FORUMAI
Matyti senstantį artimą žmogų kartais reiškia išgyventi labai lėtą ir skaudų atsisveikinimą – žmogus tebėra šalia, tačiau jo jėgos silpsta, sveikata prastėja, o demencija ar Alzheimerio liga gali pamažu keisti jo atmintį, elgesį ir net tai, kaip jis mus atpažįsta. Ypač sunku tada, kai kartu tenka prisiimti kasdienę priežiūrą, derinti ją su savo šeima, darbu ir gyvenimu, nuolat nerimauti, būti pasiruošusiai padėti ir vis dažniau suprasti, kad pačiai taip pat pradeda trūkti jėgų.
Šiame forume galite kalbėti ne tik apie artimo žmogaus ligą ar priežiūros sunkumus, bet ir apie save – apie nuovargį, bejėgiškumą, pyktį, kaltę, vienatvę ir skausmą stebint, kaip mylimas žmogus pamažu tolsta nuo tokio, kokį jį pažinojote visą gyvenimą. Čia nereikia gėdytis prisipažinti, kad kartais pavargote rūpintis, kad norite bent vienos dienos sau ar kad po sunkios dienos nebeturite nei kantrybės, nei jėgų – tokie jausmai gali lydėti labai sunkią ir ilgalaikę artimojo priežiūrą. Dalinkitės savo patirtimi, klauskite kitų moterų, kaip jos sprendžia kasdienes problemas, ir pasakokite apie tas mažas bei dideles akimirkas, kuriose šiandien telpa Jūsų gyvenimas.
Jeigu norite daugiau sužinoti apie demenciją, Alzheimerio ligą, senstančių artimųjų priežiūrą ir su tuo susijusius išgyvenimus, kviečiame skaityti mūsų straipsnius apie demenciją ir senatvės iššūkius. O jeigu jaučiate, kad šiame ilgame kelyje norėtųsi artimesnio ryšio su moterimis, kurios taip pat rūpinasi senstančiais artimaisiais, kviečiame susipažinti su savipagalbos grupe „Mūsų artimieji sensta...“.
Kartais skaudžiausia yra tai, kad atsisveikinimas prasideda gerokai anksčiau negu pati netektis. Todėl rūpindamasi žmogumi, kurį mylite, nepamirškite, kad ir Jums gali būti sunku, ir Jums gali reikėti kitų žmonių šalia. Parašykite – šiame kelyje Jums nereikia likti vienai.