Ar kada nors pagauni save nuolat galvojančią, svarstančią, nerimaujančią – tarsi tavo mintys niekada neišsijungtų, net tada, kai kūnas jau pavargęs ir nori poilsio? Ar pažįstamas jausmas, kai galvoje sukasi tie patys klausimai: „o kas, jeigu…", „o jeigu nepavyks…", „o jeigu nutiks blogiausia"? Jei taip, labai svarbu tau pasakyti vieną paprastą, bet reikšmingą dalyką – tu nesi viena.

Daugelis moterų gyvena su nuolatiniu vidiniu nerimu, kuris tyliai, bet atkakliai lydi jas kasdienybėje: darbe, santykiuose, motinystėje, asmeniniuose pasirinkimuose. Nerimas gali būti tarsi foninis triukšmas, kuris niekada visiškai neišnyksta, tik kartais tampa garsesnis. Tačiau gera žinia yra ta, kad su tuo galima dirbti. Nerimą galima suprasti, sušvelninti ir palaipsniui išmokti jį valdyti.

Šis straipsnis – tai ne tik patarimų rinkinys. Tai kvietimas tau sustoti, įsiklausyti į save ir pradėti kurti švelnesnį santykį su savo mintimis.

Kaip nustoti nerimauti?

Nerimas ir abejonės yra natūrali gyvenimo dalis. Jos yra mūsų žmogiškumo dalis, mūsų jautrumo ir atsakomybės išraiška. Visiškai normalu nerimauti dėl svarbių dalykų – dėl finansų, dėl darbo, dėl santykių ar dėl ateities.

Galbūt tu nerimauji prieš svarbų pokalbį, prieš susitikimą, prieš naują pradžią. Galbūt jaudiniesi dėl to, kaip tave mato kiti, ar dėl to, ar priimi „teisingus" sprendimus. Visa tai – žmogiška.

Tačiau problema prasideda tuomet, kai nerimas tampa nuolatiniu tavo palydovu. Kai jis ne tik ateina ir praeina, bet įsitaiso tavo mintyse ir lieka ten visą dieną. Kai jis neleidžia atsipalaiduoti net tada, kai viskas iš esmės yra gerai.

Kai kasdien vis iš naujo galvoje sukasi blogiausi scenarijai, kai sunku „išjungti" mintis, kai nerimas pradeda trukdyti gyventi – tai ženklas, kad tavo vidinis pasaulis pavargo.

Nuolatinis nerimas gali pamažu išsekinti. Jis gali atimti energiją, sukelti dirglumą, įtampą, nemigą. Gali pradėti jaustis tarsi nuolat būtum pasiruošusi kažkam blogam, net jei realybėje nieko blogo nevyksta.

Kartais tai pasireiškia kūne – įtemptais raumenimis, galvos skausmais, skrandžio problemomis. Kartais – santykiuose, kai tampi jautresnė, greičiau pavargsti nuo bendravimo arba, priešingai, atsitrauki nuo žmonių.

Kartais gali bandyti nuo to pabėgti – pasinerti į telefoną, serialus, socialinius tinklus, darbą ar net žalingus įpročius. Tačiau nerimas niekur nedingsta – jis tik trumpam nutyla.

Svarbu suprasti: lėtinis nerimas nėra tavo „silpnumas". Tai yra išmoktas mąstymo būdas. O tai reiškia – jį galima keisti.

Per didelio nerimo požymiai

Lėtinis nerimas retai pasireiškia tik vienu būdu. Jis veikia visą tavo gyvenimą – mintis, kūną ir elgesį.

Tu gali pastebėti, kad:

• Dienos metu sunku susikaupti, nes tavo dėmesys nuolat nukrypsta į rūpesčius. Net atliekant paprastas užduotis mintys „išslysta" į nerimą.
• Jautiesi nuolat pavargusi, net jei miegi pakankamai. Tavo kūnas tiesiog negauna tikro poilsio, nes vidinė įtampa neišnyksta.
• Arba, priešingai – negali užmigti. Mintys sukasi, analizuoja, kuria scenarijus, o ramybė atrodo nepasiekiama.
• Jauti fizinę įtampą – sukąstą žandikaulį, įtemptus pečius, skausmus nugaroje ar galvoje.
• Gali pradėti ieškoti „pagalbos" įpročiuose, kurie suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet ilgainiui dar labiau išbalansuoja.
• Pastebi, kad keičiasi tavo santykiai – tampi jautresnė, greičiau susierzini arba atsitrauki.

Šie požymiai – tai tavo kūno ir proto signalai. Jie nesmerkia tavęs. Jie kviečia sustoti ir pasirūpinti savimi.

Kodėl aš tiek daug nerimauju?

Šis klausimas dažnai kyla tyliai, kartais net su savikritika: „Kodėl aš tokia?" Tačiau atsakymas nėra paprastas – jis slypi mūsų įsitikinimuose.

Neigiami įsitikinimai apie nerimą

Kartais gali manyti, kad tavo nerimas yra pavojingas. Kad jis tave išves iš proto, kad jis tave palauš, kad tu jo nebekontroliuosi.

Ši baimė sukuria dar daugiau nerimo. Tu pradedi nerimauti ne tik dėl gyvenimo, bet ir dėl paties nerimo.

Teigiami įsitikinimai apie nerimą

Tačiau tuo pačiu gali tikėti, kad nerimas yra naudingas. Kad jis padeda tau būti atsargiai, atsakingai, pasiruošusiai.

Galbūt galvoji: „Jei nerimauju – vadinasi, man rūpi." Arba: „Jei viską apgalvosiu – išvengsiu klaidų."

Šie įsitikinimai labai stiprūs. Jie laiko nerimą tavo gyvenime. Tik tada, kai pradedi suprasti, kad nerimas ne sprendžia problemas, o jas išpučia – atsiranda galimybė keistis.

Patarimai, kaip nustoti nerimauti

Svarbu sau priminti: visiškai nustoti nerimauti nėra nei įmanoma, nei būtina. Nerimas yra natūrali mūsų dalis, tačiau galima išmokti jį valdyti taip, kad jis nebevaldytų tavęs.

Yra įvairių būdų, padedančių sumažinti nerimastingas mintis ir nuolatinį vidinį apmąstymą. Vienas iš jų – skirti konkretų laiką nerimui, užuot leidus jam užimti visą dieną. Taip pat svarbu mokytis atpažinti ir švelniai kvestionuoti neigiamus mąstymo modelius bei aiškiai atskirti tai, kas priklauso nuo tavęs, nuo to, ko negali kontroliuoti.

Kai nerimas sustiprėja, gali padėti paprasti dalykai – judėjimas, kvėpavimas, buvimas dabartyje. Net trumpas pasivaikščiojimas ar sąmoningas kvėpavimas gali sumažinti įtampą ir padėti grįžti į ramesnę būseną.

Ne mažiau svarbu atsiverti kitiems – pasidalijimas su artimu žmogumi dažnai sumažina nerimo svorį. Taip pat verta ugdyti sąmoningumą, kuris padeda stiprinti ryšį su savimi ir dabartimi.

Ir svarbiausia – nepamiršk, kad kiekviena esi skirtinga. Ieškok to, kas tinka būtent tau, be spaudimo ir savęs vertinimo. Tavo kelias yra unikalus – ir to visiškai pakanka.

Pirmas patarimas: susikurk kasdienį „nerimo laiką"

Kai nerimas nuolat sukasi tavo mintyse, tampa labai sunku susikaupti ir būti čia, savo kasdienybėje – darbe, namuose ar santykiuose. Atrodo, kad mintys vis grįžta prie tų pačių rūpesčių, tarsi pačios pasirinktų, kada joms būti svarbiausioms. Tokiose situacijose gali padėti paprasta, bet labai veiksminga strategija – sąmoningas nerimo atidėjimas.

Svarbu suprasti vieną dalyką: liepti sau „nustoti nerimauti" neveikia. Priešingai – kuo labiau bandai išstumti mintį, tuo labiau ji sugrįžta. Bandymas kontroliuoti ar sustabdyti mintis dažnai tik sustiprina jų poveikį, nes tavo dėmesys vis tiek lieka nukreiptas būtent į jas.

Tačiau tai nereiškia, kad neturi jokios įtakos savo minčių srautui. Tiesiog reikia švelnesnio ir išmintingesnio būdo su jomis dirbti.

Užuot kovojusi su nerimu, pabandyk jį… atidėti.

Kaip tai padaryti?

• Susikurk savo „nerimo laiką".
  Pasirink konkretų laiką ir vietą, kur leisi sau sąmoningai nerimauti. Tai gali būti, pavyzdžiui, 15–20 minučių vakare, bet ne prieš pat miegą. Svarbiausia – kad tai būtų pastovu. Šiuo metu gali leisti sau galvoti apie viską, kas kelia nerimą. Tačiau likusi dienos dalis tampa erdve be rūpesčių.
• Užsirašyk rūpesčius dienos metu.
  Kai tik kyla nerimastinga mintis, neužsikabink už jos. Trumpai ją pasižymėk – telefone, užrašuose ar kompiuteryje – ir švelniai sugrįžk prie to, ką darei. Primink sau: „Aš prie to sugrįšiu vėliau." Vien pats užrašymo procesas padeda sumažinti minčių intensyvumą.
• Peržiūrėk mintis savo „nerimo laiku".
  Atėjus tam laikui, gali sugrįžti prie savo užrašytų minčių. Leisk sau jas apgalvoti, bet tik tiek, kiek buvai nusprendusi. Dažnai pastebėsi, kad dalis jų jau nebeatrodo tokios svarbios ar grėsmingos. Kai kurios net praranda savo svorį visiškai.

Antras patarimas: iššūkis nerimastingoms mintims

Jeigu gyveni su nuolatiniu nerimu, labai tikėtina, kad pasaulis tavo akyse pamažu tampa pavojingesnis, nei yra iš tikrųjų. Tai vyksta nepastebimai – tarsi tylus filtras, per kurį pradedi matyti realybę. Galbūt pagauni save galvojančią, kad blogiausias scenarijus yra ne tik įmanomas, bet ir tikėtinas. Galbūt viduje nuolat ruošiesi tam, kas dar net neįvyko.

Kartais gali atrodyti, kad jei tik būsi pakankamai budri, pakankamai viską apgalvosi, galėsi apsisaugoti nuo nusivylimo ar skausmo. Tačiau dažnai nutinka priešingai – kuo daugiau galvoji, tuo daugiau nerimo atsiranda.

Tu gali pradėti:

• pervertinti tikimybę, kad viskas pasisuks bloga linkme,
• automatiškai pereiti prie blogiausio scenarijaus,
• kiekvieną nerimastingą mintį laikyti faktu, o ne tik galimybe,
• abejoti savo gebėjimu susidoroti su sunkumais, manydama, kad vos susidūrusi su problema palūši.

Šie mąstymo būdai nėra atsitiktiniai. Jie turi pavadinimą – kognityviniai iškraipymai. Tai tam tikri mąstymo modeliai, kurie iškreipia realybę ir stiprina nerimą.

Svarbiausia suprasti: šie modeliai nėra tiesa. Tai tik įpročiai, kuriuos tavo protas išmoko laikui bėgant. Ir nors jie gali atrodyti labai įtikinami, jie nėra nekintami.

Dažniausi kognityviniai iškraipymai

Kad galėtum pradėti keisti savo mąstymą, pirmiausia reikia jį atpažinti. Galbūt kai kurie iš šių pavyzdžių tau pasirodys labai pažįstami:

• „Viskas arba nieko" mąstymas.
  Kai matai tik kraštutinumus – arba tobula, arba visiška nesėkmė. Tarsi nebūtų tarpinės erdvės, kurioje galėtų egzistuoti augimas, mokymasis ir žmogiškumas.
  „Jei nepavyko idealiai – vadinasi, aš nevykėlė."
• Per didelis apibendrinimas.
  Vieną patirtį paversti taisykle visam gyvenimui. Vienas „ne" tampa įrodymu, kad visada bus „ne".
  „Manęs nepriėmė. Vadinasi, man niekada nepavyks."
• Psichinis filtras.
  Matyti tik tai, kas nepavyko, ir visiškai nepastebėti to, kas buvo gerai.
  „Suklydau viename dalyke – vadinasi, viskas buvo blogai."
• Teigiamo menkinimas.
  Net ir pasiekus kažką gero, rasti būdą tai sumenkinti.
  „Man pasisekė… bet čia tik atsitiktinumas."
• Skubotos išvados.
  Daryti neigiamas prielaidas neturint įrodymų. Kartais tai pasireiškia kaip „minčių skaitymas" arba ateities spėjimas.
  „Ji tikrai galvoja apie mane blogai."
  „Aš jaučiu, kad nutiks kažkas blogo."
• Katastrofizavimas.
  Automatiškai ruoštis blogiausiam scenarijui.
  „Jei kažkas gali nutikti – tai būtinai nutiks blogiausia."
• Emocinis samprotavimas.
  Tikėjimas, kad tai, kaip jautiesi, yra tiesa.
  „Jaučiuosi kvailai – vadinasi, tokia ir esu."
• „Turėčiau" ir „neturėčiau".
  Griežti vidiniai reikalavimai sau, kurie dažnai sukelia kaltę ir gėdą.
  „Turėjau pasielgti kitaip. Neturėjau taip pasakyti."
• Etikečių klijavimas.
  Vieną veiksmą paversti savo tapatybe.
  „Suklydau – vadinasi, esu nevykėlė."
• Perteklinė atsakomybė.
  Prisiimti kaltę už dalykus, kurių negali kontroliuoti.
  „Jei būčiau padariusi kitaip – viskas būtų buvę gerai."

Trečias patarimas: paklausk savęs, ar tai, dėl ko nerimauji, yra tavo kontrolėje

Nerimas dažnai sukuria iliuziją, kad kažką darai – kad sprendi problemą, kad ruošiesi, kad kontroliuoji situaciją. Iš tiesų, tyrimai rodo, jog nerimaudama gali trumpam pasijusti ramiau, nes mintyse „perdirbi" situaciją ir tarsi bandai ją suvaldyti. Tačiau labai svarbu suprasti vieną esminį skirtumą: nerimavimas nėra tas pats, kas problemų sprendimas.

Problemų sprendimas yra konkretus procesas – tu įvertini situaciją, ieškai galimų sprendimų ir imiesi veiksmų. Nerimas tuo tarpu dažniausiai lieka tik minčių lygmenyje. Kad ir kiek kartų galvoje peržvelgsi blogiausius scenarijus, tai nepadarys tavęs labiau pasiruošusios, jei jie iš tikrųjų įvyktų.

Todėl kiekvieną kartą, kai pagauni save nerimaujančią, pabandyk sustoti ir švelniai paklausti savęs:

• Ar tai reali problema, su kuria susiduriu dabar, ar tik „kas būtų, jei" scenarijus?
• Kokia tikimybė, kad tai, ko bijau, iš tikrųjų nutiks?
• Ar galiu ką nors padaryti šiuo metu, kad situaciją pakeisčiau?

Šie klausimai padeda atskirti dvi labai svarbias rūpesčių rūšis.

Kai nerimas yra tavo kontrolėje

Jeigu tai, dėl ko nerimauji, yra reali ir išsprendžiama problema – tu turi galimybę veikti. Tokiu atveju verta nukreipti savo energiją ne į nerimą, o į sprendimų paiešką.

Pabandyk:

• surašyti visus galimus sprendimo būdus,
• neieškoti tobulo varianto, o rinktis realistišką,
• susitelkti į tai, ką gali pakeisti, o ne į tai, kas nepriklauso nuo tavęs.

Kai pradedi veikti – net ir mažais žingsniais – nerimas natūraliai mažėja. Atsiranda aiškumo jausmas, o kartu su juo – ir daugiau vidinės ramybės.

Kai nerimas nėra tavo kontrolėje

Tačiau didelė dalis mūsų nerimo kyla iš dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Tai dažniausiai „kas būtų, jeigu" scenarijai – galimybės, kurios gali niekada neįvykti.

Tokiais atvejais svarbiausias žingsnis yra išmokti priimti netikrumą.

Nerimas dažnai kyla iš noro viską numatyti, suplanuoti, apsaugoti save nuo netikėtumų. Tačiau gyvenimas nėra visiškai kontroliuojamas – ir bandymas tai padaryti dažnai tik didina įtampą.

Galvodama apie visus galimus blogus scenarijus tu nepadarai gyvenimo saugesnio. Tu tik atimi iš savęs galimybę būti dabartyje ir patirti tai, kas gera dabar.

Paklausk savęs:

• Ar tikrai kiekvienas neapibrėžtumas reiškia pavojų?
• Ar galiu gyventi žinodama, kad ne viskas yra mano kontrolėje?

Priėmimas čia tampa ne silpnumu, o stiprybe.

Leisk sau jausti

Dar vienas svarbus dalykas – nerimas dažnai yra būdas pabėgti nuo jausmų. Kai nerimauji, tu mąstai, analizuoji, prognozuoji – ir taip trumpam atsitrauki nuo to, ką iš tikrųjų jauti.

Tačiau jausmų negalima visiškai nuslopinti. Jie sugrįžta. Kartais net stipriau.

Todėl verta sau leisti ne tik galvoti, bet ir jausti. Paklausti savęs:

• Ką aš dabar iš tikrųjų jaučiu?
• Ar galiu su tuo pabūti bent kelias minutes?

Kai pradedi priimti savo emocijas, jos pamažu praranda savo intensyvumą. O kartu mažėja ir poreikis nuolat nerimauti.

Šis žingsnis – atskirti kontrolę nuo nekontroliuojamumo – yra vienas svarbiausių visame procese. Jis padeda tau susigrąžinti energiją, kurią anksčiau skirdavai nerimui, ir nukreipti ją ten, kur ji iš tikrųjų gali kurti pokytį.

Ketvirtas patarimas: nutrauk nerimo ir įkyrių minčių ciklą

Kai nerimas įsivyrauja tavo mintyse, gali atrodyti, kad jos sukasi ratu be pabaigos – tarsi negalėtum jų sustabdyti, tarsi jos pačios valdytų tave. Viena mintis veja kitą, o kartu kaupiasi įtampa, nuovargis ir net baimė, kad tuoj nebesusitvarkysi su šiuo vidiniu triukšmu.

Tokiose akimirkose labai svarbu prisiminti: tu gali įsikišti į šį procesą. Tu gali bent trumpam iš jo išeiti ir suteikti sau atokvėpio.

Tam nereikia sudėtingų sprendimų – dažnai padeda paprasti, kūnu paremti veiksmai, kurie sugrąžina tave į dabartį.

Kas gali padėti?

• Judėjimas.
  Atsikelk ir pajudėk – net jei tai tik trumpas pasivaikščiojimas. Fizinis aktyvumas yra vienas natūraliausių būdų sumažinti nerimą, nes judant išsiskiria medžiagos, kurios mažina stresą ir gerina nuotaiką. Dar svarbiau – judėdama gali nukreipti dėmesį nuo minčių į kūną: pajusti žingsnius, kvėpavimą, aplinkos garsus ar vėją ant odos. Tai padeda „išlipti" iš minčių srauto.
• Meditacija ir buvimas dabartyje.
  Meditacija nėra sudėtingas ritualas – tai tiesiog dėmesio sugrąžinimas į dabartį. Kai nustoji keliauti į praeitį ar ateitį ir bent kelioms minutėms susitelki į tai, kas vyksta dabar, nerimo ciklas pradeda silpnėti. Užtenka ramiai atsisėsti ir stebėti savo kvėpavimą ar kūno pojūčius.

• Progresyvus raumenų atpalaidavimas.
  Įtampa dažnai kaupiasi kūne, net jei to nepastebi. Sąmoningai įtempdama ir atpalaiduodama skirtingas raumenų grupes, gali padėti savo kūnui atsipalaiduoti. O kai atsipalaiduoja kūnas – pamažu nurimsta ir protas.
• Gilus kvėpavimas.
  Nerimo metu kvėpavimas tampa greitas ir paviršutiniškas, o tai tik dar labiau sustiprina įtampą. Sąmoningai lėtinant kvėpavimą, įkvepiant giliau ir iškvepiant ramiau, gali tiesiogiai paveikti savo nervų sistemą ir sukurti daugiau vidinės ramybės.

Penktas patarimas (pats svarbiausias): kalbėk apie savo nerimą

Tai gali pasirodyti labai paprasta – net per paprasta, kad veiktų. Tačiau nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi yra vienas stipriausių būdų sumažinti nerimą ir sugrąžinti vidinę pusiausvyrą. Kai kalbi su žmogumi, kuris tave išklauso be vertinimo, be kritikos, be skubėjimo duoti patarimus – tavo nervų sistema pamažu rimsta, o vidinis spaudimas mažėja.

Nerimas turi savybę augti tyloje. Kai laikai jį savyje, jis kaupiasi, stiprėja ir gali pradėti atrodyti neįveikiamas. Tačiau vos tik pradedi apie jį kalbėti garsiai, dažnai nutinka netikėtas dalykas – jis praranda dalį savo galios. Tai, kas galvoje atrodė didžiulė ir nevaldoma grėsmė, išsakyta žodžiais dažnai tampa aiškesnė, suprantamesnė, o kartais net ir mažesnė.

Kartais kalbėjimas padeda suprasti, ką iš tikrųjų jauti. Kartais – pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos. Jei baimės nepagrįstos, jas įvardijus tampa lengviau suvokti, kad tai tik nerimo sukurti scenarijai. O jei jos turi realų pagrindą, pokalbis gali padėti atrasti sprendimus, kurių viena galbūt nepastebėjai.

Kas gali padėti?

• Kurti palaikančius ryšius.
  Žmogui būtinas ryšys su kitais. Tačiau stipri palaikymo sistema nebūtinai reiškia daug žmonių aplink. Kartais užtenka vieno ar dviejų artimų žmonių, su kuriais gali būti savimi. Jei šiuo metu jauti, kad tokio ryšio trūksta, svarbu žinoti – niekada nevėlu jį kurti.
• Atsirinkti, su kuo kalbi.
  Ne kiekvienas žmogus gali suteikti tau tai, ko tau reikia sunkesnę akimirką. Jei kažkas pats linkęs į nuolatinį nerimą ar pesimizmą, pokalbis gali dar labiau sustiprinti tavo jausmus. Todėl verta savęs paklausti: ar po pokalbio su šiuo žmogumi jaučiuosi ramiau, ar dar labiau įsitempusi?
• Ieškoti prasmės padedant kitiems.
  Kartais, padėdama kitam žmogui, tu pati pradedi jaustis stipresnė. Ryšys, rūpestis, bendrystė – visa tai mažina vidinę įtampą. Net paprastas bendravimas, savanorystė ar laikas su gyvūnais gali suteikti daugiau ramybės ir šilumos.

Kalbėjimas nėra silpnumo ženklas. Priešingai – tai drąsa atsiverti ir leisti sau būti išgirstai.

Ir kartais būtent tai tampa tuo pirmu žingsniu, kuris iš tiesų pradeda mažinti nerimą.

Šeštas patarimas: praktikuok sąmoningumą

Nerimas labai dažnai nukelia tave iš dabarties – jis gyvena arba ateityje, kur kuri galimus scenarijus ir bandai jiems pasiruošti, arba praeityje, kur vis iš naujo permąstai tai, kas jau įvyko. Tuo tarpu ramybė visada slypi dabartyje.

Būtent čia ir atsiskleidžia sąmoningumo (angl. mindfulness) praktikos vertė. Tai paprastas, bet labai gilus būdas sugrįžti į šią akimirką – į tai, kas vyksta dabar, o ne į tai, kas galėtų nutikti ar kas jau praėjo.

Sąmoningumas nėra bandymas atsikratyti minčių ar jausmų. Tai kvietimas juos pastebėti – švelniai, be vertinimo, be kovos.

Kaip pradėti?

• Pripažink ir stebėk savo nerimą.
  Užuot bandžiusi jį ignoruoti ar nuslopinti, leisk sau jį pamatyti. Stebėk savo mintis tarsi iš šalies – lyg jos būtų tik praeinantys vaizdai, o ne absoliuti tiesa. Nereikia jų vertinti ar analizuoti – pakanka pastebėti.
• Leisk mintims praeiti.
  Kartais gali atrodyti, kad jei nekontroliuoji minčių, jos tave užvaldys. Tačiau iš tiesų vyksta priešingai – kai nustoji jas laikyti, jos pradeda judėti. Kaip debesys danguje, jos ateina ir išeina. Tu įstringi tik tada, kai bandai jas sulaikyti ar su jomis kovoti.
• Grįžk į dabartį.
  Nukreipk dėmesį į savo kūną: į kvėpavimą, pojūčius, garsus aplink. Pajusk, kaip tavo kūnas yra čia. Jei pastebi, kad mintys vėl tave „nusinešė", švelniai sugrįžk – be savęs kritikavimo.
• Kartok ir būk kantri su savimi.
  Tai yra įgūdis, kuris stiprėja per laiką. Iš pradžių gali atrodyti, kad mintys vis tiek nuolat sugrįžta – ir tai visiškai normalu. Kiekvienas sugrįžimas į dabartį yra mažas, bet labai svarbus žingsnis. Taip tu kuri naują santykį su savo mintimis.

Sąmoningumas nėra apie tobulumą ar „teisingą" meditavimą. Tai apie buvimą su savimi – tokią, kokia esi dabar.

Ir kuo dažniau sau tai leisi, tuo lengviau taps ištrūkti iš nerimo rato ir sugrįžti į vietą, kurioje iš tikrųjų vyksta tavo gyvenimas – į šią akimirką.

Chroniškas nerimas ir tavo sveikata

Lėtinis nerimas gali paveikti tavo gyvenimą daug giliau, nei kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis gali pasireikšti ne tik mintyse, bet ir kūne bei kasdieniuose pasirinkimuose – nuo sunkumo susikaupti iki noro atsitraukti nuo kitų žmonių, nuo vidinės įtampos iki fizinio diskomforto, kuris ilgainiui tampa tarsi nuolatiniu fonu.

Tačiau svarbiausia, ką verta sau priminti – tu nesi bejėgė prieš šį jausmą. Tavo mąstymo modeliai gali keistis, o kartu su jais gali keistis ir tavo savijauta. Tu gali išmokti nuraminti savo vidų, net jei dabar tai atrodo sunku ar tolima.

Būk kantri su savimi šiame procese. Pokyčiai retai įvyksta staiga – jie ateina mažais, beveik nepastebimais žingsniais. Vietoje didelių lūkesčių pabandyk pastebėti mažas pergales: gal šiandien tavo kūnas buvo šiek tiek mažiau įsitempęs, gal pavyko greičiau paleisti įkyrią mintį, gal bent akimirkai sugrįžai į dabartį ir pajutai ramybę.

Šie maži pokyčiai yra svarbūs. Jie rodo, kad judėjimas vyksta.

Laikui bėgant gali pastebėti, kad vis dažniau esi čia ir dabar – mažiau pasimetusi tarp praeities ir ateities minčių, daugiau įsitraukusi į savo gyvenimą. Ir kartu su tuo pamažu mažėja nerimo svoris.

Tai nėra greitas procesas. Bet tai yra kelias, kuriuo verta eiti.