Netekti artimojo dėl jo savižudybės yra labai skausminga patirtis ir suprasti šią netektį gali būti itin sunku. Savižudybės aukos netektį ir sielvartą lydi aibė prieštaringų emocijų, neatsakytų klausimų ir dažnai skausmo, kylančio dėl nesugebėjimo suprasti netekties ar susitaikyti su ja.

Jei skaitote šias eilutes, galbūt esate ta, kuriai teko susikaupti prieš staigius ir netikėtus gyvenimo pokyčius, įvykusius po artimo žmogaus savižudybės. Galbūt nežinote, nuo ko pradėti ir patiriate visas su savižudybės sielvartu susijusias emocijas. Išgyvendamos tai  susidursite su skirtingomis ir kartais labai stipriomis emocijomis, kurias persmelkia prisiminimai apie artimąjį ir jo įtaką jūsų gyvenimui.

Vienas iš dalykų, kurį reikia žinoti ir suprasti, yra tai, kad sielvartas ištinka, nesvarbu, ar esame jam pasiruošę, ar ne, ir ar mūsų gyvenime yra jam vietos. Jis pasireiškia tiek nuspėjamomis, tiek nenuspėjamomis akimirkomis, vaizdiniais ir prisiminimais, kurie vienu metu gali atnešti ir palengvėjimo, ir skausmo. Sielvartas atspindi ryšį, kurį turėjome su tuo, kurįpraradome ir tuo, kas buvo prarasta. Leisdami sau gedėti, pagerbiame tą ryšį. Su savižudybės sielvartu yra tas pats, ir galbūt dar svarbiau, kad neignoruotunėt, leistumėt savo sielvartui įvykti.

Štai keli dalykai, kuriuos jums būtina žinoti apie netekties dėl savižudybės gedėjimą:

• Yra būdų, kaip rūpintis savimi gedint dėl artimo savižudybės (ir tai svarbu!). Nors netekties gedėjimas kartais gali atrodyti nepakeliamas svarbu užtikrinti, kad gedėdamos darytume viską, ką galime, kad patenkintume pagrindinius savo kūno poreikius. Būtinai gerkite pakankamai vandens, kasdien lengvai mankštinkitės ir miegokite, kai tik galite. Paprašykite kitų jums padėti, kad galėtumėte, pavyzdžiui, nusnūsti, išeiti pasivaikščioti gamtoje arba paruošti maisto.
• Gedėjimas po artimojo savižudybės užtrunka. Jums nereikia to ignoruoti. Prireiks laiko pasiekti vietą, kurioje jūsų sielvartas nebe toks toks stiprus ir skausmingas, kaip iš pradžių. Nėra jokio būdo (ar jokio reikalo) to skubinti.
• Kiti gedės kitaip nei jūs, net ir patirdami tą pačią netektį. Žmonių santykiai yra unikalūs ir sudėtingi. Mūsų netekties dėl savižudybės patirtis atspindi mūsų individualius santykius su mylimu žmogumi. Niekas pasaulyje neturėjo tokių santykių, kokius jūs turėjote su prarastu artimuoju. Leiskite sau gedėti taip, kaip jums priimtina.
• Jums nereikia žinoti visų atsakymų, kad pradėtumėte gijimą. Galbūt nežinote visko, kas kaip nors prisidėjo prie jūsų mylimo žmogaus mirties nusižudant ar kaip elgsitės toliau be jo. Tačiau tai nėra kliūtis išgyti. Būkite atviros tam, ką galite ilgainiui atrasti apie save ir savo santykius su mylimu žmogumi. Gerai, jei laikui bėgant kitaip mąstysite apie netektį. Gijimas gali įvykti nepriklausomai nuo to, ar kelias aiškus, ar ne.
• Gedėjimas gali būti varginantis. Skirkite laiko poilsiui ir energijos atgavimui. Dienomis, kai gedėti ypač sunku, fiziškai gali atrodyti, kad nubėgote maratoną. Tai ypač aktualu tomis dienomis, kai buvote labiau įsitraukusios į savo sielvartą (pavyzdžiui, tomis, kai dalijatės savo jausmais savižudybės netekties palaikymo grupėje ar kalbėjotės su drauge). Šiomis dienomis skirkite laiko poilsiui ir atsigavimui, prašydamos aplinkinių padėti sumažinti kasdienę naštą, pavyzdžiui, atlikti namų ruošos darbus. Žmonės dažnai nori padėti po savižudybės netekties, bet gali nežinoti tiksliai, kas jums būtų naudinga.
• Jūsų sielvartas nėra našta. Tai tikėtina reakcija į netektį.
• Mes gedime, nes patiriame meilę ir ryšį. Nereikia atsiprašinėti už sielvartą ar besikeičiančias emocijas, atsiradusias dėl artimo žmogaus netekties dėl savižudybės.
• Galima ištarti jo vardą, net jei kiti šiuo metu negali. Ištarkite jo vardą, net jei esate vienintelė, kuri tuo metu tai gali. Tai taip pat padeda kitiems suprasti, kad kalbėti apie nusižudžiusį asmenį yra normalu ir kad jūs norite tai daryti. Dalijimasis istorijomis ir prisiminimais gali būti gydantis.
• Yra paramos grupių, kurios gali jus paremti jūsų sielvarte.

Kalbėjimas su kitais apie savo netektį

Daugeliui žmonių būna sunku kalbėti apie savo netektį, ypač po savižudybės, dažnai dėl baimės, kaip reaguos kiti. Po artimo žmogaus savižudybės, jus pati nuspręsite su kuo pasikalbėti ir kiek informacijos nuspręsite pasidalinti, tai visada yra labai asmeniški sprendimai.

Galbūt norėsite būti atviros su artimiausiais draugais apie tai, kas nutiko, bet tiesiog pasakykite pažįstamiems, kad jūsų artimas žmogus mirė ir šiuo metu nenorite pasakoti detalių. Tikrai neturėtumėte jaustis įpareigotos atsakyti į jokius įkyrius klausimus.

Savižudybės paaiškinimas vaikams

Niekada nėra lengva paaiškinti vaikui ar paaugliui savižudybės esmę, tačiau melas ar bandymas nuslėpti nuo jų tiesą tikėtina gali ilgainiui sukelti dar daugiau skausmo, baimės ir nerimo.

Stenkitės būti kuo sąžiningesnės, pritaikydamos savo paaiškinimą pagal vaikų amžių. Pavyzdžiui, mažiems vaikams galite paaiškinti, kad jų mylimas žmogus sirgo liga, kuri juos taip nuliūdino, kad jie nebenorėjo gyventi.

Aiškiai pasakykite, kad vaikas ar paauglys jokiu būdu nėra artimo žmogaus mirties priežastis.

Atkreipkite dėmesį, kad ne visi, kurie jaučiasi liūdni ar prislėgti, miršta. Jei jie kada nors taip pasijus, jie gali kreiptis pagalbos į jus. Apsvarstykite galimybę susirasti psichologą konsultantą.

Perženkite klausimą „Kodėl?"

Kai kas nors nusižudo, vienas klausimas gali kilti jūsų galvoje dažniau nei bet kuris kitas: „Kodėl jis tai padarė?" Pavyzdžiui, žmogus kovojo su nepagydoma liga ir pasirinko savižudybę kaip būdą paspartinti pabaigą, tačiau dauguma jūsų sugalvotų atsakymų gali atrodyti nepakankami. Savižudybė yra labai sudėtinga. Paprastai yra daug įvairių veiksnių, prisidedančių prie jos, ir retai pasitaiko aiškių, paprastų paaiškinimų. Net tie, kurie bandė nusižudyti ir išgyveno, dažnai sunkiai randa aiškų atsakymą į klausimą „Kodėl?".

Daugelis nusižudžiusių žmonių turi psichinės ar emocinės sveikatos problemų, tokių kaip depresija, bipoliarinis sutrikimas ar potrauminio streso sutrikimas, nors mažiau nei pusei jų anksčiau buvo diagnozuota ši liga. Santykių problemos, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, fizinės sveikatos problemos, patyčios, teisiniai sunkumai ir finansinis stresas taip pat gali būti pagrindiniai veiksniai.

Net jei jūsų mylimas žmogus paliko atsisveikinimo laišką, tai gali nesuteikti jūsų ieškomų atsakymų. Žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, turi iškreiptą požiūrį į tai, kas su juo vyksta. Jis patiria tokį didelį skausmą, kad vienintelis būdas jam išvengti šio skausmo yra atimti sau gyvybę. Jie negalvoja apie pražūtingą poveikį, kurį jums turės tokie  veiksmai, jie tiesiog bando pabėgti nuo nepakeliamo skausmo, kurį patiria. Dauguma trokšta alternatyvaus būdo užbaigti savo kančias, tačiau yra taip apakinti neigiamų emocijų, kad nemato jokio kito sprendimo.

Nors bandymas suprasti viską, ką galite, apie savo artimojo savižudybę, yra normali gedėjimo proceso dalis, tikėtina, kad jums liks klausimų, į kuriuos niekada nebus atsakyta. Net jei ir sužinosite visus atsakymus, tai nepakeis praeities ir nesumažins patiriamo sielvarto ir netekties. Tačiau laikui bėgant įmanoma peržengti klausimą „Kodėl?", priimti nežinomybę ir pradėti gyti.

Paleiskite kaltę, pyktį ir priekaištus

Artimojo netekties išgyvenimas dėl savižudybės gali jus užklupti stiprių, dažnai neigiamų emocijų banga. Daugeliu atvejų, nesvarbu, ar esate draugas, tėvas, sutuoktinis, brolis ar sesuo ar kitas mirusiojo giminaitis, greičiausiai jausite stiprų kaltės, pykčio ir priekaištų jausmą.

• Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į kitus – į ką nors, kas turėjo geriau pasirūpinti žmogumi, į ką nors, kas jį nuvylė, ar net į jūsų mylimąjį, kad paliko jus vienus susidurti su visu skausmu ir pasekmėmis. Arba jūsų pyktis gali būti nukreiptas į save ir jūs kaltinate save dėl savo mylimojo savižudybės. Galite jausti, kad turėjote padaryti daugiau, kad pastebėtumėte ženklus, suteiktumėte jiems pagalbą arba, pavyzdžiui, nepablogintumėte situacijos.
• Tėvams kaltė gali kilti dėl jausmo, kad kažkaip nuvylėte savo vaiką auklėdami arba kaip jo globėjas. Kaip sutuoktinė, sesuo ar artima draugė, galite jaustis kaltos, kad pasakėte ar padarėte kažką ne taip arba nebuvote šalia žmogaus, kai jam jūsų labiausiai reikėjo.
• Jei jūsų mylimas žmogus ilgai kovojo su psichine liga, galite netgi jausti kaltę dėl palengvėjimo, kad jo kančia pagaliau baigėsi. Kai jūsų sielvartas ima slūgti per mėnesius ar metus po savižudybės, galite patirti naujų kaltės jausmų, kai pamažu pradėsite gyventi toliau. Tačiau išgijimas nereiškia užmiršimo; tai tiesiog reiškia realistiškesnį požiūrį į kaltės jausmą.
• Susitaikykite su tuo, kad kai kurie dalykai nepriklauso nuo jūsų kontrolės. Nors mes galime kontroliuoti daugelį dalykų gyvenime, negalime kontroliuoti visko – įskaitant kitų žmonių, net ir tų, kuriuos mylime, veiksmus. Ar kaltė, kurią prisiimate dėl savo mylimo žmogaus mirties, yra pagrįsta? Ar tikrai galėjote užkirsti jam kelią nusižudyti? Tiesa ta, kad mes turime daug mažiau galios kitiems, nei norėtume tikėti.

• Atskirkite atsakomybę nuo kaltės. Bandymas surasti ką nors kaltą yra dažnas atsakas į šią skausmingą netektį – nesvarbu, ar kaltė nukreipta į jus, jūsų mylimą žmogų, kitą asmenį ar net Dievą. Nors jūsų artimas žmogus yra vienintelis asmuo, „atsakingas" už savo savižudybę, tai nereiškia, kad jis – ar jūs – nusipelnėte kaltės. Kaltė tenka tik skausmui / sielvartui / depresijai / priklausomybei / kitai psichikos sveikatos problemai, kurią patyrė jūsų artimas žmogus ir kuri paskatino jį nutraukti gyvenimą.
• Supraskite, kad kiekvienas gali nepastebėti įspėjamųjų ženklų. Net psichikos sveikatos specialistai gali nepastebėti savižudiškų ketinimų. Žmonės, kurie linkę į savižudybę, ne visada atrodo apleisti ar beviltiški. Tiesą sakant, daugelis jų staiga nusiramina, kai tik apsisprendžia dėl savo gyvenimo nutraukimo plano. Mes niekada negalime iš tikrųjų žinoti, kas vyksta kito žmogaus galvoje, lygiai kaip negalime numatyti ateities ir pamatyti, kas bus.

Žvelkite į priekį

Kai dėl savižudybės netenkate artimo žmogaus, gyvenimas niekada nebūna toks pats, kaip anksčiauTačiau jis vėl gali būti laimingas, visavertis ir prasmingas. Susidoroti su sielvartu gali padėti prisiminimai apie artimojo gyvenimą ir gerus laikus, kuriuos praleidote kartu. Leiskite  sau vėl patirti džiaugsmo akimirkas ir vėl žvelgti į priekį.

Užuot jausdamasi  kalta, kad apleidote tą žmogų, kai pradedate sveikti, raskite būdų, kaip švęsti artimojo gyvenimą, pamažu judėdami toliau su savuoju.

• Sukurkite atminimo ženklą ar pagerbkite savo artimąjį. Pavyzdžiui, galite sukurti atminimo svetainę internete, rašyti tinklaraštį, sukurti artimojo gyvenimo albumą, pradėti kampaniją savižudybės suvokimui didinti arba paaukoti labdaros organizacijai jo vardu. Net paprastas žvakės uždegimas ar apsilankymas ypatingoje vietoje svarbioms datoms paminėti gali padėti skatinti gijimą.
• Pasinaudokite savo netektimi, kad padėtumėte kitiems. Pasinaudokite savo patirtimi, pavyzdžiui, savanoriaudami netekties, savižudybių prevencijos ar psichikos sveikatos organizacijoje. Arba kreipkitės į kitus savo bendruomenės narius, kuriems reikia pagalbos. Dalyvaukite paramos grupėse.
• Užsiimkite veikla, kuri suteikia prasmės jūsų gyvenimui. Nesvarbu, ar tai mėgstamas hobis, pomėgis, ar sportas, galite ramiai grįžti prie jums svarbios veiklos. Tai taip pat gali padėti jums užmegzti ryšį su kitais ir susitaikyti su netektimi. Naujų įgūdžių įgijimas arba fizinis aktyvumas taip pat gali padėti sumažinti stresą šiuo neramiu metu.

Bendrystė su kitomis moterimis

Kartais didžiausias sunkumas gedint yra ne tik pats skausmas, bet ir jausmas, kad niekas iki galo nesupranta, ką išgyveni. Net ir būdama tarp žmonių gali jaustis viena – tarsi tavo patirtis būtų per sudėtinga, per jautri ar per sunkiai nusakoma žodžiais.

Tokiose akimirkose ypatingą reikšmę gali įgyti bendrystė su kitomis moterimis, kurios yra išgyvenusios panašią netektį. Ne todėl, kad jos turėtų atsakymus, bet todėl, kad jos atpažįsta tai, kas dažnai lieka nepasakyta.

Buvimas tarp moterų, kurios supranta be paaiškinimų, gali tapti labai švelnia, bet stipria atrama. Tokiose erdvėse dažnai atsiranda galimybė:

• kalbėti tiek, kiek tuo metu gali;
• tylėti, kai žodžiai dar neateina;
• išgirsti kitų patirtis ir pamatyti savo jausmus platesniame kontekste;
• pamažu atpažinti, kad tai, ką jauti, nėra nei „per daug", nei „ne taip".

Kartais vien tai, kad kažkas šalia ištaria: „Aš irgi taip jaučiausi", gali sušvelninti vienatvės jausmą labiau nei bet kokie patarimai.

Psichologinės ir emocinės paramos grupė gali tapti tokia erdve – saugia, neskubančia, priimančia. Tai nėra vieta, kur reikia „pasitaisyti" ar „pasveikti". Tai vieta, kur gali būti tokia, kokia esi – su savo skausmu, su savo klausimais, su savo tylomis.

Ir galbūt būtent tokioje bendrystėje pamažu atsiranda ne tik supratimas, bet ir labai trapus, bet svarbus jausmas – kad tu šiame kelyje nebe viena.