FORUMAI

Ką pasakyti aštuonm...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Ką pasakyti aštuonmetei ir penkiametei?

95 Įrašai
14 Vartotojai
0 Reakcijos
433 Peržiūros
Temos pradžia   [#30]

Nežinau net nuo ko pradėti. Prieš tris savaites sužinojau, kad sergu krūties vėžiu. Kol kas gydytojai kalba gana ramiai. Sako, kad liga nustatyta anksti, kalba apie operaciją, paskui bus aiškiau, ko reikės toliau. Aš viską užsirašinėju. Turiu atskirą aplanką tyrimams, kitą lapą klausimams gydytojui, telefone susirašiusi datas. Žodžiu, iš išorės turbūt atrodau kaip žmogus, kuris puikiai tvarkosi. Bet turiu dvi mergaites. Vienai aštuoneri, kitai penkeri. Ir aš joms dar nepasakiau. Jos žino tik tiek, kad mama pastaruoju metu dažniau eina pas gydytojus. Vyresnioji jau pradėjo klausinėti. Vakar sako: „Mama, kodėl tu vis eini pas gydytoją, jeigu nesergi?“ Ir aš pasakiau: „Tiesiog tikrinuosi.“ Pamelavau. Na, gal ne visai pamelavau, bet tikrai nepasakiau tiesos. Vyras sako, kad turime joms pasakyti. Aš ir pati suprantu, kad turime. Bet ką? Pasakyti žodį „vėžys“? Man atrodo, kad aštuonmetė jau supras, ką tas žodis reiškia. Gal mokykloje girdėjo, gal iš draugių, gal internete. O penkiametei? Sakyti, kad mama rimtai serga? O jeigu ji paklaus: „Mama, ar tu mirsi?“ Aš nežinau, ką atsakyti. Negaliu pasakyti „ne“, nes pati nežinau. Bet kaip savo penkerių metų vaikui pasakyti „nežinau“? Naktimis būtent apie tai ir galvoju. Ne apie operaciją. Ne apie randą. Net ne apie gydymą. Galvoju, kaip jos gyventų, jeigu manęs nebūtų. Ir tada pati sau sakau: Rūta, nustok. Tau niekas nesakė, kad mirsi. Bet galva neklauso. Kaip jūs kalbėjote su vaikais? Ar sakėte visą tiesą?


   
AtsakytiCitata

 

@ruta36 Rūta, pas mane trys. 15, 12 ir 6. Aš padariau turbūt priešingai negu reikėjo. Pasakiau: „Mama truputį sirgs.“ Dabar net pati negaliu pakęsti to savo „truputį“. Nes šešiametis tuo patikėjo. Jam „truputį sirgti“ yra sloga, temperatūra, arbata ir po trijų dienų mama vėl normali. O vyresnioji iš karto suprato, kad aš kažko nesakau. Ji man tą patį vakarą virtuvėje pasakė: „Mama, jeigu čia vėžys, tiesiog pasakyk.“ Man net kojos sulinko. Pasirodo, mes kartais manome, kad saugome vaikus, o jie jau seniai viską mato.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O jūs pasakėte? Kad vėžys? 


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Vyresniems pasakiau. Mažajam kol kas sakau, kad mama turi ligą, kurią gydytojai gydys. Bet žinot, kas man sunkiausia? Jis neklausia, ar aš mirsiu. Jis klausia: „Kas mane nuves į futbolą, jeigu tu būsi ligoninėje?“ Ir man nuo to dar sunkiau. Nes vaikui pasaulio pabaiga kartais yra ne mirtis. Kartais pasaulio pabaiga yra tai, kad mama neateis pasiimti iš mokyklos.


   
AtsakytiCitata

 

Aš šitą skaitau ir verkiu. Mano jauniausiajam ketveri. Dar yra 9, 13 ir 16. Aš pati dar nežinau, kaip su jais kalbėti. Vyresnieji žino, kad man kiaušidžių vėžys. Mažajam sakėme, kad mamytės pilvelyje yra liga ir gydytojai ją gydys. Jis paklausė: „O paskui išgydys?“ Pasakiau: „Labai stengsis.“ Nežinau, ar gerai atsakiau. Aš tiesiog negalėjau pasakyti „taip“. Nes o jeigu ne?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Va. Būtent šito aš ir bijau. Pasakyti „viskas bus gerai“ ir paskui... Net nenoriu rašyti.


   
AtsakytiCitata

 

Merginos, gal aš būsiu čia ta nepopuliari. Bet kodėl jūs iš karto gyvenate tuo „o jeigu ne“? Mes sergame, mus gydo. Vėžys šiandien nėra automatiškai mirties nuosprendis. Man irgi krūties vėžys. Aš savo sūnums pasakiau tiesiai: yra vėžys, gydysiuosi, darysiu viską, ką reikia, ir gyvenam toliau. Man atrodo, kad vaikams mūsų panikos nereikia. Jiems reikia matyti, kad mama kovoja.


   
AtsakytiCitata

 

Lengva pasakyti „nepanikuok“, kai tavo vaikai jau 18 ir 22. Atsiprašau. Gal negražiai parašiau. Bet mano mažiausiajam ketveri. Aš negaliu negalvoti, kas bus, jeigu...


   
AtsakytiCitata

 

Aš nesakiau „nepanikuok“. Ir tikrai nenorėjau sumenkinti. Tiesiog man pačiai labai padeda mintis, kad kol gydytojai gydo, aš neturiu savęs laidoti iš anksto.


   
AtsakytiCitata

 

Suprantu. Turbūt per jautriai sureagavau. Tiesiog paskutiniu metu labai nervina žodis „kovoti“. Visi sako: „Tu stipri.“ „Tu kovotoja.“ ,O aš vakar užsidariau vonioje ir verkiau, kad vaikai nematytų. Nelabai jaučiausi kovotoja.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@giedre42 Giedre, aš irgi verkiu vonioje. Tik duše, kad nesigirdėtų. Matyt, mūsų kovotojų klubas renkasi voniose. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

@ruta36 🙂 Ačiū. Pirmą kartą šiandien nusijuokiau.


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau jus ir galvoju, kad čia jau atsirado vienas labai svarbus dalykas. Gal „kovoti“ nebūtinai reiškia nebijoti. Ir nebūtinai reiškia vaikams rodyti mamą, kuri visą laiką tvirta. Rūta organizuoja tyrimus ir tuo pat metu verkia duše. Giedrė rūpinasi keturiais vaikais ir kartais užsidaro vonioje. Renatai padeda labai aiški laikysena: gydysiuosi, darysiu, ką galiu, ir neleisiu ligai iš anksto pasiimti mano gyvenimo. Man atrodo, čia nėra vieno teisingo būdo būti stipriai.  Bet noriu truputį grįžti prie Rūtos klausimo. Ko labiausiai bijai pasakydama mergaitėms tiesą? Kad jos išsigąs? Ar kad viena iš jų paklaus to klausimo, į kurį pati dar neturi atsakymo?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Antro. Tikrai antro. Jeigu vyresnioji paklaustų: „Mama, ar tu mirsi?“ Aš turbūt pati pradėčiau verkti. Ir man atrodo, kad tada ją visiškai išgąsdinčiau.


   
AtsakytiCitata

 

Aš turiu dvejų metų sūnų, tai pas mus visai kita situacija. Jis dar nieko nesupranta. Ir kartais galvoju, kad man pasisekė. O paskui pagalvoju, kokia baisi mintis – džiaugtis, kad tavo vaikas per mažas suprasti, jog mama serga vėžiu. Aš darau vieną dalyką, apie kurį niekam nesakiau. Net vyrui. Kartais, kai sūnus užmiega, įrašau jam telefone video. Paprastus. Kaip jį myliu. Koks jis buvo mažas. Ką norėčiau jam pasakyti, kai bus vyresnis. Jeigu manęs... Na. Jeigu manęs kada nors nebūtų. Ir paskui ištrinu. Nes išsigąstu, kad vien tuo įrašinėjimu tarsi pripažįstu, kad mirsiu.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš apie tai galvojau. Ne apie video. Apie laiškus. Mergaitėms. Ir iš karto pati save sustabdžiau. Nes pagalvojau: ką tu darai? Tau prieš tris savaites diagnozavo ankstyvos stadijos vėžį, o tu jau rašai vaikams atsisveikinimo laiškus.


   
AtsakytiCitata

 

Va. Lygiai. Ir tada pati sau pasidarau baisi.


   
AtsakytiCitata

 

Mergaitės, aš turbūt vėl būsiu ta sena boba, kuri viską supaprastina. 🙂 Man storosios žarnos vėžys. Operuos. Aš savo vaikams pasakiau: „Rado vėžį. Operuos. Kai žinosim daugiau, tada ir kalbėsim daugiau.“ Viskas. Man atrodo, jūs bandote šiandien atsakyti į klausimus, kurių jums šiandien dar niekas neuždavė. Rūta, tavo dukra dar nepaklausė, ar mirsi. O tu jau trečią savaitę bandai sugalvoti atsakymą. Gal paklaus visai ko kito. Gal paklaus, ar tau iškris plaukai. Gal ar galėsi ateiti į jos koncertą. Gal ar vėžiu galima užsikrėsti. Mes nežinom.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@asta63 Asta, kai taip parašėte, net kažkaip palengvėjo. Nes tikrai. Aš jau galvoje turėjau visą pokalbį, kuris dar net neįvyko.


   
AtsakytiCitata

 

Bet va čia aš truputį nesutinku. Man kaip tik atrodo, kad reikia būti pasiruošusiam tam klausimui. Nes jeigu vaikas paklaus apie mirtį, o mama visiškai subyrės, vaikui gali būti dar baisiau.


   
AtsakytiCitata

 

Gali būti. Aš nesakau nesiruošti. Sakau gal nepragyventi visų nelaimių iš anksto.


   
AtsakytiCitata

 

Aš skaitau jus ir galvoju, kaip keistai apsiverčia gyvenimas. Jūs nežinote, kiek pasakyti mažiems vaikams. O aš nežinau, kiek pasakyti 25 metų sūnui. Jis Airijoje. Man kiaušidžių vėžys. Pažengęs. Jam pasakiau: „Rado problemą, gydys.“ Ir viskas. Jis klausia, ar reikia grįžti. Sakau: „Dėl Dievo meilės, ne.“ Nori imti atostogas. Sakau nereikia. Klausia, ką pasakė gydytojai. Aš pakeičiu temą. Ir dabar perskaičiau Monikos sakinį, kad vaikai jaučia, kai kažko nepasakai. Galvoju – mano vaikui 25 metai, o aš elgiuosi taip, lyg jam būtų penkeri.


   
AtsakytiCitata

 

@vilma52 Vilma, o kodėl nenorit jam pasakyti? Jeigu galima klausti.


   
AtsakytiCitata

 

Nes jis mes viską. Aš jį pažįstu. Grįš. Jis tik prieš metus gavo normalų darbą. Turi draugę. Kuria gyvenimą. Aš nenoriu, kad mano vėžys suėstų ir jo gyvenimą.


   
AtsakytiCitata

 

Bet jis vis tiek jūsų sūnus. Gal čia jau turėtų būti jo sprendimas?


   
AtsakytiCitata

 

Kai turėsite pažengusį vėžį, tada galėsite man pasakyti, ką „turėtų“ spręsti mano sūnus.


   
AtsakytiCitata

 

Gerai. Čia tikrai peržengiau ribą. Atsiprašau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Vilma, tikiuosi, neįsižeisite, bet jūsų žinutė mane labai išgąsdino. Nes perskaičiau „pažengęs“ ir iš karto... Nežinau. Pagalvojau apie save .


   
AtsakytiCitata

 

Neįsižeidžiu. Ir atsiprašau aš. Nenorėjau ateiti į jūsų temą ir jūsų gąsdinti. Man kartais net pačiai atrodo, kad neturiu teisės rašyti moteriai su ankstyva stadija, nes mano istorija gali skambėti kaip jos ateitis. O ji nėra jūsų ateitis. Čia mano liga.


   
AtsakytiCitata

 

Aš čia truputį sustosiu. Man atrodo, per kelis įrašus nutiko labai daug. Renata pasakė Vilmai, ką jos sūnus „turėtų“ spręsti, ir pati pamatė, kad perėjo nuo savo patirties prie sprendimo už kitą žmogų. Vilma supyko – ir kartu po kelių minučių pati labai gražiai atskyrė savo istoriją nuo Rūtos istorijos. „Čia mano liga.“ Man atrodo, šitą sakinį verta palikti čia labai aiškiai. Vienos narės pažengęs vėžys nėra kitos narės ankstyvos stadijos vėžio ateitis. Lygiai taip pat geresnė vienos moters prognozė nesuteikia jai teisės pasakyti kitai: „Nebijok, viskas bus gerai.“ Mes galime dalytis tuo, ką išgyvename. Bet neperkelkime savo diagnozės, savo prognozės ar savo baimės kitai moteriai. O dabar dar noriu sugrįžti prie vieno dalyko, kuris čia netikėtai sujungė labai skirtingas mamas. Rūta nežino, kiek tiesos pasakyti 8 ir 5 metų dukroms. Monika bandė apsaugoti vaikus žodžiu „truputį“. Giedrė ieško žodžių keturmečiui. Agnės sūnus dar per mažas suprasti. Vilma nuo tiesos saugo jau 25 metų sūnų. Gal klausimas nėra vien: „Kiek vaikui metų?“ Gal dar ir: „Nuo ko aš jį saugau – nuo informacijos apie mano ligą ar nuo savo pačios baimės?“


   
AtsakytiCitata

 

Au. Šitas pataikė. Aš vis sakau, kad saugau sūnų. Bet gal truputį saugau ir save. Nes jeigu jam pasakysiu viską ir išgirsiu, kaip jis išsigąsta, tada mano liga taps tikresnė. Kol jis nežino, galiu telefonu apsimesti, kad aš tiesiog mama, kuri klausia, ar jis normaliai valgo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Man atrodo, pas mane tas pats. Kol mergaitės nežino, namuose dar yra vieta, kur aš nesergu. Darbe beveik niekas nežino. Mergaitės nežino. Ir kartais grįžtu namo, jos susipykusios dėl kažkokio flomasterio, vyras gamina vakarienę, televizorius burzgia... Ir kokias dešimt minučių aš pati beveik pamirštu. Bijau, kad kai pasakysiu, tas mūsų normalus gyvenimas baigsis.


   
AtsakytiCitata

 

O gal nebaigsis. Pas mus po pokalbio kitą rytą šešiametis atsikėlė ir pirmas jo klausimas buvo ne apie mano ligą.  jis paklausė, kur jo mėlynos kojinės. 🙂 Aš tada vos neapsiverkiau. Iš palengvėjimo. Nes supratau, kad vaikui mama gali sirgti vėžiu ir tuo pačiu metu vis tiek gali būti labai svarbu, kur yra mėlynos kojinės. Gal gyvenimas nepasitraukia vien todėl, kad pasakai tiesą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Monika, jūsų mėlynos kojinės mane kažkaip labai nuramino. 🙂 Gal aš iš tikrųjų galvoje jau padariau taip, kad kai pasakysime vaikams žodį „vėžys“, nuo tos sekundės mūsų namuose nebeliks nieko kito. O juk penkiametė turbūt po penkių minučių gali paklausti, ar gaus ledų.


   
AtsakytiCitata

 

Gali. Ir dar supykti, kad ne tos spalvos puodelį padavei. 🙂 Aš pradžioje net nesupratau. Galvojau – kaip jūs galite pyktis dėl telefono, matematikos pažymio ar nepadėtų batų, kai MAMA SERGA VĖŽIU? O paskui pagalvojau: ačiū Dievui, kad pykstasi. Vadinasi, dar gyvenam.


   
AtsakytiCitata

 

Atsiprašau, kad įsiterpiu iš kitos pusės. Aš pati nesergu. Mano mamai 68-eri ir prieš kelias savaites diagnozavo metastazavusį kasos vėžį. Perskaičiau Vilmos žinutę apie sūnų ir man net širdis suspaudė. Vilma, tik nepriimkite asmeniškai, bet aš labai norėčiau, kad mano mama man pasakytų viską. Ji irgi mane „saugo“. Aš gyvenu Vilniuje, ji Šiauliuose. Paskambinu: – Mama, kaip tu? – Gerai. – Ar skauda? – Nieko čia tokio. – Ką gydytojas sakė? – Ai, visko ten sakė. Ir paskui paskambinu tėčiui ir iš jo sužinau, kad mama pusę dienos gulėjo, beveik nevalgė ar buvo ligoninėje. Man 42 metai. Aš turiu vyrą, du paauglius vaikus, darbą. Ir vis tiek esu jos vaikas. Man daug baisiau nežinoti.


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau ir suprantu, kad jūs galite būti mano sūnaus balsas. Nelabai malonu. 🙂 Bet turbūt reikia išgirsti.


   
AtsakytiCitata

 

Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad jūs privalote viską pasakoti. Aš net nežinau, ar pati norėčiau viską žinoti. Tiesiog kartais tas „aš tave saugau“ iš kitos pusės jaučiasi kaip „aš tavimi nepasitikiu“. Mama sprendžia, kiek aš galiu pakelti. O aš net nedalyvauju tame sprendime.


   
AtsakytiCitata

 

Šitas skaudus. Nes aš tikrai sprendžiu už sūnų.


   
AtsakytiCitata

 

Ir labai svarbu, kad Rasa pati čia sustojo ties „aš nežinau, ar norėčiau viską žinoti“. Nes nenorėčiau, kad dabar apsuktume diskusiją ir sukurtume naują taisyklę: „geras sergantis žmogus viską pasako artimiesiems.“ Vienos šeimos kalba labai atvirai. Kitoms reikia laiko. Vienas žmogus nori žinoti viską. Kitas nori žinoti tik tiek, kiek jam šiandien reikia. Bet Rasos pasakymas mums parodo labai svarbią kitą pusę: kai norėdamos apsaugoti artimą žmogų nusprendžiame už jį, kartais apsaugome ne tik jį. Kartais apsaugome ir save nuo jo reakcijos.


   
AtsakytiCitata

 

Pas mus yra atvirkščiai. Mano vyrui išplitęs inkstų vėžys. Jis pats nenori žinoti visko. Tiesiogine prasme. Gydytojui pasakė: „Nenoriu procentų. Nenoriu metų. Pasakykite, ką darome dabar.“ O aš noriu žinoti VISKĄ. Skaitau išrašus. Klausinėju. Užsirašinėju. Kartais jis išeina iš gydytojo kabineto, o aš pasilieku ir dar klausiu. Ir tada grįžtame namo. Jis žino vieną mūsų gyvenimo versiją. Aš žinau kitą. Kartais naktį guliu šalia jo ir galvoju apie dalykus, apie kuriuos jis sąmoningai nenori galvoti. Nežinau, ar čia labai į temą apie vaikus.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Man atrodo, labai į temą. Nes aš vis galvojau, kiek žmogui reikia pasakyti. O dabar jūs parašėte, kad žmogus pats gali nenorėti žinoti.


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Ir pradžioje aš ant jo pykau. Galvojau – kaip galima nenorėti žinoti? Čia tavo gyvenimas. O jis man pasakė: „Inga, aš noriu žinoti, ką turiu padaryti pirmadienį. Nenoriu sekmadienį gyventi tuo, kas galbūt bus po metų.“ Negaliu pasakyti, kad iki galo jį suprantu. Bet bandau.


   
AtsakytiCitata

 

Aš jam pavydžiu. Rimtai. Aš kaip tik noriu žinoti viską, ko dar net neįmanoma žinoti. Man limfoma. Kai laukiu tyrimų, skaitau, skaičiuoju, lyginu. Jeigu gydytojas pasako „pažiūrėsime“, aš grįžusi ieškau, ką galėjo reikšti tas „pažiūrėsime“. Gal todėl Rūta ir ruošiasi dukros klausimui, kurio dukra dar neuždavė. Mes norim būti pasiruošusios. Nes tada atrodo, kad bent kažką kontroliuojam.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Taip. Tiksliai. Jeigu turėsiu paruoštą atsakymą į „ar tu mirsi?“, tai lyg ir būsiu pasiruošusi tam, kad galiu mirti. Dabar pati matau, kaip absurdiškai skamba.


   
AtsakytiCitata

 

Neskamba absurdiškai. Kai mano sesuo pirmą kartą susirgo kiaušidžių vėžiu, aš irgi viskam ruošiausi. Po gydymo buvo remisija. Praėjo metai. Ji grįžo į darbą. Vėl planavome keliones. Atsirado dienų, kai per visą dieną nė karto nepasakydavome žodžio „vėžys“. Ir tada prieš pusmetį liga atsinaujino. Aš nenoriu nieko gąsdinti. Dabar net pati išsigandau, kad taip parašiau šitoje temoje.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Prisipažinsiu – išgąsdino.


   
AtsakytiCitata

 

Atsiprašau. Tikrai. Gal nereikėjo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ne, viskas gerai. Jūs juk negalite apsimesti, kad jūsų istorijos nėra. Tiesiog mano galva iš karto padarė: „Va. Matai. Gali sugrįžti.“


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Ir būtent todėl aš pati dabar kartais nežinau, kaip kalbėti su naujai susirgusiais žmonėmis. Jeigu sakau „viskas bus gerai“, jaučiuosi meluojanti. Jeigu pasakoju mūsų istoriją, galiu žmogų išgąsdinti. Kartais atrodo, kad geriausia išvis patylėti.


   
AtsakytiCitata

 

Audrone, man atrodo, čia labai svarbi vieta. Tavo sesers ligos atsinaujinimas yra tikra jūsų šeimos patirtis. Jos nereikia ištrinti tam, kad apsaugotume Rūtą. Bet kartu tavo sesers istorija nėra Rūtos prognozė. Rūta, tavo galva per sekundę padarė labai žmogišką dalyką: išgirdo „atsinaujino“ ir pavertė tai savo ateities galimybe. Bet šiandien mes apie tavo ateitį iš Audronės sesers istorijos nieko nesužinojome.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Taip. Aš tai suprantu. Tik emocijos truputį lėčiau supranta negu galva.


   
AtsakytiCitata

 

Šitą pasivogsiu. Nes pas mane dabar lygiai tas pats. Sesers tyrimas būna geras. Galva sako – geras. O emocijos klausia: „O kiek laiko?“


   
AtsakytiCitata

 

@audrone50 Audrone, aš jus labai suprantu, tik iš kitos pusės. Mano vėžys sugrįžo metastazavęs. Ir kartais matau, kaip mano dukra bando būti linksma dėl manęs. Aš bandau būti linksma dėl jos. Tada sėdime dvi moterys prie stalo ir abi vaidiname viena kitai, kad viskas beveik normalu. Kartais norisi pasakyti: „Vaikeli, aš žinau, kad tu bijai.“ Bet bijau, kad tada ji subyrės.


   
AtsakytiCitata

 

@marija62  Marija, o gal jai kaip tik būtų lengviau? Aš labai norėčiau, kad mama man taip pasakytų. Nes dabar aš irgi vaidinu. Atvažiuoju į Šiaulius. Mama klausia apie vaikus. Pasakoju, kas mokykloje. Kalbam apie kaimynę. Apie orą. Ir kambaryje tarp mūsų sėdi didžiulis metastazavęs kasos vėžys, kurio abi neva nematom.


   
AtsakytiCitata

 

Gal. Bet aš esu mama. Man atrodo, kad mano darbas ją saugoti. Nesvarbu, kad jai jau virš trisdešimt.


   
AtsakytiCitata

 

O mūsų darbas turbūt vis tiek lieka norėti saugoti jus. Va ir susitinkam vidury. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

🙂 Gražiai pasakėte.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Skaitau jus ir pirmą kartą pagalvojau ne apie tai, kaip AŠ pasakysiu mergaitėms. Pagalvojau, kaip jos gali jaustis. Iki šiol visas pokalbis mano galvoje buvo apie mano baimę.


   
AtsakytiCitata

 

Man irgi taip buvo. Ir dar vienas dalykas. Kai pasakiau vyresniesiems, mano penkiolikmetė tapo kažkokia nenormaliai gera. Išplauna indus neprašyta. Prižiūri mažąjį. Klausia, ar man ko nereikia. Iš pradžių galvojau – kokia ji nuostabi. Paskui vieną vakarą pasakiau: „Tu žinai, kad tau nereikia dabar tapti antra mama?“ Ir ji apsiverkė. Sako: „Bet jeigu tu pavargsi, kažkas turės.“ Man tada buvo daug sunkiau negu tada, kai ji pati verkė dėl mano diagnozės.


   
AtsakytiCitata

 

O Dieve. Pas mane šešiolikmetė pradėjo daryti tą patį. Vakar pati pagamino vakarienę. Aš dar gyriau. Dabar galvoju...


   
AtsakytiCitata

 

Pagirti galima. 🙂 Tik gal verta pasitikrinti, ar vaikas padeda todėl, kad nori padėti, ar todėl, kad galvoje jau perėmė atsakomybę už šeimą. Aš saviškei pasakiau: „Man gali reikėti tavo pagalbos. Bet tu neprivalai tapti mama savo broliams.“ Nežinau, ar teisingai. Bet jai lyg palengvėjo.


   
AtsakytiCitata

 

Monika, man atrodo, čia atsirado labai svarbus aspektas, apie kurį pradžioje visai nekalbėjome. Vaikui pasakyti apie ligą – tai ne vien parinkti tinkamus žodžius diagnozei. Tai ir stebėti, ką vaikas po tų žodžių pradeda daryti su savo gyvenimu. Vienas klausinės. Kitas neklaus nieko. Vienas pyks. Kitas taps neįprastai „geras“. Dar kitas bandys saugoti mamą nuo savo baimės. Ir gal todėl pokalbis apie ligą nėra vienas vakaras prie virtuvės stalo. Tai daug mažų pokalbių.


   
AtsakytiCitata

 

Aš iki šiol tylėjau, nes pas mane prie viso šito dar pinigai. Auginu dešimtmetę dukrą viena. Ji žino, kad sergu krūties vėžiu. Bet nežino, kad aš vakar iki pirmos nakties skaičiavau, kiek turime santaupų. Ji klausia: „Mama, ar tu pasveiksi?“ O aš galvoju: „Ar kitą mėnesį sumokėsiu paskolą?“ Kartais net pavydžiu moterims, kurios gali sau leisti galvoti tik apie gydymą. Žinau, kad negražiai skamba.


   
AtsakytiCitata

 

Neskamba negražiai. Ir čia turbūt aš turiu patylėti, nes esu iš tų, kurioms finansiškai daug lengviau. Anksčiau būčiau pasakiusi „pinigai dabar nesvarbu, svarbiausia sveikata“. Po mūsų pokalbio jau suprantu, kad žmogui, kuriam reikia mokėti paskolą ir vienam auginti vaiką, toks sakinys būtų tiesiog kvailas.


   
AtsakytiCitata

 

Ačiū. Nes man sveikata svarbiausia. Bet bankui mano sveikata nėra svarbiausia.


   
AtsakytiCitata

 

Ir dar vaikams pinigai gali tapti baime. Mano paaugliai jau pradėjo girdėti mūsų pokalbius. Sūnus paklausė, ar močiutės gydymas labai brangus. Aš net nesupratau, iš kur jam toks klausimas. Pasirodo, girdėjo mus su vyru kalbant apie važinėjimą, darbą, išlaidas. Vaikai susirenka daug daugiau nuotrupų, negu mes manome.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Tai jūs man dabar visos sakote, kad mano planas „nieko nesakyti, kol tikrai reikės“ yra gana prastas. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

Aš bent jau to nesakau. Man atrodo, mes jau nuėjome per toli, kad galėtume Rūtai išrašyti vieną receptą. Bet gal dabar jau turime daugiau klausimų, kurie padeda apsispręsti. Ką mergaitės jau mato? Ką jos jau girdi? Kas artimiausiu metu realiai pasikeis jų kasdienybėje? Kokią informaciją jos gali suprasti pagal savo amžių? Ir labai svarbu – ko joms nereikia nešti kartu su informacija apie mamos ligą?


   
AtsakytiCitata

 

„Ko joms nereikia nešti.“ Man šitas labai svarbus. Nes mano vyresnioji tikrai pradeda nešti. Ir aš pati jai kraunu, net nenorėdama. Vakar pasakiau: „Jeigu man bus bloga, prižiūrėk mažąjį.“ Vienas sakinys. Bet dabar galvoju, ką ji išgirdo.


   
AtsakytiCitata

 

Gal tiesiog paklausk. Aš dabar daug dažniau klausiu savo vaikų: „Kai aš taip pasakiau, ką tu pagalvojai?“ Atsakymai kartais visai ne tie, kurių tikėjausi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O jeigu dukra tikrai paklaus: „Ar tu mirsi?“ Mes visą šitą laiką apie tai kalbam aplinkui, bet aš vis tiek nežinau, ką atsakyti.


   
AtsakytiCitata

 

@ruta36 Rūta, ar galiu pasakyti, ką aš norėčiau, kad man būtų pasakę, kai pirmą kartą susirgau? Ne vaikui konkrečius žodžius, čia aš ne specialistė. Bet pačią mintį. Aš turbūt nesakyčiau nei „taip“, nei „ne“. Sakyčiau tai, ką žinau šiandien. Kad sergu. Kad gydytojai mane gydo. Kad šiandien esu čia. Kad mes kalbėsimės ir rytoj. Nes dabar, kai mano liga metastazavusi, aš labai aiškiai suprantu, kiek daug kančios žmogus gali prisidaryti bandydamas šiandien atsakyti už visą ateitį.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

„Šiandien esu čia.“ Man patinka. Tik bijau, kad pradėsiu verkti.


   
AtsakytiCitata

 

O kodėl negalima? Aš labai norėčiau, kad mano mama bent kartą prie manęs paverktų. Ne todėl, kad noriu matyti ją silpną. Todėl, kad tada galėčiau ir aš nebevaidinti stiprios.


   
AtsakytiCitata

 

Čia man sunku. Aš vis dar manau, kad vaikams reikia jausti, jog mama laikosi. Ypač mažiems.


   
AtsakytiCitata

 

Laikytis ir neverkti nėra tas pats. Bent jau aš taip dabar galvoju.


   
AtsakytiCitata

 

Gal. Aš pati sūnums dar nė karto neverkiau. Net vyrui beveik ne.


   
AtsakytiCitata

 

@renata49 Renata, gal jūs tiesiog tokia. Nebūtinai visos turi verkti.


   
AtsakytiCitata

 

Ne. Aš verkiu. Tik viena. Nes man kažkaip atrodo, kad jeigu pasakysiu garsiai „aš bijau“, tai bus kaip pasidavimas.


   
AtsakytiCitata

 

Aš sergu metastazavusiu vėžiu ir pasakysiu jums labai tiesiai. Bijoti nėra pasidavimas. Aš bijau. Ir rytoj vis tiek važiuosiu į gydymą.


   
AtsakytiCitata

 

Ačiū. Turbūt šito man reikėjo.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, dabar mūsų pradinis klausimas pagaliau tapo daug didesnis. Pradėjome nuo: „Ką pasakyti aštuonmetei ir penkiametei?“ O nuėjome iki klausimo: „Kaip šeimoje būti tiesoje ir kartu neužkrauti vienas kitam to, ko kiekvienas dar nepajėgia panešti?“ Ir čia girdėjome abi puses. Mamas, kurios nori apsaugoti vaikus. Suaugusias dukras, kurios sako: „Leiskite mums žinoti.“ Moterį, kurios vyras pats pasirenka nežinoti prognozės. Mamą, kuri pastebėjo, kad paauglė dukra tyliai pradėjo perimti jos vaidmenį. Moterį, kuri bijo ne tik ligos, bet ir paskolos. Moterį, kuri jau patyrė ligos atsinaujinimą. Ir moterį, gyvenančią su metastazavusia liga, kuri vis tiek rytoj važiuos gydytis. Gal todėl nėra vienos „visos tiesos“, kurią vieną vakarą reikia susodinti šeimą ir išberti ant stalo. Yra tiesa, kurią žmogus gali suprasti šiandien. Ir yra santykis, kuriame rytoj galima sugrįžti ir pasakyti daugiau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Man atrodo, jau žinau, ką darysim. Ne šiandien vakare, nes vyras grįš vėlai. Rytoj. Pasakysime abiem kartu. Kad gydytojai mano krūtyje rado ligą, kuri vadinasi vėžys. Kad ją gydys. Kad dėl gydymo kai kuriomis dienomis galiu būti ligoninėje arba labiau pavargusi. Kad jos dėl to nekaltos. Kad nuo manęs tuo neužsikrės. Ir kad gali klausti bet ko. Net jeigu aš ne visada iš karto žinosiu atsakymą.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, labai gerai. Ir pasiruoškit, kad po viso jūsų gražaus pokalbio penkiametė gali paklausti: „O ką valgysim vakarienei?“ 🙂


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Tikiuosi. Dabar net labai tikiuosi.


   
AtsakytiCitata

 

@ruta36 Rūta, parašykit paskui, kaip sekėsi. Jeigu norėsit. Man reikės daryti tą patį su saviškiais.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Parašysiu. Ir ačiū jums visoms. Kai atidariau temą, galvojau, kad man reikia surasti teisingą atsakymą vaikams. Dabar atrodo, kad man labiau reikėjo suprasti, jog neprivalau turėti visų atsakymų.


   
AtsakytiCitata

 

Ir ačiū, kad leidot mums, „kitai pusei“, įsiterpti. Aš po šitos diskusijos turbūt paskambinsiu mamai. Tik šįkart neklausiu dešimt klausimų apie tyrimus. Gal tiesiog pasakysiu: „Mama, kai tu man nieko nepasakoji, aš vis tiek bijau. Tik bijau viena.“ Nežinau, ką ji atsakys.


   
AtsakytiCitata

 

O aš turbūt paskambinsiu sūnui. Dar nežinau, ar pasakysiu viską. Bet pasakysiu daugiau negu „viskas normaliai“. Manau, jis jau seniai supranta, kad niekas čia ne normaliai.


   
AtsakytiCitata

 

O aš šiandien nieko papildomai neklausiu gydytojo už vyrą. Jeigu jis nori šiandien žinoti tik kitą žingsnį, pabandysiu bent vieną vakarą negyventi dar penkiais žingsniais į priekį. Nežinau, ar pavyks. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

O aš pasiimu Rūtos sakinį: „Emocijos truputį lėčiau supranta negu galva.“ Man po sesers atkryčio jo labai reikia.


   
AtsakytiCitata

 

Ir aš turbūt šiandien vyrui pirmą kartą pasakysiu, kad bijau. Vieną kartą. Pažiūrėsim, ar nuo to vėžys laimės. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

Nelaimės. Pažadu bent tiek. 🙂


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia labai gera vieta šiai diskusijai palengva nurimti. Ne todėl, kad atsakėme į visus klausimus. Priešingai – jų atsirado dar daugiau. Bet gal tai ir yra svarbiausia. Liga į šeimą ateina ne pas vieną žmogų. Serga vienas žmogus, tačiau diagnozę savaip išgyvena visi, kurie jį myli. Kartais sergantis žmogus saugo artimuosius. Kartais artimieji saugo sergantįjį. Kartais visi taip stipriai vieni kitus saugo, kad kiekvienas lieka bijoti atskirai. Todėl gal mūsų tikslas nėra pasakyti vienas kitam viską. Gal tikslas – palikti duris atidarytas pokalbiui: „Jeigu norėsi klausti – gali.“ „Jeigu šiandien nenori žinoti – irgi gali.“ "Jeigu bijai – gali man pasakyti.“ „Jeigu aš nežinau atsakymo – pasakysiu, kad nežinau.“ Ir dar vieną dalyką norėčiau palikti ypač toms, kurios šiandien parašė apie mirtį. Vėžio diagnozė nėra nuosprendis. Bet mums nereikia šio sakinio paversti draudimu bijoti. Viltis nėra pažadas, kad žinome, kaip viskas baigsis. Viltis gali būti ir Rūtos rytojaus pokalbis su mergaitėmis. Giedrės vakarienė su keturiais vaikais. Vilmos skambutis sūnui. Rasos kelionė pas mamą. Renatos prisipažinimas vyrui: „Aš bijau.“ Marijos rytojaus kelionė į gydymą. O kartais – šešiametis, kuriam po visų didžiųjų suaugusiųjų baimių vis tiek svarbiausia surasti savo mėlynas kojines. Ir gal labai gerai, kad taip yra.


   
AtsakytiCitata

Dalintis: