Daiva... Man labai sunku tai skaityti. Ne todėl, kad manau, jog neturi teisės pykti. Mano vyras nusižudė prieš metus. Mūsų vaikai dar maži. Ir aš pati kartais turiu beveik tą patį pyktį. Tik paskui jo išsigąstu. Nes kai galvoju: „Kaip tu galėjai palikti vaikus?“ kitas mano galvos balsas iš karto sako: „O jeigu jis tuo metu iš viso nebegalėjo galvoti taip, kaip tu dabar galvoji?“ Ir aš sustoju. Bet pyktis dėl to nedingsta.

Aš šitą ir pati sau sakau. Kad gal jam buvo taip blogai, kad jis nebegalėjo normaliai galvoti. Bet tada žiūriu į tuos du vaikus ir vis tiek galvoju: bet jie buvo tavo vaikai. Juk vaikai turi būti tas dalykas, dėl kurio lieki. Ar ne?

Aš labai bijau šito sakinio. „Vaikai turi būti tas dalykas, dėl kurio lieki.“ Nes tada man iš karto kyla kita išvada: jeigu mano vyras neliko, vadinasi, mūsų vaikai jam nebuvo pakankamai svarbūs. O aš nenoriu, kad mano vaikai kada nors taip apie save pagalvotų.

Bet ką tada jiems pasakyti? Kad jis juos mylėjo? Aš irgi anūkams taip sakau. Ir pati savęs tada klausiu: Jeigu taip mylėjo, tai kodėl?

Man atrodo, čia atsirado labai svarbus skirtumas. Daiva gali jausti: „Man nepakeliama, kad mano sūnaus vaikai liko be tėčio.“ Ji gali pykti: „Kaip tu galėjai mus palikti?“ Bet mes turime būti atsargios, kad iš skausmo nepadarytume teiginio apie tai, ką jo veiksmas įrodo apie meilę vaikams. Mes nežinome visko, kas vyko jo viduje. Ir kartu Daivos pyktis dėl vaikams likusių pasekmių yra tikras. Jo nereikia panaikinti.

Taip. Aš turbūt ir noriu atskirti. Nes kartais mano galvoje yra: „Jis paliko vaikus.“ O paskui tai pavirsta: „Vadinasi, jam vaikai nerūpėjo.“ Ir tada pati jaučiu, kad kažkas čia ne taip.

Aš galiu parašyti iš vaiko pusės? Nors man jau 23. Mano tėtis nusižudė prieš keturis mėnesius. Ir aš tikrai turėjau mintį: „Mes jam nebuvome pakankamai svarbūs.“ Ne kartą. Turiu jaunesnį brolį. Jam šešiolika. Aš labai pykau ant tėčio. Kartais iki šiol pykstu. Buvo momentas, kai galvojau: tu turėjai mus. Kaip tau mūsų neužteko?

Miglė... Būtent šito aš bijau dėl anūkų. Kad jie visą gyvenimą galvos, jog jų neužteko.

Aš dar kartais taip galvoju. Nenoriu meluoti. Bet dabar jau bent suprantu, kad sakinys: „manęs neužteko tėčiui“ yra mano skausmo sakinys. Ne faktas, kurį žinau apie tėtį.

Kaip iki to priėjai?

Nežinau, ar priėjau. Gal dar einu. Pradžioje buvau pasiutusi ant visų. Tėčio. Mamos. Jo draugų. Bendradarbių. Savęs. Visų. Galvojau: kur jūs visi buvote? Paskui vieną dieną supratau, kad aš pati irgi ten buvau. Gyvenau tame pačiame pasaulyje su juo. Ir nežinojau. Tai nepadarė manęs mažiau pikta. Tiesiog pyktis nebeturėjo tokio aiškaus žmogaus, kurį galima apkaltinti.

O ant tėčio vis dar pyksti?

Taip. Kartais. Labai. Ypač kai matau brolį. Nes brolis po tėčio mirties pasidarė kitoks. Ir tada galvoju: žiūrėk, ką tu jam palikai. Aš žinau, kad negražiai skamba.

Man tai visai negražiai neskamba. Man lygiai tas pats. Žiūrėk, ką tu palikai savo vaikams.

Ir man. Tik aš dažniausiai nedrįstu to pasakyti garsiai.

Aš nesu patyrusi savižudybės. Mano mama mirė nuo insulto. Bet gal galiu prisijungti tik dėl vieno dalyko?

Žinoma.

Man labai ilgai atrodė, kad mirus žmogui nebegalima ant jo pykti. Su mama turėjome sunkų santykį. Ir po jos mirties aplinkui visi staiga pradėjo kalbėti tik: „kokia buvo gera“, „kokia rūpestinga“, „reikia prisiminti gražiai“. O aš galvodavau: ji mirė, bet juk mūsų konfliktai dėl to neišnyko. Todėl kai skaitau Daivą, man atrodo, kad gal problema nėra pats pyktis. Gal problema būtų, jeigu reikėtų apsimesti, kad jo nėra.

TAIP. Man žmonės irgi sako: „Nejaugi dabar ant jo pyksi? Juk jam turbūt buvo labai blogai.“ Aš suprantu, kad buvo blogai. Bet man irgi blogai. Jo vaikams blogai. Ar tai, kad jam buvo nepakeliama, reiškia, kad aš nebegaliu pykti dėl to, kas liko mums?

Aš manau, gali. Bet aš čia tik apie savo patirtį. Aš mamą ir myliu, ir pykstu. Vienas kito neištrina.

Man atrodo, Jolanta labai tiksliai įnešė vieną dalyką. Pyktis nėra nuosprendis žmogui. Galima sakyti: „Aš pykstu dėl to, ką po jo mirties tenka išgyventi vaikams.“ Ir nebūtina iš karto pereiti prie: „Todėl žinau, ką jis galvojo.“ ar „Todėl žinau, kiek jis juos mylėjo.“

Taip. Šita riba man padeda. Aš galiu būti pasiutusi. Bet neprivalau iš to padaryti visos tiesos apie sūnų.

Aš irgi noriu parašyti iš vaikų pusės, nors mūsų istorija visai kita. Mano buvęs vyras mirė prieš devynis mėnesius. Ne dėl savižudybės. Turime du vaikus – dvylikos ir penkiolikos. Ir aš po jo mirties labai norėjau vaikams kažkaip sumažinti viską. Padaryti, kad skaudėtų mažiau. Kad namuose būtų stabilu. Kad mokykloje viskas tęstųsi. Kad finansiškai kuo mažiau pasikeistų. Kad aš visada žinočiau, ką pasakyti. Pasirodo, neįmanoma. Jie abu neteko to paties tėčio ir abu gedėjo visiškai skirtingai.

Ką turi omenyje?

Dukra daug kalbėjo. Klausinėjo. Verkė. Norėjo žiūrėti nuotraukas. Sūnus beveik nieko. Ir aš ilgai maniau, kad sūnus kažką „užspaudžia“. Vis bandžiau kalbinti. Vieną dieną jis pasakė: „Mama, jeigu aš nekalbu, nereiškia, kad man neskauda.“ Man buvo kaip per galvą. Aš taip norėjau gerai jiems padėti, kad pradėjau reikalauti, jog jie gedėtų taip, kaip aš įsivaizdavau.

Šitas man labai svarbus. Nes aš savo vaikams irgi nuolat žiūriu į veidus. Ar pakankamai kalba? Ar per mažai? Ar per daug? Ar juokiasi per greitai?

Mano mama daro tą patį su manim ir broliu. Jeigu tylim – blogai. Jeigu juokiamės – turbūt „bėgam nuo jausmų“. Jeigu liūdni – mama iš karto išsigąsta. Kartais atrodo, kad po tėčio mirties nebeturiu teisės tiesiog būti blogos nuotaikos.

O  Čia skaudžiai pataikė.

Aš mamos nekaltinu. Žinau, kodėl ji taip daro. Bet kartais labai norėčiau pasakyti: „Mama, aš šiandien pikta ne todėl, kad tėtis mirė. Mane tiesiog užkniso universitetas. 

Man atrodo, aš taip darau anūkams. Jeigu anūkas užsidaro – iš karto: „Ar apie tėtį galvoji?“ O jis gal tiesiog nenori su močiute kalbėti.

Kartais taip. 🙂

Čia truputį nusijuokiau.

Man atrodo, po netekties labai sunku grąžinti vaikui teisę turėti ir paprastų problemų. Ne kiekvienas blogas pažymys yra gedulas. Ne kiekvienas pyktis yra gedulas. Ne kiekvienas juokas yra „neigimas“. Kartais vaikas tiesiog gyvena.

Bet kaip nebijoti, kai žinai, kas atsitiko jų tėčiui?

Man atrodo, mano mama irgi šitą paklaustų. Aš atsakymo neturiu. Tik galiu pasakyti iš vaiko pusės: kai mane nuolat tikrina, man ne visada saugiau. Kartais man tik atrodo, kad privalau saugoti mamą nuo savo blogos nuotaikos.

Šitas sunkus. Vaikas pradeda saugoti suaugusį nuo savo jausmų. Aš tikrai nenoriu, kad taip būtų su anūkais.

Aš skaitau nuo pradžios ir ilgai nedrįsau rašyti, nes mano dukra nenusižudė. Ji mirė po sunkios ligos. Jai buvo ketveri. Bet turiu septynerių metų sūnų. Ir vieną vietą labai atpažinau. Kad po vieno vaiko mirties pradedi į likusį vaiką žiūrėti nebe tik kaip į vaiką. Pradedi žiūrėti kaip į: „tą, kurio dar negaliu prarasti.“

Ir tada atsitinka keistas dalykas. Labai nori jį apsaugoti. Bet kartu jis pradeda nešti dalį tavo baimės. Mano sūnus kartą paklausė: „Mama, ar tu dabar visada bijosi, kad ir aš numirsiu?“ Aš iki šiol nuo to sakinio susitraukiu.

Ką atsakei?

Ne kažką išmintingo. Pradėjau verkti. Pasakiau: „Kartais labai bijau.“ Paskui pasakiau, kad tai nėra jo darbas mane nuraminti. Nežinau, ar gerai pasakiau.

Man kaip dukrai tas paskutinis sakinys labai patiktų. Kad nėra mano darbas mamą nuraminti.

Ačiū. Man svarbu tai išgirsti.

Man dabar išlindo dar kita mintis. Gal aš anūkams bandau būti ne tik močiutė. Bandau kažkaip kompensuoti tėtį.

Aš po vaikų tėčio mirties irgi bandžiau būti abu tėvai. Ilgai.

Ir?

Pavargau. Ir nepavyko. Nes aš nesu jų tėtis. Aš esu jų mama. Tėčio vieta liko kitokia.

Aš ne jų mama. Esu močiutė. Bet kažkaip atrodo, kad turiu užpildyti skylę.

Gal jos ir neįmanoma visiškai užpildyti. Aš bent saviškiams negalėjau. Galima būti šalia tos vietos. Bet tapti kitu žmogumi nepavyksta.

„Būti šalia tos vietos.“ Šitas man patinka. Nes aš tikrai vis bandau tą vietą užkimšti.

Aš gal parašysiu labai trumpai. Mano sūnus mirė prieš penkis mėnesius. Jam buvo šešiolika. Turiu dvylikametę dukrą. Aš ilgai labai bijojau vieno dalyko: kad sūnaus mirtis suvalgys visą dukros paauglystę.

Taip. Aš bijau, kad sūnaus mirtis suvalgys jo vaikų vaikystę.

Būtent. Mano dukra kartais juokiasi. Eina pas drauges. Pyksta dėl drabužių. Nenori mokytis.  Ir dalis manęs net džiaugiasi. Nes tai jos dvylikamečio gyvenimas. Bet kartais kita mano dalis galvoja: kaip tu gali dabar taip juoktis, kai brolio nebėra? Aš to jai dažniausiai nepasakau. Bet ta mintis būna.

Aš pasakiau. Sūnui. Kartą jis labai garsiai juokėsi ir man išėjo: „Gal gali bent šiandien ramiau?“ Po to mačiau jo veidą. Iki šiol skauda.

Aš irgi esu pasakiusi kažką panašaus.

Aš dabar galvoju apie anūkus. Gal aš irgi kartais iš jų tikiuosi, kad jie savo tėčio mirtį nešios tokiu būdu, kuris man atrodo „teisingas“.

Aš labai ilgai bijojau juoktis prie mamos. Tikrai. Nes atrodė, kad ji pagalvos: tėčio dar kapo žemė šviežia, o tu jau juokiesi. Nežinau, ar ji taip būtų pagalvojusi. Bet aš bijojau.

Čia man labai svarbu. Aš nenoriu, kad vaikai saugotų savo džiaugsmą nuo mūsų. Jie jau pakankamai gavo.

Bet va čia man ir atsiranda pyktis ant vyro. Vaikai net dabar turi galvoti, kaip juoktis, kaip liūdėti, ką pasakyti. Jis šito nemato. Ir tada aš taip supykstu: Tu išėjai. O aš likau čia atsakinėti į visus klausimus.

TAIP. Va. Šitas. Jis neatsakinėja. Aš atsakinėju. Jo buvusi žmona atsakinėja. Vaikai atsakinėja sau. Mes visi likome su klausimu, į kurį jis nebeatsakys. Ir kartais aš dėl to ant jo pasiutusi .

Man atrodo, čia jūsų pyktis tampa labai konkretus. Ne: „Jis buvo blogas žmogus.“ O: „Mes likome gyventi su pasekmėmis ir klausimais, kurių jis nebegali su mumis nešti.“ Tai vis dar labai skaudus pyktis. Bet jis jau kalba apie jūsų patirtį, o ne nustato mirusio žmogaus vertę.

Taip. Mes likome nešti tai, ko jis nebegali nešti.

Aš dabar verkiu. Nes taip ir jaučiuosi.

Aš irgi. Vaikas irgi neša. Tik gal kitokį gabalą.

@migle23 Miglė, galiu kažko paklausti? Jeigu nenori, neatsakyk. Ko Tau labiausiai reikėjo iš suaugusių po tėčio mirties ?

Hm. Nežinau. Gal kad man nereikėtų pasirinkti vieno jausmo. Nes visi labai norėjo suprasti, „kaip aš laikausi“. O aš vieną dieną jo beprotiškai pasiilgstu. Kitą ant jo pykstu. Kitą nenoriu apie jį girdėti. Kitą noriu žiūrėti jo nuotraukas. Kitą pykstu ant mamos. Kitą bijau palikti mamą vieną. Ir man būtų buvę gera, jeigu kas būtų pasakęs: „Tau nereikia nuspręsti, ką jauti tėčiui.“

Ačiū. Čia labai svarbu. Nes aš vis bandau anūkui padėti „teisingai suprasti tėtį“. Gal jam dar nereikia nieko galutinai suprasti.

Man 23 ir aš dar nesuprantu. Tai turbūt vaikui tikrai galima duoti laiko. 🙂

🙂

Vakar daug galvojau. Man atrodo, aš visą pusantrų metų bandžiau atsakyti anūkams į klausimą: „Kodėl tėtis taip padarė?“ Lyg kažkur turėčiau teisingą sakinį. Gal aš jo neturiu. Ir gal nereikia apsimesti, kad turiu.

Aš savo vaikams kartais taip ir sakau: „Aš nežinau.“ Pirmą kartą buvo siaubinga. Atrodė, mama turi žinoti. Bet aš nežinau.

Man labai norisi prie „nežinau“ pridėti ką nors, kad jiems būtų lengviau.

Man irgi. Kartais pridedu tik tai, ką tikrai žinau. Kad jų tėtis buvo jų tėtis. Kad buvo dalykų, kuriuos su jais darė. Kad jie turi teisę jo ilgėtis. Kad gali ant jo pykti. Kad gali nekalbėti. Bet apie tai, ką tiksliai jis galvojo paskutinę dieną, aš nežinau.

„Gali ant jo pykti.“ Aš anūkams šito niekada nesakiau. Aš vis bandžiau saugoti sūnaus atminimą.

Man būtų labai padėję, jeigu kas būtų pasakęs, kad galiu pykti. Nes ilgai galvojau: žmogus mirė, dabar privalai apie jį galvoti gražiai.O aš buvau pasiutusi.

Čia galiu patvirtinti iš visai kitos mirties. Kai žmogus miršta, aplinkiniai kartais labai greitai jį padaro šventą. O gyvas santykis niekada nebūna vien šventas.

Man dabar kyla baimė. Jeigu leisčiau anūkams pykti ant tėčio, ar jie paskui jo nekęs?

Nežinau. Bet gal jausmas nėra sutartis visam gyvenimui. Mano dukra vieną dieną ant brolio pyksta, kad jis sirgdamas buvo grubus. Kitą jo pasiilgsta. Aš po truputį mokausi neversi jos pasirinkti vieno pasakojimo.

„Jausmas nėra sutartis visam gyvenimui.“ Šitą pasiimsiu. Nes aš ir pati vis dar vieną dieną dėl dukros mirties tik verkiu, kitą pykstu ant viso pasaulio, kitą juokiuosi su sūnum.

Gal tada ir mano: „Kaip jis galėjo taip pasielgti savo vaikams?“ neturi būti galutinis mano sakinys apie sūnų. Gal tai tiesiog šiandienos sakinys.

Man atrodo, čia labai svarbus skirtumas. Ne: „Aš neturiu taip galvoti.“ Ir ne: „Šita mintis yra galutinė tiesa apie mano sūnų.“ O: „Šiandien mano pyktis kalba taip.“

Taip. Šiandien mano pyktis sako: „Kaip tu galėjai palikti savo vaikus?“ O meilė tuo pačiu sako: „Aš noriu savo sūnaus atgal.“ Ir abi yra.

Labai suprantu. Aš kartais galvoju: „Kaip tu galėjai, tėti?“ ir po penkių minučių: „Tėti, grįžk. 

Dabar dėl šito labai verkiu.

Aš irgi.

Aš nieko protingo neparašysiu. Tik perskaičiau.

Ir aš.

Aš irgi čia.

Ačiū. Gal kartais tikrai nereikia nieko daugiau.

Grįžtu su mažu tęsiniu. Vakar buvau pas anūkus. Vyresnysis vėl pradėjo apie tėtį. Pasakė: „Aš ant jo kartais pykstu.“ Man pirmas impulsas buvo: „Negalima pykti, tėčiui buvo labai sunku.“ Jau beveik pasakiau. Bet sustojau. Ir paklausiau: „Dėl ko pyksti?“ Jis pasakė: „Kad jo nėra.“ Tiek. Aš pasakiau: „Aš irgi kartais pykstu, kad jo nėra.“ Ir mes daugiau nieko neaiškinome. Nežinau, ar padariau teisingai. Bet kažkaip pirmą kartą nesijaučiau turinti apginti sūnų nuo jo paties vaiko jausmų.

Man, kaip dukrai, tai skamba labai gražiai. Ne  dėl to, kad reikia pykti. O dėl to, kad jo nereikėjo nuo Tavęs slėpti.

Aš irgi skaitau ir galvoju apie savo vaikus. Gal aš kartais taip skubu jiems paaiškinti tėtį, kad nespėju išgirsti, ką jie patys jaučia.

Taip. Man atrodo, aš bandžiau apsaugoti sūnų. Net mirusį. Nuo vaikų pykčio. Nuo žmonių klausimų. Nuo savo pačios pykčio. Tarsi gera mama ir po vaiko mirties turi jį ginti 

O gal gera mama gali ir mylėti, ir neapginti nuo kiekvienos tiesos. Atsargiai rašau. Nežinau.

Man šitas tinka. Nes yra tiesa: jo vaikai liko be tėčio. Tai skaudu. Ir aš neprivalau tos tiesos pagražinti, kad mylėčiau savo sūnų 

Man atrodo, ši tema priėjo labai svarbią vietą. Ne prie atsakymo: „Kodėl jis nusižudė?“ Ir ne prie nuosprendžio: „Kaip jis galėjo?“ O prie galimybės vienoje šeimoje turėti kelis skirtingus santykius su tuo pačiu mirusiu žmogumi. Motina gali sakyti: „Aš myliu savo sūnų ir pykstu.“ Vaikas gali sakyti: „Aš ilgiuosi tėčio ir pykstu, kad jo nėra.“ Kitas vaikas gal šiandien visai nenorėti apie jį kalbėti. Nė vienam iš jų nereikia pasirinkti vieno „teisingo“ jausmo.

Man atrodo, būtent to ir mokausi. Ne paaiškinti visiems savo sūnų. O leisti kiekvienam turėti savo santykį su juo. Net jeigu tas santykis skauda. Ir net jeigu jame yra pyktis.