FORUMAI
Esu penkių vaikų mama, dabar skiriuosi po daugiau kaip dvidešimties metų šeimos gyvenimo. Niekada normaliai nedirbau, nes visą laiką auginau vaikus, todėl dabar net nežinau, nuo ko reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo. Labiausiai skauda ne tai, kad vyras išėjo, o tai, kad atrodo, jog kartu su juo prarandu ir savo vaikus.
Asta, kaip aš tave suprantu. Aš irgi kartais taip užverdu, kad paskui pati savęs neatpažįstu. Ir dar baisiausia kai žmogus pats pridaro, o paskui kažkaip išeina, kad tu esi ta isterikė ir su tavim neįmanoma gyventi.
Penki vaikai... net neįsivaizduoju kaip tu dabar laikaisi.
@gintare82 Ačiū. Būtent. Jis dabar visiems ramus ir geras, o aš bloga, nes pykstu. O kaip man nepykti?
Man labai užkliuvo „išėjo pas kitą“. Aš iki šiol sunkiai ištveriu mintį, kad šalia buvusio vyro yra kita moteris. Ir man kartais gėda prisipažinti, kiek pavydo ir pykčio dėl to jaučiu.
Todėl tikrai nesakysiu tau „nepyk“. Aš pati žinau, kad taip neveikia.
@ramune79 Ji 18 metų už jį jaunesnė.
Atsiprašau, bet man net šlykštu apie tai galvoti. Jis net norėjo ją atsivesti į mūsų namus. Į NAMUS, kur gyvenu aš ir mūsų vaikai.
@asta Suprantu, kodėl tau tai taip skaudu. Manau, mane toks dalykas irgi būtų labai pažeminęs.
Tik saugok save nuo nuolatinio lyginimosi su ja. Aš tą dariau ir man nuo to buvo tik blogiau.
@ramune79 Bet kaip nesilyginti? Aš 43 metų, penki vaikai, niekada nedirbau, o ji jauna. Čia net nėra ką lyginti.
Asta, palauk truputį.
„Niekada nedirbau“ ir „auginau penkis vaikus“ man kažkaip nelabai telpa į vieną sakinį 🙂
Nenoriu dabar tavęs dirbtinai guosti, bet gal pati save labai greitai nurašei?
Na aš turiu omeny normalaus darbo. Baigiau žurnalistiką, bet pagal specialybę nedirbau. Auginau vaikus ir namuose buvau. Ir netgi negaliu pasakyti, kad buvau gera šeimininkė. Nors kaip ir stengiausi. Gal ir nebuvai ideali žmona, bet...
@viktorija87 Vyras turbūt 😔 Visada sakydavo, kad jis uždirba, o aš net namų nesugebu normaliai sutvarkyti.
@asta Va. Šitą sakinį aš pasidėčiau kur nors į šalį ir prie jo dar kada nors grįžčiau. Nes dabar jau ne jis tau sako, kad nieko nedarei. Dabar pati sau tai sakai.
Asta, aš turiu keturis vaikus, tai bent truputį suprantu tą jausmą, kai atrodo, kad skyrybos vyksta ne tarp dviejų žmonių, o visas namas griūva.
Bet norėčiau paklausti vieno dalyko. Kai sakai, kad vaikai kaltina tave – ar tikrai visi penki taip sako?
@nijole78 Ne visi vienodai. Vyriausias sūnus labiau tėvo pusėje. Jam 19. Dukrai 17 ir su ja dabar blogiausia. Dvyniams po 13, ten išvis atskira istorija. Mažajai 7, ji dar nelabai supranta.
@asta Tai jau visai kitaip skamba. Gal jie nėra „penki vaikai prieš mamą“. Gal yra penki vaikai, kurie kiekvienas savaip bando suprasti, kas nutiko jų šeimai.
@asta Tikiu. Aš tik nenorėčiau, kad tu pati juos visus sudėtum į vieną pusę, o save – į kitą.
Man irgi labai užkliuvo tas pats.
Aš dabar pati daug galvoju, kaip kalbėti su vaikais apie skyrybas. Man atrodo, kad jie kartais pasako labai skaudžius dalykus ne todėl, kad nori įskaudinti.
Jie irgi nežino, kur jiems dabar stovėti.
Bet ką daryti, kai dukra man sako: „Kodėl tu negali normaliai sutarti su tėčio drauge?“ Ji beveik jos pačios amžiaus!
Kaip man tai priimti?
@asta Aš nežinau, ar tau reikia tai „priimti“. Bet tavo dukrai ta moteris tikriausiai reiškia visai ką kita negu tau.
Tau ji yra išdavystės dalis. Dukrai gal tiesiog žmogus, kuris dabar yra šalia jos tėčio.
@asta Aš irgi negalėčiau. Rimtai. Jeigu mano vaikas man taip pasakytų, nežinau ką atsakyčiau.
@gintare82 Gintare, aš nesakau, kad Asta turi su ja draugauti. Aš tik galvoju apie dukrą.
@vaida90 Suprantu. Tiesiog man atrodo, kad kartais iš mūsų reikalaujama būti kažkokiom šventosiom. Vyras išduoda, išeina, o tu dar turi visiems šypsotis ir „teisingai komunikuoti“.
VA BŪTENT. Mes irgi gyvi žmonės ir turim savo ribas...
Asta, Gintare, Vaida – man atrodo, čia atsirado labai svarbus dalykas.
Niekas iš Astos nereikalauja nepykti. Ir tikrai nereikalaujame apsimesti, kad tai, kas įvyko, jos nesužeidė.
Bet gal pabandykime atskirti du santykius:
Astos santykį su vyru ir vaikų santykį su savo tėčiu.
Asta, Tu neprivalai šiandien žinoti, kaip tai padaryti. Bet gal jau verta apie šį skirtumą pradėti galvoti.
Ir labai norėčiau, kad čia neieškotume, kuri iš jūsų „teisi“. Įdomiau išgirsti, kaip kiekvienai sekėsi arba nesisekė su savo vaikais.
Aš labai ilgai galvojau, kad jeigu vaikams nepasakysiu visos tiesos, tai tarsi meluosiu. Paskui supratau, kad vaikams nebūtinai reikia žinoti viską, ką žinau aš.
Asta, aš tavęs nekritikuoju. Tik pati dabar mokausi sustoti prieš ką nors sakydama vaikams.
Aš jau pasakiau per daug. Ir žinau tai.
Kai jie pradeda jį ginti, man kažkas atsitinka. Pradedu pasakoti ką jis padarė, ką sakė, apie ją...
Paskui gailiuosi.
Man atrodo, dabar pasakei labai svarbų dalyką.
@asta Asta, šitą labai norisi apkabinti. Gal kai vaikai gina tėtį, tu girdi ne tik „jie gina tėtį“. Gal viduje išgirsti: „jie renkasi jį, ne mane“.
Asta, aš dažniausiai čia tik skaitau ir nelabai rašau. Bet norėjau pasakyti, kad perskaičiau viską.
Ir labai linkiu tau nepalikti savęs vienos su tuo.
Ačiū ❤️
Net keista, kad parašė moteris, kurios visai nepažįstu, ir man nuo to kažkaip gera.
Asta, perskaičiau apie tai, kad ilgai nedirbai. Ar jau kalbėjaisi su advokatu dėl turto ir vyro verslo?
Klausiu todėl, kad mano pačios skyrybos palietė bendrą verslą. Labai gerai žinau, kaip emocijos tuo metu susimaišo su pinigais ir dokumentais.
@dovile82 Taip. Advokatas sako nepasiduoti.
Bet aš nenoriu to verslo. Tegul jis pasiima. Aš tik noriu ramybės.
@asta Aš tikrai nepasakysiu tau, ką daryti su verslu. Nežinau nei jūsų dokumentų, nei teisinės situacijos.
Bet vieną dalyką iš savo patirties pasakyčiau: neskubėk priimti negrįžtamų sprendimų tada, kai esi visiškai išsekusi.
Ramybės noras ir turto atsisakymas nėra būtinai tas pats.
@dovile82 Bet tas verslas išvis prasidėjo per mano pažįstamus! Aš jį suvedžiau su žmonėmis, nuo kurių viskas ir prasidėjo. O dabar išeina, kad jis verslininkas, o aš niekas.
Aš irgi būčiau už vieną dalyką: po vieną žingsnį. Ne „atsikovoti verslą“. Ne „laimėti skyrybas“.
Tiesiog šiandien nieko neatsisakyti, ko rytoj gali nebesugrąžinti. O teisinius dalykus palikti teisininkui.
Asta, minėjai, kad su dvyniais „atskira istorija“. Jeigu nenori – nepasakok. Bet ar jiems labai sunku dėl skyrybų?
Su vienu labai blogai. Bet ten gal net ne vien skyrybos. Jį jau iš vienos mokyklos išmetė. Dabar naujoje vėl problemos. Rėkia, konfliktuoja, nesusivaldo.
O tėvas sako, kad jis išlepintas ir kartais net savaitgaliui jo nepasiima.
@asta čia jau skamba kaip labai sunku ir tau, ir jam.
Ar kas nors profesionaliai bandė aiškintis, kas su juo vyksta?
@vaida90 Mokyklos psichologė. Dar kažkur buvom. Aš net dabar nebesusigaudau.
Visur reikia skambinti, eiti, tartis, o pas mane pačią galvoje košė.
Asta, mano vaiko situacija kitokia, todėl tikrai nenoriu jos lyginti su tavo sūnaus.
Bet labai gerai pažįstu jausmą, kai pačiai griūva gyvenimas, o tuo pačiu metu vaikas turi poreikių, kurių negali tiesiog atidėti kitai savaitei.
Man atrodo, dėl sūnaus tau nereikia visko nešti vienai. Jei problemos tokios didelės, verta ieškoti profesionalios pagalbos ir nenuleisti rankų, net jeigu dabar sunku susigaudyti.
@vaiva82 Jam labiausiai reikia tėvo. O tėvas kaip tik jo nenori. Kartais pasiima kitus, o jo ne.
Jūs įsivaizduojat, kaip tai vaikui?
Čia tai aš tikrai užvirčiau.
Atsiprašau, bet kaip galima vieną savo vaiką palikti, o kitus pasiimti?
@gintare82 Aš ir užverdu. Ir tada vaikams pradedu sakyti: „Matot, koks jūsų tėvas.“
Asta, galiu labai atsargiai?
@vaida90 Bet taip skamba. Jis gali vaiko nepasiimti, o aš dar turiu tylėti?
@asta Ne tylėti.
Tiesiog gal sūnui tuo momentu labiau reikia išgirsti ne „matai, koks tavo tėvas“, o „matau, kaip tau skauda“.
Asta, sustokime čia truputį.
Man atrodo, Vaidos žodžiai Tave labai užgavo.
@asta Girdžiu. Ir nemanau, kad Vaida sako, jog Tu kalta dėl to, kad tėtis nepasiima sūnaus. Bet jos komentare yra klausimas, prie kurio gal kada nors verta grįžti:
ką tuo momentu labiausiai reikia išgirsti Tavo sūnui?
Ne ką turėtum pasakyti apie jo tėvą.
O ką galėtum pasakyti jam pačiam.
Asta, jeigu nuskambėjau kaip kaltinanti – atsiprašau. Tikrai nenorėjau.
Aš pati tiek kartų su vaikais pasakiau dalykų, kuriuos paskui norėjau susigrąžinti.
Asta, welcome to the club 😅
Aš kartais parašau komentarą, paskui po penkių minučių galvoju „nu Gintare...“
Asta, aš skaitau visą diskusiją ir vis galvoju apie vieną dalyką. Kai šeima ilgai buvo visas tavo gyvenimas, turbūt dabar labai baisu ne tik dėl vyro ar pinigų.
Gal baisu ir todėl, kad nebežinai, kas esi tu pati.
@ausra1976 Taip. Labai. Net nežinau, ką atsakyti, kai kas nors klausia, ką aš veikiu.
43 metai. Diplomas stalčiuje. Penki vaikai. Darbo patirties nėra.
@asta Šiandien nereikia atsakyti į klausimą „kas mane priims“.
Gal pirmas klausimas mažesnis: ką tu dar moki, be to, ką dabar apie save galvoji?
Asta, perskaičiau viską. Nenoriu daug patarinėti. Tik pasakysiu – šiandien tu jau ne viena su šita istorija.
@rita76 Ačiū. Čia kažkaip keista. Atėjau pikta ir galvojau, kad visi man aiškins, ką daryti.
O dabar vis dar pikta 😄, bet bent jau ne viena.
Asta, man labai svarbus Tavo paskutinis sakinys:
„Vis dar pikta, bet bent jau ne viena.“
Man atrodo, šiandien iš savęs daugiau ir nereikalauk.
Ir ačiū visoms, kurios čia rašote. Ypač už tai, kad diskusijoje atsirado ne tik pritarimo, bet ir skirtingų patirčių – ir kad net nesutardamos sugebėjote grįžti viena prie kitos pagarbiai.
Asta, mes jau esame susitarusios dėl kito mūsų pokalbio. Tada, jeigu norėsi, galėsime sugrįžti ir prie to, kas šiandien forume Tave palaikė, ir prie to, kas supykdė ar užgavo.
O kitoms moterims, kurios skaito šią diskusiją ir atpažįsta joje save, noriu priminti: nebūtina savo istorijos nešti vienoms. Galite parašyti mums per „Susisiekime“ formą. Individualus pokalbis nėra egzaminas ar įsipareigojimas – kartais tai tiesiog pirmas ramus pokalbis prieš išdrįstant ateiti į grupę.