FORUMAI

O kaip mūsų kiti va...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

O kaip mūsų kiti vaikai?“

120 Įrašai
11 Vartotojai
0 Reakcijos
416 Peržiūros
Temos pradžia   [#46]

Vakar Matas man pasakė sakinį, kuris nuo tada neišeina iš galvos. Mūsų berniukams vienuolika. Jie dvyniai. Benas turi cerebrinį paralyžių, Matas – ne. Susipykome dėl visiškos smulkmenos. Matas norėjo, kad nuvežčiau jį pas draugą, o aš negalėjau, nes turėjome važiuoti su Benu. Ir jis man pasakė: „Jeigu ir aš sirgčiau, gal tada turėtum laiko ir man.“ Aš net neatsakiau. Visus šiuos metus galvojau, kad jis supranta, kodėl Benui reikia daugiau. Dabar galvoju – o gal vieną vaiką augindama kažkur pakeliui pamiršau kitą?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Asta, aš apie tavo sakinį galvojau nuo mūsų pirmos diskusijos. Tada ir nuėjau su dukra į kiną. Ir žinai ką? Ji tą vakarą pasakė: „Mama, seniai mudvi taip nebuvom.“ Man net suskaudo. Nes aš net nebuvau pastebėjusi, kad seniai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rutaz Va. Būtent. Mes irgi kažkaip nepastebėjom. Nes Matas visada buvo tas, kuris „gali pats“. Benas negali apsirengti – padedi. Benui reikia nuvežti – veži. Benas pavargsta – prisitaikai. Matas? Matas palauks. Matas supras. Matas gali pats. Ir vieną dieną paaiškėja, kad tas „gali pats“ dar nereiškia „man tavęs nereikia“.


   
AtsakytiCitata

 

Labai pažįstama. Mano mergaitėms devyneri ir šešeri. Smiltė juda vežimėliu, Urtė neturi negalios. Ir Urtė nuo mažens labai „supratinga“. Net per daug. Jeigu kažkur negalim važiuoti dėl nepritaikytos vietos, ji sako: „Nieko tokio.“ Jeigu reikia laukti: „Nieko tokio.“ Jeigu pakeičiam planus: „Nieko tokio.“ Ir dabar aš kartais bijau to jos „nieko tokio“.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@smilte Kodėl?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Nes šešiametė neturėtų visada būti tokia supratinga. Kartais ji turėtų pasakyti: „Aš nenoriu.“ Arba: „Man pikta.“ Arba: „Kodėl vėl dėl Smiltės?“ O ji labai greitai išmoko būti patogi.


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Oho. Mano dukra irgi sako „viskas gerai“. Gal niekada net nepagalvojau, kad reikia paklausti, ar tikrai.


   
AtsakytiCitata

 

Aš čia turbūt turiu daug nuodėmių. Keturi vaikai. Dominykui 15 ir jo poreikiai daug metų buvo šeimos centras. Kai vaikai buvo mažesni, aš sau sakydavau: „Jie supranta.“ Dabar man tas sakinys nepatinka. Vaikas gali suprasti ir vis tiek pykti. Gali suprasti ir pavydėti. Gali suprasti ir norėti mamos sau. Vienas kitam neprieštarauja.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Taip. Aš Matui vakar ir pradėjau aiškinti: „Tu juk supranti, kad Benui reikia...“ Ir jis tiesiog užtrenkė kambario duris.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Aš būčiau užtrenkusi irgi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Ačiū 😀


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Nu rimtai. Jis tau pasakė „man tavęs trūksta“, o tu jam atsakei, kodėl jis turėtų suprasti, kad tavęs trūksta.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Auč. Bet teisingai.


   
AtsakytiCitata

 

Lina labai tiesiai pasakė, bet man irgi atrodo, kad Mato sakinį galima išgirsti ne kaip kaltinimą: „Tu bloga mama.“ O kaip: „Mama, man tavęs reikia.“ Ir gal jam dabar pirmiausia nereikia paaiškinimo, kodėl Benui tenka daugiau tavo laiko. Jis tikriausiai tai jau puikiai žino. Gal jam reikia išgirsti: „Aš supratau, kad tau manęs trūksta.“ Be „bet“.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Be „bet“ bus sunku. Nes mano galvoje iškart: „Aš suprantu, BET ką man daryti?“ Aš negaliu atšaukti Beno reabilitacijos todėl, kad Matui liūdna 


   
AtsakytiCitata

 

Ir nereikia. Čia man labai svarbu. Nes būtų neteisinga tau dabar pasakyti: „Tiesiog skirk abiem vaikams vienodai laiko.“ Kartais tai fiziškai neįmanoma. Vaikų poreikiai nėra vienodi. Gal klausimas ne: „Kaip padalinti save po lygiai?“ O: „Kaip padaryti, kad Matas irgi reguliariai patirtų, jog jo poreikiai mūsų šeimoje yra svarbūs?“ Tai nėra tas pats 


   
AtsakytiCitata

 

Šitas labai geras. Nes „po lygiai“ mane visada varo į neviltį. Aš negaliu po lygiai.


   
AtsakytiCitata

 

Aš irgi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai, bet praktiškai kaip? Nes skamba gražiai.


   
AtsakytiCitata

 

Gal pradėčiau nuo labai mažų dalykų. Ne nuo pažado „nuo šiol kiekvieną savaitgalį visa diena tik Matui“, jeigu žinai, kad to neišlaikysi. Gal turėti jo laiką, kuris kiek įmanoma nedingsta dėl kitų reikalų. Kad ir valanda. Gal kartais jis renkasi, ką veikiate. Gal važiuojant dviese į parduotuvę telefonas lieka rankinėje ir jūs kalbatės. Gal vieną Beno užsiėmimą perima tėtis ar kitas artimas žmogus, o tu tuo metu būni su Matu. Ir dar – kartais labai daug reiškia ne laiko kiekis, o tai, ar vaikas turi mamos dėmesį be nuolatinio „palauk minutę“ .


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Tas „palauk minutę“... Aš jį sakau turbūt 50 kartų per dieną.


   
AtsakytiCitata

 

Aš irgi.


   
AtsakytiCitata

 

Prisijungiu.


   
AtsakytiCitata

 

Gal darom atskirą forumą „Palauk minutę“? Narių nepritrūks.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Prajuokinai 😀


   
AtsakytiCitata

 

Aš parašysiu iš kitos pusės. Mano brolis turi intelekto negalią. Mes jau suaugę. Kai buvom vaikai, niekas man tiesiai nesakė, kad turiu juo rūpintis. Niekada. Bet aš kažkaip vis tiek žinojau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@vilma76 Ką reiškia „žinojai“?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Mama sakydavo: „Kai mūsų nebebus, jūs juk liksit dviese.“ Arba: „Kas daugiau juo pasirūpins, jei ne tu?“ Arba: „Tu stipri, tu susitvarkysi.“ Nebuvo vieno pokalbio, kur man pasakė: „Vilma, tavo gyvenimo darbas bus brolis.“ Bet žinutę gavau. Labai aiškiai.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 Vilma, skaitau ir net negera. Nes aš pati esu panašiai kalbėjusi dukrai.


   
AtsakytiCitata

 

Aš nekaltinu mamos. Tikrai. Ji pati bijojo. Tiesiog noriu pasakyti, kad vaikui tokie sakiniai lieka.


   
AtsakytiCitata

 

Mano Mariui 29, dukrai 24. Ir aš tik pastaraisiais metais pradėjau sau labai aiškiai sakyti: ji yra jo sesuo, ne būsima globėja. Bet bijau, kad gal jau per vėlai. Nes kai ji buvo paauglė, tikrai esu sakiusi: „Tu juk visada pasirūpinsi broliu.“ Man tada tai skambėjo kaip meilė. Dabar girdžiu kitaip.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@linute8 O ką dukra sako?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Kartą pasakė:

„Mama, aš jį myliu. Bet aš nežinau, ar noriu visą gyvenimą su juo gyventi.“ Man buvo labai skaudu. Pirma mintis – kaip tu gali taip kalbėti apie savo brolį? Paskui pagalvojau: o kodėl ji turėtų norėti?


   
AtsakytiCitata

 

Šitas labai sunkus.


   
AtsakytiCitata

 

Labai. Nes kažkur giliai vis tiek norisi garantijos. Kad kai manęs nebus, bus žmogus, kuris Marių myli. Ir lengviausia tą garantiją bandyti gauti iš kito savo vaiko.


   
AtsakytiCitata

 

Aš neturiu kito vaiko. Kartais dėl to labai skauda. Bet kartais pagalvoju, kad jeigu turėčiau, turbūt būčiau padariusi lygiai tą patį. Būčiau jam uždėjusi Jurgą ant pečių iš meilės ir baimės.


   
AtsakytiCitata

 

Aš jau esu pagalvojusi apie savo dukrą. Matui ketveri. Jai devyneri. Ir kai gavom diagnozę, kažkur galvoje buvo mintis: „Na, bent jau jis visada turės sesę.“ Dabar skaitau ir suprantu, ką tai reiškia 


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz Rūta, jis gali visada turėti sesę. Tik sesė ir globėja nėra tas pats. Aš savo brolį myliu. Mes bendraujam. Padedu jam. mBet labai ilgai jaučiausi kalta vien nuo minties, kad norėčiau išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Nes „o kaip brolis?“ Man buvo dvidešimt dveji.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 Vilma, labai ačiū, kad tai parašei. Man atrodo, čia svarbus skirtumas:m ryšys nėra pareiga perimti visą priežiūrą. Brolis ar sesuo gali būti labai svarbus žmogus vaiko gyvenime ir kartu turėti savo šeimą, darbą, miestą, planus. O ilgalaikę vaiko ateitį, kiek įmanoma, verta planuoti taip, kad ji nestovėtų ant vieno kito vaiko pažado.


   
AtsakytiCitata

 

Va čia praktinės dalies labai norėčiau. Nes lengva pasakyti „nepalikti seseriai“. O kam tada? Čia mano didžiausia baimė.


   
AtsakytiCitata

 

Man irgi.


   
AtsakytiCitata

 

Ir čia jau nėra vieno forumo atsakymo, nes daug kas priklauso nuo žmogaus pagalbos poreikių ir nuo to, kokios paslaugos realiai prieinamos jūsų savivaldybėje. Bet aš pradėčiau ne tada, kai mama jau nebegali rūpintis, o daug anksčiau. Aiškintis, kokios yra dienos, gyvenamosios ir socialinės paslaugos. Kokie sprendimai galimi suaugusiam žmogui. Kokius kasdienius įgūdžius jis gali mokytis dabar. Kas, be mamos, gerai pažįsta jo rutiną, bendravimą, vaistus, tai, kas jį ramina ar gąsdina. Kokie dokumentai ir kontaktai turėtų būti vienoje vietoje. Ir labai svarbu – jeigu yra brolis ar sesuo, kalbėtis ne: „Tu pasirūpinsi, tiesa?“ O: „Kokį vaidmenį tu pati norėtum turėti?“


   
AtsakytiCitata

 

Man net baisu dukros šito paklausti.


   
AtsakytiCitata

 

@linute8 Paklausk. Ir nepyk, jeigu atsakymas bus mažesnis, negu norėtum.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 Čia turbūt sunkiausia dalis.


   
AtsakytiCitata

 

@linute Žinau.

 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar galvoju – mes nuo Mato nuėjom iki to, kas bus po mūsų mirties.


   
AtsakytiCitata

 

Mūsų forumas taip moka 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Bet iš tikrųjų tai susiję. Nes gal tas „tu suprask“ prasideda nuo vienuolikos. O paskui vieną dieną pavirsta „tu juk pasirūpinsi“ 


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Man atrodo, labai tiksliai pasakei.


   
AtsakytiCitata

 

Aš dar noriu paklausti apie vieną negražų dalyką. Ar jūsų vaikai kada nors gėdijosi brolio ar sesers?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@smilte Taip.


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Mano dukra kol kas ne, bent jau nesakė.


   
AtsakytiCitata

 

Urtė kartą nenorėjo, kad Smiltė važiuotų į jos darželio šventę. Paklausiau kodėl. Ilgai nesakė. Paskui: „Nes visi žiūrės.“ Man tiesiog užvirė. Pasakiau: „Kaip tau negėda taip kalbėti apie sesę.“ Ir ji pradėjo verkti. Iki dabar galvoju, kad labai blogai sureagavau.


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Aš irgi būčiau supykusi. Bet turbūt nereikėjo.


   
AtsakytiCitata

 

Dabar suprantu. Ji buvo šešerių.


   
AtsakytiCitata

 

Aš gėdijausi. Jeigu tai padės.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 Tikrai?


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Taip. Paauglystėje ypač. Brolis kartais garsiai kalbėdavo, elgdavosi neįprastai. Kai eidavom mieste ir žmonės atsisukdavo, norėdavau dingti. Ir paskui gėdijausi, kad gėdijuosi. Dviguba gėda.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 O kaip mama reagavo?


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Apie tai nekalbėjom. Nes aš žinojau, koks yra teisingas jausmas. Turėjau mylėti brolį ir ginti. Tai ir tylėjau apie visa kita.


   
AtsakytiCitata

 

Šita vieta, man atrodo, labai svarbi. Gal vaikui galima pasakyti: „Suprantu, kad tau nemalonu, kai žmonės žiūri.“ Ir kartu: „Smiltė nėra kalta, kad žmonės žiūri.“ Tai leidžia priimti jausmą, bet nebūtinai kiekvieną elgesį. Nes jeigu vaikui pasakome, kad pats jausmas yra gėdingas, jis greičiausiai tiesiog nustos mums apie jį pasakoti. O jausmas nuo to nebūtinai išnyks.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Taip. Aš būtent tą ir padariau. Pasakiau, kokį jausmą jai leidžiama jausti.


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Tu sureagavai iš labai suprantamos vietos. Tau skaudėjo dėl Smiltės. Bet su Urte dar galima prie to grįžti. Net jeigu praėjo laiko. „Prisimeni, kai sakei apie šventę? Aš tada supykau. Dabar galvoju, kad nepaklausiau, kas tau buvo sunku.“ Vaikams nereikia, kad mes visada sureaguotume idealiai. Labai daug duoda ir tai, kad mokame sugrįžti bei pataisyti pokalbį.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Padarysiu. Tikrai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš šiandien paklausiu dukros, ar yra kažkas dėl Mato, ką ji bijo man pasakyti. Dabar pati bijau atsakymo 😀


   
AtsakytiCitata

 

Svarbu tada nepadaryti veido 😀


   
AtsakytiCitata

 

@keturivaikai Kokio?


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz To mamos veido. „Tu KĄ pasakei apie savo brolį???“


   
AtsakytiCitata

 

@keturivaikai Aišku 😀


   
AtsakytiCitata

 

Aš dar įmesiu vieną dalyką – pinigus. Nes apie laiką kalbam, bet pinigai šeimoje irgi nėra nematomi. Vaikai mato.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Taip. Reabilitacija kainuoja.


   
AtsakytiCitata

 

Mano situacija kitokia, bet Armandui daug išleidžiam specialistams. Kartą dukterėčia norėjo kažkokio brangaus būrelio ir jos mama pasakė, kad dabar negali sau leisti. Ir pagalvojau: o jeigu šeimoje yra du vaikai ir vieno terapijoms išeina keli šimtai per mėnesį? Kitas juk vieną dieną pradeda skaičiuoti.


   
AtsakytiCitata

 

@burbulas17 Pradeda. Mano vyresnioji dukra kartą pasakė: „Mildai visada pinigų yra.“ Man buvo labai skaudu, nes mes tikrai gyvenam taupiai. Bet iš jos pusės taip ir atrodė. Mildai kelionei pas specialistą – reikia. Priemonei – reikia. Jos poreikis „būtinas“. O vyresniosios šokių stovykla – „gal kitais metais“.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurgita22 Ir ką pasakei?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Iš pradžių pradėjau aiškinti, kad čia ne pramogos. Paskui sustojau. Nes ji ir nesakė, kad pramogos. Ji sakė, kad jai skauda, jog jos dalykams pinigų nelieka. Tai du skirtingi dalykai.


   
AtsakytiCitata

 

Man labai patinka, kaip Jurgita tai atskyrė. Galima pripažinti: „Taip, mūsų šeimoje daug pinigų tenka Mildos poreikiams.“ Ir kartu: „Suprantu, kad tau dėl to kartais pikta ar liūdna.“ Nereikia įrodinėti vaikui, kad jis neturi teisės taip jaustis, nes sesers poreikis objektyviai svarbesnis. Kartais faktas gali būti teisingas ir vaikui vis tiek gali skaudėti.

 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Šiandien čia viskas kažkaip skauda 😀


   
AtsakytiCitata

 

Tema tokia.


   
AtsakytiCitata

 

Bet man atrodo, kad čia labai svarbus dalykas. Mes kartais taip bijom, kad kiti vaikai pyks ant vaiko su negalia, jog neleidžiam jiems pykti apskritai. O pyktis vis tiek kažkur nueina.


   
AtsakytiCitata

 

@keturivaikai Taip. Aš labai ilgai pykau ne ant brolio. Ant situacijos. Tik vaikystėje nemokėjau to atskirti.


   
AtsakytiCitata

 

„Pykau ant situacijos.“ Šitą norėčiau prisiminti kalbėdama su Urte.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš irgi. Nes Matas vakar pasakė dar vieną dalyką. Nenorėjau čia rašyti.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Kokį?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rutaz Pasakė: „Kartais norėčiau, kad Benas būtų normalus.“ Man taip skaudėjo, kad apsimečiau neišgirdusi.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Oi.


   
AtsakytiCitata

 

Bet jis vienuolikos.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Žinau. Vis tiek skauda.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Asta, aš vaikystėje esu pagalvojusi blogiau. Ir savo brolį myliu. Tikrai myliu.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@vilma76 Ačiū. Nes man iškart buvo mintis – kaip jis gali taip apie savo dvynį?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Gali. Nes turbūt jis ne nori kito Beno. Jis nori gyvenimo, kuriame nereikėtų tiek daug atsisakyti. Vaikas nemoka to taip gražiai suformuluoti.


   
AtsakytiCitata

 

Man irgi atrodo, kad nereikėtų Mato sakinio iš karto versti į:m „Aš nemyliu Beno.“ Gal jis sako: „Norėčiau, kad mūsų šeimai būtų lengviau.“ „Norėčiau daugiau mamos.“ „Norėčiau, kad galėtume daryti tai, ką daro kitos šeimos.“ „Norėčiau, kad nereikėtų visko planuoti pagal Beno poreikius.“ Tai labai skaudūs sakiniai mamai. Bet jie nebūtinai reiškia meilės trūkumą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Ką jam atsakyti, jeigu vėl taip pasakys?


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Gal net labai paprastai: „Suprantu, kad kartais norėtum, jog mūsų gyvenimas būtų lengvesnis.“ Ir palaukti. Gal jis pats pasakys daugiau. Nebūtina iškart pridėti: „Bet Benas toks gimė ir turime jį mylėti.“ Matas greičiausiai ir taip žino, kad turite Beną mylėti. Gal šįkart galima tiesiog išgirsti Matą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurim Gerai. Pabandysiu.

 


   
AtsakytiCitata

 

Aš skaitau ir labai norėčiau, kad prieš dvidešimt metų kas nors būtų man taip pasakęs. Mes labai daug kalbėjom apie tai, ko reikia Mariui. Labai mažai – apie tai, ką reiškia būti Mariaus seserimi.


   
AtsakytiCitata

 

@linute8 Tuo metu ir mums niekas apie tai nekalbėjo. Vaikas su negalia buvo šeimos „problema“, kurią reikėjo spręsti. O ką ta šeima pati išgyvena – nelabai kam rūpėjo.


   
AtsakytiCitata

 

Gal dėl to šitas forumas ir reikalingas. Aš prieš mėnesį apie pusę šitų dalykų net nebūčiau pagalvojusi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš irgi. Ir dabar truputį baisu, kiek visko gali būti Mato galvoje.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Asta, tik nepadaryk iš šito dar vieno projekto 😀 Nebūtina šiandien vakare iš Mato ištraukti visų vienuolikos metų jausmų.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Gerai 😀 Jau beveik buvau pasiruošusi.


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Gal užtenka vieno: „Vakar išgirdau, ką pasakei. Man atrodo, tau manęs trūksta. Atsiprašau, kad iškart pradėjau aiškinti. Noriu geriau suprasti.“ Ir tada klausytis.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Šitas tinka.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Aurima, gal čia tiktų ir grupė? Klausiu, nes per ankstesnę diskusiją buvai minėjusi, kad galima registruotis. Man atrodo, tokie dalykai gyvai būtų dar kitokie.


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz Taip, Rūta. Ir ačiū, kad priminei. Jeigu kuri nors jaučiate, kad šita tema palietė labai arti – galite registruotis į mūsų savipagalbos grupę. Ten galima apie tokius dalykus kalbėti daug lėčiau ir nebandyti visko sutalpinti į vieną forumo įrašą. O jeigu grupėje kalbėti kol kas per sunku, galima parašyti ir dėl individualaus pokalbio. Bet tikrai nenoriu, kad dabar visos pagalvotumėte: „Vadinasi, jeigu mano vaikas pavydi brolio, mums jau kažkas negerai.“ Kartais pirmas labai didelis žingsnis yra tiesiog leisti šeimoje atsirasti sakiniams, kurių anksčiau bijojome.


   
AtsakytiCitata

 

Aš šiandien grįšiu prie pokalbio su Urte. Apie tą darželio šventę. Nors praėjo jau keli mėnesiai.


   
AtsakytiCitata

 

@smilte Galima grįžti.


   
AtsakytiCitata

 

O aš paklausiu dukros, kokį vaidmenį ji pati įsivaizduoja Mariaus gyvenime ateityje. Bijau. Bet paklausiu.


   
AtsakytiCitata

 

@linute8 Lina, tik duok jai laiko atsakyti. Gal net nesitikėk atsakymo tą pačią dieną. Man būtų reikėję.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma76 Gerai. Ačiū.


   
AtsakytiCitata

 

Aš pakalbėsiu su dukra.


   
AtsakytiCitata

 

Aš su Urte.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O aš su Matu. Atrodo, Aurima šiandien pridarė darbo pusei forumo 😀


   
AtsakytiCitata

 

Aš nieko nedariau. Jūs pačios prisikalbėjot 😀


   
AtsakytiCitata

 

Moderatorė atsakomybės neprisiima. Užfiksuota.


   
AtsakytiCitata

 

@pilkakate Kategoriškai 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai. Tada einu. Ir šį kartą tikrai nepradėsiu nuo: „Tu juk supranti, kad Benui reikia daugiau.“ Pradėsiu nuo: „Aš supratau, kad tau manęs trūksta.“ Man atrodo, pirmą kartą tai yra du visiškai skirtingi sakiniai


   
AtsakytiCitata

 

@asta5 Labai skirtingi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ačiū jums. Ir ypač toms, kurios parašėt ne tik kaip mamos, bet ir kaip seserys. Kažkodėl iki šiol į viską žiūrėjau beveik vien iš mamos pusės. O Matas juk šitoje istorijoje yra ne „kitas mano vaikas“. Jis yra Beno brolis. Ir tai irgi yra jo gyvenimo istorija.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia labai gera vieta šiandien sustoti. Ne todėl, kad radome visus atsakymus. O todėl, kad gal truputį aiškiau pamatėme, kam dar šitoje šeimoje reikia būti išgirstam. Ir kartais tai yra tas vaikas, apie kurį mažiausiai nerimaujame todėl, kad jis, atrodo, puikiai susitvarko.

 


   
AtsakytiCitata

Dalintis: