Ačiū, kad esi, kad tavo akys dabar skaito šį tekstą. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkai užsukti čia ir pažiūrėti, apie ką rašiau šiandien.
Aš dabar kaip tik bandau suvokti, kas būtų svarbu mums šiandien, kokį posūkį mūsų pokalbis turėtų padaryti. Bandau išgirsti širdimi, ką Šventoji Dvasia nori parodyti, nes šioje kelionėje mes einame kartu.
Jeigu tu jautiesi įaudrinta, įskaudinta, nuliūdusi, pailsusi, kviečiu tave keletui minučių tiesiog sustoti, užmerkti akis, ir ramiai, lėtai ir giliai įkvėpti. Įkvėpdama įsivaizduok, kaip oras, o kartu su juo, ir gyvybė, pripildo tavo plaučius, ir gaivi deguonis plūsta į tavo kraują, nešdama gyvybę į kiekvieną ląstelę, kuri laukia šio paprasto cheminio elemento, nes be jo negalima jos gyvybė. Sulaikyk šia gyvybę plaučiuose keletui sekundžių, ir tada pamažu pradėk iškvėpti. Ir tegul su iškvėpiu, išsilieja lauk visa, kas slegia tavo sielą, širdį, mintis. Pakartok tai. Leisk šiam natūraliam procesui išvalyti tavo kraują ir tavo mintis, širdį. Iškvėpk giliai, leisk visam plaučiuose užsilikusiam orui išeiti, kad naujas, gyvybės pilnas oras turėtų vietos įeiti, įnešti naują energiją, naują gyvastį. Tegul tyras, naujas oras įneša lengvumą, ir kiekvienas iškvėpis išneša sunkumus. Įsivaizduok, kad tai vandenyno bangos: užlieja tave gyvybes vandeniu, ir pamažu nuplauna ir išvalo tavo sielvartą. Pakartok tai keletą kartų, kol pajusi pagyvėjimą, palengvėjimą.
Kai mes fiziškai susergame, mums labai svarbu sustoti nuo lėkimo, darbų, nes tai yra ženklas, kad mūsų kūnas nebesugeba atlikti normalių gyvybinių funkcijų, kovoti su ligomis ar net paprastais kasdieniais stresoriais. Tai yra signalas, kad mes galbūt skyrėme per mažai laiko juo pasirūpinti. Ir pats išmintingiausias žingsnis šiuo atveju yra poilsis, sveika mityba, gera nuotaika, grynas oras, truputis saulės šviesos. Galbūt trumpa kelionė į gamtą. Ir po keleto dienų kūnas pradeda gyti.
Mūsų siela, dvasia, santykiai turi panašius poreikius, principus. Jeigu šios mūsų gyvenimo sritys pradeda reikšti požymius, kad kažkas ne taip, kažkas pasikeitė, santykiai pradeda trupėti, lūžti, griūti, išmintis sako, sustok, pažvelk truputį giliau, paklausyk, kur galėtų būti problemos pradžia. Bet mes dažnai neturime laiko tam, nėra kada sustoti, gyvenimo ritmas ir sūkurys stumia mus pirmyn, tolyn, kol ištinka krizė.
Ir dabar, kai jau mes čia, krizėje, kaip ir ką daryti, kur pradėti, kaip pakilti?
Krizė dažnai mus sustabdo staiga, drastiškai, sukrečiančiai. Sudaužo, išplėšia iš rankų ar širdies kažką labai brangaus… ir mes atsiduriame kryžkelėje.
Kryžkelėje negali likti ilgam. Mūsų gyvenimas turi vykti toliau. Labai svarbu, kad kelią, kurį tu pasirinksi, būtų teisingas kelias, pasirinkimas, kuris pakeis tavo gyvenimą ir tave į gerą.
Aš noriu tau priminti vieną labai svarbų momentą iš vakarykščio pokalbio.
„Tu esi dalis kažko didingo, gražaus, kad tu nesi viena, palikta, pamiršta, savo skausmuose, širdgėloje. Kad tavo gyvenimas turi didelę reikšmę ir, kad dabar, galbūt yra geriausias metas, momentas sustoti ir priimti, kažką labai svarbaus, kam galbūt tu vis neturėjai laiko, kai viskas klostėsi ar atrodė gerai."
Noriu priminti, kad tu turi naują Draugę, Paguodą, Globėją – Šventą Dvasią, kuri yra ta gyvybė, deguonis ore, be kurio mes negalime gyventi. Mes galime ilgai gyventi kvėpuodami labai paviršutiniškai, arba kvėpuoti užterštą orą. Tai nėra optimalu mūsų kūnui. Kai mes kartas nuo karto įkvepiame giliai, mūsų smegenys nušvinta, nes daugiau deguonies ir energijos patenka į ląsteles.
Taip yra ir su mūsų siela, dvasia. Mūsų gyvenimas vyksta, bet pilnatvė yra tarsi šešėlyje. Mes vis ieškome, vis vejamės vieną svajonę, paskui kitą, ir dažnai nusiviliame, kai prie jos priartėjame, nes mes suvokiame, kad tas šešėlis nėra tikroji pilnatvė. Patyriau tai tūkstančius kartų. Kol nepradėjau sustoti tyloje ir įkvėpti giliau, skirti laiko pabuvimui, suvokimui, kad mano tikroji gyvybė ir gelmė, kuri pasotina mano giluminius troškimus yra dvasiniuose "vandenyse". Kad aš išeinu pastiprinta ir sutvirtinta, kai aš praleidžiu nors kelias minutes pakeldama savo žvilgsnį nuo kasdienybės į neblėstančias vertybes. Kad mano tikroji pilnatvė glūdi ne šio pasaulio vertybėse.
Tai nereikalauja daug laiko ar kažkokių religinių apeigų, bet paprasčiausio, iš širdies gelmių trykštančio troškimo, susivienijimo su Dievo Dvasia, kuri yra mūsų gelmėse, arčiau negu mes patys sau. Ši gelmė egzistuoja mumyse, anapus širdies durų, kurių mes iki šiol nedrįsome atidaryti. Ji buvo ignoruota metų metus, nesuvokta ir neįkvėpta, kaip gyvybe nesanti deguonis.
Dabar yra tas metas atrasti, pradėti kažką naujo, patirti kažką išpildančio.
Taigi, sustok minutėlei, pakviesk Šventąją Dvasią apreikšti tau, kas tu esi, kur tu esi, kur tu eini, ir parašyk, kad Ji taptų tavo dvasiniu deguonimi… Tai nuostabi pradžia, labai paprasta, ir pražiūrėta, apleista mūsų visų. Bet Ji yra čia, su tavim, su manim, nes be Jos nėra nei tavęs, nei manęs.
Oi kaip gera žinoti, kad tai yra Dievo malonės dovana! Priimkime Ją, branginkime Ją. Tai vienintelis amžinas gėris. Pasilik nors akimirkai čia, leisk jai atgaivinti tave…
Grįžk į šią vietą, kai tavo širdis jaus šaltį ar skausmą, ar tiesiog reikės kito švelnaus apglėbimo.
Iki rytoj…
Ačiū, kad esi, kad tavo akys dabar skaito šį tekstą. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkai užsukti čia ir pažiūrėti, apie ką rašiau šiandien.
Aš dabar kaip tik bandau suvokti, kas būtų svarbu mums šiandien, kokį posūkį mūsų pokalbis turėtų padaryti. Bandau išgirsti širdimi, ką Šventoji Dvasia nori parodyti, nes šioje kelionėje mes einame kartu.
Jeigu tu jautiesi įaudrinta, įskaudinta, nuliūdusi, pailsusi, kviečiu tave keletui minučių tiesiog sustoti, užmerkti akis, ir ramiai, lėtai ir giliai įkvėpti. Įkvėpdama įsivaizduok, kaip oras, o kartu su juo, ir gyvybė, pripildo tavo plaučius, ir gaivi deguonis plūsta į tavo kraują, nešdama gyvybę į kiekvieną ląstelę, kuri laukia šio paprasto cheminio elemento, nes be jo negalima jos gyvybė. Sulaikyk šia gyvybę plaučiuose keletui sekundžių, ir tada pamažu pradėk iškvėpti. Ir tegul su iškvėpiu, išsilieja lauk visa, kas slegia tavo sielą, širdį, mintis. Pakartok tai. Leisk šiam natūraliam procesui išvalyti tavo kraują ir tavo mintis, širdį. Iškvėpk giliai, leisk visam plaučiuose užsilikusiam orui išeiti, kad naujas, gyvybės pilnas oras turėtų vietos įeiti, įnešti naują energiją, naują gyvastį. Tegul tyras, naujas oras įneša lengvumą, ir kiekvienas iškvėpis išneša sunkumus. Įsivaizduok, kad tai vandenyno bangos: užlieja tave gyvybes vandeniu, ir pamažu nuplauna ir išvalo tavo sielvartą. Pakartok tai keletą kartų, kol pajusi pagyvėjimą, palengvėjimą.
Kai mes fiziškai susergame, mums labai svarbu sustoti nuo lėkimo, darbų, nes tai yra ženklas, kad mūsų kūnas nebesugeba atlikti normalių gyvybinių funkcijų, kovoti su ligomis ar net paprastais kasdieniais stresoriais. Tai yra signalas, kad mes galbūt skyrėme per mažai laiko juo pasirūpinti. Ir pats išmintingiausias žingsnis šiuo atveju yra poilsis, sveika mityba, gera nuotaika, grynas oras, truputis saulės šviesos. Galbūt trumpa kelionė į gamtą. Ir po keleto dienų kūnas pradeda gyti.
Mūsų siela, dvasia, santykiai turi panašius poreikius, principus. Jeigu šios mūsų gyvenimo sritys pradeda reikšti požymius, kad kažkas ne taip, kažkas pasikeitė, santykiai pradeda trupėti, lūžti, griūti, išmintis sako, sustok, pažvelk truputį giliau, paklausyk, kur galėtų būti problemos pradžia. Bet mes dažnai neturime laiko tam, nėra kada sustoti, gyvenimo ritmas ir sūkurys stumia mus pirmyn, tolyn, kol ištinka krizė.
Ir dabar, kai jau mes čia, krizėje, kaip ir ką daryti, kur pradėti, kaip pakilti?
Krizė dažnai mus sustabdo staiga, drastiškai, sukrečiančiai. Sudaužo, išplėšia iš rankų ar širdies kažką labai brangaus… ir mes atsiduriame kryžkelėje.
Kryžkelėje negali likti ilgam. Mūsų gyvenimas turi vykti toliau. Labai svarbu, kad kelią, kurį tu pasirinksi, būtų teisingas kelias, pasirinkimas, kuris pakeis tavo gyvenimą ir tave į gerą.
Aš noriu tau priminti vieną labai svarbų momentą iš vakarykščio pokalbio.
„Tu esi dalis kažko didingo, gražaus, kad tu nesi viena, palikta, pamiršta, savo skausmuose, širdgėloje. Kad tavo gyvenimas turi didelę reikšmę ir, kad dabar, galbūt yra geriausias metas, momentas sustoti ir priimti, kažką labai svarbaus, kam galbūt tu vis neturėjai laiko, kai viskas klostėsi ar atrodė gerai."
Noriu priminti, kad tu turi naują Draugę, Paguodą, Globėją – Šventą Dvasią, kuri yra ta gyvybė, deguonis ore, be kurio mes negalime gyventi. Mes galime ilgai gyventi kvėpuodami labai paviršutiniškai, arba kvėpuoti užterštą orą. Tai nėra optimalu mūsų kūnui. Kai mes kartas nuo karto įkvepiame giliai, mūsų smegenys nušvinta, nes daugiau deguonies ir energijos patenka į ląsteles.
Taip yra ir su mūsų siela, dvasia. Mūsų gyvenimas vyksta, bet pilnatvė yra tarsi šešėlyje. Mes vis ieškome, vis vejamės vieną svajonę, paskui kitą, ir dažnai nusiviliame, kai prie jos priartėjame, nes mes suvokiame, kad tas šešėlis nėra tikroji pilnatvė. Patyriau tai tūkstančius kartų. Kol nepradėjau sustoti tyloje ir įkvėpti giliau, skirti laiko pabuvimui, suvokimui, kad mano tikroji gyvybė ir gelmė, kuri pasotina mano giluminius troškimus yra dvasiniuose "vandenyse". Kad aš išeinu pastiprinta ir sutvirtinta, kai aš praleidžiu nors kelias minutes pakeldama savo žvilgsnį nuo kasdienybės į neblėstančias vertybes. Kad mano tikroji pilnatvė glūdi ne šio pasaulio vertybėse.
Tai nereikalauja daug laiko ar kažkokių religinių apeigų, bet paprasčiausio, iš širdies gelmių trykštančio troškimo, susivienijimo su Dievo Dvasia, kuri yra mūsų gelmėse, arčiau negu mes patys sau. Ši gelmė egzistuoja mumyse, anapus širdies durų, kurių mes iki šiol nedrįsome atidaryti. Ji buvo ignoruota metų metus, nesuvokta ir neįkvėpta, kaip gyvybe nesanti deguonis.
Dabar yra tas metas atrasti, pradėti kažką naujo, patirti kažką išpildančio.
Taigi, sustok minutėlei, pakviesk Šventąją Dvasią apreikšti tau, kas tu esi, kur tu esi, kur tu eini, ir parašyk, kad Ji taptų tavo dvasiniu deguonimi… Tai nuostabi pradžia, labai paprasta, ir pražiūrėta, apleista mūsų visų. Bet Ji yra čia, su tavim, su manim, nes be Jos nėra nei tavęs, nei manęs.
Oi kaip gera žinoti, kad tai yra Dievo malonės dovana! Priimkime Ją, branginkime Ją. Tai vienintelis amžinas gėris. Pasilik nors akimirkai čia, leisk jai atgaivinti tave…
Grįžk į šią vietą, kai tavo širdis jaus šaltį ar skausmą, ar tiesiog reikės kito švelnaus apglėbimo.
Iki rytoj…
Paidalinkite šiuo puslapiu!
ESI MUMS REIKALINGA!
Su savo negandomis, neviltimi, išgąsčiu prieš išbandymus, su vienatvės jausmu, gyvenimo pasikeitimų baime, nerimu dėl ateities…
Tu ne viena! Mes norime būti kartu Tavo nelengvame kelyje, norime dalintis Tavo negandomis ir išbandymais, ieškoti tų teisingų žodžių, kurie padėtų rasti tvirtybės mums visoms!
MES REIKALINGI TAU!