Emocijos dažniausiai užplūsta gerokai anksčiau nei prasideda pats teisinis skyrybų procesas ir neretai dar ilgai nepaleidžia net jam pasibaigus. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad skyrybos – tai dokumentai, sprendimai ir formalumai, iš tiesų jos yra net 95 % emocinis procesas ir tik 5 % teisinis. Ir būtent tie 95 procentai prasideda dar tada, kai sprendimas tik bręsta širdyje, ir tęsiasi gerokai po oficialaus taško padėjimo.
Kas gi sudaro tuos 95 procentus? Tai visas jausmų spektras – ne tik skausmas ar netektis, bet ir palengvėjimas, viltis, netgi naujo gyvenimo užuomazgos.
Šokas
Skyrybų pradžioje dažnai patiriamas gilus, sukrečiantis šokas – ir jis gali pasireikšti įvairiomis formomis.
Kartais tai būna jūsų pačios aiškumo akimirka, kai po ilgų mėnesių ar net metų vidinės kovos staiga suvokiate: „Aš daugiau taip gyventi nebegaliu." Ilgai stengtasi, tikėtasi, bandyta išsaugoti santykius, tačiau vieną dieną ateina tylus, bet labai aiškus suvokimas – reikia išeiti. Tai gali būti skausminga, bet kartu ir išlaisvinanti tiesa.
Kitais atvejais šokas užklumpa tada, kai sprendimą paskelbia jūsų sutuoktinis. Nors galbūt jautėte, kad santykiuose kažkas ne taip, mintis apie išsiskyrimą atrodė tolima, beveik neįmanoma. „Aš buvau nusiteikusi ilgam", – sakote sau. „Maniau, kad viską dar galime sutvarkyti." Ir tada – staigus pareiškimas, kuris apverčia jūsų pasaulį aukštyn kojomis.
Dar viena šoko forma – tai netikėtos aplinkinių reakcijos. Žmonės, kurie atrodė artimi, gali atsitraukti. Šeimos ryšiai gali nutrūkti arba pasikeisti. „Buvau tokia artima savo anytai, o dabar ji mane visiškai ignoruoja" – tokie išgyvenimai gali skaudinti ne mažiau nei pati skyrybų žinia.
Kaltė
Nors skyrybos šiandien yra dažnas reiškinys, jų vis dar lydi gili, kartais sunkiai pakeliama kaltės našta.
Galbūt jaučiatės tarsi nepasisekusi. Galvoje sukasi mintys: „Aš tikrai stengiausi… Dariau viską, kad jis būtų laimingas… Kodėl to nepakako?" Tokios abejonės gali graužti iš vidaus ir versti abejoti savo verte.
Kartais kaltė kyla iš suvokimo, kad nepastebėjote problemų laiku. Gyvenimas buvo pilnas darbų, rūpesčių, vaikų, o santykiai tyliai keitėsi. „Maniau, kad viskas gerai…" – ši frazė tampa skaudžia refleksija.
Taip pat gali būti, kad prisimenate konkrečius veiksmus, dėl kurių gailitės – galbūt sprendimus, kurie prisidėjo prie santykių griūties. O gal jaučiate kaltę vien dėl to, kad būtent jūs inicijavote skyrybas ir sukėlėte skausmą artimiesiems ar vaikams.
Sielvartas
Skyrybos – tai netektis. O su netektimi natūraliai ateina sielvartas ir liūdesys.
Galbūt gedite ne tik žmogaus, bet ir svajonės, kurią kūrėte kartu. „Netekau ne tik vyro, bet ir geriausio draugo…" – tai jausmas, kuris gali būti labai gilus ir skausmingas.
Taip pat skaudu matyti, kaip griūva tai, ką ilgai kūrėte – namai, rutina, šeimos jausmas. Mintis apie gyvenimą vienai, ypač su vaikais, gali atrodyti bauginanti ir nepakeliama.
Ypač stiprus yra šeimos vientisumo praradimo skausmas. Nebebūti kartu kasdien, nebedaryti paprastų, bet svarbių dalykų kartu – tai palieka tuštumą, kurią sunku užpildyti.
Pyktis
Pyktis dažnai tampa tarsi apsauginiu šarvu, dengiančiu gilesnius, pažeidžiamus jausmus.
Galite jausti pyktį sutuoktiniui – dėl išdavystės, atstūmimo ar neteisybės. Kartais šis pyktis suteikia jėgų, bet kartu gali trukdyti pamatyti platesnį vaizdą.
Pyktis gali būti nukreiptas ir į save – jis gali pasireikšti kaip savikritika, kaltinimai ar net depresinės mintys.
Kartais pyktis išsilieja ir į kitus žmones – šeimą, aplinkinius, net tuos, kurie galbūt nėra tiesiogiai kalti.
Baimė ir nerimas
Skyrybų laikotarpiu baimė ir nerimas dažnai tampa nuolatiniais palydovais – tyliais, bet labai galingais. Mūsų smegenys iš prigimties yra užprogramuotos ieškoti pavojų ir mus nuo jų saugoti, todėl, susidūrus su tokia didžiule gyvenimo permaina, jos ima veikti tarsi padidintu jautrumu.
Artėjančios skyrybos gali atrodyti kaip žengimas į visiškai nežinomą erdvę – tarsi stovėtumėte ant krašto, žvelgdamos į rūku apgaubtą ateitį, kurioje dar nematote nei aiškių kontūrų, nei saugių atsakymų.
Ateities baimė gali būti viena stipriausių. Mintys ima suktis ratu, neduodamos ramybės net naktimis:
„Ar dar kada nors patirsiu meilę?"
„Ar mano vaikams viskas bus gerai?"
„Kodėl jaučiuosi taip, lyg būčiau palikta viena, be jokios atramos?"
Kartais šios mintys įgauna beveik fizinę formą – tarsi nerimo banga, kuri užlieja ir neleidžia atsikvėpti.
Ne mažiau varginančios yra finansinės baimės. Jos gali sukelti gilų nesaugumo jausmą ir abejones dėl savo gebėjimo pasirūpinti savimi ir vaikais:
„Ar sugebėsiu išlaikyti save?"
„Ar turėsiu grįžti į darbą, keisti profesiją, pradėti viską iš naujo?"
„Ar manęs laukia nuolatinė kova dėl stabilumo?"
Tokios mintys neretai sustiprina vidinę įtampą ir verčia abejoti savo jėgomis.
Labai žmogiška ir baimė likti vienai. Ji gali būti ne tik apie fizinę vienatvę, bet ir apie emocinį pasimetimą:
„Ar aš žinosiu, kaip gyventi viena?"
„Kas manęs laukia kasdienybėje, kai nebeliks įprasto „mes"?"
„Ar man iš tiesų viskas bus gerai?.."
Tai klausimai, kuriuos sau užduoda daugybė moterų – ir jie yra visiškai natūralūs.
Dar viena stipri nerimo kryptis – baimė dėl paties skyrybų proceso. Ji dažnai susijusi su kontrolės praradimo jausmu:
„O kas, jei jis bandys atimti vaikus?"
„Jei procesas užsitęs, jei atsiras netikėtų kliūčių?"
„Ar galiu juo pasitikėti? Ar jis bus sąžiningas?"
Kartais šios baimės persipina su įtarimais, nežinomybe, įvairiais scenarijais, kuriuos protas kuria bandydamas pasiruošti blogiausiam.
Teigiamos emocijos
Net ir skausmingiausiu laikotarpiu širdyje gali atsirasti vietos ir šviesesniems jausmams.
Palengvėjimas
Kartais, nepaisant viso skausmo, jaučiate tylų palengvėjimą. Konfliktai baigėsi, įtampa sumažėjo, ir kasdienybė tampa ramesnė.
Optimizmas
Laikui bėgant gali atsirasti ir naujų galimybių pojūtis.
„Dabar galiu rinktis. Dabar galiu susigrąžinti save."
Galbūt grįžtate prie pamirštų veiklų, pomėgių, svajonių. Galbūt pirmą kartą po ilgo laiko pajuntate – gyvenimas dar nesibaigė, jis keičiasi.
Skyrybų emocijos retai būna linijinės – jos kyla ir slūgsta, kartais netikėtai užklumpa. Tai gali jaustis kaip emocinis minų laukas, tačiau laikui bėgant viskas pamažu rimsta.
Paprastai šis procesas trunka metus ar dvejus po skyrybų, ir tai yra normalu.
Jei vis dėlto jaučiate, kad įstrigote, kad skausmas neslūgsta – ieškokite pagalbos.
Jūs verta ramybės, vidinės tylos ir naujo gyvenimo pradžios.
Emocijos dažniausiai užplūsta gerokai anksčiau nei prasideda pats teisinis skyrybų procesas ir neretai dar ilgai nepaleidžia net jam pasibaigus. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad skyrybos – tai dokumentai, sprendimai ir formalumai, iš tiesų jos yra net 95 % emocinis procesas ir tik 5 % teisinis. Ir būtent tie 95 procentai prasideda dar tada, kai sprendimas tik bręsta širdyje, ir tęsiasi gerokai po oficialaus taško padėjimo.
Kas gi sudaro tuos 95 procentus? Tai visas jausmų spektras – ne tik skausmas ar netektis, bet ir palengvėjimas, viltis, netgi naujo gyvenimo užuomazgos.
Šokas
Skyrybų pradžioje dažnai patiriamas gilus, sukrečiantis šokas – ir jis gali pasireikšti įvairiomis formomis.
Kartais tai būna jūsų pačios aiškumo akimirka, kai po ilgų mėnesių ar net metų vidinės kovos staiga suvokiate: „Aš daugiau taip gyventi nebegaliu." Ilgai stengtasi, tikėtasi, bandyta išsaugoti santykius, tačiau vieną dieną ateina tylus, bet labai aiškus suvokimas – reikia išeiti. Tai gali būti skausminga, bet kartu ir išlaisvinanti tiesa.
Kitais atvejais šokas užklumpa tada, kai sprendimą paskelbia jūsų sutuoktinis. Nors galbūt jautėte, kad santykiuose kažkas ne taip, mintis apie išsiskyrimą atrodė tolima, beveik neįmanoma. „Aš buvau nusiteikusi ilgam", – sakote sau. „Maniau, kad viską dar galime sutvarkyti." Ir tada – staigus pareiškimas, kuris apverčia jūsų pasaulį aukštyn kojomis.
Dar viena šoko forma – tai netikėtos aplinkinių reakcijos. Žmonės, kurie atrodė artimi, gali atsitraukti. Šeimos ryšiai gali nutrūkti arba pasikeisti. „Buvau tokia artima savo anytai, o dabar ji mane visiškai ignoruoja" – tokie išgyvenimai gali skaudinti ne mažiau nei pati skyrybų žinia.
Kaltė
Nors skyrybos šiandien yra dažnas reiškinys, jų vis dar lydi gili, kartais sunkiai pakeliama kaltės našta.
Galbūt jaučiatės tarsi nepasisekusi. Galvoje sukasi mintys: „Aš tikrai stengiausi… Dariau viską, kad jis būtų laimingas… Kodėl to nepakako?" Tokios abejonės gali graužti iš vidaus ir versti abejoti savo verte.
Kartais kaltė kyla iš suvokimo, kad nepastebėjote problemų laiku. Gyvenimas buvo pilnas darbų, rūpesčių, vaikų, o santykiai tyliai keitėsi. „Maniau, kad viskas gerai…" – ši frazė tampa skaudžia refleksija.
Taip pat gali būti, kad prisimenate konkrečius veiksmus, dėl kurių gailitės – galbūt sprendimus, kurie prisidėjo prie santykių griūties. O gal jaučiate kaltę vien dėl to, kad būtent jūs inicijavote skyrybas ir sukėlėte skausmą artimiesiems ar vaikams.
Sielvartas
Skyrybos – tai netektis. O su netektimi natūraliai ateina sielvartas ir liūdesys.
Galbūt gedite ne tik žmogaus, bet ir svajonės, kurią kūrėte kartu. „Netekau ne tik vyro, bet ir geriausio draugo…" – tai jausmas, kuris gali būti labai gilus ir skausmingas.
Taip pat skaudu matyti, kaip griūva tai, ką ilgai kūrėte – namai, rutina, šeimos jausmas. Mintis apie gyvenimą vienai, ypač su vaikais, gali atrodyti bauginanti ir nepakeliama.
Ypač stiprus yra šeimos vientisumo praradimo skausmas. Nebebūti kartu kasdien, nebedaryti paprastų, bet svarbių dalykų kartu – tai palieka tuštumą, kurią sunku užpildyti.
Pyktis
Pyktis dažnai tampa tarsi apsauginiu šarvu, dengiančiu gilesnius, pažeidžiamus jausmus.
Galite jausti pyktį sutuoktiniui – dėl išdavystės, atstūmimo ar neteisybės. Kartais šis pyktis suteikia jėgų, bet kartu gali trukdyti pamatyti platesnį vaizdą.
Pyktis gali būti nukreiptas ir į save – jis gali pasireikšti kaip savikritika, kaltinimai ar net depresinės mintys.
Kartais pyktis išsilieja ir į kitus žmones – šeimą, aplinkinius, net tuos, kurie galbūt nėra tiesiogiai kalti.
Baimė ir nerimas
Skyrybų laikotarpiu baimė ir nerimas dažnai tampa nuolatiniais palydovais – tyliais, bet labai galingais. Mūsų smegenys iš prigimties yra užprogramuotos ieškoti pavojų ir mus nuo jų saugoti, todėl, susidūrus su tokia didžiule gyvenimo permaina, jos ima veikti tarsi padidintu jautrumu.
Artėjančios skyrybos gali atrodyti kaip žengimas į visiškai nežinomą erdvę – tarsi stovėtumėte ant krašto, žvelgdamos į rūku apgaubtą ateitį, kurioje dar nematote nei aiškių kontūrų, nei saugių atsakymų.
Ateities baimė gali būti viena stipriausių. Mintys ima suktis ratu, neduodamos ramybės net naktimis:
„Ar dar kada nors patirsiu meilę?"
„Ar mano vaikams viskas bus gerai?"
„Kodėl jaučiuosi taip, lyg būčiau palikta viena, be jokios atramos?"
Kartais šios mintys įgauna beveik fizinę formą – tarsi nerimo banga, kuri užlieja ir neleidžia atsikvėpti.
Ne mažiau varginančios yra finansinės baimės. Jos gali sukelti gilų nesaugumo jausmą ir abejones dėl savo gebėjimo pasirūpinti savimi ir vaikais:
„Ar sugebėsiu išlaikyti save?"
„Ar turėsiu grįžti į darbą, keisti profesiją, pradėti viską iš naujo?"
„Ar manęs laukia nuolatinė kova dėl stabilumo?"
Tokios mintys neretai sustiprina vidinę įtampą ir verčia abejoti savo jėgomis.
Labai žmogiška ir baimė likti vienai. Ji gali būti ne tik apie fizinę vienatvę, bet ir apie emocinį pasimetimą:
„Ar aš žinosiu, kaip gyventi viena?"
„Kas manęs laukia kasdienybėje, kai nebeliks įprasto „mes"?"
„Ar man iš tiesų viskas bus gerai?.."
Tai klausimai, kuriuos sau užduoda daugybė moterų – ir jie yra visiškai natūralūs.
Dar viena stipri nerimo kryptis – baimė dėl paties skyrybų proceso. Ji dažnai susijusi su kontrolės praradimo jausmu:
„O kas, jei jis bandys atimti vaikus?"
„Jei procesas užsitęs, jei atsiras netikėtų kliūčių?"
„Ar galiu juo pasitikėti? Ar jis bus sąžiningas?"
Kartais šios baimės persipina su įtarimais, nežinomybe, įvairiais scenarijais, kuriuos protas kuria bandydamas pasiruošti blogiausiam.
Teigiamos emocijos
Net ir skausmingiausiu laikotarpiu širdyje gali atsirasti vietos ir šviesesniems jausmams.
Palengvėjimas
Kartais, nepaisant viso skausmo, jaučiate tylų palengvėjimą. Konfliktai baigėsi, įtampa sumažėjo, ir kasdienybė tampa ramesnė.
Optimizmas
Laikui bėgant gali atsirasti ir naujų galimybių pojūtis.
„Dabar galiu rinktis. Dabar galiu susigrąžinti save."
Galbūt grįžtate prie pamirštų veiklų, pomėgių, svajonių. Galbūt pirmą kartą po ilgo laiko pajuntate – gyvenimas dar nesibaigė, jis keičiasi.
Skyrybų emocijos retai būna linijinės – jos kyla ir slūgsta, kartais netikėtai užklumpa. Tai gali jaustis kaip emocinis minų laukas, tačiau laikui bėgant viskas pamažu rimsta.
Paprastai šis procesas trunka metus ar dvejus po skyrybų, ir tai yra normalu.
Jei vis dėlto jaučiate, kad įstrigote, kad skausmas neslūgsta – ieškokite pagalbos.
Jūs verta ramybės, vidinės tylos ir naujo gyvenimo pradžios.
Paidalinkite šiuo puslapiu!
ESI MUMS REIKALINGA!
Su savo negandomis, neviltimi, išgąsčiu prieš išbandymus, su vienatvės jausmu, gyvenimo pasikeitimų baime, nerimu dėl ateities…
Tu ne viena! Mes norime būti kartu Tavo nelengvame kelyje, norime dalintis Tavo negandomis ir išbandymais, ieškoti tų teisingų žodžių, kurie padėtų rasti tvirtybės mums visoms!
MES REIKALINGI TAU!