FORUMAI
Nežinau, ar čia apskritai yra klausimas. Gal tiesiog reikia kažkur išrašyti. Penktadienį gausiu tyrimų rezultatus.Šiandien pirmadienis. Ir aš nežinau, kaip normaliai nugyventi tas keturias dienas. Vakar vakare jau buvau beveik įsitikinusi, kad gydymas neveikia. Šiandien ryte atsikėliau ir pagalvojau – o gal kaip tik viskas bus gerai. Po valandos vėl buvo blogai. Man limfoma. Gydytojas per paskutinį vizitą nieko blogo nepasakė. Bet nieko gero irgi nepasakė. Pasakė: „Sulaukime tyrimo.“ Ir štai aš „laukiu“. Tik tas laukimas atrodo taip: skaitau, ieškau, lyginu simptomus, žiūriu senus kraujo tyrimus, čiupinėju kaklą, klausau savo kūno. Vakar vakare vyras paėmė iš manęs telefoną ir pasakė: „Kristina, gana.“ Aš ant jo supykau. Pasakiau: „Tau lengva sakyti. Čia ne tavo tyrimai.“ Jis išėjo į kitą kambarį. Dabar dar ir dėl to bloga. Labiausiai bijau ne to, kad penktadienį pasakys kažką blogo. Bijau, kad pasakys kažką tokio, po ko mūsų gyvenimas jau niekada nebebus toks, kaip buvo iki penktadienio. Ar dar kam nors tas laukimas yra toks baisus?
Man. Tik aš dabar laukiu gydymo pradžios. Ir gal net kvailai skambės, bet aš nežinau, ko labiau bijau – vėžio ar chemoterapijos. Man jau papasakojo, kaip bus gydoma, bet aš prisiskaičiau tiek visko, kad dabar kiekvieną rytą atsibundu ir pirma mintis: „Dar viena diena arčiau chemijos.“ Kirpykloje dirbu su žmonėmis, tai visą dieną šypsausi, kalbu apie plaukus, atostogas, vestuves. O galvoje visai kas kita. Kartais klientė skundžiasi, kad jai blogai nukirpo kirpčiukus, ir aš galvoju: Dieve, kaip norėčiau, kad mano didžiausia problema dabar būtų blogi kirpčiukai. Paskui pačiai gėda dėl tokios minties.
Man irgi taip būna. Vakar bendradarbė parašė, kad nervinasi dėl kažkokio susirinkimo. Aš net supykau. Pagalvojau: tu rimtai? Susirinkimas? Po minutės supratau, kad prieš ligą pati būčiau lygiai taip pat nervinusis
Jurgita, aš jau chemoterapijoje. Tik labai prašau – nepasidaryk mano patirties savo ateitimi. Man buvo sunkių dienų. Tikrai buvo. Po vieno kurso tris dienas beveik tik gulėjau. Pykino, viskas burnoje buvo kažkokio metalo skonio, plaukai pradėjo kristi. Bet buvo ir visai normalių dienų. Buvo diena, kai su vyru išvažiavom prie jūros. Buvo diena, kai gaminau vakarienę. Buvo diena, kai pusę vakaro juokiausi iš visiškai kvailo serialo. Aš prieš pirmą chemiją irgi prisiskaičiau tokių istorijų, kad nuėjau gydytis jau beveik numirusi iš baimės.
@jolita46 Jolita, ar labai pykino? Atsiprašau, žinau, kad sakėt nesilyginti, ir iš karto klausiu. 🙂
🙂 Pykino. Bet gavau vaistų ir jie padėjo. Tikrai nenoriu tau sakyti „bus lengva“. Nežinau, kaip bus tau. Bet ir „bus siaubinga“ nežinau. Va čia ir visa bėda. Mes visos norim, kad kas nors pasakytų, kaip bus.
Taip. Būtent. Aš net Google nebeieškau informacijos. Aš ieškau, kad kas nors pasakytų, kas bus man.
Aš čia iš „kitos pusės“. Pati nesergu. Mano vyrui prostatos vėžys. Ir man labai gėda prisipažinti, kaip aš bijau. Gydytojai kalba gana optimistiškai. Liga lokalizuota. Yra gydymo planas. Tada ateinu čia, perskaitau apie moteris su metastazėmis, apie mažus vaikus, apie chemoterapiją... Ir galvoju: Jūrate, ko tu čia isterikuoji? Tavo vyrui gydytojai sako, kad situacija gera. Bet prieš kiekvieną jo tyrimą man dreba rankos. Jis pats ramiau laikosi už mane. Kartais net slepiu nuo jo, kaip bijau, nes atrodo, kad dar jam reikės mane raminti.
Aš suprantu. Man irgi kartais gėda. Perskaitau sunkesnę istoriją ir atrodo, kad neturiu teisės bijoti.
Aš sergu metastazavusiu krūties vėžiu. Ir pasakysiu labai negražiai. Aš mielai apsikeisčiau su jūsų vyru diagnozėmis.
... Suprantu. Atsiprašau. Turbūt nereikėjo man čia skųstis.
@jurate54 Ne. Palaukit. Dabar perskaičiau, ką parašiau. Aš atsiprašau. Čia buvo ne apie jus. Čia buvo mano pyktis. Šiandien man tiesiog bloga diena. Ryte kalbėjau su gydytoja ir po to viskas kažkaip užėjo. Jūs nekalta, kad jūsų vyro situacija geresnė. Ir jums nuo to nepasidaro nebaisu. Tikrai atsiprašau.
@marija62 Nereikia. Aš net neįsižeidžiau. Gal sekundę buvo skaudu, bet paskui pagalvojau, kad jūsų vietoje gal pati taip pagalvočiau. Ir turbūt man net naudinga buvo išgirsti. Ne todėl, kad dabar „neturiu teisės“ bijoti. Tiesiog... Nežinau kaip pasakyti. Gal kad mano baimė nėra tas pats, kas jo diagnozė.
Taip. Ir aš pati kartais supainioju savo diagnozę su savo ateitimi. Nors net mano gydytoja man taip nesako.
Aš nenoriu mirti.
Atsiprašau. Skaitau jus apie tyrimus, prognozes. Man inkstų vėžys. Ir visos mintys gale nueina į vieną. Nenoriu mirti. Viskas.
Nereikia atsiprašyti. Aš irgi nenoriu. Tik nedrįstu taip parašyti.
Ir aš nenoriu. Nors mano situacija kitokia. Kartais žmonės galvoja, kad jeigu jau galiu pasakyti žodį „mirtis“, tai man nebe taip baisu. Baisu.
Olga, sustojau ties tavo žinute. Net nežinau, ar čia reikia kažką gražiai atsakyti. Tiesiog labai norisi, kad su tuo „aš nenoriu mirti“ neliktum viena. Matau, kad jau ne viena.
Ačiū. Man nereikia gražiai.
Aš irgi bijau mirti. Tik pas mane dar prisideda kita nesąmonė. Plaučių vėžys. Rūkiau daug metų. Mečiau, bet vėlai. Ir dabar, kai laukiu tyrimų, galvoje ne tik „kas bus“, bet dar ir: „Pati prisidarei.“ Dukra vieną kartą pasakė: „Mes juk tau sakėm mesti.“ Gal ji net nenorėjo skaudinti. Bet nuo tada tas sakinys galvoje. Kartais atrodo, kad net bijoti neturiu teisės, nes pati kalta .
@daiva57 Daiva, aš sportavau. Nerūkiau. Dirbu kineziterapeute. Visada buvau iš tų „sveikai gyvenančių“. Ir turiu melanomą. Kartais matau lauke rūkantį žmogų ir pagalvoju: Kodėl jis sveikas? Kodėl aš? Ir tada pati savęs nekenčiu už tokią mintį.
Keista, bet jūsų žinutė man padėjo. Ne dėl to, kad jums blogai. Suprantat, ką turiu omeny.
Suprantu. Man irgi kažkaip palengvėjo tai parašius. Nes šitos minties niekam nesakau. Labai negražiai skamba.
Man atrodo, liga iš mūsų kartais ištraukia labai negražių minčių. Pavydą. Pyktį. „Kodėl ji, o ne aš?“ „Kodėl aš, o ne ji?“ „Kodėl jai I stadija, o man...“ Aš šiandien pati ką tik tą padariau su Jūrate.
Ir mes išgyvenom. 🙂
Taip
🙂
Aš skaitau ir galvoju, kad gal labiausiai bijau ne net blogo rezultato. Labiausiai bijau nežinoti. Jeigu kas nors dabar pasakytų: Kristina, bus taip ir taip, aš bent galėčiau pradėti kažką daryti. O dabar nieko negaliu.
Mano vyras kaip tik nenori žinoti. Jam išplitęs inkstų vėžys. Gydytojui pasakė: „Nesakykit man procentų. Pasakykit, ką darom dabar.“ Aš buvau apstulbusi. Aš noriu žinoti viską. Kiek. Kokia tikimybė. Kas toliau. Kas jeigu šitas gydymas neveiks. Koks tada kitas. Kartais gydytojo kabinete vyras jau keliasi eiti, o aš dar sėdžiu su penkiais klausimais. Kartą grįždami namo susipykome. Jis pasakė: „Tu mane laidoji dar man gyvam esant.“ Labai skaudėjo. Bet kažkuria prasme supratau, ką jis turėjo omeny.
Bet kaip galima nenorėti žinoti? Čia man visiškai nesuprantama.
Man irgi buvo. Dabar truputį labiau suprantu. Jis man pasakė: „Jeigu po trijų mėnesių reikės galvoti apie kitą gydymą, galvosiu po trijų mėnesių. Kodėl turiu tas tris mėnesius nugyventi jau dabar?“ Aš taip nemoku. Bet jis moka.
Aš panašesnė į jūsų vyrą. Man storosios žarnos vėžys. Kai pasakė, paklausiau, ką darom. Pasakė operuos. Gerai. Operuojam. Dukra sako, kad aš neigiu ligą. Aš nieko neneigiu. Tiesiog kam man šiandien žinoti, ko galbūt reikės po pusės metų? Jeigu reikės, tada ir sužinosiu.
Kyla. Aš ne šaldytuvas. 🙂 Tik aš su jomis nesideru. Ateina – ateina. Kartais užmiegu. Kartais ne.
Norėčiau būti tokia.
Nenorėkit. Gal aš dar po savaitės čia pati raudosiu ir jūs mane raminsit.
Kristina, skaitau viską nuo pradžių. Ir vis grįžtu prie tavo penktadienio. Tu parašei: „Bijau, kad po penktadienio mūsų gyvenimas jau niekada nebebus toks, kaip buvo iki penktadienio.“ O šiandien dar pirmadienis. Kas tau šiandien sunkiau? Nežinoti atsakymo? Ar būti vienai su tuo nežinojimu?
Nežinau. Turbūt antras. Nes vyrui jau nieko nesakau. Mama nežino, kad laukiu šitų rezultatų. Vaikams, aišku, nesakau. Darbe niekas nežino. Ir tada sėdžiu viena su telefonu. Gal dėl to ir skaitau. Internete bent kažkas kalba apie tą patį.
Ne tik. Jis pavargo. Matau. Jis nieko nesako, bet matau. Kai pradedu: „O jeigu...“, jo veidas pasikeičia. Jis sako: „Palaukim penktadienio.“ Ir aš žinau, kad jis teisus. Bet nuo jo „palaukim“ man norisi rėkti. KĄ MAN DARYTI KOL LAUKIAM?
Aš esu tokio vyro vietoje. Tik pas mane serga mama. Kartais irgi sakau: „Palaukim tyrimų.“ Ne todėl, kad man nerūpi. O todėl, kad pati nebegaliu. Mama pradeda: „O jeigu šitas skausmas reiškia...“ Ir aš jau žinau, kur nueis pokalbis. Noriu ją raminti, bet pati bijau lygiai to paties. Kartais pasakau „negalvok apie tai“ vien todėl, kad aš pati nebenoriu apie tai galvoti.
Šito nebuvau pagalvojusi. Gal mano vyras irgi bijo. Aš kažkaip visą laiką galvoju, kad jis tiesiog nesupranta.
Gali būti ir viena, ir kita. 🙂 Vyrai nėra viena rūšis, o aš jūsų vyro nepažįstu. Tik pasakiau, kaip yra man.
Po sesers pirmojo gydymo aš buvau ta, kuri prieš kiekvieną kontrolę sakydavo: „Bus gerai.“ Paskui liga atsinaujino. Ir aš nustojau taip sakyti. Dabar prieš tyrimus sakau: „Lauksim kartu.“ Atrodo labai mažai. Bet daugiau aš negaliu pažadėti.
„Lauksim kartu.“ Man šitas patinka.
Man irgi. Nes kai sakydavau „bus gerai“, turbūt labiau ramindavau save negu seserį.
O kaip jūs po atkryčio gyvenat tarp tyrimų? Atsiprašau, jeigu per asmeniška.
Įvairiai. Pradžioje praktiškai nuo vieno tyrimo iki kito. Paskui vieną dieną sesuo ant manęs supyko. Mes turėjom važiuoti savaitgaliui į Latviją. Aš pasakiau: „Gal palaukim kontrolės.“ Ji paklausė: „O jeigu kontrolė gera, tada lauksime kitos?“ ,Aš neturėjau ką atsakyti. Nuvažiavom. Buvo labai geras savaitgalis. Liga nuo to niekur nedingo. Bet tas savaitgalis irgi niekur nedingo.
Šitas skaudžiai geras. Aš atšaukiau šeštadienį draugės gimtadienį. Nes penktadienį rezultatai.
O jeigu rezultatai geri?
Tada turbūt gailėsiuosi.
O jeigu ne tokie, kokių tikiesi? Gal tada kaip tik norėsi pamatyti draugę.
Dabar mane nervinat. 🙂 Nes abi versijos logiškos.
Tai gal neatšauk. 🙂
Jau atšaukiau.
Tai perskambink.
Jūs tikrai viską labai paprastai sprendžiat. 🙂
Ne viską. Tik svetimas problemas. Savas sunkiau. 🙂
Va čia forumo išmintis. 😀
Aš irgi nustojau planuoti. Dukra klausia, ar per Kalėdas važiuosim pas ją. Sakau nežinau. Ji sako: „Mama, iki Kalėdų dar trys mėnesiai.“ Būtent. Trys mėnesiai. Kas žino, kas bus.
@olga50 Olga, aš dabar kaip tik mokausi vėl planuoti. Anksčiau planuodavau metus į priekį. Po metastazių diagnozės nustojau. Tada supratau, kad liga jau pasiėmė iš manęs dalykus, kurių dar net neatėmė. Tai dabar planuoju. Ne todėl, kad žinau, jog tikrai galėsiu. Tiesiog planuoju. Su dukra kalbam apie kelionę prie jūros. Gal nuvažiuosiu. Gal ne. Bet man labai patinka galvoti, kokį viešbutį rinksimės.
Man atrodo, aš irgi nustojau gyventi iki penktadienio. Net vakar parduotuvėje pagalvojau, ar pirkti didelę pakuotę kavos. Dabar juokinga.
Aš prieš chemiją nenusipirkau naujų batų. Nes pagalvojau „kam dabar“. Paskui supykau ant savęs ir nusipirkau. Dar brangesnius negu planavau. 😀
Šita jau pavojinga forumo kryptis. 😀
@kristina38 🙂 Kristina, o ką būtum veikusi šį vakarą, jeigu penktadienį nereikėtų jokių rezultatų?
@aurima Trečiadieniais su dukra kepam ką nors. Čia toks mūsų dalykas. Pastarąsias dvi savaites nekepėm.
Nu va. Vėl pyragas išgelbės pasaulį. 🙂
Neišgelbės.
Tai ir nereikia. Tegul būna tiesiog pyragas.
Gerai. Šitas man patiko.
Man irgi. Tegul būna tiesiog pyragas.
Gerai. Einu kepti. Telefoną paliksiu kitam kambary. Bent valandai.
Lauksim pyrago ataskaitos. 🙂
Jeigu sudegs, kaltas forumas.
Pyragas nesudegė. Dukra papasakojo apie kažkokią dramą klasėje, kurios aš visiškai nesupratau, bet labai stengiausi atrodyti, kad suprantu. Telefoną patikrinau du kartus. Ne dvidešimt. Tai turbūt progresas. Ir su vyru pasikalbėjom. Pasakiau, kad vakar supykau ne ant jo. Jis pasakė: „Žinau.“ Tada paklausiau, ar jis irgi bijo penktadienio. Pasakė: „Labai.“ Pirmą kartą pasakė. Dabar kažkaip dar liūdniau, bet kartu lengviau. Keista.
Nekeista. Dabar bent jau bijot dviese.
Taip. Turbūt.
Šiandien blogiau. Atsibudau 4:20. Nuo tada galvoje penktadienis. Vakar buvau tokia protinga su pyragu, o šiandien vėl čiupinėju kaklą. Rašau čia, kad nepradėčiau googlinti
Rašyk. Ką šiandien jau googlinai?
Kol kas nieko.
Tai jau geriau negu vakar tuo pačiu metu? 🙂
Taip. Bet labai noriu.
Aš tokiais momentais sau sakau: „Jeigu rasiu internete blogą istoriją, ar mano tyrimo rezultatas nuo to pasikeis?“ Kartais padeda. Kartais ne.
Šiandien truputį padėjo.
Aš rytoj su jumis mintimis. Mano vyrui kita kontrolė po dviejų savaičių. Jau dabar pradedu. Po šitos diskusijos bent žinau, kad ne aš viena tokia.
Kristina, rytoj parašykit. Nesvarbu, ką pasakys.
Parašysiu. Bijau net parašyti „iki rytojaus“. Kvaila.
Nekvaila. Iki rytojaus.
Grįžau. Ilgai sėdėjau automobilyje. Nežinojau, ką parašyti. Rezultatai nėra blogi. Gydymas veikia. Yra vieta, kurią gydytojas dar nori stebėti, todėl po kurio laiko kartos tyrimą. Paklausiau tris kartus: „Tai čia gerai?“ Jis pasakė: „Šiandien turime pagrindo būti patenkinti.“ Aišku, mano galva užsikabino ne už „patenkinti“, o už „stebėti“. 🙂 Vyras sako, kad aš beviltiška. Bet jis juokiasi. Aš irgi truputį. Visą savaitę laukiau penktadienio, nes galvojau, kad tada pagaliau žinosiu. Dabar penktadienis. Žinau daugiau Bet vis tiek nežinau visko. Turbūt teks kažkaip išmokti su tuo gyventi.
@kristina38 Gydymas veikia. Aš šiandien pasidžiaugsiu už jus būtent tuo sakiniu. Visa kita paliekam kitai dienai. ❤️
Aš irgi. Šiandien – gydymas veikia.
@kristina38 Aš irgi džiaugiuosi. Ir matai – net aš su savo metastazėmis galiu nuoširdžiai džiaugtis tavo geresniu rezultatu. 🙂 Vadinasi, pirmadienį tiesiog buvo labai bloga diena.
Gerai. Labai gerai.
„Šiandien turime pagrindo būti patenkinti.“ Man atrodo, visai neblogas sakinys. Ne visam gyvenimui. Šiandienai.
@kristina38 Labai džiaugiuosi, Kristina. Ir kažkaip nesinori šiandien iš to daryti jokios didelės išvados. Antradienį buvo labai baisu. Trečiadienį buvo obuolių pyragas. Ketvirtadienį vėl buvo labai baisu. O šiandien gydytojas pasakė, kad gydymas veikia. Tai gal šiandien tiesiog pabūk su tuo. Su penktadieniu, kurio taip bijojai ir kurio sulaukei. ❤️