FORUMAI
Sveikos. Prieš dvi savaites Matui patvirtino autizmo spektro sutrikimą. Jam ketveri. Atrodo, diagnozės laukėme ilgai, o kai pagaliau ją gavome, supratau, kad visiškai nežinau, ką dabar daryti. Internete milijonas dalykų – logopedas, ergoterapeutas, psichologas, įvairios terapijos, darželis, kažkokios programos. Bijau praleisti laiką, kol jis mažas. Jeigu galėtumėte grįžti į pradžią – ką darytumėte pirmiausia?
@rutaz Rūta, aš turbūt nelabai galiu patarti, nes mes dar net diagnozės neturim. Nojui dveji. Dar nevaikšto, beveik nekalba, dabar laukiam genetinių tyrimų. Bet perskaičiau tavo „pagaliau gavome diagnozę“ ir net pagalvojau – kaip gerai. Paskui išsigandau savo minties. Nes aišku, kad nieko čia gero. Tiesiog tas nežinojimas irgi labai sunkus.
@ema Emilija, aš labai gerai suprantu. Aš irgi laukdama norėjau pagaliau žinoti. O kai pasakė, išėjau į automobilį ir verkiau. Tai pati nesuprantu, ko norėjau.
@rutaz Rūta, mano Dominykui dabar 15. Jeigu galėčiau grįžti į tą dieną, kai sužinojome apie jo negalią, pirmiausia padaryčiau vieną labai paprastą dalyką. Nieko. Bent kelias dienas. Nejuokauju. Aš tada per tris paras perskaičiau turbūt pusę interneto ir buvau įsitikinusi, kad jeigu kažko nepradėsime DABAR, tai jau viskas. Dabar galvoju – kur aš taip skubėjau? Vaikas niekur nedingo.
@keturivaikai Bet visur rašo, kad ankstyva pagalba labai svarbi. Čia ir yra mano baimė. Kad po metų nepasakyčiau sau: galėjai padaryti daugiau.
@rutaz Svarbi. Aš nesakau nieko nedaryti. Sakau – nereikia per dvi savaites suplanuoti vaikui gyvenimo iki aštuoniolikos. Čia truputį skirtingi dalykai 🙂
Aš šitoje vietoje būsiu iš kitos pusės. Mums ankstyva pagalba tikrai davė labai daug. Kai Kajui buvo diagnozuotas autizmas, mes nelaukėme. Susiradome specialistus, pradėjome užsiėmimus, daug dirbome namuose. Aš nesigailiu. Jeigu dabar reikėtų pradėti iš naujo, pradėčiau vėl kuo anksčiau.
@ingap Inga, aš irgi nesakau laukti metus. Tik sakau Rūtai, kad dvi savaitės nėra prarastas gyvenimas.
@keturivaikai Su tuo sutinku. Tiesiog nenoriu, kad nuskambėtų „atsipalaiduokit, viskas savaime“. Nes mums tikrai savaime nebuvo.
Va, čia tiksliai mano galvoje dabar ir vyksta. Vienas žmogus sako – duokit vaikui ramybę. Kitas – dabar pats svarbiausias laikas. Ir aš sėdžiu viduryje ir galvoju, kuri iš jūsų teisi 😀
@rutaz Sveika atvykusi į motinystės su specialiaisiais poreikiais pasaulį 😀 Čia beveik visais klausimais rasi dvi mamas, kurios turi visiškai priešingą patirtį ir abi kalba nuoširdžiai.
Prašom. Aš tam čia ir esu.
@rutaz Rūta, gal pabandykim truputį sumažinti tą didžiulį „KĄ DABAR DARYTI?“ iki kelių mažesnių klausimų. Ne nuo visų terapijų, kurias galima rasti internete, pradėčiau. Pirmiausia pasižiūrėčiau, kur Matui šiuo metu iš tikrųjų sunkiausia kasdieniame gyvenime. Ar bendravimas? Kalba? Jutiminis jautrumas? Miegas? Valgymas? Stiprūs emociniai epizodai? Darželis? Kasdieniai įgūdžiai? Ir tada jau su jo raidą vertinančiais specialistais dėliočiau, kokios pagalbos reikia būtent Matui, o ne apskritai „vaikui su autizmu“ Nes internete galima rasti tiek visko, kad labai greitai pradedi gydyti diagnozės pavadinimą ir nebematai savo vaiko.
@aurima Kalba. Tikrai pirmiausia kalba. Jis pasako pavienius žodžius, bet beveik neprašo. Jeigu kažko nori, ima mane už rankos ir veda. Ir dar garsai. Plaukų džiovintuvas, dulkių siurblys, rankų džiovintuvai viešuose tualetuose – katastrofa.
@rutaz Va. Jau turime ne „milijoną autizmo terapijų“, o du konkrečius dalykus: bendravimas ir didelis jautrumas garsams. Nuo jų ir galima pradėti kalbėtis su specialistais. Ir dar – jeigu Matas dabar prašo paimdamas tave už rankos ir nuvesdamas, tai jau yra jo bendravimo būdas. Tikslas nėra pasakyti „čia ne bendravimas“. Tikslas – padėti jam turėti daugiau būdų pasakyti, ko nori ir ko nenori.
Šitas kažkaip nuramino. Nes aš vis galvoju apie tai, ko jis nedaro.
@rutaz Šitą užsirašyk. Rimtai. Aš pirmus metus gyvenau sąrašu: nevaikšto, nekalba, nedaro, nemoka. Ir kažkaip niekas nepaklausė: o ką Dominykas jau daro?
Aš dar taip gyvenu. Emilijai penkeri ir kai nuvažiuojam pas specialistus, atrodo visas pokalbis apie tai, ko ji negali. Negali atsistoti. Negali vaikščioti. Negali pati apsirengti. Kartais grįžtu namo ir atrodo, kad parsivežiau ne savo vaiką, o kažkokį trūkumų sąrašą. O tada ji juokiasi iš kokios nesąmonės ir aš galvoju – nu va, čia mano Emilija.
@gabijal4 Taip. Po vertinimo ir aš taip jaučiausi. Atrodė, kad ketverius metus auginau Matą, o per dvi valandas man paaiškino, kiek daug su juo „ne taip“.
Aš po vieno vertinimo verkiau automobilyje. Ne todėl, kad kažką naujo sužinojau. O todėl, kad per valandą Lukas nė karto nebuvo pavadintas tiesiog Luku. Vien „vaikas“, „sutrikimas“, „deficitas“, „probleminis elgesys“. Norėjosi pasakyti – jis dar ir dinozaurus dievina, jeigu ką.
Dominykas penkiolika metų dievina bulvinius blynus. Diagnozėje kažkodėl nepaminėta.
😂 Matas traktorius. Tada bent vieną dalyką jau žinom tiksliai.
Aš sutinku su visu tuo, bet vis tiek noriu įnešti kitą pusę. Kartais man atrodo, kad bijodami „netaisyti vaiko“ mes pradedame bijoti ir pačios pagalbos. Kajui kai kurie užsiėmimai tikrai padėjo. Jis pradėjo geriau komunikuoti, lengviau toleruoja pokyčius. Nenorėčiau, kad nauja mama perskaitytų ir pagalvotų, kad specialistai nereikalingi.
Man atrodo, čia jūs su Lina iš tikrųjų ne taip smarkiai nesutariate, kaip atrodo. Pagalba vaikui gali būti labai reikalinga. Bet klausimas turbūt toks: kam konkrečiai ji skirta ir ką ji vaikui duoda? Jeigu užsiėmimas padeda Kajui geriau pasakyti, ko jis nori, lengviau dalyvauti kasdienybėje, mažiau kentėti nuo to, kas jam per sunku – tai viena. Jeigu mes pradedame vaiką vežioti visur vien todėl, kad „gal dar ir šitas padės“, jau verta sustoti ir pasižiūrėti į visą jo dieną.
Taip. Ir čia jau skaudi vieta pas mus.
@rutaz Nes vyras sako, kad mes persistengėm. Kajui šešeri. Pirmadienį po darželio logopedė. Antradienį užsiėmimas. Trečiadienį dar vienas. Ketvirtadienį logopedė. Šeštadienį dar važiuojam. Ir namuose dar turime užduočių. Vyras prieš kelias savaites pasakė: „Mes tiek ruošiam Kajų gyvenimui, kad nebeleidžiam jam gyventi dabar.“ Labai supykau.
Man buvo etapas, kai Lukas turėjo daugiau susitikimų per savaitę negu mano direktorius. Ir tada vieną dieną specialistė paklausė, ką jis mėgsta veikti laisvalaikiu. Aš rimtai kelias sekundes nežinojau, ką atsakyti. Buvo labai nemaloni akimirka.
O kaip tada suprasti, kiek yra per daug?
@rutaz Gal žiūrėti ne tik į kalendorių, bet ir į vaiką? Ar jis nuolat pavargęs? Ar priešinasi? Ar dar turi laiko žaisti taip, kaip pats nori? Ar visa šeima gali gyventi? Man atrodo, kartais mes norime formulės: trys užsiėmimai gerai, penki blogai. Bet tokios formulės turbūt nėra.
Aš irgi labai atsargiai žiūrėčiau į skaičių. Vienam vaikui vienas intensyvus užsiėmimas gali būti labai daug, kitam keli trumpesni visai tinka. Bet Austėjos klausimai geri. Dar pridėčiau vieną: ar mes žinome, ko siekiame kiekvienu užsiėmimu? Jeigu negalime atsakyti, kodėl vaikas ten eina, gal verta paklausti. Specialisto ir savęs.
Aš skaitau ir man jau dabar panika. Mes dar net diagnozės neturim, o aš jaučiu, kad kažką praleidžiam. Nojui dveji. Gal mes irgi turėtume kažką pradėti nelaukdami atsakymų?
@ema Emilija, jeigu jau matomi konkretūs Nojaus raidos sunkumai, tikrai verta su jo gydytojais ir raidos specialistais kalbėtis apie pagalbą, kurios jam reikia dabar, nelaukiant, kol vienas tyrimo atsakymas paaiškins viską. Bet aš labai nenorėčiau, kad po šitos diskusijos tu šiandien vakare atsidarytum internetą ir iki trijų ryto ieškotum dvylikos terapijų.
O galima paklausti apie pinigus? Nes skaitau apie visus specialistus ir man kartais net skaudu. Mes tiesiog negalim. Kai paskaičiuoju privačiai reabilitaciją, keliones, dar papildomą specialistą... Aš viena su Emilija. Ir tada atrodo, kad jeigu turėčiau daugiau pinigų, ji gal daugiau pasiektų. Šita mintis mane labai graužia.
@gabijal4 Gabija, pas mus tas pats, tik dar gyvenam ne didmiestyje. Kartais ne pinigai specialistui didžiausia problema, o kad iki jo dar reikia nuvažiuoti. Ir tada skaitai, kaip kažkas tris kartus per savaitę kažkur eina, ir pradedi save valgyti. Aš nustojau lyginti. Nu beveik nustojau 😀
@gabijal4 Gabija, noriu labai atsargiai parašyti, nes mūsų finansinė situacija tikrai kitokia. Mes galime sau leisti daug privačių dalykų. Ir žinai ką? Daugiau pinigų nereiškia, kad staiga žinai, kas vaikui geriausia. Kartais tai tiesiog reiškia, kad turi daugiau galimybių prisipirkti dalykų, kurių gal net nereikia. Aš būtent taip ir dariau.
@ingap Ačiū, kad parašei. Nes iš mano pusės kartais atrodo: jeigu tik galėčiau viską nupirkti, viskas būtų kitaip.
@gabijal4 Suprantu. Ir nenoriu apsimesti, kad pinigai nesvarbu. Svarbu. Labai. Tiesiog nenoriu, kad iš jų pasidarytum matą, kiek esi gera mama.
Aš dar turiu kitą problemą. Vyresnei dukrai devyneri. Nuo diagnozės gavimo atrodo, kad namuose kalbam tik apie Matą. Vakar ji paklausė, ar šeštadienį galėsim eiti dviese į kiną. Pirma mintis buvo – šeštadienį norėjau Matą nuvežti į vieną konsultaciją. Ir tada kažkaip labai suspaudė.
@rutaz Nes aš vakar iš savo vienuolikmečio išgirdau: „Jeigu ir aš sirgčiau, gal tada turėtum laiko ir man.“ Mes turime dvynius. Benas turi cerebrinį paralyžių, Matas – ne. Ir aš visus tuos metus galvojau, kad Matas supranta. Jis juk mato, kad broliui reikia daugiau. Pasirodo, vaikas gali suprasti ir vis tiek skaudėti. Tai eik į kiną. Konsultacijų dar bus. Devynmetės šeštadienis su mama irgi svarbus.
@asta Ne dėl tavęs. Tiesiog dabar atrodo, kad visur galiu kažką sugadinti. Matui per mažai. Dukrai per mažai. Vyrui per mažai. Darbe manęs beveik nėra. O pati kažkur sąrašo gale.
Bent humoro čia netrūksta 😀
@rutaz Rūta, galiu vieną dalyką pasakyti visai ne kaip patarimą? Man truputį liūdna skaityti tavo sakinį „visur galiu kažką sugadinti“. Nes prieš dvi savaites jūs gavote diagnozę, o tu jau bandai vienu metu būti Mato specialiste, dukros mama, vyro žmona, darbuotoja ir dar kažkaip neprarasti savęs. Čia labai daug vienam žmogui. Gal šiuo metu nereikia visko padaryti teisingai. Gal reikia pradėti nuo kelių dalykų, kurie jūsų šeimai svarbiausi. Ir taip – aš irgi eičiau su dukra į kiną. Ne todėl, kad Mato konsultacija nesvarbi. O todėl, kad ji irgi tavo vaikas.
Eisim. Jau parašiau jai 🙂
Aš skaitau jus ir galvoju, kad diagnozės skirtingos, bet ta baimė „jeigu nepadarysiu visko“ turbūt labai panaši. Su Rugilės epilepsija aš metų metus bandžiau kontroliuoti viską. Vaistus. Miegą. Kada valgo. Kur eina. Kas šalia. Telefoną. Naktį klausausi, ar kvėpuoja. Ir blogiausia, kad dalį šitų dalykų tikrai reikia kontroliuoti. Todėl paskui nebesupranti, kuri baimė pagrįsta, o kuri jau gyvena savo gyvenimą.
@naktiessargyba Taip. Man dabar atrodo, kad jeigu atsipalaiduosiu, kažką pražiopsosiu.
@rutaz Man irgi. Tik po dešimties metų jau matau, kad visiškai neatsipalaiduoti irgi turi kainą. Vaikui ir tau. Dar mokausi.
O aš norėčiau pridėti dar vieną dalyką apie internetą. Su reta liga informacijos iš pradžių ieškojau visur. Ir vieną vakarą radau prognozes, kurių visai nebuvau pasiruošusi skaityti. Liepa tuo metu miegojo kitame kambaryje, o aš internete jau gyvenau jos gyvenimą po dešimties metų. Nuo tada turiu taisyklę: jeigu kažką perskaičiau ir išsigandau – nepriimu to kaip atsakymo apie mano vaiką, kol nepasikalbėjau su specialistu, kuris žino jos situaciją. Internetas labai greitai nuveda į ateitį.
@saulem2 Saulė, aš jau ten. Jau skaičiau apie suaugusius žmones su autizmu. Apie savarankiškumą. Apie tai, kas bus, kai mūsų nebebus. Matui ketveri.
@rutaz Rūta, mano Pauliui 27. Aš kaip tik esu toje vietoje, apie kurią tu dabar skaitai. Ir galiu tau pasakyti tik vieną. Tu šiandien nežinai, koks Matas bus 27-erių. Aš irgi nežinojau. Kai Paulius buvo ketverių, aš mintyse gyvenau jo trisdešimtuosius metus. Dabar kartais gaila tų dienų, kurias praleidau bijodama gyvenimo, kuris dar net nebuvo atėjęs.
@rutaz Bijau. Labai. Tik dabar bijau to, kas iš tikrųjų jau artėja. Mums su vyru reikia galvoti apie Pauliaus gyvenimą, kai mes pasensim. Bet tau dabar nereikia spręsti mano klausimų. Tau reikia auginti keturmetį Matą.
@rutaz Rūta, mano dukrai 38 metai. Aš jau gyvenu tuo klausimu, kurio tu šiandien labiausiai bijai. Kas bus, kai manęs nebebus. Todėl leisiu sau pritarti Daivai. Nepragyvenk šiandien visų ateinančių keturiasdešimties metų. Jie vis tiek bus kitokie, negu dabar įsivaizduoji. Kai Jurga buvo maža, man irgi atrodė, kad turiu iš karto žinoti visą jos gyvenimą. Nežinojau. Ir vis tiek jį nugyvenome.
@marijag Marija, o jeigu galėtumėte grįžti į pradžią, ką darytumėte kitaip?
@rutaz Mažiau žiūrėčiau į kitus vaikus. Daug mažiau. Ilgai matavau Jurgą svetimais matais. Kada kitas pradėjo kalbėti. Kada išmoko skaityti. Ką moka jos bendraamžiai. Dabar atrodo labai beprasmiška. Ir dar anksčiau būčiau pradėjusi mokyti ją visko, ką ji gali padaryti pati. Kartais iš meilės per daug padarydavau už ją.
Aš dar įmesiu vieną nepopuliarų dalyką. Nepamirškim, kad diagnozė nėra leidimas vaikui absoliučiai viskam 😀 Sakau iš savo patirties. Kai Armandui buvo diagnozuotas ADHD, aš kurį laiką kiekvieną jo elgesį aiškinau diagnoze. Mušėsi – ADHD. Pertraukė – ADHD. Nesilaikė susitarimo – ADHD. Vieną dieną mokytoja labai normaliai pasakė: „Aš suprantu, kad jam sunkiau. Bet kitiems vaikams nuo to neskauda mažiau, kai jis juos pastumia.“ Man nepatiko. Bet ji buvo teisi. Pagalba nėra tas pats, kas ribų nebuvimas.
@burbulas17 Pritariu. Tik su žvaigždute. Nes labai dažnai aplinkiniai „ribomis“ vadina reikalavimą vaikui tiesiog nustoti turėti negalią.
100 procentų. Todėl ir sunku. Reikia suprasti, ko vaikas negali, ko dar nemoka, o kur tiesiog kaip visi vaikai tikrina ribas. Ir ne visada aš pati žinau atsakymą.
Man atrodo, čia labai svarbi vieta. Suprasti vaiko sunkumą nereiškia panaikinti visas ribas. Bet ir riba turi būti tokia, kurią vaikas pajėgus suprasti ir kurios galima realiai mokytis laikytis. Kartais klausimas „kodėl jis taip elgiasi?“ yra daug naudingesnis už „kaip priversti jį nustoti?“ Ar jam per daug triukšmo? Ar nesuprato, ko iš jo norima? Ar nemoka kitaip pasakyti „ne“? Ar pavargo? O gal iš tiesų tikrina ribą? Tas pats elgesys iš išorės gali atrodyti vienodai, o priežastys būti visai skirtingos.
Matas darželyje kartais krenta ant grindų, kai reikia pereiti iš vienos veiklos į kitą. Auklėtoja sako, kad negalima jam nusileisti, nes supras, kad taip gauna, ko nori. Aš nežinau, ką jai atsakyti.
@rutaz Aš pirmiausia bandyčiau ne spręsti, ar Matas „laimi“, o suprasti, kas jam sunku tame perėjime. Gal jam sunku netikėtai nutraukti mėgstamą veiklą. Gal padėtų išankstinis perspėjimas: dar penkios minutės, dar dvi, tada baigiam. Gal vizualus dienos planas. Gal aiškus „pirma–paskui“: pirma apsirengiam, paskui einam į lauką. Tai nėra garantija, kad daugiau niekada nebus sunku. Bet jeigu problema yra pats perėjimas, vien griežtesnis „negalima taip elgtis“ jo neišmoko pereiti lengviau. Apie konkrečią Mato situaciją verta pasikalbėti ir su jį pažįstančiais specialistais bei darželio komanda, kad visi nebandytų visiškai skirtingų dalykų.
Čia galėtų būti viso mūsų forumo šūkis. „Gražu, bet pirmadienį vis tiek reikės keltis.“ 😀
Ir sąskaitas mokėti.
Ir pas specialistą 80 km važiuoti.
Ir ginčytis su vyru, ar dar vieno specialisto tikrai reikia.
Ir nepamiršti kito vaiko.
Ir kažkada pačiai pamiegoti.
Gerai, įtikinot. Tai jeigu šiandien reikėtų susidėlioti man pirmus žingsnius, ar teisingai supratau: nepulti registruotis visur; pirmiausia pasižiūrėti, kur Matui dabar sunkiausia; susidėlioti su specialistais kelis konkrečius tikslus; pasikalbėti su darželiu; žiūrėti, ar neperkraunam; nepamiršti dukros; ir uždaryti Google bent naktį 😀
@rutaz Man tavo sąrašas patinka. Pridėčiau dar du. Stebėk ir tai, kas Matui sekasi bei ką jis mėgsta. Ne vien tai, ką reikia „lavinti“. Ir kas kažkiek laiko paklausk savęs: „Ar tai, ką dabar darome, padeda mūsų vaikui ir mūsų šeimai?“ Ne „ar darome viską, kas teoriškai įmanoma“. Nes visko nepadarysi. Nė viena mama nepadarys.
Man turbūt būtent šito ir reikėjo išgirsti. Kad neprivalau padaryti visko.
@marijag Tikiu 😀 Šiandien užteks. O šeštadienį einu su dukra į kiną. Matas bus su tėčiu. Ir bandysiu bent tas dvi valandas nieko neskaityti apie autizmą.
@rutaz Rūta, dar parašyk po kurio laiko, kaip jums sekasi. Man pačiai labai įdomu, ką nuspręsit dėl užsiėmimų.
Parašysiu. Ačiū visoms. Kai vakar registravausi, galvojau, kad paklausiu, kokius specialistus rinktis. O išėjau su mintim, kad pirmiausia reikia vėl pamatyti Matą, o ne jo diagnozę. Manau, pradžiai visai neblogai.
Man irgi atrodo, kad pradžiai visai neblogai. O specialistus dar spėsim aptarti 🙂 Šiandien gal palikim Matą su jo traktoriais. Ir Rūtą – su dukra kine.