FORUMAI
Vakar pirmą kartą nuėjau pasidomėti, kur ir kaip Jurga galėtų gyventi, jeigu vieną dieną manęs nebebūtų. Jurgai 38 metai. Ji turi intelekto negalią. Visą gyvenimą gyvename kartu. Grįžau namo, užsidariau vonioje ir verkiau, kad ji nematytų. Man 62-eji. Nesu sena, nesergu sunkia liga. Bet pirmą kartą labai aiškiai supratau, kad turiu pradėti ruoštis. Aš ne tiek bijau pati mirti. Aš bijau palikti ją vieną.
@marijag Marija, aš lygiai ten pat. Mariui 29. Aš visą gyvenimą sau kartojau: „Kol gyva, pati pasirūpinsiu.“ Ir tik dabar pradedu suprasti, kad čia nėra geras planas.
@linute8 Aš irgi taip sakiau. Net didžiavausi. Kad niekam neatiduosiu savo vaiko. Dabar galvoju – o ką reiškia „niekam neatiduosiu“? Kad Jurga iki mano paskutinės dienos turi būti visiškai priklausoma nuo manęs? Ir tada vieną rytą manęs nebėra ir jai iš karto pasikeičia visas pasaulis?
Mano Pauliui 27. Mes dar ne tokio amžiaus, kad reikėtų rytoj kažką spręsti, bet jau pradėjome apie tai kalbėti. Ir vyras sako, kad aš vis atidėlioju. Jis teisus. Aš galiu skaityti apie paslaugas. Galiu skambinti. Bet kai reikia realiai kažkur nuvažiuoti pasižiūrėti, atsiranda milijonas priežasčių, kodėl ne šiandien.
@ds28 Nes atrodo, kad važiuoji apžiūrėti gyvenimo, kuriame tavęs nėra.
Aš nežinau, ar man čia reikėtų rašyti. Matui tik ketveri. Bet kai gavome diagnozę, vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įvedžiau į Google, buvo kažkas panašaus į: „Ar autistiškas vaikas galės gyventi savarankiškai suaugęs.“ Dabar net gėda. Ketveri metai.
@rutaz Rūta, nėra ko gėdytis. Aš tą patį dariau prieš daugiau kaip trisdešimt metų, tik tada nebuvo Google. Klausinėjau gydytojų. Ir norėjau, kad kas nors man pasakytų, koks bus visas Jurgos gyvenimas. Niekas negalėjo.
@rutaz Galvoti reikia. Tik nereikia gyventi joje vietoj šiandienos. Aš daug metų gyvenau.
@rutaz Kai Jurga buvo maža, nuolat galvojau: Kas bus mokykloje? Paskui: Kas bus po mokyklos? Kas bus, kai ji suaugs? Kas bus, kai mes pasensime? Kas bus, kai mirsime? Ir dabar kartais pagalvoju, kiek daug paprastų jos vaikystės dienų aš praleidau galvoje būdama kažkur po trisdešimties metų. Tavo Matui ketveri. Augink keturmetį. Ateities klausimų dar bus.
Bet man jau turbūt nebegalima sakyti „negalvok“. Mariui 29.
Oficialus Marijos leidimas galvoti apie ateitį išduotas.
@marijag ,Marija, galiu paklausti, kas vakar buvo sunkiausia? Pati vieta? Žmonės? Tai, ką išgirdai? Ar tiesiog faktas, kad jau pradėjai tuo domėtis?
@aurima Ne vieta. Net priešingai. Žmonės buvo malonūs. Ir gal dėl to buvo dar sunkiau. Aš kažkodėl tikėjausi pamatyti kažką, dėl ko galėčiau pasakyti: „Ne. Mano Jurga čia niekada.“ Ir tada galėčiau grįžti namo ir dar penkerius metus nieko nedaryti. Bet nebuvo taip.
Mačiau moterį, gal panašaus amžiaus kaip Jurga. Ji dengė stalą. Kažkas jai pasakė, kur padėti puodelius. Ji juokėsi. Atrodė rami. Ir man nuo to pasidarė labai bloga.
@rutaz Nes pirmą kartą pamačiau, kad mano dukra galbūt galėtų gyventi be manęs. Turėtų būti gera žinia. O man skaudėjo.
@ruta Nes tada paaiškėja, kad ne tik mes turime juos paleisti. Mes ir pačios turime išmokti nebebūti nepakeičiamos.
@ds28 Taip. Visą gyvenimą buvau žmogus, kuris geriausiai žino. Kaip Jurga geria arbatą. Kada jai per daug triukšmo. Kodėl ji pradeda vaikščioti pirmyn atgal. Kada sako „skauda“, nors iš tikrųjų bijo. Kurią pižamą apsivilks, o kurios ne. Ir tada kažkas pasakys: „Mes išmoksime.“ O mano galvoje: „Bet jūs jos nepažįstate.“
O gal čia ir yra dalis problemos? Atsiprašau, jeigu grubiai.
@linute8 Jeigu vienintelis žmogus, kuris žino viską, yra mama, tai kas atsitinka, jeigu mama rytoj patenka į ligoninę?
Teisingai.
Aš apie tai galvoju dėl savo brolio. Mama labai ilgai viską darė pati. Ir kai jai pirmą kartą rimčiau sutriko sveikata, staiga mes visi supratom, kad nežinom pusės dalykų. Kur dokumentai. Kokius vaistus jis geria. Kas jo gydytojas. Ką jis valgo. Ko bijo. Net kokiu autobusu važiuoja. Mama viską turėjo galvoje.
@vilma76 Vilma, čia labai praktiškas ir labai svarbus dalykas. Gal net nereikia pradėti nuo didžiausio klausimo: „Kur mano vaikas gyvens po mano mirties?“ Jis toks didelis, kad norisi nuo jo pabėgti. Gal pirmasis klausimas gali būti: „Jeigu rytoj manęs savaitę nebūtų, ką kitam žmogui reikėtų žinoti?“
Tada gal nuo to ir pradėti. Ne nuo mirties. Nuo savaitės. Vaistų sąrašas. Gydytojų kontaktai. Dokumentai. Dienos rutina. Kaip Jurga komunikuoja. Kas ją ramina. Kas labai išgąsdina. Ką ji moka pati. Kur jai reikia pagalbos. Kas yra žmonės, kuriuos ji pažįsta ir kuriais pasitiki. Ir ne tik viską surašyti – pagal galimybes leisti ir kitiems žmonėms realiai dalyvauti jos kasdienybėje.
Aš turiu viską galvoje. Nieko nesurašiusi.
Aš irgi.
Vaistai surašyti. Visa kita – ne.
Bet čia geri namų darbai. Nes tai jau galiu padaryti.
Aš skaitau ir suprantu, kad tai aktualu ne tik suaugusių vaikų mamoms. Rugilei dešimt. Jeigu aš patekčiau į ligoninę, vyras, aišku, žino daug. Bet visus smulkius dalykus dėl epilepsijos daugiausia valdau aš. Kada kas pasikeitė. Ką sakė gydytoja. Kur padėti dokumentai. Kada užsakyti vaistus. Kodėl aš viską laikau savo galvoje?
Dažnai todėl, kad taip greičiau. Kol vieną kartą tampa nebegreičiau.
Aš dar pridėčiau, kad vaikui pačiam pagal amžių ir galimybes reikia žinoti kuo daugiau apie save. Adelė jau pati turi mokėti paaiškinti, kokios pagalbos jai reikia. Ne tik aš už ją.
@monikab Čia labai svarbu. Mes per II diskusiją apie tai kalbėjom. Aš vis dar pagaunu save atsakančią už Jokūbą.
Aš čia daug ką padariau ne taip.
@aurima Nes labai daug ką dariau už Jurgą. Iš meilės. Kad jai būtų lengviau. Aš aprengsiu. Aš padarysiu. Aš pasakysiu. Aš sutvarkysiu. Ir dabar jai 38, o aš galvoju, kiek dalykų ji galėjo išmokti, jeigu būčiau leidusi ilgiau bandyti.
@marijag Aš lygiai taip pat. Kai skubi, greičiau padaryti pačiai. Kai pavargusi – greičiau pačiai. Kai žmogui sunku – gaila. Ir praeina dvidešimt metų.
@monikab Tada pradėk dabar. Tik nepadaryk iš jos savarankiškumo projekto 😀
Nes ir čia galima persistengti. Jurga neprivalo išmokti visko todėl, kad aš bijau mirti. Ji turi mokytis to, kas jai pačiai duoda daugiau gyvenimo.
@marijag Marija, labai gerai pasakei. Savarankiškumas nebūtinai reiškia „viską padaryti be pagalbos“. Kartais tai reiškia: pasirinkti; paprašyti pagalbos; pasakyti „ne“; žinoti savo rutiną; atlikti vieną veiksmą pačiai; žinoti, pas ką kreiptis; gebėti parodyti, kad kažkas negerai. Ir kiekvienam žmogui tas savarankiškumas bus kitoks.
„Mokėti paprašyti pagalbos irgi yra savarankiškumas.“ Šitą pasikabinsiu ant šaldytuvo. Mes kažkodėl savarankiškumą dažnai suprantam kaip „niekam netrukdyti“.
@burbulas17 Tautvydas po avarijos labai ilgai pagalbos prašymą laikė pralaimėjimu. Jam atrodė, jeigu kažko nepadaro pats, vadinasi, negalia „laimėjo“. Ir tada atsisakydavo pagalbos net tada, kai jos realiai reikėjo.
@linute8 Taip. Vienam reikia išmokti paprašyti. Kitam – mamai išmokti nepadėti, kol neprašė 😀
Aš turiu dar vieną klausimą, kurio labai bijau. Kaip vaikui pasakyti, kad vieną dieną mūsų nebus?
@ds28 Ji žino, kad tėtis mirė. Žino, ką reiškia mirtis tiek, kiek supranta. Bet apie mane... Ne. Kai pradeda klausti, sakau: „Mama čia.“
@marijag Paulius irgi kartais klausia. Ypač po senelių mirties. „Mama, tu irgi mirsi?“ Aš sakau: „Dar labai ilgai ne.“ Bet juk nežinau.
Man atrodo, čia labai svarbu neieškoti vienos frazės, kuri tiktų visiems žmonėms su intelekto ar raidos negalia. Kiek ir kaip kalbėti apie mirtį priklausys nuo to, ką konkretus žmogus supranta, kaip komunikuoja, kiek jis nerimauja ir kas vyksta šeimoje. Bet gal viena kryptis galėtų būti – nekurti pažado, kurio negalime garantuoti. „Mama niekada nemirs“ vaikui gali būti labai saugu šiandien, bet vieną dieną pasaulis sulaužo ne tik mamą, bet ir jos pažadą. Kartais galima kalbėti paprasčiau: „Dabar aš esu čia ir tavimi rūpinuosi.“ O kartu po truputį kurti patirtį, kad yra ir kitų saugių žmonių.
Ir tie kiti žmonės labai svarbūs. Nes pas mus mama buvo visas brolio pasaulis. Kai ji susirgo, jam buvo ne tik baisu dėl mamos. Staiga beveik kiekvieną dalyką turėjo daryti kitas žmogus.
Jurga labai prisirišusi prie manęs. Net jeigu išvažiuoju vienai nakčiai, klausia kada grįšiu daug kartų.
@marijag Gal tada pirmas žingsnis net ne gyvenamoji vieta. Gal viena saugi naktis be tavęs. Ne todėl, kad reikia ją „grūdinti“. O tam, kad abi patirtumėte: mama išvažiuoja ir mama sugrįžta.
Tai gal čia pirmiausia mamą reikės pratinti 😀
Ir nereikia iškart savaitės. Kartais mes vėl norime nuo nulio šokti iki galutinio sprendimo. Vienas vakaras. Viena naktis. Vienas savaitgalis. Žiūrėti, kas pavyko, kas buvo sunku. Po truputį kurti daugiau saugių žmonių ir vietų.
@marijag Tada tai irgi informacija. Reikės suprasti, ko ji bijo. Kas galėtų padėti. Gal pirmiausia žmogus ateina pas jus. Gal Jurga su juo kažką veikia, kol tu esi kitame kambaryje. Gal vėliau išeini valandai. Nėra vieno teisingo grafiko. Ir jeigu kalbame apie konkrečias paslaugas ar gyvenimo sprendimus, juos jau reikėtų derinti su specialistais ir socialinėmis tarnybomis pagal Jurgos individualius poreikius.
@aurima Taip man daug mažiau baisu. Ne „kur ji gyvens po mano mirties“. O „su kuo ji galėtų saugiai praleisti vieną vakarą“.
Aš dabar suprantu, kad Mariui be manęs sunku iš dalies todėl, kad aš pati beveik niekada neleidau jam būti be manęs. Skaudu pripažinti.
Skaitau jus po mūsų trečios diskusijos ir galvoju apie Matą ir Beną. Kaip lengva būtų dabar pradėti Matą ruošti: „Tu turi išmokti rūpintis broliu.“ Ir kaip kitaip skamba: „Benui reikia turėti daugiau žmonių, kuriais jis pasitiki.“ Tada Matas gali būti vienas iš jų. Bet ne vienintelis.
@asta5 TAIP. Atsiprašau už didžiąsias raides 😀 Bet taip. Aš labai norėčiau, kad mano mama būtų galvojusi būtent taip. Ne „Vilma pasirūpins“. O „sukurkime broliui žmonių ratą“.
Man šitas irgi labai svarbu. Nes po mūsų ankstesnės diskusijos paklausiau dukros.
@asta5 Taip. Kokį vaidmenį ji pati įsivaizduoja Mariaus gyvenime, kai mūsų nebebus.
@marijag Aš irgi vos neapsiverkiau. Paskui ji pasakė: „Noriu jį lankyti. Noriu žinoti, ar jam gerai. Noriu švęsti su juo gimtadienius. Jeigu reikės, kovosiu už jį. Bet nenoriu, kad jis gyventų su manimi.“ Ir žinot... Man skaudėjo.
Bet kartu pirmą kartą supratau, kad tai nėra „aš nenoriu brolio“. Ji labai aiškiai pasakė, kad nori jo savo gyvenime. Tiesiog nenori būti jo mama.
Ten privatumas 😀
Oficialus mamų emocinės pagalbos centras – vonios kambarys.
Bent prajuokinot.
@linute8 Lina, man atrodo, tu padarei labai didelį dalyką. Ne todėl, kad išsprendei Mariaus ateitį. O todėl, kad dukra galėjo pasakyti tiesą ir neprarasti tavo meilės. Ir dabar jau žinai realybę, nuo kurios galima pradėti planuoti.
@aurima Taip. Iki tol turėjau labai patogią fantaziją, kad „sesė vis tiek pasirūpins“. Dabar jos nebėra. Bet gal geriau dabar negu tada, kai mums 80.
@marijag Aš turiu klausimą Marijai. Ko tu iš tikrųjų labiausiai bijai? Ne praktiškai.
@rasav8 ... Kad jai bus liūdna ir niekas nesupras kodėl. Kad ji lauks manęs. Kad klausinės, kada mama grįš. Kad kas nors pasakys: „Marija mirė, reikia priprasti.“ Kad jai skaudės, o aš negalėsiu ateiti.
Ir dar vieno dalyko. Čia turbūt pats baisiausias.
Ar kas nors ją mylės, ar tik prižiūrės? Nes pavalgyti galima paduoti. Vaistus galima sugirdyti. Drabužius išskalbti. Bet kas žinos, kad Jurga, kai labai džiaugiasi, pradeda tyliai niūniuoti? Kas žinos, kad jai patinka, kai sekmadienį ilgiau geriame arbatą? Kas supras, kada ji sako „nenoriu“, bet iš tikrųjų bijo? Kas ją apkabins ne todėl, kad tokia darbo funkcija?
Aš verkiu.
Nenorėjau visų pravirkdyti.
@marijag Ne dėl to. Tiesiog supratau, kad kai galvoju „kas bus su Matu“, aš irgi iš tikrųjų bijau ne būsto ar pinigų. Bijau, ar jis bus kažkam savas.
@marijag Marija, nežinau tokio sakinio, kuriuo galėčiau šitą baimę panaikinti. Ir nenoriu sakyti „viskas bus gerai“, nes suprantu, kad būtent šitas klausimas neturi garantijos. Bet gal viena dalis atsakymo yra tai, ką jau pradėjome čia kalbėti. Kad Jurgos pasaulyje dar dabar atsirastų daugiau žmonių, kuriems ji yra ne diagnozė ir ne priežiūros užduotis. Žmonių, kurie ją pažįsta. Kuriems ji pati turi ryšį. Ir kad visa tai nebūtų pradėta kurti tik tada, kai tavęs nebebus.
@marijag Tu negali šiandien garantuoti, kas Jurgą mylės po dvidešimties metų. Bet gali padėti jos gyvenimui būti didesniam už santykį „Jurga ir mama“. Man atrodo, tai jau labai daug.
@aurima Žinot, kas keisčiausia? Atėjau vakar iš tos vietos ir galvojau, kad ten daugiau nevažiuosiu. Dabar galvoju, kad važiuosiu dar kartą. Šįkart gal net su Jurga.
Siunčiu ❤️
Tik ne todėl, kad ten ją paliksiu. Nenoriu pati savęs išgąsdinti 😀
@marijag Niekas tavęs šiandien niekur neskubina. Gal tiesiog pažiūrėti. Ir svarbiausia – pažiūrėti, ką pati Jurga apie tai parodys ar pasakys.
@aurima Taip. Aš turbūt per daug galvojau, kur aš ją „paliksiu“. O ji juk irgi turi teisę turėti nuomonę, kur norėtų gyventi. Kiek gali suprasti ir pasirinkti.
Šita visa diskusija kažkaip grįžta į mūsų antrąją. Apie tai, kad vaikas turi savo gyvenimą. Tik čia jau „vaikui“ 38.
Įtariu, kad ir 60 bus vaikas.
@marijag Marija, dar vieną dalyką pridėsiu. Jeigu norėsi apie šituos praktinius žingsnius ir visą baimę pasikalbėti ramiau, gali parašyti mums dėl individualaus pokalbio. Ir jeigu kitoms ši tema labai artima – galima jungtis ir prie savipagalbos grupės. Ne todėl, kad grupė išspręs klausimą „kas bus po manęs“. Bet kartais šitą klausimą labai sunku nešti vienai. O čia, man atrodo, šiandien labai aiškiai pamatėme, kad jį neša ne viena Marija.
Tkrai Ne.
Ir net tos, kurių vaikai dar maži, kažkurią jo dalį jau nešam.
@naktiessargyba Taip. Tik aš po šiandienos bandysiu prisiminti, kad Matui vis dar ketveri.
Pažadu. Bent iki rytojaus.
Tiks.
Ačiū jums. Vakar man atrodė, kad pradėti ruoštis Jurgos gyvenimui be manęs reiškia pradėti su ja atsisveikinti. Dabar galvoju truputį kitaip. Gal tai reiškia ne atsisveikinti. Gal tai reiškia padėti jai turėti kuo daugiau savo gyvenimo dar tada, kai aš esu šalia. Žmoni Vietų. Įgūdžių. Pasirinkimų. Ir gal tada vieną dieną jos gyvenimas nesibaigs kartu su manuoju. Jis tiesiog tęsis. Man vis dar labai baisu. Bet šiandien jau bent žinau, nuo ko pradėti. Ne nuo savo mirties. Nuo vieno vakaro, kai Jurga gali saugiai pabūti be manęs. Manau, pradžiai to užteks.
Manau, pradžiai tikrai užteks. Po vieną mažą žingsnį. Ir dar ilgai – kartu.