FORUMAI

Mama, mano negalia ...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Mama, mano negalia yra mano, o tavo baimė – tavo

106 Įrašai
13 Vartotojai
0 Reakcijos
478 Peržiūros
Temos pradžia   [#44]

Vakar susipykome su dukra. Ugnei 14, ji juda vežimėliu. Šeštadienį trys draugės nori važiuoti autobusu į miesto centrą, paskui į kavinę ir prekybos centrą. Be tėvų. Pasakiau, kad nuvešiu ir pasiimsiu. Ne. Jos važiuos autobusu. Pasakiau, kad tada važiuosiu kartu. „Mama, tu rimtai?“ Žodžiu, baigėsi tuo, kad ji man pasakė: „Mano negalia yra mano, o tavo baimė – tavo.“ Supykau. O šiandien visą dieną galvoju, kad gal ji teisi. Bet paleisti vis tiek bijau.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Klausimas: ar ji moka pati nuvažiuoti?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Su manimi – taip. Viena nėra važiavusi.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Tada aš prieš pirmą savarankišką važiavimą gal ne ginčyčiausi „leisti ar neleisti“, o pabandyčiau maršrutą suskaidyti. Ar autobusas pritaikytas? Kur įlipti? Kur išlipti? Ką daryti, jeigu neveikia pandusas? Ar draugės žino, kaip padėti, jeigu reikia? Ar telefonas pakrautas? Mano Adelė turi regos negalią. Kuo daugiau konkrečiai pasiruošiam, tuo mažiau lieka mano abstraktaus „o jeigu“. Nors jo vis tiek lieka 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Va būtent tas „o jeigu“. O jeigu autobuso vairuotojas nepadės? O jeigu liftas neveiks? O jeigu draugės nubėgs, o ji liks? O jeigu kas nors pasityčios? O jeigu... Aš galiu iki ryto.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Sveika atvykusi į „o jeigu“ čempionatą. Finalas niekada nesibaigia 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@pilkakate Aš rimta!


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Aš irgi. Čia ir blogiausia 😀


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Renata, mano Jokūbui tik septyneri, tai iki jūsų situacijos dar toli. Bet jis jau pradeda mane stabdyti. Kai kas nors jo ko nors paklausia ir jis neišgirsta, aš automatiškai atsakau už jį. Prieš savaitę pasakė: „Mama, palauk, aš pats.“ Ir supratau, kad kartais padedu dar prieš jam parodant, ar pagalbos reikia.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@austejak Aš tą darau nuolat. Net kavinėje. „Čia yra laiptelis.“ „Ten siaura.“ „Palauk, padėsiu.“ „Aš palaikysiu.“ Kartais Ugnė sako: „Mama, aš matau.“


   
AtsakytiCitata

 

O aš dukrai sakau „atsargiai“ maždaug 700 kartų per dieną. Kas absurdiška, nes ji nemato gerai, bet žodį „atsargiai“ girdi puikiai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Tai kelia šypseną 😂


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, jau atsirado labai geras klausimas. Gal vietoj: „Ar man ją paleisti?“ galima klausti: „Ko Ugnei reikia išmokti arba pasiruošti, kad galėtų važiuoti kuo saugiau?“ Tada nebereikia rinktis tik iš dviejų variantų: mama važiuoja kartu arba „gerai, daryk ką nori“. Galima pasiruošti maršrutą, aptarti, ką ji darys, jei transportas nepritaikytas taip, kaip tikėtasi, susitarti dėl telefono ir dėl to, kada susisiekiate. Ir dar paklausčiau pačios Ugnės: „Kas tau padėtų jaustis pasiruošusiai?“ Gal ji jau apie kai kuriuos dalykus pagalvojo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Tikrai paklausiu. Nes kol kas aš jai tik vardijau, kas gali nutikti.


   
AtsakytiCitata

 

Čia mūsų specialybė 😀


   
AtsakytiCitata

 

Aš paskaitau jus ir pavydžiu. Atsiprašau, negražiai nuskambėjo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@naktiessargyba Kodėl?


   
AtsakytiCitata

 

Nes jūs galite kalbėti apie pasiruošimą. Rugilei 10 ir epilepsijos priepuolis gali prasidėti bet kada. Aš negaliu jos tiesiog „išmokyti būti atsargiai“. Ji gali viską padaryti teisingai ir vis tiek nukristi. Kartais kai girdžiu „reikia paleisti vaiką“, man net pikta. Gerai. Paleidžiu. O jeigu priepuolis?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@naktiessargyba Jolanta, suprantu. Ir tikrai nenorėjau pasakyti, kad visos situacijos vienodos.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Aš ne ant tavęs. Tiesiog pati nuo šito pavargusi. Rugilė jau nori pas draugę nakvoti. Draugės mama sako: „Jolanta, viskas bus gerai.“ O iš kur ji žino? Aš nežinau. Gydytojas nežino. Tai iš kur ji žino?


   
AtsakytiCitata

 

@naktiessargyba Jolanta, man atrodo, čia labai svarbus pataisymas mūsų diskusijai. Ne kiekvieną mamos baimę reikia „įveikti“. Kartais rizika yra visiškai reali. Tada klausimas nėra: „Kaip nustoti bijoti?“ O: „Kaip valdyti riziką tiek, kiek ją įmanoma valdyti?“ Jeigu Rugilė norėtų nakvoti pas draugę, aš pirmiausia su jos gydytoju ar epilepsijos priežiūrą išmanančiu specialistu aptarčiau, ką kitas suaugęs žmogus turi žinoti: kaip atpažinti jos priepuolius, ką daryti jų metu, kada reikalinga skubi pagalba, kokie vaistai ir individualus veiksmų planas jai taikomi. Ir tada jau galima žiūrėti, ar konkrečioje situacijoje saugumas pakankamai užtikrinamas. Ne „nebijok“. O pasiruoškime tam, kam galima pasiruošti.


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Ir aš pati ne visada žinau, kur ta riba.


   
AtsakytiCitata

 

Aš gal dar kitą situaciją įnešiu. Tautvydui 17. Iki trylikos jis buvo visiškai sveikas, sportavo, važinėjo dviračiu, visur lakstė. Po avarijos – vežimėlis. Ir jis puikiai prisimena, ką reiškia būti nepriklausomam nuo manęs. Todėl mano pagalbą kartais tiesiog nekenčia.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 Kaip tai atrodo?


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Pvz., žiemą nori pats važiuoti pas draugą. Lauke slidu. Sakau – nuvešiu. Ne. „Pats.“ Sakau – pavojinga. Jis: „Mama, prieš avariją irgi galėjau paslysti.“ Ir ką atsakyti? Kad tada vaikščiojai, o dabar ne? Jis tą žino geriau už mane.


   
AtsakytiCitata

 

Čia labai sunku.


   
AtsakytiCitata

 

Kartais man atrodo, kad po avarijos visi pradėjo elgtis taip, lyg Tautvydas būtų ne tik nustojęs vaikščioti, bet ir nustojęs būti septyniolikmečiu. O jis nori tų pačių nesąmonių kaip kiti septyniolikmečiai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Va. Ugnė lygiai taip pat. Nori su draugėmis sėdėti kavinėje ir apkalbinėti berniukus. O aš galvoju apie pandusus.


   
AtsakytiCitata

 

Mes galvojame apie pandusus, jie apie berniukus 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Matyt, taip ir turi būti.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, kad labai lengva pradėti visą vaiko gyvenimą vertinti per negalią. Smiltei devyneri. Jeigu ji pyksta – gal pavargo nuo vežimėlio? Jeigu liūdna – gal vaikai kažką pasakė? Jeigu nenori į mokyklą – gal nepritaikyta? Kartais prieinu, klausiu, kas nutiko. O ji: „Urtė paėmė mano flomasterį.“ Nu taip. Kartais gyvenimo tragedija yra tiesiog sesė ir flomasteris.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Šitas geras.


   
AtsakytiCitata

 

Su ADHD tas pats. Armandas kartais padaro nesąmonę todėl, kad turi ADHD. O kartais todėl, kad jam dvylika ir jis sugalvojo nesąmonę. Ir labai smagu, kai visi aplinkui tikisi, kad mama kiekvieną kartą atliks ekspertizę 😀


   
AtsakytiCitata

 

Gal čia yra dar vienas dalykas, kurį verta sau priminti: vaikas su negalia nėra vien jo negalia. Jis gali būti piktas. Įsimylėjęs. Pavydus. Užsispyręs. Juokingas. Net mandagiai tariant – kartais visiškai neprotingai pasielgti. Ir ne kiekvieną jo gyvenimo įvykį turime aiškinti diagnoze.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Apie įsimylėjimą... Čia dar viena mūsų problema.


   
AtsakytiCitata

 

Oho. Dabar jau klausom.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ugnė turi simpatiją. Berniukas iš mokyklos.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Ir?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Nieko. Tiesiog aš nežinau, kaip apie tai galvoti. Ji man parodė jo žinutes. Jis jai patinka. Ji jam, panašu, irgi. Ir mano pirmoji mintis buvo ne „kaip miela“. Mano pirmoji mintis: o jeigu jis iš jos tyčiosis? Arba pasinaudos. Arba draugams parodys žinutes. Ir tada pati savęs nekenčiau už tai, kad negaliu net dukros pirmos simpatijos priimti paprastai.


   
AtsakytiCitata

 

Bet ar mamos, kurių vaikai neturi negalios, irgi to nebijo?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Turbūt bijo. Tik man atrodo, kad Ugnė labiau pažeidžiama.


   
AtsakytiCitata

 

Tautvydas turi merginą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 Rimtai?


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Taip. Ir pirmą kartą sužinojusi padariau klaidą. Pradėjau klausinėti, ar ji tikrai supranta jo situaciją. Ar jai nebus per sunku. Ar ji tikrai... Tautvydas mane sustabdė: „Mama, ji su manim draugauja, ne slaugytoja įsidarbino.“ Norėjau prasmegti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 O dieve 😀


   
AtsakytiCitata

 

Dabar juokinga. Tada nebuvo.


   
AtsakytiCitata

 

„Ne slaugytoja įsidarbino“ yra nuostabu.


   
AtsakytiCitata

 

Jis turi aštrų liežuvį. Ypač man.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 O tau nebaisu dėl intymių santykių? Atsiprašau, gal per asmeniškai.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Baisu. Bet jis septyniolikos. Jeigu apsimesiu, kad seksualumas neegzistuoja todėl, kad jis vežimėlyje, nuo to jis nedings. Mes kalbamės. Kartais labai nepatogiai. Bet kalbamės.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia labai svarbi tema. Nes aplinkiniai kartais į vaikus su negalia žiūri kaip į amžinus vaikus. Net kai jie jau nebe vaikai.


   
AtsakytiCitata

 

Tikrai taip. Mano Mariui 29. Jo negalia sunki, bet net ir tada labai ilgai nesupratau, kad jo poreikiai nėra vien: pavalgyti, apsirengti, higiena, saugumas. Žmogui reikia ir artumo. Pasirinkimo. Privatumo. Suaugusio žmogaus gyvenimo kiek įmanoma. Mes, mamos, kartais taip įprantam saugoti, kad net nepastebim, jog vaikas jau seniai suaugęs.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Man iki 29 dar penkiolika metų.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Patikėk, ateis greičiau, negu dabar atrodo 😀


   
AtsakytiCitata

 

O aš skaitau jus ir man Matas, kuriam ketveri, jau mintyse važiuoja vienas autobusu ir turi merginą. Vėl darau tą patį 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rutaz Rūta, į kiną nuėjot bent? 😀


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Nuėjom!


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz Ir?


   
AtsakytiCitata

 

Buvo labai gera. Dukra prikalbėjo už visą savaitę. Ir aš dvi valandas beveik negalvojau apie Matą. Tik paskui dėl to truputį graužiausi.


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz Rūta! Dvi valandos. Leidžiam.


   
AtsakytiCitata

 

Gerai gerai 😀


   
AtsakytiCitata

 

@rutaz Rūta, man labai patinka, kad grįžai su šituo. Ir matai – Matas tas dvi valandas išgyveno su tėčiu. Tu pabuvai su dukra. Dukra gavo mamą sau. Kartais maži bandymai yra daug naudingesni už ilgus svarstymus. Gal Renatai su Ugne irgi galima pagalvoti ne apie didįjį klausimą „ar nuo šiol ji visur važinės viena?“, o apie vieną šeštadienį.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai. Tada praktinis klausimas. Kaip pasiruošti tam vienam šeštadieniui taip, kad aš jos neuždusinčiau?


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Aš daryčiau taip: maršrutą ji susiplanuoja pati; jūs kartu patikrinate transportą ir prieinamumą; telefonas pakrautas; žino, kam skambinti, jeigu kažkas nepavyksta;susitariate dėl vienos žinutės atvykus. Ne penkiolikos. Vienos 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Kodėl iš karto manai, kad norėčiau penkiolikos?


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Nes aš norėčiau dvidešimties.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Teisingai.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Ir planas B. Jeigu liftas neveikia ar autobusas nepritaikytas, ką jos daro? Ne todėl, kad būtinai neveiks. Kad nereikėtų tada išsigandus skambinti mamai ir sakyti „gelbėk“.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Ir labai svarbu – paklausk Ugnės, kokios pagalbos ji nori iš draugių. Ne nuspręsk už ją ir nepaskambink draugių mamoms su instrukcija 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 Aš kaip tik galvojau paskambinti vienos draugės mamai.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Žinojau 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasav8 Gerai, neskambinsiu. Ar bent paklausiu Ugnės, ar galiu.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Va čia, man atrodo, labai gražus skirtumas. Ne: „Aš pasirūpinsiu.“ O: „Kokios pagalbos iš manęs nori?“ Kartais atsakymas bus „jokios“. Kartais – labai konkretus dalykas. Ir dar galima iš anksto susitarti, kad jeigu kažkas nepavyks, paskambinti mamai nereiškia, kad eksperimentas nepavyko. Mes visi kartais prašome pagalbos. Savarankiškumas nereiškia niekada jos nereikėti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Šitas man svarbu. Nes jau matau save: jeigu paskambins, iškart sakysiu „aš juk sakiau“.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Užsirašyk ant rankos: NESAKYTI AŠ JUK SAKIAU.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Kelia 😂


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau ir galvoju apie tą nakvynę. Gal ir aš galiu ne iškart pasakyti „ne“. Gal pirmiausia pasikalbėti su gydytoju, tada su draugės mama ir pažiūrėti, ko realiai reikėtų.


   
AtsakytiCitata

 

@naktiessargyba Man atrodo, taip. Ir jeigu po visko paaiškės, kad šiuo metu konkreti nakvynė nėra pakankamai saugi, tai irgi nėra pralaimėjimas. Tada galima klausti: ką galime padaryti vietoj to, kad Rugilė vis tiek gautų dalį to, ko nori? Gal ilgas vakaras pas draugę be nakvynės. Gal draugė nakvoja pas jus. Gal kitas variantas. Tikslas nėra bet kokia kaina pasakyti „taip“. Tikslas – kad vienintelis atsakymas į kiekvieną riziką nebūtų automatinis „ne“.


   
AtsakytiCitata

 

@aurim Taip. Šitas man tinka.

 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O ką daryti su patyčiomis? Nes tam nepasiruoši.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Neapsaugosi nuo visų. Čia turbūt skaudžiausia.


   
AtsakytiCitata

 

Adelę jau yra mėgdžioję dėl to, kaip ji orientuojasi. Aš sužinojusi norėjau eiti į mokyklą ir išrikiuoti visus prie sienos. Ji neleido. Pasakė, kad jau pasakė mokytojai ir susitvarkė. Man buvo labai sunku nieko nedaryti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Ir nieko nedarei?


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Paklausiau: „Ar nori, kad aš įsikiščiau?“ Pasakė ne. Po dviejų dienų pati papasakojo, kad mokytoja sureagavo ir viskas aprimo. Man tai buvo didelis mokslas. Nes mano „nieko nedaryti“ iš tikrųjų buvo leisti jai pačiai padaryti.


   
AtsakytiCitata

 

@monikab Bet jeigu situacija rimta, aš vis tiek įsikiščiau. Vaiko savarankiškumas nereiškia, kad tėvai nustoja būti tėvais.


   
AtsakytiCitata

 

@rasav8 Aišku. Jeigu matyčiau, kad ji nesaugi ar problema tęsiasi, kitaip.


   
AtsakytiCitata

 

Ir čia vėl nėra vienos taisyklės. Kartais vaikui reikia mūsų balso. Kartais mūsų balsas toks garsus, kad jo paties nebesigirdi.


   
AtsakytiCitata

 

@burbulas17 Šitą, Neringa, norėčiau pasilikti. Kartais vaikui reikia mūsų balso. Kartais reikia, kad patylėtume ir išgirstume jo. Gal savarankiškumas ir nėra vien „ką vaikas sugeba padaryti pats“. Gal tai ir teisė vis daugiau dalykų apie savo gyvenimą spręsti pačiam – tiek, kiek jis gali. Ir tada mūsų darbas po truputį keičiasi. Iš: „Aš nuspręsiu, nes žinau, kas tau geriausia“ į: „Padėsiu tau suprasti pasirinkimus, rizikas ir būsiu šalia, jeigu manęs reikės.“


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Gražiai skamba. Tik labai sunku praktiškai 😀


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Labai. Aš ir nesakau, kad šeštadienį stovėsi prie lango visiškai rami ir filosofiška 😀


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Ačiū, nes jau galvojau, kad turėčiau 😀


   
AtsakytiCitata

 

Ne. Šeštadienį Renata kas keturias minutes žiūrės į telefoną. Tik Ugnei to nesakysim.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Tikėtina.


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Ir kai gausi žinutę „viskas gerai“, neatrašyk: „O kur dabar esat? O kas šalia? O kada grįšit? Atsiųsk nuotrauką.“


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Jūs mane per gerai pažįstat 😀


   
AtsakytiCitata

 

Aš jau laukiu šeštadienio labiau negu Ugnė.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai. Susitariau su ja, kad vakare pasikalbėsim. Šį kartą pradėsiu ne nuo to, kas gali atsitikti. Paklausiu: „Kaip tu pati planuoji šitą kelionę?“ Ir bandysiu neužbaigti jos sakinių.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, labai gera pradžia.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ir dar vienas dalykas. Aš vis galvojau apie jos sakinį: „Mano negalia yra mano, o tavo baimė – tavo.“ Iš pradžių man jis skambėjo žiauriai. Dabar galvoju, kad ji nesakė: „Man tavęs nereikia.“ Gal ji sakė: „Mama, neleisk savo baimei tapti mano gyvenimo riba.“


   
AtsakytiCitata

 

@renatak3 Oho. Šitą dabar aš užsirašysiu.


   
AtsakytiCitata

 

Ir aš. Nors mūsų ribos kitokios.


   
AtsakytiCitata

 

Visų kitokios. Bet man atrodo, čia labai į temą.


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Ir gal dar pridėčiau tik vieną sakinį. Mamos baimė nėra priešas. Dažnai ji atsiranda todėl, kad labai mylime ir labai gerai žinome, kas gali nutikti. Tik kartais verta savęs paklausti: „Ar šiuo metu mano baimė padeda vaikui būti saugesniam, ar tik daro jo pasaulį mažesnį?“ Ne visada atsakymas bus tas pats. Ir nereikia, kad būtų.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai. Šeštadienį pasaulį truputį padidinsim. Vienu autobuso maršrutu. Pradžiai užteks.


   
AtsakytiCitata

 

Ir vienos žinutės mamai. Pabrėžiu – VIENOS.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai jau 😂


   
AtsakytiCitata

Dalintis: