FORUMAI
Vakar susipykome su dukra. Ugnei 14, ji juda vežimėliu. Šeštadienį trys draugės nori važiuoti autobusu į miesto centrą, paskui į kavinę ir prekybos centrą. Be tėvų. Pasakiau, kad nuvešiu ir pasiimsiu. Ne. Jos važiuos autobusu. Pasakiau, kad tada važiuosiu kartu. „Mama, tu rimtai?“ Žodžiu, baigėsi tuo, kad ji man pasakė: „Mano negalia yra mano, o tavo baimė – tavo.“ Supykau. O šiandien visą dieną galvoju, kad gal ji teisi. Bet paleisti vis tiek bijau.
@renatak3 Tada aš prieš pirmą savarankišką važiavimą gal ne ginčyčiausi „leisti ar neleisti“, o pabandyčiau maršrutą suskaidyti. Ar autobusas pritaikytas? Kur įlipti? Kur išlipti? Ką daryti, jeigu neveikia pandusas? Ar draugės žino, kaip padėti, jeigu reikia? Ar telefonas pakrautas? Mano Adelė turi regos negalią. Kuo daugiau konkrečiai pasiruošiam, tuo mažiau lieka mano abstraktaus „o jeigu“. Nors jo vis tiek lieka 😀
@monikab Va būtent tas „o jeigu“. O jeigu autobuso vairuotojas nepadės? O jeigu liftas neveiks? O jeigu draugės nubėgs, o ji liks? O jeigu kas nors pasityčios? O jeigu... Aš galiu iki ryto.
@renatak3 Renata, mano Jokūbui tik septyneri, tai iki jūsų situacijos dar toli. Bet jis jau pradeda mane stabdyti. Kai kas nors jo ko nors paklausia ir jis neišgirsta, aš automatiškai atsakau už jį. Prieš savaitę pasakė: „Mama, palauk, aš pats.“ Ir supratau, kad kartais padedu dar prieš jam parodant, ar pagalbos reikia.
@austejak Aš tą darau nuolat. Net kavinėje. „Čia yra laiptelis.“ „Ten siaura.“ „Palauk, padėsiu.“ „Aš palaikysiu.“ Kartais Ugnė sako: „Mama, aš matau.“
O aš dukrai sakau „atsargiai“ maždaug 700 kartų per dieną. Kas absurdiška, nes ji nemato gerai, bet žodį „atsargiai“ girdi puikiai.
Man atrodo, jau atsirado labai geras klausimas. Gal vietoj: „Ar man ją paleisti?“ galima klausti: „Ko Ugnei reikia išmokti arba pasiruošti, kad galėtų važiuoti kuo saugiau?“ Tada nebereikia rinktis tik iš dviejų variantų: mama važiuoja kartu arba „gerai, daryk ką nori“. Galima pasiruošti maršrutą, aptarti, ką ji darys, jei transportas nepritaikytas taip, kaip tikėtasi, susitarti dėl telefono ir dėl to, kada susisiekiate. Ir dar paklausčiau pačios Ugnės: „Kas tau padėtų jaustis pasiruošusiai?“ Gal ji jau apie kai kuriuos dalykus pagalvojo.
Tikrai paklausiu. Nes kol kas aš jai tik vardijau, kas gali nutikti.
Čia mūsų specialybė 😀
Aš paskaitau jus ir pavydžiu. Atsiprašau, negražiai nuskambėjo.
Nes jūs galite kalbėti apie pasiruošimą. Rugilei 10 ir epilepsijos priepuolis gali prasidėti bet kada. Aš negaliu jos tiesiog „išmokyti būti atsargiai“. Ji gali viską padaryti teisingai ir vis tiek nukristi. Kartais kai girdžiu „reikia paleisti vaiką“, man net pikta. Gerai. Paleidžiu. O jeigu priepuolis?
@naktiessargyba Jolanta, suprantu. Ir tikrai nenorėjau pasakyti, kad visos situacijos vienodos.
@renatak3 Aš ne ant tavęs. Tiesiog pati nuo šito pavargusi. Rugilė jau nori pas draugę nakvoti. Draugės mama sako: „Jolanta, viskas bus gerai.“ O iš kur ji žino? Aš nežinau. Gydytojas nežino. Tai iš kur ji žino?
@naktiessargyba Jolanta, man atrodo, čia labai svarbus pataisymas mūsų diskusijai. Ne kiekvieną mamos baimę reikia „įveikti“. Kartais rizika yra visiškai reali. Tada klausimas nėra: „Kaip nustoti bijoti?“ O: „Kaip valdyti riziką tiek, kiek ją įmanoma valdyti?“ Jeigu Rugilė norėtų nakvoti pas draugę, aš pirmiausia su jos gydytoju ar epilepsijos priežiūrą išmanančiu specialistu aptarčiau, ką kitas suaugęs žmogus turi žinoti: kaip atpažinti jos priepuolius, ką daryti jų metu, kada reikalinga skubi pagalba, kokie vaistai ir individualus veiksmų planas jai taikomi. Ir tada jau galima žiūrėti, ar konkrečioje situacijoje saugumas pakankamai užtikrinamas. Ne „nebijok“. O pasiruoškime tam, kam galima pasiruošti.
Taip. Ir aš pati ne visada žinau, kur ta riba.
Aš gal dar kitą situaciją įnešiu. Tautvydui 17. Iki trylikos jis buvo visiškai sveikas, sportavo, važinėjo dviračiu, visur lakstė. Po avarijos – vežimėlis. Ir jis puikiai prisimena, ką reiškia būti nepriklausomam nuo manęs. Todėl mano pagalbą kartais tiesiog nekenčia.
@renatak3 Pvz., žiemą nori pats važiuoti pas draugą. Lauke slidu. Sakau – nuvešiu. Ne. „Pats.“ Sakau – pavojinga. Jis: „Mama, prieš avariją irgi galėjau paslysti.“ Ir ką atsakyti? Kad tada vaikščiojai, o dabar ne? Jis tą žino geriau už mane.
Čia labai sunku.
Kartais man atrodo, kad po avarijos visi pradėjo elgtis taip, lyg Tautvydas būtų ne tik nustojęs vaikščioti, bet ir nustojęs būti septyniolikmečiu. O jis nori tų pačių nesąmonių kaip kiti septyniolikmečiai.
Va. Ugnė lygiai taip pat. Nori su draugėmis sėdėti kavinėje ir apkalbinėti berniukus. O aš galvoju apie pandusus.
Mes galvojame apie pandusus, jie apie berniukus 😀
Matyt, taip ir turi būti.
Man atrodo, kad labai lengva pradėti visą vaiko gyvenimą vertinti per negalią. Smiltei devyneri. Jeigu ji pyksta – gal pavargo nuo vežimėlio? Jeigu liūdna – gal vaikai kažką pasakė? Jeigu nenori į mokyklą – gal nepritaikyta? Kartais prieinu, klausiu, kas nutiko. O ji: „Urtė paėmė mano flomasterį.“ Nu taip. Kartais gyvenimo tragedija yra tiesiog sesė ir flomasteris.
Šitas geras.
Su ADHD tas pats. Armandas kartais padaro nesąmonę todėl, kad turi ADHD. O kartais todėl, kad jam dvylika ir jis sugalvojo nesąmonę. Ir labai smagu, kai visi aplinkui tikisi, kad mama kiekvieną kartą atliks ekspertizę 😀
Gal čia yra dar vienas dalykas, kurį verta sau priminti: vaikas su negalia nėra vien jo negalia. Jis gali būti piktas. Įsimylėjęs. Pavydus. Užsispyręs. Juokingas. Net mandagiai tariant – kartais visiškai neprotingai pasielgti. Ir ne kiekvieną jo gyvenimo įvykį turime aiškinti diagnoze.
Apie įsimylėjimą... Čia dar viena mūsų problema.
Oho. Dabar jau klausom.
Ugnė turi simpatiją. Berniukas iš mokyklos.
Nieko. Tiesiog aš nežinau, kaip apie tai galvoti. Ji man parodė jo žinutes. Jis jai patinka. Ji jam, panašu, irgi. Ir mano pirmoji mintis buvo ne „kaip miela“. Mano pirmoji mintis: o jeigu jis iš jos tyčiosis? Arba pasinaudos. Arba draugams parodys žinutes. Ir tada pati savęs nekenčiau už tai, kad negaliu net dukros pirmos simpatijos priimti paprastai.
Bet ar mamos, kurių vaikai neturi negalios, irgi to nebijo?
Turbūt bijo. Tik man atrodo, kad Ugnė labiau pažeidžiama.
Tautvydas turi merginą.
@renatak3 Taip. Ir pirmą kartą sužinojusi padariau klaidą. Pradėjau klausinėti, ar ji tikrai supranta jo situaciją. Ar jai nebus per sunku. Ar ji tikrai... Tautvydas mane sustabdė: „Mama, ji su manim draugauja, ne slaugytoja įsidarbino.“ Norėjau prasmegti.
Dabar juokinga. Tada nebuvo.
„Ne slaugytoja įsidarbino“ yra nuostabu.
Jis turi aštrų liežuvį. Ypač man.
@rasav8 O tau nebaisu dėl intymių santykių? Atsiprašau, gal per asmeniškai.
@renatak3 Baisu. Bet jis septyniolikos. Jeigu apsimesiu, kad seksualumas neegzistuoja todėl, kad jis vežimėlyje, nuo to jis nedings. Mes kalbamės. Kartais labai nepatogiai. Bet kalbamės.
Man atrodo, čia labai svarbi tema. Nes aplinkiniai kartais į vaikus su negalia žiūri kaip į amžinus vaikus. Net kai jie jau nebe vaikai.
Tikrai taip. Mano Mariui 29. Jo negalia sunki, bet net ir tada labai ilgai nesupratau, kad jo poreikiai nėra vien: pavalgyti, apsirengti, higiena, saugumas. Žmogui reikia ir artumo. Pasirinkimo. Privatumo. Suaugusio žmogaus gyvenimo kiek įmanoma. Mes, mamos, kartais taip įprantam saugoti, kad net nepastebim, jog vaikas jau seniai suaugęs.
Man iki 29 dar penkiolika metų.
O aš skaitau jus ir man Matas, kuriam ketveri, jau mintyse važiuoja vienas autobusu ir turi merginą. Vėl darau tą patį 😀
Buvo labai gera. Dukra prikalbėjo už visą savaitę. Ir aš dvi valandas beveik negalvojau apie Matą. Tik paskui dėl to truputį graužiausi.
Gerai gerai 😀
@rutaz Rūta, man labai patinka, kad grįžai su šituo. Ir matai – Matas tas dvi valandas išgyveno su tėčiu. Tu pabuvai su dukra. Dukra gavo mamą sau. Kartais maži bandymai yra daug naudingesni už ilgus svarstymus. Gal Renatai su Ugne irgi galima pagalvoti ne apie didįjį klausimą „ar nuo šiol ji visur važinės viena?“, o apie vieną šeštadienį.
Gerai. Tada praktinis klausimas. Kaip pasiruošti tam vienam šeštadieniui taip, kad aš jos neuždusinčiau?
@renatak3 Aš daryčiau taip: maršrutą ji susiplanuoja pati; jūs kartu patikrinate transportą ir prieinamumą; telefonas pakrautas; žino, kam skambinti, jeigu kažkas nepavyksta;susitariate dėl vienos žinutės atvykus. Ne penkiolikos. Vienos 😀
@renatak3 Ir planas B. Jeigu liftas neveikia ar autobusas nepritaikytas, ką jos daro? Ne todėl, kad būtinai neveiks. Kad nereikėtų tada išsigandus skambinti mamai ir sakyti „gelbėk“.
@renatak3 Ir labai svarbu – paklausk Ugnės, kokios pagalbos ji nori iš draugių. Ne nuspręsk už ją ir nepaskambink draugių mamoms su instrukcija 😀
@renatak3 Va čia, man atrodo, labai gražus skirtumas. Ne: „Aš pasirūpinsiu.“ O: „Kokios pagalbos iš manęs nori?“ Kartais atsakymas bus „jokios“. Kartais – labai konkretus dalykas. Ir dar galima iš anksto susitarti, kad jeigu kažkas nepavyks, paskambinti mamai nereiškia, kad eksperimentas nepavyko. Mes visi kartais prašome pagalbos. Savarankiškumas nereiškia niekada jos nereikėti.
Šitas man svarbu. Nes jau matau save: jeigu paskambins, iškart sakysiu „aš juk sakiau“.
Kelia 😂
Skaitau ir galvoju apie tą nakvynę. Gal ir aš galiu ne iškart pasakyti „ne“. Gal pirmiausia pasikalbėti su gydytoju, tada su draugės mama ir pažiūrėti, ko realiai reikėtų.
@naktiessargyba Man atrodo, taip. Ir jeigu po visko paaiškės, kad šiuo metu konkreti nakvynė nėra pakankamai saugi, tai irgi nėra pralaimėjimas. Tada galima klausti: ką galime padaryti vietoj to, kad Rugilė vis tiek gautų dalį to, ko nori? Gal ilgas vakaras pas draugę be nakvynės. Gal draugė nakvoja pas jus. Gal kitas variantas. Tikslas nėra bet kokia kaina pasakyti „taip“. Tikslas – kad vienintelis atsakymas į kiekvieną riziką nebūtų automatinis „ne“.
@aurim Taip. Šitas man tinka.
O ką daryti su patyčiomis? Nes tam nepasiruoši.
Adelę jau yra mėgdžioję dėl to, kaip ji orientuojasi. Aš sužinojusi norėjau eiti į mokyklą ir išrikiuoti visus prie sienos. Ji neleido. Pasakė, kad jau pasakė mokytojai ir susitvarkė. Man buvo labai sunku nieko nedaryti.
@renatak3 Paklausiau: „Ar nori, kad aš įsikiščiau?“ Pasakė ne. Po dviejų dienų pati papasakojo, kad mokytoja sureagavo ir viskas aprimo. Man tai buvo didelis mokslas. Nes mano „nieko nedaryti“ iš tikrųjų buvo leisti jai pačiai padaryti.
@monikab Bet jeigu situacija rimta, aš vis tiek įsikiščiau. Vaiko savarankiškumas nereiškia, kad tėvai nustoja būti tėvais.
Ir čia vėl nėra vienos taisyklės. Kartais vaikui reikia mūsų balso. Kartais mūsų balsas toks garsus, kad jo paties nebesigirdi.
@burbulas17 Šitą, Neringa, norėčiau pasilikti. Kartais vaikui reikia mūsų balso. Kartais reikia, kad patylėtume ir išgirstume jo. Gal savarankiškumas ir nėra vien „ką vaikas sugeba padaryti pats“. Gal tai ir teisė vis daugiau dalykų apie savo gyvenimą spręsti pačiam – tiek, kiek jis gali. Ir tada mūsų darbas po truputį keičiasi. Iš: „Aš nuspręsiu, nes žinau, kas tau geriausia“ į: „Padėsiu tau suprasti pasirinkimus, rizikas ir būsiu šalia, jeigu manęs reikės.“
@renatak3 Labai. Aš ir nesakau, kad šeštadienį stovėsi prie lango visiškai rami ir filosofiška 😀
Ne. Šeštadienį Renata kas keturias minutes žiūrės į telefoną. Tik Ugnei to nesakysim.
@renatak3 Ir kai gausi žinutę „viskas gerai“, neatrašyk: „O kur dabar esat? O kas šalia? O kada grįšit? Atsiųsk nuotrauką.“
Jūs mane per gerai pažįstat 😀
Aš jau laukiu šeštadienio labiau negu Ugnė.
Gerai. Susitariau su ja, kad vakare pasikalbėsim. Šį kartą pradėsiu ne nuo to, kas gali atsitikti. Paklausiu: „Kaip tu pati planuoji šitą kelionę?“ Ir bandysiu neužbaigti jos sakinių.
Man atrodo, labai gera pradžia.
Ir dar vienas dalykas. Aš vis galvojau apie jos sakinį: „Mano negalia yra mano, o tavo baimė – tavo.“ Iš pradžių man jis skambėjo žiauriai. Dabar galvoju, kad ji nesakė: „Man tavęs nereikia.“ Gal ji sakė: „Mama, neleisk savo baimei tapti mano gyvenimo riba.“
Ir aš. Nors mūsų ribos kitokios.
Visų kitokios. Bet man atrodo, čia labai į temą.
Taip. Ir gal dar pridėčiau tik vieną sakinį. Mamos baimė nėra priešas. Dažnai ji atsiranda todėl, kad labai mylime ir labai gerai žinome, kas gali nutikti. Tik kartais verta savęs paklausti: „Ar šiuo metu mano baimė padeda vaikui būti saugesniam, ar tik daro jo pasaulį mažesnį?“ Ne visada atsakymas bus tas pats. Ir nereikia, kad būtų.
Gerai. Šeštadienį pasaulį truputį padidinsim. Vienu autobuso maršrutu. Pradžiai užteks.
Ir vienos žinutės mamai. Pabrėžiu – VIENOS.
Gerai jau 😂