FORUMAI
Nežinau, ar teisingai darau, kad kol kas niekam nesakau. Mano dukrai trylika. Septintokė. Prieš savaitę ji grįžo iš mokyklos ir pasakė, kad daugiau ten neis. Iš pradžių pagalvojau, kad susipyko su drauge. Pastaruoju metu tokių konfliktų būna. Bet ji pradėjo verkti. Ir tada papasakojo, kad kelios mergaitės iš klasės jau kuris laikas iš jos tyčiojasi. Viena pradėjo vadinti ją „žiurke“. Paskui prisidėjo kitos. Iš pradžių buvo tik žodžiai. Dabar fotografuoja ją per pertraukas ir siunčia nuotraukas į kažkokią grupę. Vienoje nuotraukoje ji valgykloje valgo. Prirašė kažką apie tai, kad „žiurkė vėl ėda“. Dukra parodė man kelias žinutes. Aš vos neišprotėjau. Pasakiau, kad rytoj einu pas auklėtoją. Ji pradėjo rėkti. Sakė, kad jeigu nueisiu, bus dar blogiau. Kad mergaitės sužinos, jog ji pasiskundė mamai. Kad tada su ja išvis niekas nebendraus. Ir privertė mane pažadėti, kad niekam nesakysiu. Pažadėjau. O dabar kiekvieną rytą išleidžiu ją į mokyklą ir jaučiuosi taip, lyg pati ją ten siųsčiau būti žeminamą. Vyrui kol kas irgi nesakiau. Dukra labai prašė. Nežinau, ką daryti. Ar turiu laikytis pažado? Ar galiu jį sulaužyti, jeigu matau, kad vaikui blogai?
@puselango Aš tavo vietoje tikrai neištverčiau. Mano dukrai keturiolika. Jeigu kas nors ją taip vadintų ir fotografuotų, aš jau kitą rytą būčiau mokykloje. Ir man būtų visai nesvarbu, ar dukra supyks. Čia jau ne kažkoks mergaičių nesutarimas. Čia patyčios.
@kopasuvejais Kopa, bet ji pažadėjo. Man atrodo, kad jeigu mama sulaužys pažadą, dukra daugiau niekada nieko nepasakos. Aš pati vaikystėje nustojau pasitikėti mama po to, kai ji papasakojo mokytojai tai, ką buvau jai pasakiusi slapta. Ir paskui labai ilgai nieko nebesakiau.
@liepavakar Liepa, o tai ką siūlai? Leisti trylikametei pačiai tvarkytis su patyčiomis? Man atrodo, kad čia jau ne pasitikėjimo klausimas. Čia vaiko saugumas.
@vakarineruta Aš nesakau, kad nieko nedaryti. Bet gal pirmiausia reikia su dukra susitarti, kaip kreiptis pagalbos. O ne tiesiog nueiti į mokyklą jai už nugaros.
Aš bandžiau. Vakar vakare pasakiau, kad gal galėtume kartu parašyti auklėtojai. Dukra pasakė, kad ne. Pasiūliau pasikalbėti su mokyklos psichologe. Irgi ne. Tada pasakiau, kad gal galėčiau pati nueiti, bet nepaminėti jos vardo. Ji atsakė, kad vis tiek visi supras. Ir tada pasakė: „Mama, jeigu tu kažkam pasakysi, aš tau daugiau niekada nieko nepasakosiu.“ Man taip skaudėjo. Nes ji pagaliau man atsivėrė. O dabar atrodo, kad turiu rinktis tarp jos pasitikėjimo ir jos saugumo.
@puselango Aš čia būsiu griežta. Vaikai ne visada gali nuspręsti, kas jiems geriausia. Trylikametė gali bijoti. Gali nesuprasti, kad suaugusieji turi įsikišti. Bet mama negali leisti, kad ją žemintų vien todėl, kad pažadėjo tylėti. Aš eičiau į mokyklą. Ir viskas.
@rasaisryto Rasa, bet mokykla mokyklai nelygu. Mano dukrai dvylika. Pernai buvo panaši situacija. Dvi mergaitės nuolat iš jos šaipėsi. Aš nuėjau pas auklėtoją. Auklėtoja per klasės valandėlę pasakė, kad „viena mergaitė pasiskundė dėl netinkamo elgesio“. Ir visiems buvo aišku, apie ką kalba. Po to prasidėjo dar blogiau. Dukrą pradėjo vadinti skundike. Ir ji man kelis mėnesius beveik nieko nepasakojo. Tai aš labai gerai suprantu PuseLango dukros baimę.
@kavosdeme Va čia ir yra baisiausia. Visi suaugusieji kažką daro, kažką aiškinasi, kažką sprendžia. O paskui vaikas turi kasdien eiti į tą pačią klasę. Pas tuos pačius vaikus.
@kopasuvejais Aš nesakau, kad nieko nedaryti. Sakau, kad reikia galvoti, ką darome. Nes kartais suaugusieji taip skuba parodyti, kad sprendžia problemą, jog viską tik pablogina.
@gintare82 Būtent to ir bijau. Kad nueisiu į mokyklą, visi gražiai pakalbės, pasakys, kad patyčios netoleruojamos. O paskui mano dukra liks viena. Ir tada bus dar blogiau.
@puselango PuseLango, norėčiau trumpam sustoti prie tavo paskutinio sakinio. „Mano dukra liks viena.“ Man atrodo, kad čia labai daug tavo baimės. Ne tik dėl pačių patyčių, bet ir dėl to, kas gali nutikti, jeigu bandysi ją apginti. Tu nori padėti. Dukra bijo, kad tavo pagalba viską pablogins. Ir dabar jūs abi tarsi atsidūrėte skirtingose pusėse, nors iš tikrųjų abi norite, kad ji būtų saugi. Norėčiau paklausti: kai dukra tau papasakojo apie patyčias, kaip tu sureagavai tą pirmą akimirką? Ar apkabinai? Ar pradėjai klausinėti? Ar iš karto pasakei, kad eisi į mokyklą? Ir ką ji tuo metu darė? Nes kartais tai, kas įvyksta per pirmąsias kelias minutes, gali labai paveikti tolimesnį pokalbį.
@aurima Aš iš karto pradėjau klausinėti. Kas tos mergaitės? Kiek laiko tai vyksta? Ar auklėtoja žino? Ar kas nors matė? Kodėl anksčiau nesakei? Ir tada pasakiau, kad rytoj einu į mokyklą. Dukra pradėjo verkti dar labiau. Sakė: „Aš žinojau, kad nereikėjo tau sakyti.“ Ir tada aš išsigandau. Pradėjau ją raminti. Pasakiau, kad nieko nedarysiu be jos leidimo. Tada ji truputį nusiramino. Bet dabar galvoju, kad gal pažadėjau tai, ko negaliu pažadėti.
@puselango Aš manau, kad taip ir yra. Tu pažadėjai iš baimės prarasti jos pasitikėjimą. Bet dabar turi galvoti, kaip ją apsaugoti. Tik man atrodo, kad labai svarbu neslėpti nuo dukros, ką darysi. Nes jeigu ji sužinos iš mokytojos, bus dar blogiau.
@monikab Su tuo sutinku. Jeigu jau reikia kreiptis pagalbos, geriau pasakyti dukrai iš anksto. Ne apgauti.
Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl čia tiek daug kalbame apie pažadą. Vaikas patiria patyčias. Tai ir yra svarbiausia.
@vakarineruta Nes pasitikėjimas irgi svarbu. Jeigu dukra po šito daugiau nieko nepasakos, mama gali nebežinoti apie dar rimtesnius dalykus.
Man atrodo, kad kartais mes per daug bijome vaikų pykčio.Vaikas gali supykti. Bet tai nereiškia, kad mama pasielgė neteisingai.
@kopasuvejais Žinau. Bet kartais vaikai pasako labai skaudžių dalykų vien todėl, kad nenori, jog tėvai įsikištų. Ir mes negalime dėl to nustoti būti tėvais.
Aš dabar net nežinau, kuri iš jūsų teisi. Nes visos kažkiek teisios. Ir nuo to man tik sunkiau.
PuseLango, gal šiuo metu nereikia nuspręsti, kuri iš mūsų teisi. Bet vieną dalyką norėčiau pasakyti aiškiai. Tylėti neribotą laiką, kai vaikas patiria pasikartojančias patyčias, nėra saugus sprendimas. Kartu tai nereiškia, kad reikia skubiai ir neapgalvotai eiti į mokyklą, neatsižvelgiant į dukros baimę. Man atrodo, kad čia svarbu atskirti du dalykus. Vienas – ar reikia suaugusiųjų pagalbos. Kitas – kaip ją organizuoti, kad dukra būtų kuo labiau apsaugota nuo papildomo žeminimo. Galbūt būtų galima su dukra kalbėtis ne apie tai, ar apskritai kreipsitės pagalbos, o apie tai, kaip tai padaryti saugiau. Pavyzdžiui, paklausti, kuriuo mokyklos suaugusiuoju ji labiausiai pasitiki. Ko ji labiausiai bijo, jeigu auklėtoja sužinos. Ar būtų lengviau, jeigu pirmiausia pati pasikalbėtum su mokyklos psichologe ir aptartum, kaip apsaugoti dukros privatumą. Ir svarbu nepažadėti, kad niekas niekada nesužinos, nes to ne visada galima užtikrinti. Tačiau galima siekti, kad dukra nebūtų palikta viena su pasekmėmis.
Man atrodo, kad ji labiausiai pasitiki lietuvių kalbos mokytoja. Ne auklėtoja. Kartą yra sakiusi, kad ji labai gera. Bet nežinau, ar dukra sutiktų su ja kalbėtis.
@puselango Tai gal nuo to ir pradėti. Ne nuo auklėtojos. Mano dukros atveju auklėtoja labai netinkamai sureagavo. Bet mokyklos psichologė vėliau tikrai padėjo. Tik gaila, kad kreipėmės ne iš karto į ją.
@kavosdeme O kodėl ne į direktorę? Jeigu mokykloje leidžiamos tokios patyčios, vadovybė turi žinoti.
@vakarineruta Gal ir turi. Bet ne visada pirmas žingsnis turi būti direktoriaus kabinetas.
Mano sūnui penkiolika, bet prisimenu, kai jam buvo dvylika. Vienas berniukas klasėje nuolat iš jo šaipėsi dėl akinių. Aš sužinojau tik po kelių mėnesių. Ir labiausiai mane skaudino tai, kad jis man nesakė. Paklausiau, kodėl. Jis atsakė: „Nes tu būtum iš karto padariusi didelį reikalą.“ Ir žinai ką? Jis buvo teisus. Aš tikrai būčiau puolusi į mokyklą. Nežinau, ar tai būtų padėję.
@slenkstis12 Slenkstis12, bet gal ir būtų padėję. Kodėl dabar iš anksto save kaltini?
@rasaisryto Nes žinau save. Kai išsigąstu dėl vaiko, pradedu viską kontroliuoti. Ir jis tada dar labiau užsidaro.
@slenkstis12 Aš irgi tokia. Išoriškai bandau atrodyti rami. O viduje jau rašau laišką direktorei, skambinu visiems tėvams ir planuoju, kaip išgelbėsiu savo vaiką. Tik paskui prisimenu, kad gal pirmiausia reikia paklausti paties vaiko.
O aš kartais galvoju, kad mes per daug tikimės iš mokyklų. Mokytojai irgi žmonės. Klasėje trisdešimt vaikų. Per pertraukas visi kažkur laksto. Kaip jie gali viską pastebėti?
@gintare82 Gintare, atsiprašau, bet čia jau mokyklos atsakomybė. Jeigu vaikas sistemingai žeminamas, mokykla turi reaguoti.
@vakarineruta Aš nesakau, kad neturi. Sakau, kad nereikia įsivaizduoti, jog mokytoja viską mato.
O aš dabar galvoju apie tas mergaites. Jos juk irgi trylikametės. Ar jos supranta, ką daro? Ar joms tai tiesiog juokinga? Mano dukra sako, kad viena iš jų anksčiau buvo jos draugė. Jos net kartu nakvodavo viena pas kitą. Ir dabar būtent ji labiausiai tyčiojasi. Aš to visai nesuprantu. Kaip galima taip pasikeisti?
@puselango Man atrodo, kad kartais vaikai labai bijo patys tapti atstumtaisiais. Ir tada prisideda prie tų, kurie tyčiojasi. Ne todėl, kad nekenčia kito vaiko. O todėl, kad bijo atsidurti jo vietoje.
@kopasuvejais Kartais man atrodo, kad mes tiek daug bandome suprasti patyčių dalyvius, jog pamirštame tuos, kurie kenčia.
@rasaisryto O man atrodo, kad jeigu nesuprasime, kodėl vaikai taip elgiasi, nieko nepakeisime.
Aš dabar visai nenoriu suprasti tų mergaičių. Aš noriu, kad jos paliktų mano dukrą ramybėje. Ir man net gėda, bet vakar pagalvojau, kad norėčiau nueiti pas vienos iš jų mamą ir pasakyti viską, ką galvoju. Nors žinau, kad tai turbūt būtų bloga mintis.
@gintare82 Gintare, bet ar tikrai tai padėtų? Jeigu mama nueis pas kitą mamą ir prasidės konfliktas, vaikai mokykloje gali dar labiau susipykti.
@gintare82 Būtent. Man atrodo, kad mano pyktis dabar didesnis už dukros. Ji kartais net bando tas mergaites pateisinti. Sako, kad jos tik juokauja. Kad ne visada taip daro. Kad kartais viena iš jų būna visai normali. O aš klausausi ir galvoju, kaip ji gali jas ginti.
@puselango PuseLango, norėčiau paklausti apie tavo paskutinį sakinį. Kai dukra sako, kad tos mergaitės kartais būna „visai normalios“, ką tu pajunti? Ar tau atrodo, kad ji nesupranta, kas su ja vyksta? Ar kad ji bando išsaugoti kažkokį ryšį su buvusiomis draugėmis? O gal tave labiausiai piktina tai, kad ji tarsi mažina savo patiriamą skausmą? Nes kartais vaikui labai sunku pripažinti, kad žmogus, kurį laikė draugu, dabar jį skaudina. Ir galbūt dukra dar nenori visiškai atsisakyti vilties, kad viskas bus kaip anksčiau. Tai tik viena galimybė. Nenoriu spėlioti už ją. Bet man atrodo, kad jos santykis su tomis mergaitėmis gali būti sudėtingesnis negu vien neapykanta.
@aurima Taip. Man atrodo, kad ji vis dar nori su jomis draugauti. Ir mane tai varo iš proto. Nes aš noriu jai pasakyti, kad tokios draugės jai nereikalingos. Bet ji sako, kad jeigu nustos su jomis bendrauti, liks visai viena. Ir aš nežinau, ką atsakyti. Nes ji tikrai neturi daug draugių.
@puselango Mano dukrai buvo panašiai. Ji sakydavo, kad geriau būti su tomis mergaitėmis, net jeigu jos kartais šaiposi, negu visai neturėti su kuo sėdėti per pietus. Man tada buvo labai sunku. Nes aš norėjau, kad ji tiesiog nuo jų atsitrauktų. O ji sakė: „Mama, tu nesupranti, ką reiškia būti vienai klasėje.“ Ir aš tikrai nesupratau. Nes mano vaikystėje buvo kitaip.
@kavosdeme Bet gal tada reikia keisti klasę? Jeigu aplinka tokia, kad vaikas turi rinktis tarp patyčių ir vienatvės, gal geriau išeiti.
@vakarineruta Mes apie tai galvojome. Bet dukra nenorėjo. Nes klasėje buvo ir keli vaikai, su kuriais ji sutardavo. Ir ji nenorėjo pradėti visko iš naujo.
@kavosdeme Aš turbūt keisčiau mokyklą. Jeigu matau, kad vaikas kasdien kenčia, nenorėčiau laukti, kol kažkas pasikeis.
@rasaisryto Bet mokyklos keitimas irgi didelis dalykas. Vaikas gali jaustis taip, lyg būtent jis turi pasitraukti, o tie, kurie tyčiojasi, lieka.
Bet mes dar net nežinome, ar mokykla bandė ką nors daryti. Kodėl iš karto kalbame apie išėjimą?
@rasaisryto Aš nenoriu jos perkelti į kitą mokyklą. Bent jau dabar. Ji ir taip labai sunkiai prisitaiko prie naujų žmonių. Ir dar turime jaunesnį sūnų, kuris lanko tą pačią mokyklą. Bet jeigu niekas nesikeis, gal teks svarstyti.
Aš skaitau ir galvoju, kad kartais mes net nežinome, kiek vaikui blogai. Mano dukra ilgai sakė, kad viskas gerai. O paskui paaiškėjo, kad ji jau kelis mėnesius beveik su niekuo nebendrauja. Ne dėl patyčių. Bent jau kiek žinau. Bet dėl to, kad jaučiasi nepritampanti. Ir dabar man labai sunku patikėti jos „viskas gerai“. Net kai ji tikrai atrodo gerai.
@naktinelempa NaktineLempa, aš irgi dabar visur matau ženklus. Jeigu dukra mažiau valgo, galvoju, kad dėl patyčių. Jeigu ilgiau miega, galvoju, kad dėl patyčių. Jeigu juokiasi su broliu, trumpam nusiraminu. O paskui vėl galvoju, kad gal tik apsimeta. Jau pati nebežinau, kas normalu.
@puselango PuseLango, man atrodo, kad dabar labai svarbu nepamiršti ir tavo pačios būsenos. Tu gyveni nuolatinėje įtampoje. Stebi dukrą. Bandai suprasti kiekvieną jos nuotaikos pasikeitimą. Ir kartu laikai paslaptį, kuri tau atrodo per sunki. Norėčiau paklausti: ar turi su kuo apie tai pasikalbėti? Nes dukra paprašė niekam nesakyti, bet tai nereiškia, kad tu turi likti viena su visa atsakomybe. Galbūt galima paaiškinti dukrai, kad kai kurie dalykai yra per sunkūs vienam žmogui ir kad pagalbos ieškojimas nėra jos išdavystė. Tačiau labai svarbu, kad ji žinotų, kas bus daroma, kiek tai įmanoma, ir galėtų dalyvauti sprendžiant, kaip kreiptis pagalbos.
@aurima Aš niekam nepasakojau. Net vyrui. Ir dabar jaučiuosi blogai dėl to. Nes jis jos tėvas. Bet dukra labai prašė nesakyti. Ji sako, kad tėtis supyks ir iš karto skambins į mokyklą. Ir ji turbūt teisi. Jis labai karšto būdo.
@puselango O gal galėtum pirmiausia pasikalbėti su vyru ir paprašyti, kad jis neskubėtų veikti? Juk jis irgi turi teisę žinoti, kas vyksta su dukra.
@monikab Bijau, kad nesusilaikys. Jis labai myli dukrą. Ir kai kas nors ją įskaudina, iš karto supyksta. Kartą, kai vienas berniukas ją pastūmė, vyras nuėjo pas jo tėvus. Buvo labai nemalonus konfliktas. Dukra iki šiol tai prisimena.
@puselango Tai tada suprantu, kodėl ji nenori, kad tėtis žinotų. Bet vis tiek negali visko nešti viena.
@puselango Man atrodo, kad tėvas turi žinoti. Bet gal galima labai aiškiai pasakyti, kad šį kartą jokio savarankiško aiškinimosi su kitais tėvais nebus.
Jis pažadėtų. Bet nežinau, ar ištesėtų.
O gal dabar pirmiausia reikėtų kreiptis į mokyklos specialistą ir aptarti saugų veiksmų planą? Tada jau kalbėti su vyru. Nes jeigu abu tėvai pradės pyktis, dukrai bus dar sunkiau.
@kopasuvejais Aš nesutinku, kad tėvą reikėtų palikti nežinioje. Jeigu tai mano vaikas, noriu žinoti. Ir nenorėčiau, kad vyras nuo manęs slėptų tokius dalykus.
@rasaisryto Rasa, aš suprantu. Bet dukra manimi pasitikėjo. Ir dabar aš turiu spręsti ne tik dėl mokyklos, bet ir dėl vyro. Man atrodo, kad visi iš manęs kažko nori. Dukra nori, kad tylėčiau. Vyras, jeigu sužinos, norės, kad būčiau pasakiusi anksčiau. O aš tiesiog noriu, kad mano vaikui nebūtų blogai.
PuseLango, dabar labai aiškiai girdžiu, kiek daug atsakomybės esi prisiėmusi. Ir man atrodo, kad vienas sunkiausių dalykų šioje situacijoje yra tai, jog bandai apsaugoti visus. Dukrą – nuo patyčių ir nuo galimo tėčio pykčio. Vyrą – nuo žinios, kuri jį labai supykdytų. Save – nuo konflikto su abiem. Bet galbūt šiuo metu svarbiausia ne apsaugoti visus nuo nemalonių jausmų, o pasirūpinti, kad dukra neliktų viena su patyčiomis. Norėčiau paklausti, ar galėtum su ja ramiai pasikalbėti ir pasakyti, kad pažadėjai tylėti, nes labai išsigandai ją prarasti kaip pašnekovę, tačiau dabar supranti, kad jums reikia pagalbos. Ne kaltinti jos. Ne sakyti, kad ji neteisingai paprašė. O pripažinti, kad suaugusiojo atsakomybė kartais reiškia priimti sprendimą, kuris vaikui tuo metu nepatinka. Ir kartu pasiūlyti jai kuo daugiau pasirinkimo: su kuriuo suaugusiuoju mokykloje pradėti, ką pirmiausia pasakyti, kokių veiksmų ji labiausiai bijo.
@aurima Aš pabandysiu. Tik labai bijau, kad ji vėl pradės verkti. Ir pasakys, kad ją išdaviau.
@puselango Gali būti, kad taip ir pasakys. Mano dukra sakė. Ir aš ilgai dėl to verkiau. Bet dabar, praėjus metams, mes jau galime apie tai kalbėtis. Ji vis dar sako, kad auklėtoja tada pasielgė labai blogai. Bet nebesako, kad aš ją išdaviau. Nors nežinau, ar tai reiškia, kad viskas išspręsta.
@puselango Ne iš karto. Buvo dar keli labai sunkūs mėnesiai. Paskui viena iš tų mergaičių išėjo į kitą klasę. Kitos pamažu nustojo. Dukra susidraugavo su mergaite iš paralelinės klasės. Dabar geriau. Bet ji vis dar labai jautriai reaguoja, kai kas nors juokiasi jai už nugaros. Ir kartais sako, kad nenori eiti į mokyklą. Tai aš negaliu pasakyti, kad viskas baigėsi ir pamiršome.
@kavosdeme Ačiū, kad parašei. Nes kartais skaitau istorijas, kur mama nuėjo į mokyklą, visi pasikalbėjo ir patyčios baigėsi. O aš kažkodėl netikiu, kad taip paprasta.
@puselango Mūsų atveju tikrai nebuvo paprasta. Ir aš pati pridariau klaidų. Kartą dukrai pasakiau, kad ji turi išmokti už save pastovėti. Ji atsakė: „Mama, aš ir taip kiekvieną dieną stengiuosi.“ Ir tada supratau, kaip kvailai nuskambėjo mano žodžiai.
Bet ar tikrai blogai mokyti vaiką už save pastovėti? Man atrodo, kad vaikas turi išmokti nepasiduoti.
@rasaisryto Rasa, kai iš tavęs tyčiojasi kelios mergaitės, o tu viena, labai lengva pasakyti „pastovėk už save“. Bet ką konkrečiai turi daryti dvylikametė? Atsikirsti? Susimušti? Apsimesti, kad negirdi? Ji jau bandė viską.
@kavosdeme Aš nesakau, kad turi muštis. Bet gal reikia mokyti neparodyti, kad skauda.
@rasaisryto Rasa, bet jai dvylika. Ji dar vaikas. Ir mokykloje suaugusieji turi ją ginti.
@gintare82 Aš nesakau, kad neturi. Bet nenoriu, kad vaikas užaugtų visiškai nepasiruošęs gyvenimui.
@rasaisryto O aš nenoriu, kad vaikas išmoktų, jog jeigu jį žemina, jis turi tik stipriau sukąsti dantis.
@kopasuvejais Gerai. Šitoje vietoje gal per griežtai pasakiau. Bet vis tiek manau, kad vaikams reikia padėti ugdyti atsparumą.
Su tuo sutinku. Tik ne tada, kai vaikas jau verkia, kad nebenori eiti į mokyklą. Tada pirmiausia reikia jį apsaugoti.
Man atrodo, čia labai svarbu atskirti du dalykus. Padėti vaikui ugdyti pasitikėjimą savimi ir gebėjimą reaguoti į sunkumus yra viena. Tačiau reikalauti, kad jis pats sustabdytų pasikartojantį žeminimą, yra visai kas kita. Patyčios nėra vien konfliktas tarp lygiaverčių pusių. Dažnai jose yra jėgų skirtumas, grupės spaudimas ir baimė būti dar labiau atstumtam. Todėl vaikui gali būti labai sunku pačiam sustabdyti tai, kas vyksta. Ir man atrodo, kad KavosDeme dukros sakinys – „aš ir taip kiekvieną dieną stengiuosi“ – labai daug pasako. Kartais suaugusieji mato tik tai, kad vaikas neatsikerta. O vaikas galbūt jau kiekvieną dieną deda didžiules pastangas tiesiog ateiti į mokyklą.