FORUMAI
Nežinau, ar čia tinkama vieta, nes mano tėčio situacija, palyginus su daugeliu jūsų, tikrai gera. Prieš metus jam dėl inkstų vėžio pašalino vieną inkstą. Liga buvo lokali. Šiuo metu aktyvios ligos požymių nemato. Papildomo gydymo nereikia. Kontroliniai tyrimai geri. Tai va. Parašiau viską, ką turėčiau sau kartoti kiekvieną dieną: viskas gerai. Tik aš taip nesijaučiu. Kitą mėnesį tėčiui vėl kontroliniai tyrimai. Aš jau pradėjau blogiau miegoti. Vakar jis pasakė: „Kažkaip nugarą maudžia.“ Mano pirmoji mintis buvo: metastazės. Ne: gal pavargo. Ne: gal nepatogiai miegojo. Iš karto – vėžys. Tėtis net pajuokavo: „Aš dabar net nugaros nebegaliu skaudėti kaip normalus žmogus.“ Ir man buvo juokinga. Bet paskui grįžau namo ir verkiau. Kada žmogus po vėžio vėl gauna teisę tiesiog skaudėti nugarą?
Labai suprantu. Pas mus vyrui diagnozė dar gana nauja, bet gydytojai nuo pradžių kalba, kad prostatos vėžys lokalus ir prognozė gera. Kai žmonės tai išgirsta, dažniausiai sako: „Na va, tai jums labai pasisekė.“ Ir aš neturiu teisės ginčytis. Tikrai pasisekė. Bet žodis „vėžys“ dėl to neišnyko. Aš iki šiol kartais naktį atsibundu ir galvoju: o jeigu jie kažko nemato? O jeigu po kelių metų grįš? O jeigu gydymas nesuveiks taip, kaip tikimasi? Vyras man kartais sako: „Jūrate, neleisk vėžiui suvalgyti metų, kurių jis iš mūsų dar neatėmė.“ Aš suprantu, ką jis sako. Tik nežinau, kaip tą padaryti.
Va. Būtent. Man atrodo, kad aš pati atiduodu ligai laiką, kurio ji iš mūsų neprašė.
Mano draugei skydliaukės vėžys. Prognozė labai gera. Ir mūsų situacijoje dar net ne gydymo pabaiga labiausiai vargina, o tai, kad visi aplinkui nusprendė, jog jai nėra ko bijoti. „Čia gerasis vėžys.“ „Viskas bus gerai.“ „Čia beveik ne vėžys.“ Vieną dieną ji man pasakė: „Kartais atrodo, kad neturiu teisės bijoti, kol mano prognozė nėra pakankamai bloga.“ Man tas sakinys liko galvoje.
Aš pati sau taip darau. Skaitau kitų istorijas ir sakau: „Ko tu čia bijai, Monika? Tėčiui juk gerai.“
Aš irgi. Net čia kartais nedrąsu rašyti. Kai vienos moters vyrui metastazės, o aš bijau dėl lokalizuoto vėžio.
Gal čia labai svarbu sustoti. Geresnė medicininė prognozė nepanaikina žmogaus baimės. Ir kartu kitos moters sunkesnė situacija nesumažėja todėl, kad mes leidžiame vietos ir tai, kurios artimasis turi gerą prognozę. Mums nereikia nustatyti, kam jau „pakankamai blogai“, kad būtų galima bijoti. Gal šioje temoje net galime pabandyti nelyginti ligų sunkumo, o kalbėti apie kitą dalyką: kas lieka šeimoje tada, kai didžiausias medicininis pavojus bent kuriam laikui sumažėja?
Pas mane lieka budėjimas. Toks jausmas, kad galvos dalis nuolat stebi tėtį. Ar nepavargo. Ar nesuliesėjo. Ar neskauda. Ar ne per tylus.
Pas mane – internetas. Kai viskas ramu, aš sugebu jį uždaryti. Artėjant tyrimams vėl pradedu skaityti.
O mano draugei, man atrodo, liko nepasitikėjimas savo kūnu. Anksčiau kažką pajusdavo ir pagalvodavo: „Praeis.“ Dabar iš karto:„O jeigu...“
Aš ilgai svarsčiau, ar rašyti, nes nenoriu jūsų išgąsdinti. Mano seseriai buvo kiaušidžių vėžys. Po gydymo kurį laiką buvo gera. Mes tikrai pradėjome vėl normaliau gyventi. Planavome keliones. Mama nustojo kiekvieną kartą klausti apie tyrimus. Aš pati pradėjau tikėti, kad gal gyvenimas grįžta. Po kelių metų liga grįžo. Ir dabar mano problema tokia: aš nebetikiu gerais tyrimais. Net kai gydytojas sako, kad gydymas veikia, kažkur galvoje iš karto: „Kol kas.“ Kartais pagalvoju, kad pirmą kartą buvome per daug patikėję.
Prisipažinsiu. Perskaičiau ir man iš karto suspaudė skrandį. Nes čia būtent mano didžiausia baimė.
Žinau. Todėl ir abejojau, ar rašyti. Nenoriu būti žmogus, kuris ateina į temą ir visoms pasako: „Nesidžiaukit, nes gali grįžti.“ Aš tik pati nežinau, ką daryti su tuo, kad pas mus sugrįžo.
Man labai svarbu, kad abi tai pasakėte. audrone50 , jūsų sesers atkrytis yra jūsų šeimos tikrovė ir jums nereikia jos slėpti tam, kad apsaugotumėte kitas moteris. Bet kartu jūsų šeimos istorija nėra prognozė monika34 tėčiui ar jurate54 vyrui. Gal bendruomenėje turime išmokti išlaikyti abi tiesas: „Mano artimo žmogaus liga sugrįžo.“ ir„Tai nereiškia, kad kito žmogaus liga būtinai sugrįš.“ Kitaip labai greitai vienos moters patirtis galėtų tapti kitos moters baimės pranašyste.
Taip. Ir man pačiai turbūt reikia to. Nes kartais, kai kas nors sako, kad tyrimai geri, mano galvoje automatiškai: „Nesidžiauk per anksti.“ Net jei nieko nesakau .
Man labai padeda, kad taip parašėte. Keista, bet net ir žinant jūsų istoriją. Nes dabar matau, kad jūsų baimė yra jūsų patirtis. Ne mano tėčio ateitis.
Labai gerai pasakyta.
Mane dar erzina žmonės. Žinau, negražu. Bet kai paklausia apie tėtį ir sakau: „Tyrimai geri.“ Atsakymas: „Na va, tai dabar jau viskas.“ Ir aš nežinau, kodėl mane tas „viskas“ taip siutina.
Nes gal nėra „viskas“. Mano sužadėtinio prognozė irgi gera. Bet mes jau turėjome pokalbius apie vaisingumą, spermos išsaugojimą, ateities vaikus. Net jeigu gydymas baigsis sėkmingai, negaliu apsimesti, kad nieko nebuvo. Mūsų gyvenimas jau pasikeitė.
Taip. Mano draugei žmonės net sako: „Po operacijos užmirši.“ Kaip užmiršti, kad tau buvo vėžys? Gal žmogus ir nenori visą gyvenimą apie tai galvoti. Bet „užmiršti“ skamba kaip kažkoks reikalavimas.
Dar vienas dalykas. Kol tėtį operavo, visi skambino. Klausė: „Kaip laikotės?“ „Ko reikia?“ Po gero kontrolinio tyrimo skambučių beveik nebeliko. Ir aš suprantu. Žmonės mano, kad krizė baigėsi. Bet man atrodo, kad tik tada aš pati pradėjau suvokti, kas buvo.
Gal kol viskas vyksta, tiesiog darai. O kai sustoja – pradedi jausti.
Taip! Operacija. Ligoninė. Rezultatai. Kontrolė. Tikslai. O paskui: „Dabar gyvenkite.“ Ir aš nežinau, kaip.
Man atrodo, čia atsirado labai svarbus dalykas. Kartais šeimos emocinis laikas ir medicininis laikas juda ne tuo pačiu tempu. Mediciniškai gali ateiti sakinys: „Šiuo metu aktyvios ligos požymių nėra.“ O šeimos viduje tik tada gali prasidėti: „Kas mums iš tikrųjų nutiko?“ Todėl nebūtinai keista, jeigu žmogus emociškai pradeda byrėti būtent tada, kai aplinkiniai jau tikisi palengvėjimo.
Šitas yra visiškai apie mane.
Aš dar matau vieną problemą. Kai prognozė gera, labai greitai atsiranda laukimas, kad žmogus grįš į ankstesnį gyvenimą. Darbas. Planai. Sportas. Seksas. Visi dalykai. Bet žmogus gali būti fiziškai ar emociškai visai ne ten.
Su ilgalaike liga tai labai aiškiai matyti. Mano vyras mieloma serga trejus metus. Kartais jis atrodo visiškai sveikas. Ir tada žmonės: „Tai tu jau gerai?“ O jis atsako: „Šiandien gerai.“ Man labai patinka tas jo „šiandien“. Nes liga niekur nedingo. Bet ir gyvenimas niekur nedingo.
„Šiandien gerai“ man labai patinka. Gal mažiau kategoriška negu „viskas gerai“.
Mes namuose beveik nustojome sakyti „viskas gerai“. Sakome: „Šiandien geri rezultatai.“ Ir kažkodėl mums lengviau.
Man gal irgi reikėtų tokios kalbos. Nes po atkryčio žodis „gerai“ mane erzina. Bet „šiandien geri rezultatai“ galiu priimti.
Čia labai gražus praktinis pavyzdys. Ne visoms reikės tokios formuluotės, bet vida62 šeima rado kalbą, kuri jiems neatrodo nei katastrofiška, nei pernelyg galutinė: „Šiandien geri rezultatai.“ Tai nepanaikina ateities. Bet leidžia neprarasti šiandienos.
O ką jūs darote prieš kontrolinius tyrimus? Nes aš tada tampu nepakeliama. Skaitau. Klausinėju tėčio. Google. Ir dar bandau apsimesti, kad nieko nevyksta .
Aš anksčiau kontrolės savaitę beveik nieko neplanuodavau. Nes „o jeigu blogos naujienos“. Po kurio laiko supratau, kad tokiu būdu kiekvienas tyrimas pasiima ne vien tyrimo dieną. Jis pasiima savaitę prieš. Kartais dvi.
Mes dabar tyčia kažką suplanuojame tyrimų laukimo laikotarpiui. Ne didelius dalykus. Kartą nuėjome į kiną. Kartą važiavome pas draugus. Anksčiau man atrodė: kaip mes galime kažkur važiuoti, kai laukiam rezultatų? Paskui supratau: rezultatų laukimas nėra veikla. Jis gali vykti ir mums gyvenant.
„Rezultatų laukimas nėra veikla.“ Šitą užsirašysiu.
Man dar padėjo apriboti, kiek skaitau. Ne „niekada neieškoti“. Nes tada vis tiek ieškau slapta nuo savęs. 🙂 Bet sakau: šiandien pusvalandis. Ir gana.
Pavyksta?
Ne visada. Bet bent pastebiu, kada jau nebeieškau informacijos, o maitinu nerimą.
Čia jau turime kelias labai praktiškas patirtis:
- vida62 šeima nelieka sustingusi laukime ir planuoja nedidelius dalykus;
- jurate54 bando riboti informacijos paieškos laiką;
- audrone50 pastebėjo, kad tyrimas gali pradėti „suvalgyti“ ne vien dieną, bet ištisas savaites.
Gal kitos irgi galite parašyti, kas jums praktiškai padeda artėjant tyrimams? Ne kaip universalų receptą. Tiesiog – ką darote jūs?
Mano draugė prieš vieną tyrimą paprašė: „Tik nerašyk man kas valandą ‘kaip tu?’“ 🙂
Aš būtent taip daryčiau.
Aš ir dariau. Tada ji pasakė: „Jeigu bus kas nors, parašysiu pati.“ Dabar parašau ryte: „Galvoju apie tave.“ Ir palieku.
Čia irgi pagalba neperimant.
Man dar įdomu apie planavimą. Po tėčio diagnozės aš beveik nustojau planuoti toliau negu keli mėnesiai. Nors dabar tam lyg ir nėra medicininės priežasties. Atrodo, jeigu kažką suplanuosiu, gyvenimas vėl pasijuoks.
Labai pažįstama. Po sesers pirmo gydymo mes vėl pradėjome planuoti. Liga grįžo. Ir dabar mano galvoje yra kvaila išvada: „Kai planavome, nutiko blogai.“ Protu žinau, kad visiškai nesusiję. Bet emocija tokia.
Mes ilgą laiką irgi nieko toli neplanavome. Paskui supratau, kad tokiu būdu liga gauna labai didelę privilegiją: ji dar net nežino, ką darys po pusmečio, o mes jau jai atidavėme pusmetį.
Tai bent.
Dabar planuojame su galimybe keisti. Renkuosi bilietus, kuriuos galima pakeisti. Viešbutį, kurį galima atšaukti. Kai ką suplanuojame mažiau įsipareigojančiai. Man tai padėjo grįžti prie ateities neapsimetant, kad liga neegzistuoja.
Čia labai praktiška. Ne: „Nebijok ir planuok.“ O: „Planuok taip, kad galėtum prisitaikyti.“
Man atrodo, čia labai gražus savipagalbos pavyzdys. Kartais grįžti į gyvenimą nereiškia grįžti į ankstesnį visiško užtikrintumo jausmą. Galima kurti planus, kuriuose jau yra vietos neapibrėžtumui. Ne todėl, kad tikimės blogiausio. O todėl, kad gyvenimas po ligos gali reikalauti daugiau lankstumo.
Mano draugę labai žeidžia vienas klausimas: „Kodėl tu vis dar apie tai galvoji?“ Atrodo, turi būti data, iki kurios leidžiama bijoti.
Taip. Man viena pažįstama pasakė: „Juk jau metai praėjo.“ Lyg praėjus 365 dienoms galvoje automatiškai išsitrina žodis vėžys.
O man prieš atkrytį žmonės sakydavo: „Jau galima pamiršti.“ Dabar tas sakinys labai pykdo.
Bet kartu aš bijau ir kito kraštutinumo. Nenoriu visą likusį gyvenimą būti „žmona vyro, kuris sirgo vėžiu“.
Taip! Aš nenoriu, kad tėtis man būtų tik „tėtis po vėžio“.
Gal tarp „užmiršti“ ir „gyventi vien tuo“ yra labai daug erdvės. Žmogus gali nepamiršti, kas įvyko. Ir kartu liga gali palaipsniui užimti mažiau vietos. Ne todėl, kad tapo nesvarbi. O todėl, kad šalia jos vėl atsiranda daugiau gyvenimo.
Man labai patinka „daugiau gyvenimo“. Ne „mažiau vėžio“. Nes jo aš nekontroliuoju. Bet gal galima po truputį turėti daugiau gyvenimo.
Yra dar vienas nelabai gražus dalykas. Kai seseriai buvo remisija, dalis pagalbos labai greitai dingo. Ir logiška. Žmonės galvojo, kad viskas praėjo. Bet ji dar buvo pavargusi. Dar grįžinėjo į darbą. Dar bijojo. O šeima jau nebegalėjo pasakyti: „Pas mus vėžys.“ Nes atsakymas: „Bet juk jau išsigydė.“
Čia labai panašu į emocinę paramą. Krizės metu visi ateina. Po to tarsi turi susitvarkyti pati.
Gal todėl labai svarbu mokytis konkrečiai paprašyti pagalbos ir tada, kai nebėra akivaizdžios krizės. Nes žmonės ne visada žino.
Taip. „Jeigu reikia, sakyk“ irgi dažnai niekur neveda.
Mes iš ankstesnės temos jau išmokome. 🙂 „Ar gali trečiadienį nuo penkių iki aštuonių.“
Tiksliai. 🙂
Ir gal čia mūsų bendruomenės patirtis pradeda kauptis. Vienoje temoje viena moteris pasidalina mažu praktiniu būdu. Kitoje kita jį prisimena ir pritaiko sau. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl forumas gali būti svarbus ne tik tam momentui, kai moteris pati parašo, bet ir toms, kurios tyliai skaito.
Man kartais vyras sako: „Džiaukimės, kad diagnozuota anksti.“ Aš žinau, kad jis teisus. Bet kartais išgirdusi „džiaukimės“ pykstu. Nes aš tuo pačiu bijau.
Gal galima ir viena, ir kita?
Turbūt. Tik žmonės mėgsta vieną emociją vienu metu. Jeigu gera prognozė – džiaukis. Jeigu bloga – liūdėk. O realybėje viskas sumaišyta
Aš esu dėkinga. Ir bijau. Labai.
Mano draugė sako: „Aš žinau, kad man pasisekė. Ir vis tiek nenorėjau susirgti.“ Man atrodo, čia visas atsakymas.
Taip. Dėkingumas neturi panaikinti baimės. Ir baimė nepanaikina dėkingumo.
Šiandien padariau dalyką, kuris skambės juokingai. Tėtis paskambino ir pasakė: „Maudžia nugarą.“ Mano galvoje iš karto prasidėjo visas filmas. Bet vietoj: „Kiek laiko?“ „Kur tiksliai?“ „Ar stiprėja?“ „Reikia gydytojui!“ paklausiau: „Ar nori, kad dėl to kažką darytume, ar tiesiog skundiesi dukrai?“ Jis nusijuokė. Sakė: „Tiesiog skundžiuosi.“
Oho. Labai geras klausimas.
Paskui jis pasakė: „Vakar sode tampiau kažkokius daiktus.“ Ir aš pagalvojau: gal žmogui tikrai gali skaudėti nugarą. 🙂
Labai gražu. Ir net jeigu kada nors kažkas bus rimta, tai nereiškia, kad kiekvienas skausmas šiandien yra liga.
Va šito mokausi.
Man atrodo, tokia tema labai tiktų ir grupei. Nes forumuose galima parašyti, o gyvai turbūt labai aiškiai pasimatytų, kaip skirtingai mes gyvename su tuo „po gydymo“.
Taip. Ir būtent tokiose grupėse norėtųsi ne mokyti moteris „teisingai nustoti bijoti“, o sudaryti erdvę pamatyti: kaip kiekviena gyvena tarp gerų tyrimų, kito patikrinimo, planų, baimės, darbo, šeimos, ir paprasto kasdienio gyvenimo. Jeigu kuri nors norėtumėte, labai kviesčiau jungtis į mūsų savipagalbos grupes. Ten galėsime grįžti ir prie praktinių dalykų: kaip moterys planuoja gyvenimą tarp kontrolinių tyrimų, kaip kalbasi šeimoje apie baimę, kaip sugrįžta į darbą, kaip prašo artimųjų paramos, kaip vėl pradeda planuoti dalykus, kuriuos liga buvo sustabdžiusi. Ne todėl, kad viena iš mūsų žino, kaip reikia gyventi po vėžio. O todėl, kad kiekviena žino bent dalį to, kaip bando gyventi pati.
Tėčio tyrimai geri. Norėjau iš karto parašyti: VISKAS GERAI. Tada prisiminiau vida62 . Tai parašysiu kitaip: Šiandien rezultatai geri. Ir šiandien aš tuo džiaugiuosi. Nežinau, kas bus po pusmečio. Bet šiandien nenoriu pusmečiui atiduoti šitos dienos.
siunčiu ❤️
Labai džiaugiuosi dėl jūsų. Ir man labai gera perskaityti, kad mano istorija neatėmė iš jūsų galimybės džiaugtis.
Neatėmė. Iš pradžių išgąsdino. Bet paskui padėjo suprasti: jūsų sesers istorija yra jūsų sesers istorija. Mano tėčio istorija dar rašoma.
Man atrodo, šito sakinio reikėjo ir man pačiai.
Ir mano vyro istorija dar rašoma.
Ir mano draugės.
Gal šituo šiandien ir galime sustoti. Ne prie pažado, kad viskas bus gerai. Ir ne prie įspėjimo, kad viskas gali būti blogai. O prie to, kas iš tikrųjų yra: šiandienos. Ir prie teisės šiandien džiaugtis tuo, kas gera, net jei ateitis nėra visiškai mūsų rankose.