FORUMAI
Aurima, pažadėjau parašyti atskirai. Vakar Nijolės temoje parašiau vieną sakinį, kad pas mus namuose visą laiką reikia žiūrėti, kokia vyro nuotaika. Paskui pati apie jį galvojau pusę nakties. Mano vyras manęs nėra mušęs. Iš karto tai parašau, nes nenoriu sudaryti įspūdžio, kad pas mus vyksta kažkas baisaus. Jis dirba, rūpinasi dukra, gali būti labai geras ir švelnus. Bet aš visada žinau, kokia jo nuotaika. Kartais dar iš to, kaip atrakina duris. Jeigu grįžęs trumpai atsako – žinau, kad geriau nieko neprašyti. Jeigu kažkur užtrunku, jau važiuodama namo galvoju, ką pasakysiu. Jeigu susitinku su drauge, stengiuosi grįžti tuo laiku, kurį pasakiau, nes kitaip prasideda klausimai. Kur buvai? Kodėl tiek ilgai? Kas dar buvo? Kodėl neatsiliepei? Jis sako, kad tiesiog rūpinasi. Gal ir rūpinasi. Bet vakar perskaičiau Nijolės žodžius apie tai, kad ji krūpteli nuo garsiau uždaromų durų, ir pagalvojau: aš irgi klausausi durų. Tik mano vyras manęs nėra trenkęs. Tai gal aš čia tiesiog viską suplaku į vieną?
@justina33 Justina, laukiau tavo temos. Ir nežinau, ką tau pasakyti, nes nenoriu savo istorijos uždėti ant tavo. Bet vakar, kai parašei apie nuotaikas, aš iš karto supratau, ką turi omenyje. Pas mus prieš tą įvykį irgi būdavo, kad iš balso suprasdavau – šiandien geriau nepradėti. Tik tada man tai neatrodė kažkas ypatingo.
Va. Bet juk visi žmonės turi nuotaikas. Aš irgi būnu pikta. Negali gi žmogus namuose visą laiką vaikščioti išsišiepęs.
Aišku, kad visi turim. Aš po dvylikos valandų darbo kartais pati grįžtu tokia, kad geriau manęs penkias minutes nekalbinti :)) Bet, Justina, man skirtumas yra kitur. Ar mano šeima mato, kad mama šiandien pavargusi? Ar visi pradeda keisti savo elgesį, kad tik mama nesupyktų? Man čia ne tas pats.
Šitas privertė susimąstyti. Nes mes keičiam. Ir dukra keičia.
@justina33 Justina, aš labai džiaugiuosi, kad parašei. Ir prisipažinsiu – vakar, kai Nijolės temoje palikai tą vieną sakinį, jis man liko galvoje.Todėl šiandien perskaičiau tavo įrašą labai atidžiai. Nenoriu skubėti tau pasakyti, kaip vadinasi jūsų santykiai. Man atrodo, daug svarbiau pirmiausia suprasti, kaip tu juose gyveni. O Inga dabar labai gerai atskyrė du dalykus. Visi mes turime nuotaikas. Bet visai kitas klausimas – kiek kito žmogaus nuotaika pradeda reguliuoti mano elgesį. Tu parašei, kad jau važiuodama namo galvoji, ką pasakysi. Šita vieta man labai užkliuvo. Ką tu tuo metu galvoji?
Kaip paaiškinti, kodėl vėluoju. Kad nebūtų konflikto. Kartais net sugalvoju, kad parduotuvėje buvo eilė, nors tiesiog su kolege ilgiau gėrėme kavą. Dabar parašiau ir pati matau, kad skamba kvailai.
Neskamba kvailai. Aš irgi kartais nepasakau vyrui tikros kokio nors pirkinio kainos. Nes jeigu pasakysiu, prasidės paskaita, kam reikėjo. Ir paskui pati galvoju – man 34 metai, kodėl aš meluoju apie batus kaip paauglė?
Taip! Būtent toks jausmas. Aš kartais irgi jaučiuosi kaip paauglė, kurią tuoj pagaus.
@justina33 Justina, aš daug metų net nemeluodavau. Tiesiog nustojau daryti dalykus, dėl kurių reikėtų aiškintis. Su viena drauge vyras nemėgo, kad bendrauju. Tai pradžioje susitikdavau rečiau. Paskui beveik nustojau. Man atrodė, kad taip paprasčiau. Tik dabar pradedu galvoti, kiek daug tų „paprasčiau“ per trisdešimt metų prisikaupė.
@vida53 Vida, o vyras tau tiesiai sakydavo, kad negali su ja bendrauti?
@justina33 Ne. Va čia ir įdomiausia. Jeigu būtų pasakęs „draudžiu“, gal būčiau supykusi. Jis sakydavo: „Vėl su ta?“ Arba paskui dvi dienas būdavo nepatenkintas. Ir vieną dieną pati nustojau.
O Dieve.
@justina33 Justina, kas atsitiko, kai perskaitei Vidos komentarą? Tas „O Dieve“ skamba taip, lyg kažką labai aiškiai atpažinai.
Nes pas mus tas pats. Jis niekada nesako „aš tau draudžiu“. Niekada. Todėl kai skaitau apie kontroliuojančius vyrus, visada galvoju, kad maniškis ne toks. Bet jis gali pasakyti: „Aišku, vėl su savo draugėmis.“ Arba: „Tau šeima turbūt paskutinėje vietoje.“ Ir tada kitą kartą jau pati pagalvoju, ar verta kažkur eiti.
@justina33 Justina, man dabar labai norisi tau kažką pasakyti, bet bijau, kad pradėsiu spręsti už tave.
@nijole48 O gal pabandyk iš savęs, Nijole. Ne „Justina, tavo vyras...“, o „kai aš savo gyvenime...“
Gerai.
Kai aš savo gyvenime pradėjau galvoti ne tik apie tai, ką vyras man daro, bet ir apie tai, ko pati nebedarau bijodama jo reakcijos, pamačiau daug daugiau. Va taip turbūt.
Šitas skaudus. Nes aš tikrai daug ko nebedarau.
Aš jau skiriuosi ir mano situacija kitokia, bet vieną dalyką labai atpažįstu. Ilgai vertinau santuoką pagal tai, ar vyksta kas nors „pakankamai blogo“. Ar yra neištikimybė. Ar yra smurtas. Ar yra kažkas, ką galėčiau papasakoti kitam žmogui ir jis pasakytų: taip, čia rimta. Dabar man atrodo, kad per mažai klausiau savęs, kokia aš pati esu tuose santykiuose.
Bet tada galima bet ką pavadinti blogais santykiais. Juk santuokoje visada prie kažko prisitaikai. Mano vyras irgi prie manęs prisitaiko.
Taip. Ir man labai patinka, kad tu tam priešiniesi. Tikrai. Nenorėčiau, kad mes dabar penkiese tau įrodytume, jog tavo santuoka bloga, o tu galiausiai pasakytum „gerai, jeigu jūs taip sakote“. Tai būtų visiškai ne tai, kam čia susirinkome. Prisitaikymas savaime nėra blogas dalykas. Artimuose santykiuose mes visi prisitaikome. Gal skirtumas pradeda ryškėti tada, kai paklausiame: ar aš prisitaikau laisvai, nes man rūpi kitas žmogus, ar prisitaikau todėl, kad bijau jo reakcijos? Ir net į šitą klausimą nereikia atsakyti mums.
Tada turiu pripažinti, kad kartais bijau reakcijos. Ne kad jis mane sumuš. To nebijau. Bijau pykčio. Tylėjimo. Kad tris dienas su manimi normaliai nekalbės. Kad pasakys, jog esu savanaudė.
Man tylėjimas būdavo blogiau už barnį. Po dviejų dienų pati eidavau taikytis, net jeigu nesuprasdavau, už ką atsiprašau.
Taip. Aš irgi.
Ir paskui dar džiaugiesi, kad namuose vėl ramu. Nors niekas neišspręsta.
Taip. Jūs dabar rašot mano gyvenimą :)) Ir man nuo to kažkaip nejuokinga.
@justina33 Suprantu. Ir aš dabar truputį nerimauju ne todėl, kad iš tavo pasakojimo galiu nuspėti, kas bus toliau. Negaliu. Man neramu dėl to, kiek daug savo kasdienybės, panašu, jau esi išmokusi tvarkyti aplink vieną tikslą – kad jis nesupyktų. Bet nenoriu, kad po šitos diskusijos užvertum kompiuterį su mintimi: „Vadinasi, mano vyras yra toks ir toks, o aš privalau skirtis.“ Gal šiandien užtenka daug mažesnio dalyko. Tiesiog kelias dienas pastebėk save. Ne jį. Kiek kartų norėjai kažką pasakyti ir nepasakei. Kiek kartų pakeitei planą. Kiek kartų pagalvojai: „geriau ne dabar“. Ne tam, kad rinktum įrodymus prieš vyrą. O tam, kad pati pamatytum, kiek vietos tavo gyvenime užima jo reakcijos baimė.
Šitą galiu. Nes dabar net nežinau, kiek tokių dalykų yra. Turbūt daug ką darau automatiškai.
Parašysi paskui? Jeigu norėsi.
@nijole48 Parašysiu. Ir Nijole – vakar galvojau, kad tavo istorija su manąja neturi nieko bendro, nes tavo vyras trenkė, o mano ne. Dabar jau nebesu tokia tikra, kad reikia lyginti būtent tai.
Man atrodo, čia labai svarbi vieta ir gal šiam vakarui net norėčiau ties ja sustoti. Mums nereikia nuspręsti, kieno istorija „pakankamai rimta“. Ir nereikia Justinos gyvenimo matuoti Nijolės gyvenimu. Nijolei nutiko tai, kas nutiko Nijolei. Justinai vyksta tai, ką dabar po truputį pradeda matyti Justina. Abi istorijos gali būti šalia viena kitos, nekonkuruodamos. O Justina – ačiū, kad vakar pažadėjai parašyti ir šiandien iš tikrųjų parašei. Man atrodo, pradėjai nuo klausimo: „Gal aš čia viską suplaku į vieną?“ O dabar jau turi kitą, daug konkretesnį: „Kiek savo gyvenimo aš pakeičiu vien tam, kad jis nesupyktų?“ Man šitas klausimas atrodo vertas neskubaus atsakymo.
Būsim čia.