stipri visą laiką.
Tu neprivalai šito kelio eiti viena.

Sielvartas yra meilės tęsinys.

Ir nors dabar jis gali atrodyti kaip tik skausmas, laikui bėgant jis gali tapti:

• švelnesnis,
• gilesnis,
• ir net prasmingas.

Tu gali gyventi toliau ne todėl, kad pamiršai, o todėl, kad išmokai prisiminti kitaip.