@monika32 Monika, perskaičiau kelis kartus ir nežinau, ką Tau parašyti. Tai gal tik parašysiu, kad perskaičiau. Ir kad labai skaudu net skaityti.

Ačiū. Aš ir pati nežinau, ką kas nors man gali pasakyti. Man tiesiog galva nesustoja. Visą laiką tas pats. Jeigu būčiau paskambinusi. Jeigu būčiau paklaususi. Jeigu būčiau nuvažiavusi. Jeigu būčiau supratusi.

Aš net naktį pabundu ir pradedu skaičiuoti valandas.

Aš net naktį pabundu ir pradedu skaičiuoti valandas. Šitą suprantu. Ne dėl tokios pačios netekties. Mano tėtis mirė nuo vėžio. Bet po jo mirties aš irgi labai ilgai galvoje peržiūrinėjau paskutines dienas. Aš esu slaugytoja, tai man dar prisidėjo visokie „o gal reikėjo pastebėti“, „o gal reikėjo klausti gydytojo“, „o gal...“

Nelyginu mūsų situacijų. Tiesiog tas galvos sukimas atgal man pažįstamas.

Bet pas jus liga. Jūs negalėjote sustabdyti vėžio. O aš galėjau tiesiog paimti telefoną. Čia ir yra skirtumas.

Taip, situacijos skirtingos. Todėl ir nenoriu Tau sakyti, kad žinau, kaip jautiesi.

Monika, mano vaikinas žuvo prieš tris mėnesius. Ne tas pats. Bet aš irgi labai daug galvoju apie paskutinę dieną. Mes tą dieną susirašinėjome. Aš net turiu paskutinę jo žinutę. Kartais galvoju, kodėl neparašiau kažko daugiau. Kodėl tiesiog atrašiau „gerai“.

Dabar tas „gerai“ atrodo toks baisus žodis.

Taip. Būtent. Žmogus miršta ir tada visi paskutiniai žodžiai pasidaro kažkokie milžiniški. Aš net mūsų žinutes skaitau kitaip. Dabar kiekviename sakinyje matau kažką, ko tada nemačiau.

Ir tada galvoju – kaip aš galėjau nematyti?

Aš irgi save tuo kankinu. Tik pas mane kitaip. Aš vis galvoju, kad jeigu būčiau paprašiusi jo tą vakarą nevažiuoti...

Bet jūs negalėjote žinoti, kad bus avarija. Aš turėjau suprasti, kad sesei blogai. Ji pati parašė, kad pavargo nuo visko.

Bet gal ir jūs negalėjote žinoti, ką reiškė tas sakinys.

NE. Atsiprašau, bet ne. Nenoriu, kad man dabar aiškintų, jog negalėjau žinoti.

Ji buvo mano sesuo. Kas tada turėjo žinoti?

Gerai. Atsiprašau. Nenorėjau aiškinti.

Monika, girdžiu, kad Tau dabar labai svarbu, jog niekas neatimtų iš Tavęs klausimo, kuris neduoda ramybės. Ir Tu jau pačiame pirmame įraše paprašei nerašyti vien „Tu nekalta“. Tą gerbkime.

Rugile, man atrodo, Tu bandei būti šalia Monikos per savo pačios patirtį, o ne pasakyti jai, ką ji turėtų jausti. Gal pabandykime čia nespręsti, ar Monika galėjo, ar negalėjo žinoti.

Monika, jeigu gali ir nori atsakyti: kas Tau vyksta tada, kai galvoje vėl atsiranda tas vakaras? Nebūtinai kodėl. Tiesiog – kas tada vyksta su Tavimi?

Nežinau. Atsiprašau, Rugile. Aš labai greitai dabar užsidegu.

Kas vyksta? Man atrodo, kad noriu atsukti laiką. Aš tiesiog noriu dar vieno karto. Vieno.

Kad vėl būtų tas vakaras ir aš žinočiau tai, ką žinau dabar. Aš jai paskambinčiau. Aš važiuočiau pas ją. Kad ir trečią nakties. Kad ir ką reikėtų.

Nereikia atsiprašyti. Dabar supratau, ką norėjai pasakyti. Man tas „dar vieną kartą“ labai pažįstamas. Aš irgi kartais galvoju – duokit man tą vieną dieną dar kartą. Tik vieną.

Taip. Vieną dieną. Man daugiau nieko nereikia.

Monika, ar galiu kažko paklausti? Jeigu nenorėsi – neatsakyk.

Klausk.

Kai skaitai tas sesers žinutes dabar, ar ieškai jose to, ką ji jautė, ar to, ką Tu turėjai padaryti?

...

Nežinau. Turbūt antro.

Aš paklausiau todėl, kad pati po mamos mirties darau kažką panašaus, tik mūsų santykiai buvo labai sunkūs. Vis galvoju, ką turėjau pasakyti kitaip. Ką turėjau padaryti. Ir kartais pagaunu save, kad jau net nebeprisimenu žmogaus. Tik teismą savo galvoje.

„Teismą savo galvoje.“ Taip. Pas mane ten turbūt visą parą vyksta teismas. Ir aš ten ir prokurorė, ir kaltinamoji.

Monika, šitą Tavo sakinį norėčiau tiesiog palikti čia, jo neskubant taisyti: „Aš ten ir prokurorė, ir kaltinamoji.“ Gal šiandien mums nebūtina tame teisme priimti nuosprendžio

Bet kaip jo nepriimti? Jeigu aš vis tiek turiu kažkaip suprasti, kodėl ji tai padarė. Negali žmogus tiesiog vieną dieną taip padaryti. Kažkas turėjo būti. Kažkas turėjo pastebėti.

Monika, aš dabar gal parašysiu negražiai. Mano sūnus mirė prieš metus nuo narkotikų perdozavimo.Ir aš daug metų mačiau, kad yra problema. Mačiau labai gerai. Vežiau gydytis. Pykau. Maldavau. Tikrinau. Atleidau. Išvariau iš namų. Priėmiau atgal. Ir vis tiek jis mirė.

Aš Tau nesakau, kad su Tavo sese buvo tas pats. Tik noriu pasakyti vieną dalyką. Kartais net tada, kai matai, vis tiek nežinai, kaip žmogų išgelbėti.

Aš perskaičiau. Ir labai skaudu. Bet man nuo to dar baisiau. Nes tada išeina, kad gal apskritai nieko negalima padaryti ?

Nežinau. Tikrai nežinau. Ir aš nenoriu sakyti, kad nieko negalima. Aš tik žinau, kad metus bandau surasti vieną momentą, kuriame turėjau padaryti „teisingai“. Kol kas neradau .

O jūs vis dar ieškote?

Taip. Tik ne kiekvieną valandą kaip pradžioje.

Aš dabar kiekvieną valandą. Kartais atrodo, kad jeigu nustosiu ieškoti, tai reikš, kad nustojau rūpintis sese. Kad tiesiog susitaikiau. O aš nenoriu susitaikyti. Aš nenoriu, kad tai būtų tiesa.

Monika, galiu parašyti vieną dalyką? Aš netekau kūdikio prieš penkis mėnesius. Visai kita istorija. Bet kai parašei: „Aš nenoriu, kad tai būtų tiesa.“ man pasidarė labai artima. Aš dar kartais ryte atsibundu ir pirmas kelias sekundes neprisimenu. Ir tos kelios sekundės yra geriausia mano dienos dalis. Paskui prisimenu.

Taip.

TAIP. Aš irgi. Atsibundu. Ir sekundę viskas normalu. Tada prisimenu. Ir atrodo, kad ji miršta dar kartą. Kiekvieną rytą.

Taip. Nenorėjau to taip parašyti, bet būtent. Dar kartą.

Matau, kad šita vieta palietė kelias iš jūsų labai stipriai. Todėl nenoriu jos užpilti daugybe žodžių. Tik priminsiu: jeigu skaitant ar rašant pasidaro per sunku, galima nuo temos atsitraukti ir sugrįžti vėliau. Nereikia atsakyti iš karto ir nereikia čia išbūti „iki galo“.

Monika, Tu irgi neprivalai šiandien atsakyti į visus klausimus, kurie Tau kyla.

Ačiū. Aš verkiu dabar. Bet nenoriu išeiti iš temos. Man kažkaip pirmą kartą nereikia niekam aiškinti, kodėl aš vis dar apie tą patį. Namuose jau jaučiu, kad žmonės pavargo. Mama verkia savaip. Tėtis beveik nekalba. Vyras sako, kad aš save naikinu skaitydama tas žinutes. Gal ir naikinu. Bet aš kol kas negaliu jų neskaityti.

Tada gal šiandien ir nereikia savęs versti jų neskaityti. Aš tik noriu pasakyti, kad perskaičiau, ką parašei. Nieko daugiau 

Ačiū. Keista, bet būtent toks atsakymas dabar turbūt geriausias. Ne „viskas bus gerai“. Ne „nekaltink savęs“. Tiesiog kad kažkas perskaitė.

Aš irgi čia. Ir nepykstu už anksčiau.

@rugile20 Ačiū, Rugile. Aš tikrai nenorėjau ant tavęs. Tiesiog kai kas nors sako „tu negalėjai žinoti“, manyje iš karto kažkas šaukia: O KODĖL NEGALĖJAU? JUK AŠ JOS SESUO. mMan atrodo, aš dar negaliu to sakinio paleisti.

Tu neprivalai jo paleisti šiandien. Galime tiesiog pripažinti, kad šiandien jis yra čia. Ir kad po juo, kaip dabar girdžiu iš Tavęs, yra labai daug meilės sesei, labai daug noro ją susigrąžinti ir labai daug klausimų, į kuriuos šiandien neturime atsakymų. Jeigu šį vakarą pajusi, kad likti vienai su tuo darosi per sunku, parašyk man asmeniškai. Susitarsime dėl pokalbio. O šioje temoje galime likti tiek, kiek Tau norisi.

Gerai. Ačiū.

Aš šiandien turbūt daugiau neberašysiu. Bet pirmą kartą per tas tris savaites kažkur parašiau visą sakinį: mano sesuo nusižudė. Ir niekas nepabėgo. Gal rytoj grįšiu.