@ruta46 Rūta... Perskaičiau kelis kartus. Mano sūnus nusižudė prieš pusantrų metų. Jam buvo 36. Ir jeigu dabar parašyčiau Tau „nekaltink savęs“, turbūt pati prieš pusantrų metų būčiau dėl tokio sakinio supykusi. Aš irgi ieškojau. Tik mano klausimas buvo šiek tiek kitoks. Kur aš jį praleidau? Jis turėjo du vaikus. Bendravo. Dirbo. Turėjo problemų, taip. Bet kas jų neturi? Po jo mirties kiekvienas mūsų paskutinis pokalbis staiga tapo „ženklu“. Prieš mirtį jis kartą pasakė, kad pavargo. Aš jam atsakiau: „Tai pailsėk savaitgalį.“ Dabar į tą sakinį galima pažiūrėti taip, lyg ten būtų buvusi visa tragedija. Bet tą dieną aš girdėjau sūnų, kuris pavargo. Ne sūnų, kuris mirs.

Bet jūs dabar sakote beveik tą patį, ką visi. Kad negalėjome žinoti. Aš to dar negaliu priimti. Jeigu priimsiu, atrodo, kad pasakysiu: nieko nebuvo galima padaryti. O aš negaliu patikėti, kad nieko.

Aš nesakau, kad nieko nebuvo galima padaryti. Aš nežinau. Čia man ir yra sunkiausia. Aš iki šiol nežinau.

Bet jūs po pusantrų metų vis dar nežinote?

Taip.

Tai kaip tada gyventi? Jeigu niekada nesužinosiu?

@ruta46 Rūta, galiu parašyti vieną dalyką, bet nežinau, ar Tau dabar bus lengva jį skaityti. Mano dukra nusižudė prieš trejus metus. Jai buvo 27. Mes žinojome, kad jai labai sunku. Ne viską. Bet žinojome daug. Kalbėjomės. Ieškojome pagalbos. Buvo specialistai. Buvo geresni laikotarpiai. Buvo labai sunkūs laikotarpiai. Aš daugybę kartų klausiau, kaip ji laikosi. Buvau šalia. Ir vis tiek vieną dieną jos nebeliko. Todėl kai girdžiu: „Jeigu būtume pastebėję...“ man irgi skauda. Nes mes pastebėjome. Tai nereiškia, kad pagalba beprasmiška. Tik reiškia, kad kartais istorija nėra tokia paprasta: pastebėjai → padarei teisingai → žmogus liko gyvas. Man būtų labai gera, jeigu gyvenimas būtų toks aiškus. Mano nebuvo.

@vaida52 Atsiprašau, bet man šitas net dar baisiau. Tai jūs darėte viską ir vis tiek?

Aš nesakyčiau „viską“. Nežinau, ar žmogus apskritai gali pasakyti, kad padarė viską. Po mirties visada atsiranda dar vienas dalykas, kurį galėjai padaryti. Dar vienas klausimas. Dar vienas pokalbis. Dar viena diena. Bet taip. Mes žinojome, kad jai sunku, ir pagalbos ieškojome .

Tada aš visai nesuprantu. Kam tada tie visi straipsniai apie ženklus? „Pastebėkite.“ „Kalbėkite.“ „Klauskite.“ Jeigu galima visa tai daryti ir vis tiek žmogų prarasti?

Aš irgi ilgai ant tokių tekstų pykau. Kartais ir dabar pykstu. Bet man dabar atrodo, kad jie kalba apie tai, ką verta daryti, o ne apie garantiją. Tik mes, motinos po vaiko savižudybės, labai lengvai tą perskaitome kitaip: jeigu vaikas mirė, vadinasi, kažko nepadarei. Aš bent jau taip skaitydavau.

Čia norėčiau trumpam sustabdyti vieną labai svarbią vietą. Rūta klausia: „Jeigu būčiau pastebėjusi, ar būčiau galėjusi jį išgelbėti?“ Vaida atneša kitą patirtį: „Aš žinojau, kad mano vaikui sunku, ir mes ieškojome pagalbos.“ Man atrodo svarbu, kad iš šių dviejų istorijų nepadarytume nei vienos išvados: nei „nieko neįmanoma padaryti“, nei „jeigu žmogus mirė, vadinasi, artimieji kažko nepadarė“. Mes čia negalime rekonstruoti žmogaus mirties taip, lyg turėtume visus atsakymus. Galime kalbėti apie tai, ką kiekviena dabar nešiojate savyje.

Aš nešiojuosi vieną sakinį. Aš jo neapsaugojau. Mama turi apsaugoti vaiką. Čia visas mano pasaulis dabar.

@ruta46 Rūta, o aš nešiojuosi: jis paliko savo vaikus. Ir man nuo to iki šiol kartais kyla toks pyktis, kad paskui pačiai baisu. Žiūriu į anūkus ir galvoju: Kaip tu galėjai? Jie tave mylėjo. Jiems tavęs reikėjo. Ir tada pati sau sakau: „Daiva, jis mirė. Kaip tu gali ant jo pykti?“ Bet pykstu.

Aš negaliu pykti ant sūnaus. Visai. Man atrodo, jeigu supyksiu, tai jį išduosiu.

Aš pirmus mėnesius irgi negalėjau. Buvo tik: ką aš padariau ne taip? Paskui vieną dieną atsirado: o ką TU padarei mums? Man pačiai nuo tos minties buvo baisu

Man skaudu skaityti „ką tu padarei mums“. Atrodo, lyg jis būtų norėjęs mums kažką padaryti.

Taip. Suprantu. Ir aš nesakau, kad norėjo. Čia mano pyktis taip kalba. Ne faktas apie mano sūnų.

Daiva labai svarbiai patikslino. Galime kalbėti: „Aš jaučiuosi palikta.“ „Aš pykstu.“ „Man atrodo nepakeliama, kad vaikai liko be tėčio.“ Bet būkime atsargios nuspręsdamos, ką miręs žmogus norėjo padaryti savo šeimai ar kodėl jis taip pasielgė, jeigu to nežinome. Pyktis čia turi vietos. Nuosprendis – ne.

Taip. Man taip tinka. Aš pykstu. Bet nežinau, ką jis paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis galvojo.

Aš net nežinau, ar noriu žinoti. Ir tuo pačiu nieko daugiau nenoriu, tik žinoti.

Šitas labai pažįstamas.

Aš ne mama. Mano sesuo nusižudė prieš kelis mėnesius. Bet skaitau ir atrodo, kad tas pats klausimas sukasi kitais žodžiais. Mano: jeigu būčiau tą vakarą paskambinusi? Rūtos: jeigu būčiau pamačiusi? Daivos: kaip jis galėjo palikti vaikus? Vaidos: kodėl neužteko to, ką darėme? Ir aš nežinau, ar čia išvis yra vienas atsakymas. Aš savo vis dar neradau 

Taip. Pagalvojau. Nepaskambinau. Todėl tas momentas man labai sunkus.

Atsiprašau, kad klausiu. Bet kaip jūs su tuo gyvenate? Aš turbūt išprotėčiau.

Kartais man atrodė, kad ir išprotėsiu. Aš daug kartų mintyse tą vakarą perrašiau. Paskambinu. Nuvažiuoju. Pasakau kažką „teisingo“. Ji gyva. Bet problema ta, kad mano galvoje aš dabar jau žinau, kas atsitiks. Tą vakarą nežinojau. Šitie du žmonės – aš dabar ir aš tada – turi skirtingą informaciją. Aš dar tik mokausi jų nepainioti.

Šitie du žmonės – aš dabar ir aš tada – turi skirtingą informaciją. Dabar verkiu. Nes aš dabar žiūriu į kiekvieną sūnaus žodį žinodama, kuo viskas baigėsi. Tada nežinojau. Bet vis tiek... Aš mama.

Aš nesiruošiu iš Tavęs atimti to „bet vis tiek“. Man irgi jis dar yra.

Man ir po trejų metų kartais yra. Tik rečiau.

Jūs sakote „rečiau“. Ar tai reiškia, kad vieną dieną aš nebegalvosiu apie tai nuo ryto iki vakaro?

Galiu pasakyti tik apie save. Pirmais mėnesiais dukros mirtis buvo beveik kiekviename mano įkvėpime. Vėliau atsirado minučių, kai apie ją negalvojau. Paskui valandų. Ir iš pradžių net dėl to jaučiau kaltę. Kartą pagavau save parduotuvėje galvojant apie vakarienę. Visiškai paprastai. Ir tada: Kaip aš galiu galvoti apie makaronus, kai mano dukra mirusi? Dabar galiu galvoti apie makaronus. Ir apie dukrą. Ir kartais apie ją galvoju ne tik per jos mirtį. Bet tai mano kelias. Ne pažadas Tau.

Aš dabar net nenoriu dienos, kai apie jį negalvosiu. Atrodo baisu.

Aš irgi nenorėjau. Man atrodė, kad skausmas yra paskutinis dalykas, kuris mus jungia. Jeigu mažiau skaudės – vadinasi, jis tolsta.

Taip.

O paskui?

Paskui po truputį supratau, kad su dukra mane jungia ne tik jos mirtis. Bet man prireikė daug laiko. Dabar kartais prisimenu jos juoką. Kaip ji nemokėjo normaliai pastatyti automobilio. Kaip skambindavo man klausti recepto, kurį buvo dariusi dešimt kartų. Ir ne kiekvienas prisiminimas baigiasi tuo pačiu sakiniu: „Ji nusižudė.“ Kartais baigiasi: „Ji buvo mano dukra.“

Aš dar negaliu. Kai prisimenu jį gyvą, po sekundės ateina: bet dabar jis miręs. Ir tada dar blogiau.

Tada dabar ir nereikia kitaip.

Man dar labai sunku viena vieta. Anūkai. Vyresnysis kartą paklausė: „Močiute, kodėl tėtis mūsų nenorėjo?“ Aš vos neišėjau iš kambario. Ką vaikui atsakyti? Aš pati nežinau. Ir aš taip bijau pasakyti ką nors, ką jis nešiosis visą gyvenimą.

@daiva61 Daiva, skaitau ir labai atpažįstu. Mano vyras nusižudė prieš metus. Turime du vaikus. Man irgi vienas sunkiausių dalykų yra, kaip su jais kalbėti. Nes vaikai klausimus užduoda labai tiesiai. Suaugę kartais gali apeiti. Vaikas ne. Ir man labai svarbu, kad jie nepradėtų galvoti: tėtis mirė, nes mūsų nemylėjo. Bet aš taip pat nenoriu jiems kurti gražios istorijos, kurios pati nežinau.

Ką sakote? Jeigu galima klausti.

Kalbu pagal jų amžių. Kad tėčiui buvo labai sunku ir jis mirė dėl savo veiksmų, kurių mes dabar negalime pakeisti. Bet aš labai atsargiai kalbu apie tai, ko nežinau. Nesakau: „Jis tikrai galvojo tą.“ Arba: „Jis norėjo ano.“ Nežinau. Ir jie žino, kad kai kurių atsakymų mama neturi.

Aš turiu penkiolikmetę dukrą. Ir dabar beveik išprotėjau dėl jos. Jeigu ji užsidaro kambaryje – einu klausti, kas atsitiko. Jeigu neatsako į žinutę – skambinu. Jeigu liūdna – klausiu dešimt kartų. Ji vakar pasakė: „Mama, aš negaliu net pavargusi būti, nes tu iš karto galvoji, kad ir aš nusižudysiu.“ Ir man buvo siaubas. Nes ji teisi. Aš dabar jos bijau. Ne jos pačios. Bijau ją prarasti.

@ruta46 Rūta, pas mane po sesers mirties tas pats. Tik jau dveji metai. Mama neatsiliepia – aš iš karto skambinu dar kartą. Draugas parašo, kad bloga diena – man kūnas iš karto reaguoja. Aš suprantu, kad žmonės turi teisę būti pavargę, liūdni, užsidarę. Bet mano galva vis sako: ,o jeigu čia vėl ženklas ir tu vėl nepastebėsi?

Taip. Būtent. Kaip po šito galima kada nors vėl patikėti paprastu „man viskas gerai“?

Aš dar mokausi. Kartais pavyksta. Kartais ne.

Aš po sūnaus mirties irgi pradėjau sekti visus. Net suaugusią dukrą. Kartą ji man pasakė: „Mama, tu dabar su manimi kalbi ne kaip su manimi. Tu kalbi su baime, kad ir aš mirsiu.“ Labai skaudėjo. Bet turbūt buvo tiesa. 

O ką tada daryti? Nes jeigu neklausinėsi – o jeigu kažką praleisi? Jeigu klausinesi – dusini žmogų. Kaip čia laimėti?

Rūta, man atrodo, čia nėra tokio sprendimo, kuris suteiktų garantiją. Ir gal pati garantijos paieška po tokios netekties yra labai suprantama. Jūs patyrėte tai, kas sugriovė ankstesnį tikėjimą: „Aš pažįstu savo šeimą ir žinau, kada kažkas negerai.“ Dabar natūralu, kad norisi sukurti sistemą, kuri daugiau niekada neleistų nieko praleisti. Bet nė vienas žmogus negali visą parą žinoti kito žmogaus vidinės būsenos. Tai nereiškia neklausti ar nereaguoti. Tik reiškia, kad artumas ir kontrolė nėra tas pats.

„Artumas ir kontrolė nėra tas pats.“ Man labai sunkus sakinys. Nes dabar kontrolė man atrodo kaip meilė.

Man irgi ilgai atrodė. Kartais dar atrodo.

Mano dukra vakar verkė ir sakė: „Aš irgi netekau brolio.“ O aš staiga supratau, kad paskutines penkias savaites beveik viską darau kaip sūnaus mama. Ir labai mažai kaip jos mama. Dabar dar ir dėl to kalta. Puiku. Dar viena kaltė.

Rūta, šitą sakinį labai suprantu. Po sūnaus mirties visi mūsų šeimoje kažkaip pradėjo suktis aplink žmogų, kurio nebėra. O gyvieji kartais vos tilpo.

Aš esu vienas iš tų gyvųjų. Mano brolis nusižudė prieš vienuolika mėnesių. Mama po jo mirties visiškai sugriuvo. Aš ją suprantu. Tikrai. Bet kartais labai norėjau pasakyti: Mama, aš dar gyva. Ir man buvo siaubingai gėda taip galvoti. Atrodė, kad pavydžiu mirusiam broliui.

@gintare33  Gintare, šitą labai skaudu skaityti. Ne dėl Tavęs. Dėl mano dukros. Nes ji gal dabar jaučiasi taip pat.

Nebūtinai taip pat. Nenoriu Tavo dukros istorijos užpildyti savąja. Tik sakau, kaip buvo man. Ir aš mamą mylėjau net tada, kai ant jos pykau, kad manęs nemato.

@gintare33 Ačiū, kad pataisei. Aš dabar visur ieškau atsakymo apie savo šeimą. Net kitų žmonių istorijose.

Ir labai svarbu, kad tai pastebėjote. Kitos moters istorija gali padėti kažką pamatyti savyje. Bet ji negali pasakyti, ką tiksliai jaučia jūsų dukra. Tam vis tiek reikės jūsų dviejų pokalbio.

Aš bijau to pokalbio. Bijau, kad ji pasakys, jog buvau bloga mama ir jam, ir jai.

O jeigu ji pasakys, kad jai tiesiog labai trūksta mamos? Nežinau. Čia tik klausimas.

Tada turbūt dar labiau verksiu.

Kartais man atrodo, kad mes po savižudybės kiekvieną sakinį iš karto verčiame į teismo bylą. „Ji pasakė, kad jai trūksta mamos“ → aš bloga mama. „Jis pasakė, kad pavargo“ → aš turėjau suprasti. „Aš nepaskambinau“ → aš kalta. Aš pati taip darau. Kažkaip viskas tampa įrodymu.

TAIP. Aš dabar turiu visą bylą prieš save. Ir kiekvieną dieną randu naujų įrodymų.

Pas mane irgi ilgą laiką teismas dirbo visą parą. Aš ten ir prokurorė, ir kaltinamoji.

O aš kartais dar ir teisėja savo sūnui. Čia turbūt dar viena versija.

O aš ilgai teismui nešiau vis daugiau „įrodymų“, kad padariau per mažai. Vieną dieną supratau, kad jo pabaigos nėra. Nes visada galima sugalvoti dar vieną dalyką. Dar vieną gydytoją. Dar vieną pokalbį. Dar vieną vakarą kartu. Dar vieną klausimą.

Bet kaip tada sustabdyti?

Aš nežinau, kaip sustabdyti jėga. Man nepavyko. Man jis po truputį pradėjo retėti. Ir dar padėjo viena mintis, bet labai nenoriu jos Tau primesti.

Parašykit.

Kad mano dukros gyvenimas buvo didesnis už paskutinę jo dalį. Ir mano motinystė buvo didesnė už jos mirtį. Aš labai ilgai visus 27 metus vertinau pagal vieną paskutinį įvykį. Tarsi jos mirtis būtų nuosprendis viskam, ką dariau būdama mama. Dabar taip nebegalvoju. Ne visada. Bet dažniausiai.

Man dabar atrodo, kad jo mirtis yra įrodymas, jog aš kažko nepadariau.

Suprantu. Aš irgi taip gyvenau. Todėl ir nesakysiu Tau „negalvok taip“.

Ačiū. Nes visi būtent tai ir sako. „Negalvok.“ Kaip? Duokit mygtuką.

Jeigu rastum, pasidalink. 🙂

Pirmą kartą per penkias savaites nusijuokiau apie kažką, kas susiję su šita tema. Ir dabar jaučiuosi kalta, kad nusijuokiau. Nuostabu.

Va, dar vienas skyrius bylai. 🙂

@daiva61 Daiva 😭😂 Dabar ir verkiu, ir juokiuosi.

Abu gali būti.

Man labai sunku patikėti, kad kažkas dar gali būti kartu su šituo skausmu. Kol kas atrodo, kad jis užima viską.

Kol kas gal ir užima.

Dar vienas klausimas. Ar kuri nors po vaiko savižudybės bijojote pasakyti žmonėms, kaip jis mirė? Aš negaliu. Kai kas nors klausia, sakau: „Mirė.“ Jeigu klausia nuo ko, noriu pabėgti. Man atrodo, kad kai pasakysiu „nusižudė“, jie pradės galvoti apie mūsų šeimą. Kad kažkas buvo negerai. Kad mes kažko nepastebėjome. Kad jis buvo kažkoks...

Net nežinau.

Taip. Labai. Ir dar žmonės kartais pradeda klausti dalykų, kurių aš visai nenoriu pasakoti. Aš išmokau sakyti: „Nenoriu kalbėti apie mirties aplinkybes.“ Iš pradžių atrodė nemandagu. Dabar nebe.

Rūta, pas mane sesuo. Ir aš turiu beveik priešingą reakciją. Man buvo labai sunku, kai šeima pradėjo sakyti: „Po nelaimės.“ „Kai tai atsitiko.“ Aš norėjau sakyti: ji nusižudė. Ne todėl, kad noriu visiems pasakoti detales. Nenoriu. Bet nenoriu jaustis, kad pats žodis yra gėdingas.

Man dabar jis gėdingas. Atsiprašau, bet taip. Ne dėl sūnaus. Dėl savęs. Atrodo, kai pasakysiu, visi pagalvos: kokia motina nežinojo, kad jos vaikui taip blogai ?

Nereikia atsiprašyti. Aš ne visada galėjau tą žodį pasakyti. Ir mano noras jį sakyti nereiškia, kad Tu privalai.

Čia labai svarbi vieta. Vienai moteriai gali būti svarbu pasakyti aiškiai: „Mano artimas žmogus nusižudė.“ Kitai šiandien gali būti saugiau pasakyti tik: „Jis mirė.“ Nė viena pozicija savaime nėra teisingesnė. Privatumas nėra gėda. Ir atvirumas nėra pareiga. Kiek ir kam pasakoti – sprendžia pati moteris

Ačiū. Nes jau galvojau, kad ir čia kažką darau blogai.

@ruta46 Rūta, man atrodo, Tu dabar beveik viską vertini: gerai mama / blogai mama. Teisingai gedžiu / neteisingai. Pasakiau / nepasakiau. Verkiu / neverkiu. Juokiausi / negalėjau juoktis.

Taip. 

Nes jeigu padariau kažką taip blogai, kad mano vaikas mirė, dabar atrodo, kad turiu bent jau viską daryti teisingai po jo mirties.

Rūta. Šitas sakinys mane labai palietė. Aš dabar nieko neaiškinsiu. Tiesiog noriu, kad žinotum – perskaičiau.

Ir aš.

Aš irgi čia.

Perskaičiau.

Rūta, ir aš perskaičiau. Neskubėsiu dabar Tavo sakinio taisyti. Tik noriu paklausti vieno praktiško dalyko, nes šiandien šita tema buvo labai sunki: ar šį vakarą esi su kažkuo namuose?

Taip. Vyras namie. Dukra irgi. Aš viena miegamajame.

Gerai. Tada šį vakarą neprivalai mums daugiau nieko atsakyti. Jeigu norėsi, grįši rytoj.

Aš dar nenoriu išeiti. Tik gal neberašysiu. Noriu skaityti.

Gerai. Gali tiesiog būti čia.

Labas rytas. Vakar paskui nuėjau pas dukrą. Norėjau pradėti kažkokį rimtą pokalbį. Ji gulėjo lovoje ir žiūrėjo kažkokį kvailą video Atsisėdau. Ji paklausė: „Kas?“ Pasakiau: „Nieko. Tiesiog norėjau su tavim pabūti.“ Ji pasakė: „Gerai.“ Ir mes gal dvidešimt minučių žiūrėjome tuos video. Nieko apie brolį nekalbėjome. Nieko apie jos savijautą neklausiau. Man visą laiką norėjosi paklausti: „Ar tau tikrai viskas gerai?“ Bet nepaklausiau. Nežinau, ar čia gerai. Bet bent dvidešimt minučių buvau šalia jos ir jos netikrinau.

Man atrodo, suprantu, koks tai didelis dalykas. Ne todėl, kad „nereikia klausti“. O todėl, kad kartais pabūti su žmogumi irgi yra ryšys.

Taip. Ir aš vakar pirmą kartą supratau, kad mano dukrai turbūt reikia ne tik mamos, kuri tikrina, ar ji gyva. Jai reikia jos mamos. Skamba siaubingai paprastai.

Neskamba siaubingai. Skamba labai pažįstamai.

Dar vienas dalykas. Aš vakar prieš miegą pagalvojau apie sūnų. Ir pirmą kartą per penkias savaites prisiminiau ne jo mirtį. Prisiminiau, kaip jam buvo gal dešimt ir jis virtuvėje bandė pats kepti blynus. Pirmą sudegino. Antrą numetė. Paskui supyko ant keptuvės. Aš net nusišypsojau. Ir tada, aišku, pravirkau. Bet buvo kelios sekundės, kai jis buvo tiesiog mano vaikas. Ne „sūnus, kuris nusižudė“. Tiesiog mano vaikas.

Šitą labai gerai suprantu.

Gal todėl vakar supratau, ką Tu rašei. Kad vaiko gyvenimas buvo didesnis už jo mirtį. Aš dar negaliu to jausti ilgai. Bet kelias sekundes galėjau.

Tų kelių sekundžių visiškai pakanka. Ir jeigu šiandien jų nebus, irgi nieko nereikš.

Aš šiandien irgi prisiminiau savo sūnų gyvą. Nežinau, ką jūs čia man padarėte. 🙂 Jis turėjo baisų įprotį palikti puodelius visur namuose. Aš pykdavau. Po mirties pirmus mėnesius būčiau atidavusi bet ką, kad dar vieną rasčiau ant palangės.

Aš dabar verkiu dėl puodelio žmogaus, kurio net nepažinojau.

O aš dėl Tavo blynų. Matyt, toks forumas. 🙂

Man atrodo, šiandien čia atsirado labai svarbus, bet labai trapus dalykas. Ne atsakymas į klausimą „kodėl?“ Ne sprendimas, kas ką galėjo padaryti. Tiesiog kelios akimirkos, kai miręs žmogus vėl pasirodo ne vien per savo paskutinį veiksmą, o per gyvenimą, kuris buvo iki jo. To nereikia skubinti. Ir nereikia iš to daryti užduoties.

Aš vis dar noriu žinoti kodėl. Labai.

Taip. Ir Tau nereikia šiandien nustoti norėti.

Šitas man patinka. Nes vis bijau, kad čia visi po truputį bandys mane nuvesti iki: „susitaikyk, kad atsakymo nebus.“ Aš dar nenoriu susitaikyti.

Nereikia eiti ten, kur dar nesi.

Ačiū. Man atrodo, ši tema man nieko neišsprendė. Bet vakar pirmą kartą per penkias savaites pasakiau kitoms motinoms: mano sūnus nusižudė. Ir nė viena manęs nepaklausė: „O kaip tu nepastebėjai?“

Gal šiandien man to užtenka.