FORUMAI
Ilgai galvojau, ar rašyti. Šiandien gydytoja pasakė, kad liga progresuoja. Paklausiau tiesiai, kiek man liko. Ji nenorėjo sakyti tiksliai. Pasakė, kad greičiausiai kalbame ne apie metus. Apie mėnesius. Grįžau namo. Vyras padarė arbatos. Dukra skambino, neatsiliepiau. Dabar sėdžiu virtuvėje ir nežinau, ką žmogus daro, kai sužino tokį dalyką. Tiek ir norėjau parašyti.
@marija62 Marija... Nežinau ką pasakyti. Sėdžiu gal penkias minutes prie jūsų žinutės. Labai norėčiau apkabinti.
Aš irgi nežinau. Vis parašau sakinį ir ištrinu, nes visi atrodo kvaili. Tiesiog esu čia.
@marija62 Marija, aš jus prisimenu iš Kristinos temos. Jūs tada man labai padėjote. Dabar skaitau ir nieko protingo nesugalvoju. Labai labai gaila.
Ačiū. Nereikia nieko protingo. Aš pati šiandien nieko protingo negaliu.
@marija62 Marija... Mano sesers liga irgi metastazavusi. Aš nežinau, ar turiu teisę čia rašyti, nes serga ne aš. Bet kai perskaičiau jūsų žinutę, pradėjau verkti. Norėjau parašyti „nepraraskite vilties“. Paskui ištryniau. Nenoriu jums aiškinti, ką dabar turite jausti. Tai tiesiog... Labai skaudu skaityti.
Parašysiu negražiai. Šiandien nenoriu vilties. Gal rytoj norėsiu. Šiandien nenoriu. Šiandien aš pikta.
Galima.
Pykstu ant gydytojos. Nors ji nieko blogo nepadarė. Pykstu ant vyro, nes jis padarė arbatos. Suprantu, kaip idiotiškai skamba. Jis nežinojo, ką daryti, tai padarė arbatos. O aš žiūrėjau į tą puodelį ir galvojau: Tu rimtai? Man pasakė, kad aš mirsiu, o mes dabar gersim arbatą?
Neskamba idiotiškai. Aš turbūt būčiau išmetusi tą arbatą pro langą.
Aš beveik taip ir padariau. Paskui išgėriau. Buvo skani. Ir dėl to dar labiau supykau.
Atsiprašau, bet nuo „buvo skani“ aš ir apsiverkiau, ir nusijuokiau.
Aš pati dabar nusijuokiau. Pirmą kartą nuo ryto.
Marija, skaitau nuo pirmos žinutės. Ir nežinau, kokie žodžiai čia galėtų būti pakankami. Tai gal neieškosiu. Tik noriu pasakyti, kad esi čia ne viena. Ir jeigu šiandien pyksti – būk pikta. Mums nereikia tavęs šiandien taisyti.
Ačiū. Labiausiai bijau paskambinti dukrai.
Ji nežino?
Žino, kad liga progresuoja. Nežino, ką šiandien pasakė gydytoja. Ji turi mažą mergaitę. Mano anūkei šešeri. Ir aš visą dieną galvoju, kaip pasakyti savo vaikui: „Tavo mama greičiausiai mirs.“ Mano dukrai 36. Bet šiandien ji man vėl atrodo kaip maža mergaitė.
@marija62 Marija, aš esu dukra. Mano mamai metastazavęs kasos vėžys. Aš nežinau, kiek jai liko. Ir nežinau, ką ji pati žino. Bet jeigu galiu pasakyti tik iš savo pusės... Aš norėčiau, kad mama man pasakytų. Net jeigu po to aš sugriūčiau. Nenorėčiau vieną dieną suprasti, kad ji viską žinojo ir nešė viena tam, kad mane apsaugotų.
O jeigu ji tau pasakytų: „Man liko keli mėnesiai.“ Ką tu jai atsakytum?
O jeigu ji tau pasakytų: „Man liko keli mėnesiai.“ Ką tu jai atsakytum?
... Nežinau. Dabar labai lengva buvo parašyti, kad norėčiau žinoti. O jūs paklausėte ir supratau, kad nežinočiau, ką pasakyti. Turbūt verkčiau.
Va. Aš nenoriu girdėti jos verkiančios.
O aš nenorėčiau, kad mano mama mirtų negirdėjusi, kaip aš dėl jos verkiu. Atsiprašau. Gal per stipriai parašiau.
Ne. Netrinkit. Perskaičiau gal penkis kartus.
Aš irgi šitoje vietoje sustojau. Mano liga pažengusi, sūnus Airijoje, ir aš vis dar jam nepasakiau visko. Po pirmos mūsų diskusijos pasakiau daugiau. Bet ne viską. Vis dar saugau. Dabar skaitau Rasą ir galvoju, ar aš iš tikrųjų saugau jį, ar atimu iš jo laiką su manimi. Nemaloni mintis.
Būtent. Laikas. Iki šiandien vis galvojau apie gydymą. Dar vienas tyrimas. Dar vienas gydymas. Dar pažiūrėsim. O dabar kažkas pasakė „mėnesiai“ ir laikas staiga pasidarė daiktas. Tarsi jo turiu kažkokį kiekį. Ir nežinau, ką su juo daryti. Ar važiuoti prie jūros? Ar susitvarkyti dokumentus? Ar parašyti laiškus? Ar tiesiog gulėti lovoje ir verkti? Ką žmogus turi padaryti su paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais?
Mano sesuo dabar labai panašioje vietoje. Metastazavęs tulžies takų vėžys. Aš nuo diagnozės ieškojau visko. Kitų gydytojų. Kitų klinikų. Tyrimų. Galimybių. Vis atrodė: dar kažką turime padaryti. Neseniai ji pasakė: „Aldona, aš nenoriu viso likusio laiko praleisti ligoninėse.“ Aš ant jos supykau. Tikrai supykau. Pagalvojau: kaip tu gali pasiduoti? Dabar man gėda.
Aš turbūt irgi taip sureaguočiau. Man labai sunku suprasti „nebenoriu gydymo“. Man atrodo, kol yra nors viena galimybė, reikia kabintis. Atsiprašau, Marija, nenoriu pasakyti, kad jūs kažko nedarote. Kalbu apskritai. Aš tiesiog tokia.
Aš irgi tokia buvau. Bet dabar matau seserį po procedūrų. Kartais ji tris dienas beveik neatsikelia. Ir tada pradedi klausti: ką reiškia „kabintis“? Už ką? Už dar vieną mėnesį? O jeigu pusę jo praleisi ligoninėje? Aš nežinau atsakymo. Tikrai nežinau.
Bet jeigu tas mėnuo duoda dar vieną?
O jeigu neduoda?
Nežinau.
Va čia ir yra. Aš šiandien pirmą kartą pagalvojau: o jeigu aš nebenoriu visko? Ne gyvenimo. Gyventi noriu. Labai. Bet nebenoriu bet kokia kaina. Ir nuo tos minties pati savęs išsigandau. Atrodo, kad išdaviau save.
Man sunku tai skaityti. Nes atrodo kaip pasidavimas.
Žinau. Man pačiai taip atrodo.
Renata, būtent taip aš pasakiau seseriai. Ji man atsakė: „Aš nepasiduodu. Aš pavargau.“ Nuo tada tas sakinys man galvoje.
@renata49 Renata, galiu tavęs paprašyti vieno? Neįrodinėkim Marijai šiandien, kiek ji dar privalo kovoti. Man atrodo, jai ir taip labai sunku.
Taip. Jūs teisi. Marija, atsiprašau. Aš turbūt išsigandau jūsų žodžių ir pradėjau gintis nuo savo baimės.
Aš nepykstu. Prieš pusmetį pati būčiau parašiusi tą patį.
Aš suprantu Mariją. Man kartais taip skauda, kad galvoju: jeigu dabar viskas tiesiog sustotų, bent nebeskaudėtų. Ir tada išsigąstu. Nes aš juk nenoriu mirti. Jau rašiau čia. Labai nenoriu. Bet kartais nenoriu ir dar vienos tokios nakties. Ar čia labai baisu, kad taip galvoju?
Nebaisu. Man po vieno gydymo buvo tokia naktis. Ne tokia situacija kaip jūsų, Olga. Nenoriu lyginti. Bet buvo taip bloga, kad galvojau: aš daugiau nebegaliu. Ryte jau galvojau kitaip.
Olga, aš suprantu. Labai.
@olga50 Olga, noriu vieno dalyko paklausti labai tiesiai, gerai? Kai rašai „jeigu dabar viskas tiesiog sustotų“ – ar kalbi apie norą pačiai ką nors padaryti, kad gyvenimas baigtųsi? Ar apie tai, kad skausmo kartais būna tiek daug, jog tiesiog nebenori jo kentėti?
Ne. Pati nieko nedaryčiau. Aš noriu gyventi. Tiesiog kartais noriu, kad nustotų skaudėti. Ir tada galvoje ateina tokia mintis.
Gerai. Ačiū, kad pasakei. Ir man labai nesinori, kad tokį skausmą kentėtum tyliai. Ar gydytojai žino, kad tau būna taip blogai?
Turbūt ne viską. Aš per vizitus kažkaip vis sakau „pakentėsiu“.
Va šitą ir aš darau. „Pakentėsiu.“ Nežinau, kam mes medalius renkam.
🙂 Tikrai.
Mano sesuo irgi taip darė. Kol gydytoja tiesiai nepaklausė apie skausmą. Pasirodo, ji pusės nepasakydavo. Sakydavo „pakenčiama“. O namie verkdavo.
Man skausmas dar nėra pats blogiausias. Bet labai bijau, kad bus. Ne mirties net. Skausmo. Dusimo. Kad vyras matys. Kad dukra matys. Kad paskutinė jos atmintis apie mane bus ne mama, o kažkoks kenčiantis kūnas lovoje.
Man atrodo, jūs dabar parašėte tai, ko aš pati labiausiai bijau dėl mamos. Ir man gėda. Nes ji bijo savo skausmo, o aš bijau, kaip man bus matyti jos skausmą. Atrodo labai savanaudiška.
Ne. Man net palengvėjo tai perskaityti. Nes kartais mes sergančios irgi pradedam galvoti, kad artimieji kažkokie geležiniai.O jūs irgi bijot.
Labai.
Gal tada nereikia visoms apsimesti.
Gal nereikia.
Aš ilgai nerašiau. Man kasos vėžys. Esu buvusi slaugytoja. Ir turbūt dėl to mano galvoje per daug vaizdų. Aš žinau, kaip gali atrodyti ligos pabaiga. Kartais norėčiau nežinoti. Bet yra ir kita pusė. Aš mačiau ir labai ramias pabaigas. Mačiau žmones, kuriems buvo padedama dėl skausmo ir kitų simptomų. Mačiau šeimas, kurios paskutinėmis savaitėmis dar kalbėjo, laikė už rankos, klausė muzikos. Nenoriu čia žadėti Marijai, kaip bus. Negaliu. Tik noriu pasakyti: kančia nėra kažkokia prievolė, kurią žmogus turi didvyriškai iškęsti.
Ačiū. Šito man reikėjo. Nes aš galvoje jau susikūriau siaubingą filmą.
Suprantu. Aš pati jį kartais susikuriu. Nors turėčiau „žinoti geriau“.
@marija62 Marija, gal verta apie šitą baimę labai atvirai pasakyti savo gydytojams. Ne tik „man skauda“. Bet būtent: „Aš bijau skausmo. Bijau dusimo. Bijau, kas bus, jeigu būklė blogės.“ Kad nereikėtų vienai namuose spėlioti, kaip viskas atrodys.
Taip. Užsirašysiu. Nes kabinete visada tampu labai racionali. Grįžtu namo ir tada prisimenu viską, ko nepaklausiau.
@marija62 Užsirašyk ant lapo. Ir duok vyrui kopiją. Kai pačiai bus sunku kalbėti, jis galės paklausti.
Geras patarimas.
@marija62 Marija, galiu paklausti apie dukrą? Jeigu nenorit – neatsakykit. Ar jau žinot, kaip jai pasakysit?
@ruta36 Ne. Vis dar neatsiliepiau. Ji jau tris kartus skambino. Parašiau, kad pavargusi. Ji atrašė: „Mama, tu mane gąsdini.“ Tai dabar dar blogiau.
@marija62 Paskambinkit. Atsiprašau, čia dabar aš pati sau prieštarauju, nes sakėm viena kitai nenurodinėti. Bet kaip dukra... Labai norisi parašyti „paskambinkit“
Žinau. Ir paskambinsiu. Tik dar penkias minutes pabūsiu čia.
Būkit.
Būkit.
Mes niekur neskubam.
Paskambinau. Negalėjau vakar parašyti. Dukra atvažiavo. Pasakiau. Iš pradžių ji sakė: „Ne. Ne. Ne. Gydytojai nežino.“ Tada pradėjo klausinėti apie kitus gydytojus. Apie užsienį. Apie klinikinius tyrimus. Apie viską. Aš pasakiau: „Aš nesakau, kad nebesigydysiu.“ Bet ji lyg negirdėjo. Tada pasakiau, kad gydytoja kalbėjo apie mėnesius. Ji pradėjo verkti. Ir pasakė: „Mama, tu negali.“ Tas sakinys mane visiškai sulaužė. Negaliu ko? Mirti? Aš ir pati nenoriu.
Verkiu skaitydama. „Tu negali“ turbūt reiškė „aš nežinau, kaip be tavęs“.
Taip. Vėliau ji beveik tą patį pasakė. „Aš dar nežinau, kaip būti be mamos.“ Ir tada aš pagalvojau: o aš nežinau, kaip nebebūti jos mama.
Šitas sakinys...
Paskui ji paklausė: „O kaip pasakysim Emilijai?“ Čia mano anūkė. Šešeri. Ir aš supratau, kad mes grįžom prie pirmos diskusijos. Tik iš kitos pusės. Kaip šešiamečiui pasakyti ne „močiutė serga“. O kad močiutė greičiausiai mirs. Aš nežinau.
Aš irgi nežinau. Ir šįkart tikrai nenoriu apsimesti, kad žinau.
Dukra nori sakyti, kad močiutė labai serga. Bet ne apie mirtį. Sako, kai reikės, tada. Aš nežinau. Gal ji teisi. Bet aš labai noriu dar turėti laiko su anūke, kuriame nereikės apsimesti. Nenoriu, kad vieną dieną tiesiog dingčiau iš jos gyvenimo.
Čia, man atrodo, verta pasitarti ir su žmonėmis, kurie moka kalbėti su vaikais apie sunkią ligą ir mirtį. Ne todėl, kad šeima pati nesugebės. Tiesiog kartais keli tinkami žodžiai labai padeda.
Taip. Pasiklausiu
@marija62 Marija, o jūs pati ko norit per tuos mėnesius? Ne gydytojai. Ne vyras. Ne dukra. Jūs.
Nežinau. Čia baisiausia. Visą gyvenimą žinojau, ko noriu. Dabar turėčiau lyg ir labai aiškiai žinoti. Bucket list. Kelionės. Saulėlydžiai. Visi tie gražūs dalykai. O aš šiandien noriu, kad vyras iškeptu bulvinių blynų.
Tai tegul kepa.
Pasakysiu 🙂
Man atrodo, labai geras planas.
Dar noriu nuvažiuoti prie jūros. Bet ne į kokią „paskutinę gyvenimo kelionę“. Nenoriu, kad visi ten žiūrėtų į mane ir galvotų: „Štai Marija paskutinį kartą mato jūrą.“ Noriu tiesiog nuvažiuoti prie jūros.
Tai gal ir važiuokit tiesiog prie jūros. Be pavadinimo.
Taip. Be pavadinimo. Man dabar labai patinka dalykai be pavadinimų.
Marija, aš vakar daug galvojau apie tai, ką jums parašiau. Apie „kovoti iki galo“. Man atrodo, aš tą sakinį labai mėgstu todėl, kad jis man leidžia tikėti, jog jeigu pakankamai stengsimės, galėsime viską kontroliuoti. O jūsų situacija mane gąsdina, nes parodo, kad kartais negalim. Nenoriu daugiau jums aiškinti, kaip reikia kovoti. Tik labai linkiu, kad turėtumėt kuo daugiau dienų, kuriose yra ne vien liga. Ir bulvinių blynų.
Ačiū, Renata. Ir aš dar kovosiu. Tik dabar man tas žodis reiškia truputį ką kita. Gal kartais kovoti yra pasakyti gydytojui, kad skauda, užuot vaidinus didvyrę. Kartais pasakyti dukrai tiesą. Kartais nueiti gydytis. O kartais pasakyti: „Šiandien į ligoninę nenoriu. Šiandien noriu prie jūros.“ Nežinau. Dar mokausi.
Mažas atnaujinimas. Šiandien buvo labai bloga naktis. Skaudėjo. Ryte vyras norėjo kviesti pagalbą, aš pykau. Sakiau, kad praeis. Nepraėjo. Paskambinom. Pakeitė vaistus. Dabar geriau. Rašau dėl to, kad Olga parašė apie „pakentėsiu“. Aš irgi vis dar bandau būti ta, kuri pakentės. Nereikia. Tikrai nereikia.
Gerai.
Ir dar. Vakar dukrai pirmą kartą pasakiau, kad man kartais labai baisu. Ji nepasakė nieko protingo. Tiesiog atsigulė šalia. Man buvo geriau.
Man atrodo, kartais čia ir yra visa paguoda. Ne surasti sakinį, nuo kurio žmogui nebebaisu. Tokio sakinio gal ir nėra. Kartais tiesiog atsigulti šalia.
Taip.
Buvom prie jūros. Vyras. Dukra. Anūkė. Aš. Dukra vis bandė mane fotografuoti. Iš pradžių nervino. Paskui leidau. Anūkė rinko akmenukus. Vieną padavė man ir pasakė: „Šitas tavo, kad nepamestum.“ Dabar jis guli mano palto kišenėje. Buvo viena akimirka, kai žiūrėjau į juos visus ir pagalvojau: jie čia bus, kai manęs nebus. Buvo taip skaudu, kad fiziškai suspaudė krūtinę. ,Norėjau pabėgti nuo tos minties. Bet paskui pagalvojau dar vieną dalyką. Jie bus. Mano mergaitės bus. Vyras bus. Gyvens. Iš pradžių nuo tos minties dar skaudžiau. O paskui kažkaip... ramiau. Nežinau, ar galima taip sakyti.
Galima.
Galima.
❤️ Žinoma galima.
❤️ Tikrai taip.
Be abejonių ❤️
Akmenuko nepameskit.
Nepamesiu. 🙂
Marija, labai norėjau kažką parašyti. Bet perskaičiau Olgos „akmenuko nepameskit“ ir pagalvojau, kad nieko geriau nepasakysiu. Tai tik pabūsiu čia su jumis. ❤️
Ačiū. Visoms. Ir nenoriu, kad ši tema skambėtų kaip atsisveikinimas. Aš dar čia. Rytoj važiuoju pas gydytoją. Savaitgalį anūkė nori kepti sausainius. Jeigu jausiuosi gerai, kepsim. Jeigu ne – gulėsiu ir vadovausiu nuo sofos. 🙂 Aš vis dar labai bijau. Nenoriu mirti. Nenoriu palikti vyro. Nenoriu palikti dukros. Nenoriu, kad anūkė mane pamirštų. Ir kartu nebenoriu visų likusių dienų praleisti vien galvodama, kad jos yra paskutinės. Nežinau, kaip tai padaryti. Gal po vieną dieną. Šiandien užtenka šiandienos. O rytoj pažiūrėsim.