FORUMAI

Jis nešaukia. Kodėl...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Jis nešaukia. Kodėl man taip skauda?

39 Įrašai
8 Vartotojai
0 Reakcijos
189 Peržiūros
Temos pradžia   [#49]

Nežinau, ar čia apskritai tinkama tema  Skaitau apie šeimos konfliktus, apie rėkimą, barnį, įžeidinėjimus. O pas mus nieko panašaus nėra. Mano vyras beveik niekada nepakelia balso. Jis labai ramus. Kartais net pernelyg ramus. Vakar vakare gaminau vakarienę. Grįžo iš darbo, pažiūrėjo į keptuvę ir pasakė: „Tu vėl viską darai sudėtingiau, negu reikia.“ Nieko ypatingo. Net ne piktai. Paskui paklausiau, ar savaitgalį galėtume nuvažiuoti pas mano seserį. Atsakė: „Tu pati pagalvok, ar čia protingas sumanymas.“ Paklausiau, ką turi omenyje. „Nieko. Tiesiog kartais stebiuosi tavo sprendimais.“ Ir nuėjo žiūrėti televizoriaus. O aš stovėjau virtuvėje ir jaučiau, kaip gerklėje kaupiasi ašaros. Man 43 metai. Aš dirbu, turiu vaikų, sprendžiu daugybę reikalų. Nesu kažkokia kvailė. Bet šalia jo kartais jaučiuosi tokia. Ir baisiausia, kad jeigu jam pasakyčiau, kaip mane įskaudino, jis atsakytų: „Ką aš tokio pasakiau?“ Ir aš nežinočiau, ką atsakyti. Nes iš tikrųjų – ką?


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu

Labai pažįstama. Aš ilgai gyvenau su žmogumi, kuris irgi mokėjo pasakyti taip, kad paskui pati savimi abejodavau. Kartais net ne žodžiai skaudindavo. O tas žvilgsnis. Lyg būčiau pasakiusi kažką nepaprastai kvailo. Ir paskui pradėdavau aiškinti, teisintis, įrodinėti, kad mano mintis nėra tokia jau bloga. Dabar galvoju – kodėl apskritai turėjau įrodinėti, kad galiu turėti savo nuomonę?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurgita83 Jurgita, būtent! Aš net nepastebėjau, kada pradėjau prieš ką nors siūlydama galvoje repetuoti. Kaip pasakyti, kad neskambėtų kvailai. Kartais sugalvoju kokį savaitgalio planą ir pati jo atsisakau dar net nepaklaususi vyro. Nes jau žinau, ką jis pasakys. Tik nežinau, ar čia jis mane taip paveikė, ar aš pati pasidariau pernelyg jautri.


   
AtsakytiCitata

 

Aš gal nepopuliariai pasakysiu. O gal reikia jam tiesiog atsakyti? Mano vyras irgi mėgdavo pasakyti kokią nesąmonę, o aš iš karto užsidegdavau. Pas mus tada prasidėdavo tikras karas. Bet aš bent jau pasakydavau, ką galvoju. Kodėl tu tyli, jeigu tave skaudina? Atsiprašau, jei per tiesiai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Nes kai atsakau, pasidaro dar blogiau. Jis nesupyksta. Jis labai ramiai paaiškina, kodėl aš neteisingai supratau. Ir po dešimties minučių pokalbio jau atsiprašinėju, kad pradėjau ginčą. Nors iš pradžių norėjau tik pasakyti, kad man skaudu.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu Oi, kaip pažįstu tą „tu neteisingai supratai“. Pas mus dar yra „aš tik pajuokavau“. Kartą vyras prie draugų pasakė, kad mano orientacija tokia gera, jog net namuose galėčiau pasiklysti. Visi juokėsi. Aš irgi. O paskui namie pasakiau, kad man nepatiko. Jis nustebo: „Tai tu dabar ir juokų nebesupranti?“ Ir staiga nebe jo juokas buvo problema, o mano humoro jausmas.


   
AtsakytiCitata

 

Man norisi paklausti temos autorės vieno dalyko. Ar tu jo bijai? Nebūtinai kad supyks ar ką nors padarys. Ar bijai jo reakcijos į tai, ką pasakysi?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurga81 Keistas klausimas. Iš pradžių norėjau parašyti „ne“. Bet dabar galvoju. Taip. Turbūt bijau. Ne jo paties. Bijau vėl pasijusti kvaila. Ir bijau to momento, kai jis atsidūsta, pažiūri į mane ir sako: „Na, gerai. Daryk kaip nori.“ Nes tada jaučiuosi taip, lyg būčiau sugadinusi mode vakarą.


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau jūsų pasisakymus ir pastebiu, kad čia atsirado labai svarbus skirtumas. Gintarei atrodo natūralu atsakyti ir apginti savo nuomonę. Jurgita prisimena, kaip ilgainiui pradėjo abejoti savimi. O TylaPoLangu pasakoja, kad kartais atsisako savo sumanymo dar net neišgirdusi vyro reakcijos. Norėčiau trumpam sustoti būtent čia. TylaPoLangu, tu parašei: „Bijau vėl pasijusti kvaila.“ O kas vyksta su tavimi tą akimirką, kai vyras pasako tokią pastabą? Ar pirmiausia supyksti? Susigėsti? Nori apsiginti? O gal iš karto pradedi galvoti, kad jis teisus? Ir dar vienas klausimas, į kurį nebūtina atsakyti iš karto: ar prisimeni, kada pirmą kartą pradėjai abejoti savo sprendimais būtent jo akivaizdoje? Nes man atrodo, kad kalbame ne tik apie atskirus sakinius. Kalbame ir apie tai, kas per ilgą laiką vyksta su tavo pasitikėjimu savimi. 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Bandau prisiminti. Kai susipažinome, man labai patiko, kad jis toks protingas ir ramus. Aš visada buvau spontaniškesnė. Jis labiau viską apgalvodavo. Pradžioje net džiaugiausi, kad jis mane „pristabdo“. Galvodavau – gerai, kad turiu šalia žmogų, kuris neleidžia pridaryti nesąmonių. Dabar perskaičiau savo pačios sakinį. „Neleidžia pridaryti nesąmonių.“ Kažkaip nemalonu pasidarė. Juk ne vaikas esu.


   
AtsakytiCitata

 

Man labai užkliuvo tas „gerai, kad pristabdo“. Aš pati ilgai galvojau, kad šeimoje vienas turi būti protingesnis, kitas emocingesnis. Pas mus vyras visada buvo tas, kuris priima galutinius sprendimus. Bet dabar, kai mūsų santykiai praktiškai baigėsi ir vis dar gyvename po vienu stogu, matau, kaip sunku iš to išeiti. Net dėl vaikų kartais laukiu jo pritarimo, nors puikiai žinau, ką pati manau. Lyg mano nuomonė būtų tik pasiūlymas, o jo – sprendimas


   
AtsakytiCitata

 

Aš gal pabandysiu iš kitos pusės. Kartais žmonės iš tikrųjų turi skirtingus bendravimo stilius. Vienas kritiškesnis, kitas jautresnis. Tai savaime dar nereiškia, kad vienas sąmoningai menkina kitą. Man atrodo, svarbu atskirti žmogaus ketinimą nuo poveikio. Gal vyras tikrai nesupranta, kaip jo žodžiai veikia?


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, gal. Bet aš pati labai ilgai bandžiau suprasti, ką mano vyras „iš tikrųjų turėjo omenyje“. Ir kažkuriuo metu visai nustojau klausti, kaip jaučiuosi aš. Visą laiką ieškojau jam paaiškinimų. Gal pavargęs. Gal bloga diena. Gal aš per jautri. O mano jausmai vis likdavo paskutinėje vietoje.


   
AtsakytiCitata

 

@jurgita83 Taip, sutinku. Perskaičiau savo žinutę ir supratau, kad vėl pradėjau analizuoti kito žmogaus elgesį. Darbe man tai padeda. O namuose vyras dažnai sako: „Nustok mane analizuoti ir tiesiog pasakyk, ką jauti.“ Gal ir čia padariau tą patį.


   
AtsakytiCitata

 

Žinot, aš irgi noriu truputį atsitraukti nuo savo pirmos žinutės. Parašiau „kodėl tu tyli“, lyg tai būtų taip paprasta. O paskui prisiminiau, kaip pati kartais tylėdavau prieš didelį barnį. Tik pas mus būdavo kitaip. Aš žinodavau, kad jeigu ką nors pasakysiu, prasidės rėkimas. O čia žmogus bijo ne rėkimo, o to ramaus pažeminimo. Gal net sunkiau suprasti, nuo ko gintis.


   
AtsakytiCitata

 

Man labai svarbu, kas dabar įvyko tarp jūsų. Ramunė pasiūlė pažvelgti į vyro ketinimus, o Jurgita priminė, kad nuolatinis kito žmogaus aiškinimas kartais užgožia mūsų pačių patirtį. Gintarė pastebėjo, kad ne kiekvienas skaudinantis konfliktas būtinai būna garsus. Noriu pasiūlyti vieną skirtumą. Mes galime nežinoti, ką žmogus norėjo padaryti savo žodžiais. Bet galime gana aiškiai pastebėti, ką tie žodžiai su mumis padaro. TylaPoLangu, norėčiau tavęs paklausti: kai vyras pasako „tu vėl viską darai sudėtingiau“, ką tu tą akimirką norėtum jam atsakyti, jeigu nereikėtų bijoti jo reakcijos? Ne ką būtų protinga pasakyti. Ne ką reikėtų pasakyti, kad nekiltų konfliktas. O ką iš tikrųjų norisi pasakyti?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Kad jis mane paliktų ramybėje. Nežinau, kodėl būtent taip. Tiesiog norisi pasakyti: „Jeigu tau nepatinka, kaip aš darau, tai nedaryk iš manęs idiotės.“ Atsiprašau už žodį. Net rankos dreba rašant. Niekada jam taip nepasakyčiau.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu O aš perskaičiau ir pagalvojau – pagaliau. Pagaliau tu supykai. Nes iki šiol vis rašei, kad tau skaudu. O dabar pirmą kartą išgirdau pyktį.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš labai pykstu. Tik niekada apie tai taip negalvojau. Man atrodė, kad esu įskaudinta. Bet dabar, kai parašiau, supratau, kad esu ir labai pikta. Ant jo. Ir ant savęs. Kad leidžiu taip su savimi kalbėti.

 


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu Tik nepaversk viso šito kaltinimu sau. Aš irgi ilgai galvojau, kad pati kalta, nes leidau. Bet kartais žmogus taip po truputį pripranta prie tam tikro bendravimo, kad net nebepastebi, kada pradėjo save mažinti. Man labai padėjo vienas paprastas klausimas: Ar aš taip kalbėčiau su žmogumi, kurį myliu?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurga81 Ne. Niekada. Net jeigu jis padarytų visišką nesąmonę. Aš gal pasakyčiau, kad nesutinku. Bet ne taip, kad jis pasijustų kvailas. Ir dabar pagalvojau dar vieną dalyką. Su draugėmis aš visai kitokia. Juokauju, ginčijuosi, siūlau, organizuoju. O namuose vis labiau tyliu. Keista, kad iki šiol to nepastebėjau.


   
AtsakytiCitata

 

Man norisi atkreipti dėmesį į du tavo paskutinius sakinius. ,„Su draugėmis aš visai kitokia.“ „O namuose vis labiau tyliu.“ Tai labai svarbus pastebėjimas. Tu nepasakei, kad apskritai nepasitiki savimi. Priešingai – papasakojai apie situacijas, kuriose gali būti spontaniška, aktyvi, turėti savo nuomonę. Ir apie kitą santykį, kuriame tarsi pradedi save mažinti. Neskubėkime spręsti, ką tai reiškia visai jūsų santuokai. Bet ir nenumenkinkime to, ką pastebėjai. Dar norėčiau grįžti prie tavo pykčio. Pyktis nebūtinai reiškia norą užpulti kitą žmogų. Kartais jis padeda pastebėti, kad kažkas mums nepriimtina, kad buvo peržengta svarbi riba. Jeigu tavo pyktis galėtų pasakyti vieną sakinį ne apie vyrą, o apie tave pačią – ko tau reikia, – koks tas sakinys būtų?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Noriu, kad su manimi kalbėtų kaip su lygiaverčiu žmogumi. Net jeigu nesutinka. Net jeigu mano pasiūlymas tikrai blogas. Noriu turėti teisę suklysti ir dėl to nesijausti menkesnė. Kažkaip labai paprastai skamba, kai parašiau. O gyvenu taip, lyg prašyčiau kažko neįmanomo.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu Man šitas labai stiprus. „Teisė suklysti.“ Aš ilgai galvojau, kad turiu tapti tokia, prie kurios niekas negalėtų prikibti. Viską padaryti teisingai. Viską numatyti. Tada gal nebebus pastabų. Bet vis atsirasdavo kažkas naujo. Ir tik daug vėliau supratau, kad man nereikia būti tobula, kad nusipelnyčiau pagarbos.


   
AtsakytiCitata

 

O aš dabar galvoju apie tai, kaip mes kartais painiojame konfliktą su nepagarba. Nesutikti su partneriu galima. Net labai stipriai. Bet nesutikimas nebūtinai turi reikšti, kad vienas iš mūsų protingesnis, o kitas kvailesnis. Ir turbūt man pačiai reikėtų dažniau tai prisiminti. Nes aš irgi kartais taip gražiai „paaiškinu“ vyrui jo klaidą, kad paskui jis nebenori su manimi kalbėti.


   
AtsakytiCitata

 

@ramunebetasko Ramune, prajuokinai su tuo „gražiai paaiškinu“. 🙂 Aš tai negražiai paaiškindavau. Bet dabar rimtai TylaPoLangu, o ar esi vyrui kada nors pasakiusi būtent taip, kaip čia parašei? Kad nori būti lygiavertė? Ne apie konkretų vakarienės komentarą, o apie tai, kaip jautiesi apskritai.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@gintare82 Ne. Bandžiau kalbėti apie atskirus dalykus. Bet apie tai, kaip jaučiuosi šalia jo, niekada. Nes man atrodo, kad jis iš karto paklaustų: „Tai ką, aš blogas vyras?“ Ir tada vėl pradėčiau aiškinti, kad ne, kad jis geras, kad aš jį myliu. Ir visas pokalbis baigtųsi tuo, kad guosčiau jį. Dabar net juokinga. Nors nelabai juokinga.


   
AtsakytiCitata

 

Pas mus taip ir būdavo. Aš pradėdavau kalbėti apie tai, ko man trūksta. O po pusvalandžio jau įrodinėdavau vyrui, kad jis nėra blogas tėvas, blogas vyras ir blogas žmogus. Ir mano klausimas kažkur dingdavo. Nežinau, ar jis tai darydavo sąmoningai. Bet rezultatas visada būdavo tas pats.


   
AtsakytiCitata

 

Čia norėčiau sustoti prie vieno pasikartojančio dalyko. Kelios iš jūsų pasakojate, kad pradėjusios kalbėti apie savo jausmus netrukus atsiduriate situacijoje, kurioje turite raminti, teisinti ar įtikinėti kitą žmogų. Ir pradinis jūsų poreikis lieka neišgirstas. Tai nereiškia, kad kiekvienas toks pokalbis yra sąmoninga manipuliacija. Bet svarbu pastebėti patį bendravimo modelį ir jo pasekmes TylaPoLangu, tu labai aiškiai įvardijai savo poreikį: nori būti lygiavertė. Galbūt kol kas nereikia galvoti, kaip pakeisti vyrą. Gal pradžiai svarbiau pastebėti, kada pokalbyje pati atsisakai savo jausmo tam, kad išsaugotum ramybę. Ir dar – ar namuose jautiesi saugi nesutikti su vyru? Ar jo reakcijos apsiriboja žodžiais ir atsitraukimu, ar būna ir grasinimų, bauginimo, kontrolės? Klausiu todėl, kad nuo to priklauso, kiek saugu bandyti keisti nusistovėjusį bendravimą. Niekas čia neturi būti spaudžiama konfrontuoti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Ne, jis man negrasina, nesmurtauja, nekontroliuoja, kur einu. Bet kai nesutinku, jis gali kelias dienas būti labai šaltas. Kalba tik apie buitį. „Ar sumokėjai sąskaitą?“ „Kada grįš vaikai?“ Ir viskas. Aš tos tylos nepakeliu. Tada dažniausiai pati prieinu, apkabinu, pradedu kalbėti. Net jeigu jaučiuosi įskaudinta. Nes noriu, kad vėl būtume normalūs.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu O jis kada nors pirmas prieina? Po tokių tylėjimų?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@kregzde31 Labai retai. Dažniausiai tiesiog vieną dieną vėl pradeda normaliai kalbėti. Lyg nieko nebūtų buvę. Ir aš džiaugiuosi. Net nebekeliu to klausimo. Nes nenoriu vėl visko sugadinti.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu Šitas man skaudžiausias. Kai pradedi džiaugtis ne tuo, kad problema išspręsta, o tuo, kad kitas žmogus vėl su tavimi kalba. Aš labai gerai prisimenu tą palengvėjimą. Ir kiek daug dėl jo būdavau pasiruošusi nutylėti.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@jurga81 Jurgita, perskaičiau ir apsiverkiau. Nes tikrai. Aš džiaugiuosi, kai jis vėl su manimi kalba. Net jeigu nieko neišsprendėme. Ir tada atrodo, kad vėl viskas gerai. Iki kito karto.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu TylaPoLangu, man atrodo, šiandien tu pastebėjai kelis dalykus, kurių anksčiau galbūt nesiejai tarpusavyje. Pradėjome nuo vyro pastabos apie vakarienę. Paskui atsirado baimė pasirodyti kvailai. Tada – pyktis, kurį ilgai laikydavai savyje. O dabar pasakoji apie palengvėjimą, kai po kelių dienų tylos vyras vėl pradeda su tavimi kalbėti. Nenoriu už tave nuspręsti, ką tai reiškia ar ką turėtum daryti su savo santuoka. Bet norėčiau paklausti: Kai sakai „vėl viskas gerai“, ar iš tiesų jautiesi gerai, ar tik nebejauti tos įtampos, kuri buvo tarp jūsų? Tai gali būti du labai skirtingi dalykai.

 


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Tik nebejaučiu įtampos. Man atrodo, kad dabar pirmą kartą taip aiškiai tai supratau. Aš ne tiek džiaugiuosi, kad esame laimingi. Kiek džiaugiuosi, kad vėl nesame susipykę. Ir dabar nežinau, ką su tuo supratimu daryti.


   
AtsakytiCitata

 

@tylapolangu

Gal šiandien nieko ir nereikia daryti. Man pačiai sunkiausia būna ištverti momentą, kai kažką suprantu, bet dar nežinau sprendimo. Iš karto noriu plano. O kartais reikia laiko. Ir man atrodo, tu šiandien jau labai daug pasakei.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ačiū jums visoms. Kai pradėjau rašyti, galvojau, kad tikriausiai pasakysite, jog sureikšminu smulkmenas. Nes vyras tikrai nėra kažkoks pabaisa. Jis rūpinasi šeima, vaikais, dirba, daug ką dėl mūsų daro. Ir aš jį myliu. Bet šiandien pirmą kartą pagalvojau, kad galiu jį mylėti ir vis tiek nenorėti, kad su manimi taip kalbėtų. Gal man nereikia pasirinkti vieno iš tų dalykų. Nežinau. Dar pagalvosiu.


   
AtsakytiCitata

 

Man norisi šitą tavo mintį palikti čia. „Galiu jį mylėti ir vis tiek nenorėti, kad su manimi taip kalbėtų.“ Meilė ir nepasitenkinimas tam tikru elgesiu nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Gali matyti gerąsias žmogaus savybes ir kartu pripažinti, kad kai kurie jo žodžiai tave žeidžia. Gali norėti išsaugoti santykius ir kartu norėti, kad jie keistųsi. Ir gali dar nežinoti, ką darysi toliau. Man atrodo, šiandien svarbiausia ne tai, kad radai atsakymą, o tai, kad pradėjai aiškiau girdėti save. O kitoms moterims, kurios skaito šią temą, norėčiau palikti klausimą: Ar jūsų gyvenime yra buvę situacijų, kai išoriškai viskas atrodė ramu, tačiau viduje jautėtės vis mažesnės? Kaip pradėjote tai pastebėti

Jei norėsite, pasidalykite. Čia nereikia įrodinėti, kad jūsų skausmas pakankamai didelis, jog būtų vertas dėmesio.

 


   
AtsakytiCitata

Dalintis: