FORUMAI
Nežinau, ar čia tinkama vieta, nes mano tėčio situacija, palyginus su daugeliu jūsų, tikrai gera. Prieš metus jam dėl inkstų vėžio pašalino vieną inkstą. Liga buvo lokali. Šiuo metu aktyvios ligos požymių nemato. Papildomo gydymo nereikia. Kontroliniai tyrimai geri. Tai va. Parašiau viską, ką turėčiau sau kartoti kiekvieną dieną: viskas gerai. Tik aš taip nesijaučiu. Kitą mėnesį tėčiui vėl kontroliniai tyrimai. Aš jau pradėjau blogiau miegoti. Vakar jis pasakė: „Kažkaip nugarą maudžia.“ Mano pirmoji mintis buvo: metastazės. Ne: gal pavargo. Ne: gal nepatogiai miegojo. Iš karto – vėžys. Tėtis net pajuokavo: „Aš dabar net nugaros nebegaliu skaudėti kaip normalus žmogus.“ Ir man buvo juokinga. Bet paskui grįžau namo ir verkiau. Kada žmogus po vėžio vėl gauna teisę tiesiog skaudėti nugarą?
Labai suprantu. Pas mus vyrui diagnozė dar gana nauja, bet gydytojai nuo pradžių kalba, kad prostatos vėžys lokalus ir prognozė gera. Kai žmonės tai išgirsta, dažniausiai sako: „Na va, tai jums labai pasisekė.“ Ir aš neturiu teisės ginčytis. Tikrai pasisekė. Bet žodis „vėžys“ dėl to neišnyko. Aš iki šiol kartais naktį atsibundu ir galvoju: o jeigu jie kažko nemato? O jeigu po kelių metų grįš? O jeigu gydymas nesuveiks taip, kaip tikimasi? Vyras man kartais sako: „Jūrate, neleisk vėžiui suvalgyti metų, kurių jis iš mūsų dar neatėmė.“ Aš suprantu, ką jis sako. Tik nežinau, kaip tą padaryti.