FORUMAI
Vakar Matas man pasakė sakinį, kuris nuo tada neišeina iš galvos. Mūsų berniukams vienuolika. Jie dvyniai. Benas turi cerebrinį paralyžių, Matas – ne. Susipykome dėl visiškos smulkmenos. Matas norėjo, kad nuvežčiau jį pas draugą, o aš negalėjau, nes turėjome važiuoti su Benu. Ir jis man pasakė: „Jeigu ir aš sirgčiau, gal tada turėtum laiko ir man.“ Aš net neatsakiau. Visus šiuos metus galvojau, kad jis supranta, kodėl Benui reikia daugiau. Dabar galvoju – o gal vieną vaiką augindama kažkur pakeliui pamiršau kitą?
@asta5 Asta, aš apie tavo sakinį galvojau nuo mūsų pirmos diskusijos. Tada ir nuėjau su dukra į kiną. Ir žinai ką? Ji tą vakarą pasakė: „Mama, seniai mudvi taip nebuvom.“ Man net suskaudo. Nes aš net nebuvau pastebėjusi, kad seniai.
@rutaz Va. Būtent. Mes irgi kažkaip nepastebėjom. Nes Matas visada buvo tas, kuris „gali pats“. Benas negali apsirengti – padedi. Benui reikia nuvežti – veži. Benas pavargsta – prisitaikai. Matas? Matas palauks. Matas supras. Matas gali pats. Ir vieną dieną paaiškėja, kad tas „gali pats“ dar nereiškia „man tavęs nereikia“.
Labai pažįstama. Mano mergaitėms devyneri ir šešeri. Smiltė juda vežimėliu, Urtė neturi negalios. Ir Urtė nuo mažens labai „supratinga“. Net per daug. Jeigu kažkur negalim važiuoti dėl nepritaikytos vietos, ji sako: „Nieko tokio.“ Jeigu reikia laukti: „Nieko tokio.“ Jeigu pakeičiam planus: „Nieko tokio.“ Ir dabar aš kartais bijau to jos „nieko tokio“.
@asta5 Nes šešiametė neturėtų visada būti tokia supratinga. Kartais ji turėtų pasakyti: „Aš nenoriu.“ Arba: „Man pikta.“ Arba: „Kodėl vėl dėl Smiltės?“ O ji labai greitai išmoko būti patogi.
@smilte Oho. Mano dukra irgi sako „viskas gerai“. Gal niekada net nepagalvojau, kad reikia paklausti, ar tikrai.
Aš čia turbūt turiu daug nuodėmių. Keturi vaikai. Dominykui 15 ir jo poreikiai daug metų buvo šeimos centras. Kai vaikai buvo mažesni, aš sau sakydavau: „Jie supranta.“ Dabar man tas sakinys nepatinka. Vaikas gali suprasti ir vis tiek pykti. Gali suprasti ir pavydėti. Gali suprasti ir norėti mamos sau. Vienas kitam neprieštarauja.
Taip. Aš Matui vakar ir pradėjau aiškinti: „Tu juk supranti, kad Benui reikia...“ Ir jis tiesiog užtrenkė kambario duris.
@asta5 Nu rimtai. Jis tau pasakė „man tavęs trūksta“, o tu jam atsakei, kodėl jis turėtų suprasti, kad tavęs trūksta.
Lina labai tiesiai pasakė, bet man irgi atrodo, kad Mato sakinį galima išgirsti ne kaip kaltinimą: „Tu bloga mama.“ O kaip: „Mama, man tavęs reikia.“ Ir gal jam dabar pirmiausia nereikia paaiškinimo, kodėl Benui tenka daugiau tavo laiko. Jis tikriausiai tai jau puikiai žino. Gal jam reikia išgirsti: „Aš supratau, kad tau manęs trūksta.“ Be „bet“.
Be „bet“ bus sunku. Nes mano galvoje iškart: „Aš suprantu, BET ką man daryti?“ Aš negaliu atšaukti Beno reabilitacijos todėl, kad Matui liūdna
Ir nereikia. Čia man labai svarbu. Nes būtų neteisinga tau dabar pasakyti: „Tiesiog skirk abiem vaikams vienodai laiko.“ Kartais tai fiziškai neįmanoma. Vaikų poreikiai nėra vienodi. Gal klausimas ne: „Kaip padalinti save po lygiai?“ O: „Kaip padaryti, kad Matas irgi reguliariai patirtų, jog jo poreikiai mūsų šeimoje yra svarbūs?“ Tai nėra tas pats
Šitas labai geras. Nes „po lygiai“ mane visada varo į neviltį. Aš negaliu po lygiai.
Aš irgi.
Gerai, bet praktiškai kaip? Nes skamba gražiai.
Gal pradėčiau nuo labai mažų dalykų. Ne nuo pažado „nuo šiol kiekvieną savaitgalį visa diena tik Matui“, jeigu žinai, kad to neišlaikysi. Gal turėti jo laiką, kuris kiek įmanoma nedingsta dėl kitų reikalų. Kad ir valanda. Gal kartais jis renkasi, ką veikiate. Gal važiuojant dviese į parduotuvę telefonas lieka rankinėje ir jūs kalbatės. Gal vieną Beno užsiėmimą perima tėtis ar kitas artimas žmogus, o tu tuo metu būni su Matu. Ir dar – kartais labai daug reiškia ne laiko kiekis, o tai, ar vaikas turi mamos dėmesį be nuolatinio „palauk minutę“ .
Tas „palauk minutę“... Aš jį sakau turbūt 50 kartų per dieną.
Aš irgi.
Prisijungiu.
Gal darom atskirą forumą „Palauk minutę“? Narių nepritrūks.
Prajuokinai 😀
Aš parašysiu iš kitos pusės. Mano brolis turi intelekto negalią. Mes jau suaugę. Kai buvom vaikai, niekas man tiesiai nesakė, kad turiu juo rūpintis. Niekada. Bet aš kažkaip vis tiek žinojau.
@asta5 Mama sakydavo: „Kai mūsų nebebus, jūs juk liksit dviese.“ Arba: „Kas daugiau juo pasirūpins, jei ne tu?“ Arba: „Tu stipri, tu susitvarkysi.“ Nebuvo vieno pokalbio, kur man pasakė: „Vilma, tavo gyvenimo darbas bus brolis.“ Bet žinutę gavau. Labai aiškiai.
Aš nekaltinu mamos. Tikrai. Ji pati bijojo. Tiesiog noriu pasakyti, kad vaikui tokie sakiniai lieka.
Mano Mariui 29, dukrai 24. Ir aš tik pastaraisiais metais pradėjau sau labai aiškiai sakyti: ji yra jo sesuo, ne būsima globėja. Bet bijau, kad gal jau per vėlai. Nes kai ji buvo paauglė, tikrai esu sakiusi: „Tu juk visada pasirūpinsi broliu.“ Man tada tai skambėjo kaip meilė. Dabar girdžiu kitaip.
@asta5 Kartą pasakė:
„Mama, aš jį myliu. Bet aš nežinau, ar noriu visą gyvenimą su juo gyventi.“ Man buvo labai skaudu. Pirma mintis – kaip tu gali taip kalbėti apie savo brolį? Paskui pagalvojau: o kodėl ji turėtų norėti?
Šitas labai sunkus.
Labai. Nes kažkur giliai vis tiek norisi garantijos. Kad kai manęs nebus, bus žmogus, kuris Marių myli. Ir lengviausia tą garantiją bandyti gauti iš kito savo vaiko.
Aš neturiu kito vaiko. Kartais dėl to labai skauda. Bet kartais pagalvoju, kad jeigu turėčiau, turbūt būčiau padariusi lygiai tą patį. Būčiau jam uždėjusi Jurgą ant pečių iš meilės ir baimės.
Aš jau esu pagalvojusi apie savo dukrą. Matui ketveri. Jai devyneri. Ir kai gavom diagnozę, kažkur galvoje buvo mintis: „Na, bent jau jis visada turės sesę.“ Dabar skaitau ir suprantu, ką tai reiškia
@rutaz Rūta, jis gali visada turėti sesę. Tik sesė ir globėja nėra tas pats. Aš savo brolį myliu. Mes bendraujam. Padedu jam. mBet labai ilgai jaučiausi kalta vien nuo minties, kad norėčiau išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Nes „o kaip brolis?“ Man buvo dvidešimt dveji.
@vilma76 Vilma, labai ačiū, kad tai parašei. Man atrodo, čia svarbus skirtumas:m ryšys nėra pareiga perimti visą priežiūrą. Brolis ar sesuo gali būti labai svarbus žmogus vaiko gyvenime ir kartu turėti savo šeimą, darbą, miestą, planus. O ilgalaikę vaiko ateitį, kiek įmanoma, verta planuoti taip, kad ji nestovėtų ant vieno kito vaiko pažado.
Va čia praktinės dalies labai norėčiau. Nes lengva pasakyti „nepalikti seseriai“. O kam tada? Čia mano didžiausia baimė.
Man irgi.
Ir čia jau nėra vieno forumo atsakymo, nes daug kas priklauso nuo žmogaus pagalbos poreikių ir nuo to, kokios paslaugos realiai prieinamos jūsų savivaldybėje. Bet aš pradėčiau ne tada, kai mama jau nebegali rūpintis, o daug anksčiau. Aiškintis, kokios yra dienos, gyvenamosios ir socialinės paslaugos. Kokie sprendimai galimi suaugusiam žmogui. Kokius kasdienius įgūdžius jis gali mokytis dabar. Kas, be mamos, gerai pažįsta jo rutiną, bendravimą, vaistus, tai, kas jį ramina ar gąsdina. Kokie dokumentai ir kontaktai turėtų būti vienoje vietoje. Ir labai svarbu – jeigu yra brolis ar sesuo, kalbėtis ne: „Tu pasirūpinsi, tiesa?“ O: „Kokį vaidmenį tu pati norėtum turėti?“
Man net baisu dukros šito paklausti.
@linute Žinau.
Aš dabar galvoju – mes nuo Mato nuėjom iki to, kas bus po mūsų mirties.
Mūsų forumas taip moka 😀
Bet iš tikrųjų tai susiję. Nes gal tas „tu suprask“ prasideda nuo vienuolikos. O paskui vieną dieną pavirsta „tu juk pasirūpinsi“
Aš dar noriu paklausti apie vieną negražų dalyką. Ar jūsų vaikai kada nors gėdijosi brolio ar sesers?
Urtė kartą nenorėjo, kad Smiltė važiuotų į jos darželio šventę. Paklausiau kodėl. Ilgai nesakė. Paskui: „Nes visi žiūrės.“ Man tiesiog užvirė. Pasakiau: „Kaip tau negėda taip kalbėti apie sesę.“ Ir ji pradėjo verkti. Iki dabar galvoju, kad labai blogai sureagavau.
Dabar suprantu. Ji buvo šešerių.
Aš gėdijausi. Jeigu tai padės.
@smilte Taip. Paauglystėje ypač. Brolis kartais garsiai kalbėdavo, elgdavosi neįprastai. Kai eidavom mieste ir žmonės atsisukdavo, norėdavau dingti. Ir paskui gėdijausi, kad gėdijuosi. Dviguba gėda.
@smilte Apie tai nekalbėjom. Nes aš žinojau, koks yra teisingas jausmas. Turėjau mylėti brolį ir ginti. Tai ir tylėjau apie visa kita.
Šita vieta, man atrodo, labai svarbi. Gal vaikui galima pasakyti: „Suprantu, kad tau nemalonu, kai žmonės žiūri.“ Ir kartu: „Smiltė nėra kalta, kad žmonės žiūri.“ Tai leidžia priimti jausmą, bet nebūtinai kiekvieną elgesį. Nes jeigu vaikui pasakome, kad pats jausmas yra gėdingas, jis greičiausiai tiesiog nustos mums apie jį pasakoti. O jausmas nuo to nebūtinai išnyks.
@aurima Taip. Aš būtent tą ir padariau. Pasakiau, kokį jausmą jai leidžiama jausti.
@smilte Tu sureagavai iš labai suprantamos vietos. Tau skaudėjo dėl Smiltės. Bet su Urte dar galima prie to grįžti. Net jeigu praėjo laiko. „Prisimeni, kai sakei apie šventę? Aš tada supykau. Dabar galvoju, kad nepaklausiau, kas tau buvo sunku.“ Vaikams nereikia, kad mes visada sureaguotume idealiai. Labai daug duoda ir tai, kad mokame sugrįžti bei pataisyti pokalbį.
Aš šiandien paklausiu dukros, ar yra kažkas dėl Mato, ką ji bijo man pasakyti. Dabar pati bijau atsakymo 😀
Svarbu tada nepadaryti veido 😀
Aš dar įmesiu vieną dalyką – pinigus. Nes apie laiką kalbam, bet pinigai šeimoje irgi nėra nematomi. Vaikai mato.
Taip. Reabilitacija kainuoja.
Mano situacija kitokia, bet Armandui daug išleidžiam specialistams. Kartą dukterėčia norėjo kažkokio brangaus būrelio ir jos mama pasakė, kad dabar negali sau leisti. Ir pagalvojau: o jeigu šeimoje yra du vaikai ir vieno terapijoms išeina keli šimtai per mėnesį? Kitas juk vieną dieną pradeda skaičiuoti.
@burbulas17 Pradeda. Mano vyresnioji dukra kartą pasakė: „Mildai visada pinigų yra.“ Man buvo labai skaudu, nes mes tikrai gyvenam taupiai. Bet iš jos pusės taip ir atrodė. Mildai kelionei pas specialistą – reikia. Priemonei – reikia. Jos poreikis „būtinas“. O vyresniosios šokių stovykla – „gal kitais metais“.
@asta5 Iš pradžių pradėjau aiškinti, kad čia ne pramogos. Paskui sustojau. Nes ji ir nesakė, kad pramogos. Ji sakė, kad jai skauda, jog jos dalykams pinigų nelieka. Tai du skirtingi dalykai.
Man labai patinka, kaip Jurgita tai atskyrė. Galima pripažinti: „Taip, mūsų šeimoje daug pinigų tenka Mildos poreikiams.“ Ir kartu: „Suprantu, kad tau dėl to kartais pikta ar liūdna.“ Nereikia įrodinėti vaikui, kad jis neturi teisės taip jaustis, nes sesers poreikis objektyviai svarbesnis. Kartais faktas gali būti teisingas ir vaikui vis tiek gali skaudėti.
Šiandien čia viskas kažkaip skauda 😀
Tema tokia.
Bet man atrodo, kad čia labai svarbus dalykas. Mes kartais taip bijom, kad kiti vaikai pyks ant vaiko su negalia, jog neleidžiam jiems pykti apskritai. O pyktis vis tiek kažkur nueina.
@keturivaikai Taip. Aš labai ilgai pykau ne ant brolio. Ant situacijos. Tik vaikystėje nemokėjau to atskirti.
„Pykau ant situacijos.“ Šitą norėčiau prisiminti kalbėdama su Urte.
Aš irgi. Nes Matas vakar pasakė dar vieną dalyką. Nenorėjau čia rašyti.
@rutaz Pasakė: „Kartais norėčiau, kad Benas būtų normalus.“ Man taip skaudėjo, kad apsimečiau neišgirdusi.
Bet jis vienuolikos.
@asta5 Asta, aš vaikystėje esu pagalvojusi blogiau. Ir savo brolį myliu. Tikrai myliu.
@vilma76 Ačiū. Nes man iškart buvo mintis – kaip jis gali taip apie savo dvynį?
@asta5 Gali. Nes turbūt jis ne nori kito Beno. Jis nori gyvenimo, kuriame nereikėtų tiek daug atsisakyti. Vaikas nemoka to taip gražiai suformuluoti.
Man irgi atrodo, kad nereikėtų Mato sakinio iš karto versti į:m „Aš nemyliu Beno.“ Gal jis sako: „Norėčiau, kad mūsų šeimai būtų lengviau.“ „Norėčiau daugiau mamos.“ „Norėčiau, kad galėtume daryti tai, ką daro kitos šeimos.“ „Norėčiau, kad nereikėtų visko planuoti pagal Beno poreikius.“ Tai labai skaudūs sakiniai mamai. Bet jie nebūtinai reiškia meilės trūkumą.
@asta5 Gal net labai paprastai: „Suprantu, kad kartais norėtum, jog mūsų gyvenimas būtų lengvesnis.“ Ir palaukti. Gal jis pats pasakys daugiau. Nebūtina iškart pridėti: „Bet Benas toks gimė ir turime jį mylėti.“ Matas greičiausiai ir taip žino, kad turite Beną mylėti. Gal šįkart galima tiesiog išgirsti Matą.
@aurim Gerai. Pabandysiu.
Aš skaitau ir labai norėčiau, kad prieš dvidešimt metų kas nors būtų man taip pasakęs. Mes labai daug kalbėjom apie tai, ko reikia Mariui. Labai mažai – apie tai, ką reiškia būti Mariaus seserimi.
@linute8 Tuo metu ir mums niekas apie tai nekalbėjo. Vaikas su negalia buvo šeimos „problema“, kurią reikėjo spręsti. O ką ta šeima pati išgyvena – nelabai kam rūpėjo.
Gal dėl to šitas forumas ir reikalingas. Aš prieš mėnesį apie pusę šitų dalykų net nebūčiau pagalvojusi.
Aš irgi. Ir dabar truputį baisu, kiek visko gali būti Mato galvoje.
@asta5 Asta, tik nepadaryk iš šito dar vieno projekto 😀 Nebūtina šiandien vakare iš Mato ištraukti visų vienuolikos metų jausmų.
@asta5 Gal užtenka vieno: „Vakar išgirdau, ką pasakei. Man atrodo, tau manęs trūksta. Atsiprašau, kad iškart pradėjau aiškinti. Noriu geriau suprasti.“ Ir tada klausytis.
@aurima Aurima, gal čia tiktų ir grupė? Klausiu, nes per ankstesnę diskusiją buvai minėjusi, kad galima registruotis. Man atrodo, tokie dalykai gyvai būtų dar kitokie.
@rutaz Taip, Rūta. Ir ačiū, kad priminei. Jeigu kuri nors jaučiate, kad šita tema palietė labai arti – galite registruotis į mūsų savipagalbos grupę. Ten galima apie tokius dalykus kalbėti daug lėčiau ir nebandyti visko sutalpinti į vieną forumo įrašą. O jeigu grupėje kalbėti kol kas per sunku, galima parašyti ir dėl individualaus pokalbio. Bet tikrai nenoriu, kad dabar visos pagalvotumėte: „Vadinasi, jeigu mano vaikas pavydi brolio, mums jau kažkas negerai.“ Kartais pirmas labai didelis žingsnis yra tiesiog leisti šeimoje atsirasti sakiniams, kurių anksčiau bijojome.
Aš šiandien grįšiu prie pokalbio su Urte. Apie tą darželio šventę. Nors praėjo jau keli mėnesiai.
O aš paklausiu dukros, kokį vaidmenį ji pati įsivaizduoja Mariaus gyvenime ateityje. Bijau. Bet paklausiu.
@linute8 Lina, tik duok jai laiko atsakyti. Gal net nesitikėk atsakymo tą pačią dieną. Man būtų reikėję.
Aš pakalbėsiu su dukra.
Aš su Urte.
O aš su Matu. Atrodo, Aurima šiandien pridarė darbo pusei forumo 😀
Aš nieko nedariau. Jūs pačios prisikalbėjot 😀
Moderatorė atsakomybės neprisiima. Užfiksuota.
Gerai. Tada einu. Ir šį kartą tikrai nepradėsiu nuo: „Tu juk supranti, kad Benui reikia daugiau.“ Pradėsiu nuo: „Aš supratau, kad tau manęs trūksta.“ Man atrodo, pirmą kartą tai yra du visiškai skirtingi sakiniai
Ačiū jums. Ir ypač toms, kurios parašėt ne tik kaip mamos, bet ir kaip seserys. Kažkodėl iki šiol į viską žiūrėjau beveik vien iš mamos pusės. O Matas juk šitoje istorijoje yra ne „kitas mano vaikas“. Jis yra Beno brolis. Ir tai irgi yra jo gyvenimo istorija.
Man atrodo, čia labai gera vieta šiandien sustoti. Ne todėl, kad radome visus atsakymus. O todėl, kad gal truputį aiškiau pamatėme, kam dar šitoje šeimoje reikia būti išgirstam. Ir kartais tai yra tas vaikas, apie kurį mažiausiai nerimaujame todėl, kad jis, atrodo, puikiai susitvarko.