FORUMAI

Ar mes pykstamės, a...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Ar mes pykstamės, ar tiesiog nebemiegame?

213 Įrašai
15 Vartotojai
0 Reakcijos
697 Peržiūros
Temos pradžia   [#51]

Aš vakar apsiverkiau dėl neplautos keptuvės. Rimtai. Dėl keptuvės. Vyras grįžo iš darbo, pavalgė, padėjo lėkštę į kriauklę ir nuėjo prie televizoriaus. Keptuvė liko ant viryklės. Aš tuo metu maudžiau mažąją. Vyresnysis šaukė iš kambario, kad neranda matematikos sąsiuvinio. Skalbyklė jau buvo baigusi skalbti, bet niekas neiškabino drabužių. Išėjau iš vonios ir pamačiau tą keptuvę. Ir pradėjau verkti. Vyras atėjo, pažiūrėjo į mane ir paklausė, kas atsitiko. Sakau: „Tu net keptuvės negali išplauti.“ Jis sako: „Tai pasakyk, išplausiu.“ Ir va čia aš visai pratrūkau. Nes aš nebenoriu sakyti. Nebenoriu prašyti, priminti, aiškinti, kas kur padėta ir ką reikia padaryti. Man atrodo, kad namuose esu kažkokia direktorė, kuri visiems dalija užduotis. Tik už tai niekas nemoka. Turime du vaikus, šešerių ir dvejų metų. Abu dirbame. Aš dar ir savaitgaliais kartais turiu padirbėti. Paskutinį kartą normaliai miegojau turbūt prieš šešerius metus. Vakar vyras pasakė, kad aš pastaruoju metu nuolat pikta. Ir aš suprantu, kad jis teisus. Aš tikrai pikta. Bet nežinau, ar pykstu ant jo, ar tiesiog nebeturiu jėgų gyventi.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Aš gal pasakysiu negražiai. O kodėl jis pats nemato tos keptuvės? Man šitas „pasakyk ir padarysiu“ yra kažkoks stebuklingas vyrų sakinys. Tai tu aklas? Nematai, kad vaikai nevalgę, indai neplauti, grindys lipnios? Mano buvęs vyras irgi visada sakydavo: „Reikėjo paprašyti.“ O aš sakydavau: „Man tavęs prašyti reikia ar tu čia gyveni?“ Ir prasidėdavo.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, bet palauk. Aš suprantu, kad Gustė pavargusi, tačiau jeigu žmogus sako „pasakyk ir padarysiu“, tai gal jis iš tiesų nori padėti? Kartais mes tikimės, kad partneris pats supras mūsų poreikius. O jis nesupranta. Mano vyras, pavyzdžiui, visiškai nepastebi netvarkos. Gali tris dienas vaikščioti pro ant kėdės numestą megztinį. Aš matau. Jis nemato. Ar dėl to jis blogas vyras?


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, o kodėl tu sakai „padėti“? Čia jo namai ar ne jo? Kai vyras išplauna savo keptuvę, jis nepadeda žmonai. Jis išplauna keptuvę.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gerai, netinkamai pasirinkau žodį. Bet esmė nesikeičia. Jeigu vienam žmogui kažkas svarbiau negu kitam, reikia apie tai susitarti. Negalima reikalauti, kad visi mąstytų vienodai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš jau bandžiau tartis. Turėjome net sąrašą ant šaldytuvo. Kas išveda šiukšles, kas maudo vaikus, kas eina į parduotuvę. Vyras po savaitės pasakė, kad jaučiasi kaip kariuomenėje. Nuėmėme sąrašą. Dabar vėl viską darau aš. Na, ne viską. Jis tikrai daug dirba. Kartais gamina. Vaikus myli. Bet mane labiausiai vargina ne darbai. Mane vargina galvojimas apie visus darbus. Net jeigu jis eina į parduotuvę, aš turiu surašyti, ką nupirkti. O jeigu neparašau, parneša pieno, duonos ir traškučių. Ir paskui sako: „Juk buvau parduotuvėje.“


   
AtsakytiCitata

 

Pas mane keturi vaikai. Tai jeigu pradėčiau verkti dėl kiekvienos keptuvės, turbūt gyvenčiau apsiverkusi. :) Bet suprantu tave. Mano vyras kartą pasakė, kad nesupranta, kodėl aš tokia pavargusi, jeigu visą dieną buvau namuose. Tą dieną mažiausias vėmė, vienas turėjo temperatūros, kitam reikėjo projekto mokyklai, o vyriausioji susipyko su drauge ir dvi valandas verkė. Aš net nespėjau persirengti iš pižamos. Ir vyras paklausė, kodėl nepagaminau vakarienės. Aš jam pasakiau, kad vakarienė yra šaldytuve. Jis atidarė šaldytuvą. Ten buvo žalias vištienos gabalas. Sakau: „Prašom. Vakarienė.“ Ne pats gražiausias mano momentas.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Ačiū, prajuokinai. :) Nors su ta vištiena turbūt man būtų pasibaigę skyrybomis. Mano vyras labai nemėgsta sarkazmo. O aš pastaruoju metu beveik vien sarkazmu ir kalbu.


   
AtsakytiCitata

 

O aš nemoku pykti taip, kaip jūs. Kai man jau per daug, aš tiesiog nustoju kalbėti. Vyras klausia, kas yra. Sakau „nieko“. Nors viduje viskas verda. Paskui jis irgi nustoja klausinėti. Ir mes galime visą savaitgalį praleisti beveik nesikalbėdami. Kartais net patinka. Nereikia nieko aiškinti.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Liepa, atsiprašau, bet man toks elgesys atrodo baisus. Kaip galima savaitgalį nekalbėti? Aš negalėčiau užmigti, jeigu žinočiau, kad tarp mūsų kažkas negerai. Aš tol kalbu, kol išsiaiškiname. Net jeigu trunka iki trijų ryto.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 O man būtų baisu gyventi su žmogumi, kuris neleistų užmigti, kol visko neišsiaiškinsime. Kartais aš tiesiog neturiu ką pasakyti. Arba nenoriu.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Aš nesakiau, kad neleidžiu. Tiesiog negaliu užmigti, kai susipykstame.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Bet gal kitas gali?


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Gali. Gerai. Supratau, ką nori pasakyti. Bet man vis tiek atrodo, kad tylėjimas problemų nesprendžia.


   
AtsakytiCitata

 

Man įdomu, kad nuo Gustės keptuvės jau priėjome prie labai skirtingų būdų išgyventi įtampą. Gustė nori, kad vyras pats pastebėtų, ką reikia padaryti. Gintarę piktina pati mintis, kad vyras turėtų „padėti“ savo namuose. Ramunė kalba apie susitarimus. Liepa, kai nebeturi jėgų, atsitraukia. O Vėjūnei kaip tik labai sunku ištverti neišspręstą konfliktą. Ir dabar matau, kaip net čia, forume, tas skirtumas pradeda kelti įtampą. Vėjūne, kai Liepa parašė, kad savaitgalį gali beveik nekalbėti su vyru, tu pasakei, kad tau tai atrodo baisu. O Liepa išgirdo tavo žodžiuose galimą spaudimą kalbėti. Nenoriu nuspręsti, kuri iš jūsų teisi. Bet norėčiau paklausti abiejų: ko kiekviena labiausiai bijote tuo momentu, kai konfliktas lieka neišspręstas? Vėjūne, kas tau nutinka, kai kitas žmogus pasako „dabar nenoriu kalbėti“? Liepa, o kas tau nutinka, kai kitas žmogus sako „turime išsiaiškinti dabar“?


   
AtsakytiCitata

 

Aš jaučiu, kad jis mane atstumia. Kad jam nerūpi. Kad gali ramiai nueiti miegoti, kai aš sėdžiu virtuvėje ir verkiu. Ir tada dar labiau noriu kalbėti.


   
AtsakytiCitata

 

O aš jaučiuosi užspeista. Kai žmogus reikalauja kalbėti, aš visai nebesuprantu, ką jaučiu. Man reikia pabūti vienai. Bet paskui dažnai ir nebegrįžtu prie to pokalbio. Čia turbūt mano problema.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Va būtent. Tu nebegrįžti. O kitas žmogus lieka nežinioje. Mano vyras irgi sako „pakalbėsime rytoj“. Rytoj nieko. Poryt nieko. Po savaitės jau naujas konfliktas.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Gerai, Vėjūne, supratau. Bet dabar man jau atrodo, kad tu kalbi ne su manimi, o su savo vyru.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Gal ir taip. Atsiprašau. Šiandien irgi susipykome.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar perskaičiau ir supratau, kad pas mus būna abu variantai. Aš noriu išsiaiškinti. Vyras nori miegoti. Tada aš supykstu, kad jam nerūpi. Jis supyksta, kad neleidžiu jam miegoti. Ir kitą rytą abu kaip zombiai.Tik vaikai atsikelia šeštą ir jiems visiškai vienodai, kas vakar buvo.


   
AtsakytiCitata

 

Man čia užkliuvo vienas dalykas. Mes visos kalbame apie vyrus, bet ar tikrai pačios viską darome taip jau gerai? Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu kontroliuoti. Jeigu vyras rengia vaiką, aš vis tiek ateinu patikrinti, ar tinkamas megztinis. Jeigu gamina, pasakau, kad per daug druskos. Jeigu tvarko, perdėlioju. O paskui skundžiuosi, kad jis nieko nedaro. Kartą vyras pasakė: „Aš nenoriu būti tavo darbuotojas.“ Labai supykau. Bet po kelių dienų pagalvojau, kad jis gal ne visai neteisus.


   
AtsakytiCitata

 

@monikab Monika, man atrodo, čia jau kita problema. Tu kalbi apie kontrolę. Gustė kalba apie tai, kad jos vyras net nesugeba savarankiškai nupirkti produktų.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 O gal jis sugeba? Gal tiesiog perka ne taip, kaip Gustė nori? Mes juk nežinome.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Monika, jis kartą grįžo iš parduotuvės be sauskelnių. Buvo išėjęs būtent sauskelnių. Nupirko alaus ir sūrio. Sauskelnes pamiršo. Čia irgi mano kontrolė?


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Ne, čia tikrai juokinga. Nors turbūt tau nebuvo juokinga.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Ne. Nes buvo sekmadienio vakaras. Ir paskutinės sauskelnės jau ant vaiko.


   
AtsakytiCitata

 

Aš būčiau uždėjusi vyrui tas sauskelnes ant galvos.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, ar tikrai reikia viską paversti vyrų kvailumo varžybomis?


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, ar tikrai reikia kiekvieną juoką analizuoti?


   
AtsakytiCitata

 

Matau, kad dabar pokalbis pasidarė aštresnis. Ir man atrodo, verta atkreipti dėmesį ne vien į tai, kas teisus dėl sauskelnių. Monika papasakojo apie savo polinkį kontroliuoti. Gustė jos klausimą išgirdo tarsi abejonę, ar ji pagrįstai pyksta. Gintarė pabandė pajuokauti. Ramunei tas juokas pasirodė menkinantis. Gali būti, kad kiekviena kalbate apie šiek tiek kitokią patirtį. Guste, norėčiau paklausti tavęs: kai Monika suabejojo, ar vyras tiesiog neperka kitaip, ką pajutai? Nes tavo atsakymas apie sauskelnes nuskambėjo gana aštriai. Ir Monika, jeigu norėsi, būtų įdomu išgirsti, kaip tu pati priėmei tą atsakymą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Supykau. Nes man atrodo, kad visą laiką turiu įrodinėti, jog nesu kažkokia isterikė. Net čia. Parašiau, kad pavargau. Ir iš karto prasideda – gal pati kontroliuoji, gal per daug nori, gal ne taip prašai. Aš nebenoriu būti ta, kuri viską daro ne taip.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, aš tikrai nenorėjau tavęs apkaltinti. Bet ir man nelabai malonu, kai iš mano pasisakymo padaroma išvada, kad aš ginu tavo vyrą. Aš kalbėjau apie save. Apie tai, kad kartais neleidžiu vyrui nieko padaryti savaip. Ir taip, gal ne vietoje.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Gerai. Atsiprašau. Tiesiog šiandien mažoji nuo penkių ryto nemiega. O aš darbe padariau klaidą, dėl kurios gavau pastabą. Ir dabar sėdžiu virtuvėje, nes visi jau miega. Neturiu jėgų normaliai reaguoti.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, o kiek tu iš tikrųjų miegi? Ne kiek guli lovoje. Kiek miegi?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Nežinau. Gal penkias valandas. Kartais šešias. Bet su pertraukomis. Mažoji dar keliasi naktimis. Vyras sako, kad negirdi. Aš nežinau, kaip galima negirdėti vaiko, kuris rėkia už dviejų metrų.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Pas mus buvo tas pats. Tik aš vieną naktį nebeatsikėliau. Ne specialiai. Tiesiog nepabudau. Vyras ryte pasakė, kad mažasis verkė gal dvidešimt minučių, kol jis suprato, kad aš nesikelsiu. Ir tada pirmą kartą pats atsikėlė. Man buvo taip gėda. Ne dėl jo. Dėl vaiko.


   
AtsakytiCitata

 

@keturivaikai O kodėl tau buvo gėda? Juk tėvas irgi gali atsikelti.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Todėl, kad vaikas verkė. Aš žinau, kad vyras gali atsikelti. Bet tuo metu jaučiausi taip, lyg būčiau kažko nepadariusi.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, mes pačios kartais sau užkrauname neįmanomus reikalavimus. Aš irgi taip dariau. Kol vieną dieną supratau, kad jeigu vaikai turi du tėvus, tai kodėl už viską atsakinga tik viena?


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Saule, aš turiu keturis vaikus. Tikrai nereikia man aiškinti, kad jie turi tėvą. Aš kalbu apie tai, kaip jaučiausi.


   
AtsakytiCitata

 

@keturivaikai Atsiprašau. Nenorėjau aiškinti.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Viskas gerai. Tik kartais labai lengva pasakyti, kaip turėtume jaustis. O aš tą rytą jaučiausi bloga mama. Nors žinau, kad nesu.


   
AtsakytiCitata

 

KeturiVaikai, noriu grįžti prie tavo paskutinio sakinio. „Jaučiausi bloga mama. Nors žinau, kad nesu.“ Čia tarsi vienu metu egzistuoja du skirtingi dalykai. Žinojimas, kad rūpiniesi savo vaikais, ir labai stiprus kaltės jausmas dėl vienos nakties. Nenoriu skubėti tavęs raminti ar įrodinėti, kad neturėjai taip jaustis. Man įdomu, kas tau pačiai buvo sunkiausia. Kad vaikas verkė? Kad tu jo neišgirdai? Ar kad pirmą kartą tavo kūnas tarsi pasakė „nebegaliu“, nors pati sau dar neleidai sustoti? Ir kitoms norėčiau pasiūlyti nepamiršti vieno dalyko: kai moteris pasako, kad jaučia kaltę, nebūtinai jai pirmiausia reikia paaiškinti, kodėl ji neturėtų jos jausti. Kartais jai tiesiog reikia galėti apie tą kaltę papasakoti.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, kad labiausiai išsigandau. Nes visada buvau ta, kuri viską išgirsta. Vaikai naktį sujuda – aš pabundu. Kas nors kosėja – aš jau prie lovos. O tą naktį nieko. Ir pagalvojau, kad gal jau tiek pavargau, jog nebegaliu savimi pasitikėt 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Aš dabar apsiverkiau. Nes vakar užmigau ant sofos, kai mažoji žaidė šalia. Atsibudau po kokių dešimties minučių. Ji sėdėjo ant kilimo ir dėliojo kaladėles. Nieko neatsitiko. Bet aš taip išsigandau. Niekam nesakiau. Net vyrui.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, bet čia jau rimta. Gal tau reikia ne forumo, o tikro poilsio? Ar vyras negali savaitgalį pasiimti vaikų ir leisti tau išsimiegoti?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@vejune44 Gali. Bet šeštadienį jis važiuoja padėti tėvui remontuoti garažo. Sekmadienį pažadėjo draugui padėti su automobiliu. O aš sekmadienį turiu pabaigti darbo ataskaitą. Tai nežinau, kada.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Tai garažas svarbiau už žmoną, kuri jau užmiega sėdėdama? Nu atsiprašau.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, mes nežinome visos situacijos. Gal tėvui tikrai reikia pagalbos.


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, tu mane šiandien pribaigsi. :)


   
AtsakytiCitata

 

Bet šį kartą aš su Gintare sutinku. Jeigu žmogus fiziškai išsekęs, kažką reikia keisti dabar. Ne po mėnesio.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O man dabar norisi apginti vyrą. Nors prieš valandą norėjau jį pasmaugti. Jo tėvas po operacijos. Tikrai negali pats visko padaryti. Ir vyras nėra kažkoks savanaudis. Jis tiesiog visiems padeda. Tik man kažkaip visada lieka paskutinė vieta.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Tas paskutinis sakinys. Man labai pažįstamas. Mano vyras irgi visiems geras. Mamą nuveža pas gydytoją. Kaimynui sutaiso vartus. Draugui padeda persikraustyti. O kai aš paprašau kartu nueiti pasivaikščioti, jis pavargęs. Ir aš tada jaučiuosi siaubingai smulkmeniška. Nes juk žmogus daro gerus darbus. O aš pykstu, kad neina su manimi pasivaikščioti.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Bet gal čia ne apie pasivaikščiojimą. Gal apie tai, kad nori būti svarbi. Aš kažkada vyrui pasakiau, kad pavydžiu jo draugams. Jis nusijuokė. Sako: „Tai gal ir tau su jais važiuoti žvejoti?“ O aš norėjau ne žvejoti. Norėjau, kad jis bent kartą pats pasiūlytų pabūti su manimi.


   
AtsakytiCitata

 

Aš skaitau jus ir galvoju, kad problemos nesibaigia net tada, kai vaikai užauga. Mes su vyru jau pensijoje. Atrodytų, pagaliau turime laiko vienas kitam. Bet jis kiekvieną rytą išvažiuoja į sodą. Grįžta vakare. Pavargęs. Pavalgo. Užmiega. Aš sakau: „Gal nuvažiuojame prie jūros?“ Jis atsako: „O kas sodą prižiūrės?“ Kartais man atrodo, kad ištekėjau už šiltnamio.


   
AtsakytiCitata

 

@jurabekranto Jūra, atleisk, bet prajuokinai. :) Mano vyras turi garažą. Man atrodo, jeigu garažas turėtų telefoną, jis jam skambintų dažniau negu man.


   
AtsakytiCitata

 

@tetalape Man jau nebejuokinga. Mes keturiasdešimt metų kartu. Ir aš kartais pagalvoju, kad gal mes apskritai neturime apie ką kalbėti. Kol vaikai augo, visada buvo reikalų. Dabar reikalų mažiau. Ir pasirodo, kad mes du žmonės, kurie gyvena viename name ir aptaria orą.


   
AtsakytiCitata

 

@jurabekranto O gal tai irgi tam tikra ramybė? Ne visiems reikia nuolat kalbėtis. Mano tėvai kartu gyveno penkiasdešimt dvejus metus. Mama mezgė, tėtis skaitė laikraštį. Ir abu atrodė patenkinti.


   
AtsakytiCitata

 

@tetalape Bet aš nesu patenkinta. Čia ir problema.


   
AtsakytiCitata

 

@jurabekranto Supratau. Atsiprašau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurabekranto Jūra, man dabar net baisu. Aš vis galvoju, kad kai vaikai paaugs, bus lengviau. Kad tada su vyru vėl galėsime kažkur išeiti, pakeliauti, normaliai pasikalbėti. O dabar skaitau ir galvoju – gal mes jau nebemokame kalbėtis apie nieką, išskyrus vaikus.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, bet tu jau dabar kuri ateities problemą, kurios dar nėra. Vaikai maži. Jūs pavargę. Tai nereiškia, kad po dvidešimties metų būsite svetimi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Žinau. Bet kai per savaitę su vyru daugiausia kalbame apie tai, kas paims vaikus iš darželio, kažkaip sunku jaustis pora.


   
AtsakytiCitata

 

O pas mus didžiausi konfliktai prasideda dėl vaikų auklėjimo. Aš sakau, kad vienuolikmetis turi pats susitvarkyti kambarį. Vyras sako, kad neverta gadinti vakaro dėl netvarkos. Aš prašau dukros padėti telefoną. Vyras po penkių minučių pats jai paduoda telefoną, kad būtų ramiau. Tada aš supykstu ant vyro. Jis sako, kad aš visą laiką visiems vadovauju. Ir galiausiai vaikai jau žino, kad jeigu mama neleidžia, reikia eiti pas tėtį. Kartais jaučiuosi kaip blogasis policininkas.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Saule, o gal tu iš tiesų per daug kontroliuoji? Aš pati dirbu su vaikais. Ir matau, kiek šeimose įtampos dėl dalykų, kurie po metų niekam neberūpės. Ar tikrai verta pyktis dėl nesutvarkyto kambario?


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 Agnė, tai gal apskritai nieko nereikalaukime iš vaikų? Tegul gyvena kaip nori? Man atrodo, kad vaikus reikia mokyti atsakomybės. Ir jeigu vienas iš tėvų nustato taisyklę, kitas neturėtų jos panaikinti vaikų akivaizdoje.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Aš nesakiau, kad nereikia taisyklių. Bet jeigu namuose dėl kiekvienos smulkmenos konfliktas, tai gal taisyklių per daug?


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 Aš jaučiu, kad dabar man aiškinama, jog pati kalta dėl konfliktų


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Na, aš to nesakiau. Bet gal verta pagalvoti, ar visi konfliktai būtini.


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 Gerai, tada paklausiu kitaip. Jeigu tavo vyras vaikui leidžia tai, ką tu prieš penkias minutes uždraudei, kaip jautiesi?


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Supykstu. Labai.


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 Tai va.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 Bet aš vis tiek nemanau, kad kiekviena taisyklė verta kovos.


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 O aš nemanau, kad čia tik apie taisyklę. Čia apie tai, kad mes turime būti komanda.


   
AtsakytiCitata

 

Saule, Agne, matau, kad abi kalbate apie vaikų auklėjimą, bet galbūt ne visai apie tą patį. Agnė kelia klausimą, kiek konfliktų namuose sukelia mūsų reikalavimai. Saulė kalba apie jausmą, kai partneris vaikų akivaizdoje panaikina jos sprendimą. Ir man atrodo, kad dabar jūs abi jau pradėjote gintis. Saule, kai Agnė paklausė, ar ne per daug kontroliuoji, tu išgirdai kaltinimą. Agne, kai Saulė paklausė, kaip pati jaustumeisi, tu pripažinai, kad supyktum, bet nenori atsisakyti savo minties apie taisyklių lankstumą. Man atrodo, nebūtina dabar susitarti. Tačiau norėčiau paklausti Saulės: kai vyras vaikų akivaizdoje panaikina tavo sprendimą, kas labiau skaudina – kad vaikas nesilaikys taisyklės ar kad tuo momentu jautiesi likusi viena? O Agnės paklausčiau: ar tau pačiai būna situacijų, kai taip stengiesi išvengti konflikto, kad galiausiai nutyli tai, kas tau iš tikrųjų svarbu?


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Kad lieku viena. Tikrai. Ir dar kad paskui vaikai žiūri į mane kaip į kažkokią piktą mamą. Tėtis geras. Mama viską draudžia.


   
AtsakytiCitata

 

@saulepolietaus9 O man būna, kad nutyliu. Labai dažnai. Ypač kai matau, kad vyras jau susierzinęs. Ir tada vaikai mato, kad aš nusileidžiu. Tai gal mes tikrai kalbame apie panašų dalyką. Bet vis tiek manau, kad kartais reikia mažiau taisyklių.


   
AtsakytiCitata

 

@agne79 O aš vis tiek manau, kad tėvai turi susitarti. Bet dabar bent suprantu, ką norėjai pasakyti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš noriu paklausti visų vieno dalyko. Ar jūs dar norite būti su savo vyrais? Ne dėl vaikų. Ne dėl paskolos. Ne dėl to, kad tiek metų kartu. O tiesiog norite? Nes aš kartais net nebežinau. Myliu jį. Bet kai vakare jis prieina ir nori mane apkabinti, aš kartais net susierzinu. Nes galvoju, kad dar prieš dešimt minučių jis sėdėjo su telefonu, kol aš tvarkiau virtuvę. Ir tada jis sako, kad aš jo nebenoriu. O aš nežinau, kaip paaiškinti, kad nenoriu būti liečiama žmogaus, ant kurio tą akimirką pykstu.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, man atrodo, čia labai rimtas dalykas. Jeigu nebenori artumo su vyru, gal jūsų problemos jau ne tik dėl nuovargio.


   
AtsakytiCitata

 

Aš nesakiau, kad niekada nenoriu. Sakiau, kad kartais.


   
AtsakytiCitata

 

Gerai. Bet man atrodo, kad kai santykiuose dingsta fizinis artumas, reikia į tai žiūrėti rimtai.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Vėjūne, tu vėl labai greitai nusprendi, kas yra rimta. Gal žmogus tiesiog pavargęs. Man kartais net nesinori, kad kas nors mane paliestų. Po visos dienos, kai visi kažko nori.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Aš nieko nenusprendžiu. Tik sakau savo nuomonę.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Žinau. Bet kartais tavo nuomonė skamba kaip diagnozė.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Na, atsiprašau, kad apskritai kažką rašau.


   
AtsakytiCitata

 

O, prasidėjo. :)


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, man nejuokinga.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Gerai, atsiprašau. Tikrai ne vietoje.


   
AtsakytiCitata

 

Norėčiau čia trumpam sustoti. Vėjūne, tavo paskutinis sakinys – „atsiprašau, kad apskritai kažką rašau“ – man nuskambėjo taip, tarsi šiuo metu jaustumeisi atstumta. Nežinau, ar teisingai supratau. Bet norėčiau tavęs paklausti tiesiai: ar taip ir yra? Ir Liepa, norėčiau tavęs paklausti, ką norėjai pasiekti sakydama, kad Vėjūnės nuomonė kartais skamba kaip diagnozė. Nes man atrodo, kad dabar tarp jūsų vyksta kažkas panašaus į tai, apie ką pačios kalbate savo santykiuose. Viena nori būti išgirsta. Kita nori apsaugoti savo ribas. Ir abi gali pasijusti nesuprastos.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Taip. Jaučiuosi atstumta. Aš visą laiką stengiuosi padėti. O paskui atrodo, kad viską pasakau ne taip. Namuose tas pats. Vyras sako, kad aš viską dramatizuoju. Dabar ir čia panašiai.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Aš nenorėjau tavęs atstumti. Norėjau pasakyti, kad kai žmogus kalba apie savo jausmus, man ne visada norisi iš karto girdėti, kad tai rimta problema. Kartais norisi tiesiog pasakyti, kad pavargau. Ir tiek.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Gerai. Supratau. Bet man dabar reikia truputį atsitraukti nuo šitos diskusijos.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Gerai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar net jaučiuosi kalta, kad uždaviau tą klausimą.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_ Guste, tu nekalta dėl to, kaip kitos sureagavo. Bet man įdomu, kodėl uždavei tokį klausimą. Ar pati svarstai apie skyrybas 

 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@monikab Nežinau. Kartais. Bet paskui pagalvoju, kad tai visiška nesąmonė. Juk mes turime gražią šeimą. Vaikai sveiki. Abu dirbame. Niekas negeria, nesmurtauja, nėra neištikimybės. Tai dėl ko skirtis? Dėl keptuvės?


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, aš nenoriu tavęs skatinti skirtis. Bet ir nenoriu, kad pati iš savęs juoktumeisi dėl tos keptuvės. Juk aišku, kad ne apie keptuvę.


   
AtsakytiCitata

 

@jurga81 O man atrodo, kad dabar jau per daug kalbame apie skyrybas. Gustė pasakė, kad yra pavargusi. Gal nereikia iš karto santykių krizės?


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, bet ji pati paklausė, ar mes dar norime būti su savo vyrais. Tai ne mes sugalvojome.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Taip, bet kartais žmogus iš nuovargio pasako dalykus, kurių išsimiegojęs net negalvotų.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@ramunebetasko Ramune, o tu iš kur žinai, ką aš galvočiau išsimiegojusi? Aš jau šešerius metus neišsimiegu. Tai gal mano mintys nebegalioja?


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Ne, Guste. Tikrai ne tai norėjau pasakyti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@ramunebetasko Bet taip nuskambėjo. Visi man sako, kad reikia pailsėti. Vyras sako. Mama sako. Draugė sako. Tik niekas nepasako, kada ir kaip. Aš negaliu tiesiog išjungti vaikų, darbo ir namų.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, aš tave suprantu. Bet dabar pasakysiu kažką, kas gal nepatiks. Kartais mes pačios neleidžiame sau pailsėti. Aš kartą gavau dovanų savaitgalį SPA. Vyras sakė, kad pabus su vaikais. O aš neišvažiavau. Nes pradėjau galvoti, ką jie valgys, kas išplaus drabužius, kas nuveš į būrelį. Ir paskui pykau, kad neturiu poilsio. Nors tą kartą galėjau jį turėti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai Bet tu turėjai galimybę. Aš neturiu SPA savaitgalio. Ir mano vyras šeštadienį išvažiuoja pas tėvą.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Aš nesakau, kad tavo situacija tokia pati. Tik pasakoju savąją


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@keturivaikai  Žinau. Atsiprašau. Man šiandien atrodo, kad visi mane moko gyventi.

 


   
AtsakytiCitata

 

Guste, pastebiu, kad šiandien jau kelis kartus atsiprašei po to, kai supykai. Kartais atsiprašymas gali būti labai svarbus. Bet norėčiau tavęs paklausti, ar kiekvieną kartą iš tikrųjų manai pasakiusi kažką neteisingo. Ar kartais atsiprašai todėl, kad nebenori dar vieno konflikto? Ir dar vienas dalykas. Tu kelis kartus pasakei, kad visi siūlo tau pailsėti, bet niekas nepasako, kaip tai padaryti. Gal norėtum čia labai konkrečiai įvardyti, ko tau reikėtų iš vyro šią savaitę? Ne visam gyvenimui. Ne tam, kad išspręstumėte visas šeimos problemas. Tiesiog šią savaitę. Ir kartu – ar tau būtų saugu bei įmanoma apie tai su juo kalbėti?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Norėčiau šeštadienį miegoti iki devynių. Ne iki pietų. Iki devynių. Kad nereikėtų keltis šeštą, ruošti pusryčių, rengti vaikų. Ir norėčiau, kad jis pats sugalvotų, ką jiems duoti valgyti. Be klausimų. Be „kur dribsniai?“. Be „ką mažoji valgo?“. Tiesiog kad aš tris valandas nebūčiau atsakinga už nieką.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Tai pasakyk jam būtent taip. Ne apie keptuvę. Apie šeštadienį.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@gintare82 Bet jis turi važiuoti pas tėvą.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Tai tegul važiuoja devintą. Ar dešimtą. Ar sekmadienį. Nežinau. Bet juk galima susitarti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@gintare82 Jo tėvas laukia.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 O tu nelauki?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@gintare82 Nežinau, ką atsakyti.


   
AtsakytiCitata

 

Aš čia gal iš vyresnės moters pusės parašysiu. Man 67 metai. Ir kai skaitau apie tas tris valandas miego, labai skauda. Nes aš prisimenu save jauną. Turėjau dvi dukras. Vyras dirbo, aš dirbau, vaikai, namai. Ir man atrodė, kad taip turi būti. Kad mama visada viską padaro. Dabar mano dukros suaugusios. Ir abi ant manęs pyksta, kad vis dar bandau viskuo pasirūpinti. O aš kitaip nemoku. Kartais galvoju, kad visą gyvenimą buvau reikalinga tik tada, kai kažkam kažką padarydavau.


   
AtsakytiCitata

 

@onaissodo Ona, labai panašiai jaučiuosi. Mano sūnui 29 metai. Gyvena atskirai. Bet vis tiek skambina, kai nežino, kaip išskalbti megztinį. Ir aš aiškinu. O paskui pykstu, kad jis nesavarankiškas. Nors pati jį tokį užauginau.


   
AtsakytiCitata

 

@pupa_1974 Aš tik nežinau, ar čia mūsų kaltė. Mes juk norėjome gero.


   
AtsakytiCitata

 

@onaissodo O aš kartais galvoju, kad norėjau būti reikalinga. Gal net labiau negu jam reikėjo.


   
AtsakytiCitata

 

@pupa_1974 Na, čia jau man skaudu skaityti. Nes aš tikrai ne dėl savęs viską dariau.


   
AtsakytiCitata

 

@onaissodo Ona, aš kalbėjau apie save. Ne apie tave.


   
AtsakytiCitata

 

@pupa_1974 Žinau. Bet vis tiek skaudu.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar pagalvojau apie savo mamą. Ji visą laiką sako: „Nesiskųsk, visos vaikus užauginome.“ Ir aš tada jaučiuosi silpna. Nes ji užaugino tris. O aš su dviem nebesusitvarkau.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Guste, aš tikrai nenorėjau pasakyti, kad tu silpna. Priešingai. Aš dabar galvoju, kiek daug mes pačios nutylėdavome. Ir gal dėl to mūsų dukros šiandien turi tokią naštą. Nes iš mūsų išmoko, kad viską reikia ištverti.


   
AtsakytiCitata

 

Bet man vis tiek nepatinka, kai visa atsakomybė perkeliama motinoms. Mes juk gyvename skirtingais laikais. Ir vyrai taip pat turi keistis.


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, aš niekur nesakiau, kad vyrai neturi keistis.


   
AtsakytiCitata

 

@pupa_1974 Žinau. Bet man atrodo, kad diskusija pradeda suktis apie tai, ką moterys pačios daro ne taip.


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko O negalima apie tai kalbėti? Ar mes visada tik aukos?


   
AtsakytiCitata

 

Va, čia jau įdomu. Nes aš kartais skaitau forumus ir atrodo, kad vyrai visada kalti, o moterys visada šventos. Nors pati žinau, kiek visko esu pridariusi.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, bet man atrodo, kad čia labai lengva nuslysti į kitą kraštutinumą. Kai moteris sako, kad jai sunku, mes iš karto pradedame ieškoti, ką ji pati daro ne taip.


   
AtsakytiCitata

 

@jurga81 Jurga, o aš ir nesakau, kad reikia kaltinti. Sakau, kad mes irgi ne visada teisios.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Sutinku. Bet ne kiekvienu momentu žmogui reikia priminti jo klaidas.


   
AtsakytiCitata

 

@jurga81 Tai kada galima? Po savaitės? Po mėnesio?


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Nežinau. Bet gal ne tada, kai žmogus rašo, kad užmiega prižiūrėdamas vaiką.


   
AtsakytiCitata

 

@jurga81 Gerai. Čia sutinku.


   
AtsakytiCitata

 

Matau, kad diskusijoje dabar susidūrė du svarbūs poreikiai. Vienoms norisi, kad jų nuovargis būtų pripažintas be papildomų klausimų apie tai, ką jos pačios galėtų daryti kitaip. Kitoms svarbu turėti galimybę kalbėti ir apie savo atsakomybę, net jeigu tai nepatogu. Man atrodo, abu pokalbiai gali būti reikalingi. Bet jie nebūtinai turi vykti tą pačią akimirką. Ir dar noriu atkreipti dėmesį, kad čia jau kelis kartus susidūrėme su labai pažįstama situacija: viena moteris dalijasi savo patirtimi, kita išgirsta joje vertinimą apie save. Ona išgirdo Pupą kalbant apie norą būti reikalingai ir pajuto skausmą. Gustė išgirdo vyresnių moterų patirtis ir prisiminė mamos žodžius, kad visos vaikus užaugino. Gal čia verta paklausti savęs: kieno balsą kartais girdime, kai kita moteris mums pasako visai ką kita? Nebūtina į šį klausimą visoms atsakyti. Ir nebūtina dabar sutarti, kiek atsakomybės už šeimos nuovargį tenka kiekvienam.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar paskambinau vyrui. Jis dar nemiega, sėdi svetainėje. Pasakiau, kad šeštadienį noriu miegoti iki devynių. Jis sako: „Gerai.“ Aš sakau: „Bet tu juk važiuosi pas tėvą.“ Jis sako: „Nuvažiuosiu vėliau.“ Ir viskas. Aš dabar sėdžiu ir nežinau, ar juoktis, ar verkti. Nes galėjau tiesiog paprašyti.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Va. Kartais tikrai reikia pasakyti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@ramunebetasko Ramune, tik nepradėk. :) Nes čia vienas šeštadienis. O ne šešeri metai.


   
AtsakytiCitata

 

@guste_8 Gerai, nepradėsiu. :) Bet džiaugiuosi už tave.


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Aš irgi džiaugiuosi. Nors vis tiek manau, kad jis pats turėjo pastebėti.


   
AtsakytiCitata

 

@gintare82 Gintare, tu nepasiduodi. :)


   
AtsakytiCitata

 

@monikab Ne. Šitas mano charakterio trūkumas jau oficialus.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

O dabar dar vienas dalykas. Kai pasakiau vyrui, kad noriu miegoti, jis paklausė: „O kodėl anksčiau nesakei, kad tau taip sunku?“ Ir aš supykau. Nes man atrodo, kad sakiau šimtą kartų. Bet gal sakiau ne taip. Gal visada sakiau „pavargau“, o jis suprato kaip paprastą nusiskundimą. Nežinau.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, kad kartais „pavargau“ yra labai didelis sakinys. Tik kitas žmogus gali išgirsti jį kaip „šiandien sunki diena“. O mes tuo metu galvojame „aš jau nebegaliu taip gyventi“.


   
AtsakytiCitata

 

Grįžau. Ir perskaičiau paskutines žinutes. Guste, labai džiaugiuosi, kad paprašei. Bet noriu pasakyti vieną dalyką. Aš irgi dažnai sakau vyrui, kad pavargau. O paskui laukiu, kad jis suprastų, ką turiu omenyje. Gal tikrai kartais reikia pasakyti konkrečiau. Nors man vis tiek sunku priimti, kad jis pats nepastebi.


   
AtsakytiCitata

 

@vejune44 Vėjūne, gerai, kad grįžai.


   
AtsakytiCitata

 

@liepavakar Ačiū. Bet aš vis dar truputį pikta ant tavęs.


   
AtsakytiCitata

Puslapis 1 / 2
Dalintis: