FORUMAI

Mama dar čia. Bet k...
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Mama dar čia. Bet kartais atrodo, kad jos jau nebėra

35 Įrašai
10 Vartotojai
0 Reakcijos
178 Peržiūros
Temos pradžia   [#40]

Vakar mama manęs paklausė, kas aš tokia. Ne pirmą kartą ji kažką supainioja. Būna, kad nežino, kokia diena, kur padėjo daiktus, kelis kartus papasakoja tą patį. Bet vakar buvo kitaip. Atėjau pas ją, padėjau pirkinius, ji žiūrėjo į mane ir paklausė: – O jūs kas? Pasakiau: – Mama, čia aš. Rūta. Ji nusijuokė ir sako: – Tu ne Rūta. Rūta dar maža. Nežinojau, ką atsakyti. Paskui kažkaip pakeičiau temą, padariau arbatos. Po kokio pusvalandžio ji jau vėl mane vadino Rūta, lyg nieko nebūtų buvę. O aš grįžau į automobilį ir verkiau. Nežinau net, ko klausiu. Gal tiesiog norėjau kažkam tai pasakyti.


   
AtsakytiCitata

 

@dukrar Rūta, suprantu. Mano mama kartą manęs paklausė, ar aš iš socialinės tarnybos. Pasakiau: „Mama, čia Sonata.“ Ji pažiūrėjo į mane ir sako: – Mano dukra Sonata. Ir parodė į mano jaunystės nuotrauką. Tą akimirką supratau, kad ji manęs visai nepamiršo. Jos galvoje aš tiesiog vis dar esu ta dvidešimtmetė iš nuotraukos. Nežinau, ar nuo to lengviau. Gal truputį.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rukas Sonata, perskaičiau ir vėl apsiverkiau. Gal ir mano mamai tas pats. Kai ji pasakė „Rūta dar maža“, aš net nepagalvojau. Jos galvoje aš gal vis dar vaikas.


   
AtsakytiCitata

 

@dukrar Rūta, skaitau jūsų abiejų žinutes ir man net sunku įsivaizduoti tą sekundę, kai mama žiūri tiesiai į tave ir tavęs neatpažįsta. Ir Sonatos pasakojime yra kažkas labai skaudaus ir kartu labai švelnaus – mama žino, kad Sonata egzistuoja, tik jos atmintyje dukra likusi kito laiko. Rūta, o ką tu vakar darei, kai mama pasakė, kad tu ne Rūta? Ar bandei ją įtikinti, ar tiesiog pakeitei temą?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@aurima Iš pradžių bandžiau. Sakau: „Mama, pažiūrėk į mane. Čia tikrai aš.“ Ji pradėjo nervintis. „Nesąmones šneki. Aš savo vaiką pažįstu.“ Tada supratau, kad darau tik blogiau, ir pasakiau: „Gerai, mama. Einam arbatos.“ Ir kažkaip praėjo.
Bet nežinau, ar teisingai pasielgiau. Atrodė, kad meluoju.


   
AtsakytiCitata

 

@dukrar Man atrodo, labai gerai padarei, kad nustojai įrodinėti. Aš ir darbe su tuo susiduriu, ir dabar su savo šeima vis labiau suprantu vieną dalyką: mums labai norisi žmogų „sugrąžinti“ į mūsų tikrovę. „Juk šiandien trečiadienis.“ „Juk tavo vyras mirė.“ „Juk aš tavo dukra.“ O žmogui nuo mūsų įrodinėjimo kartais tik dar baisiau. Aš pati dabar stengiuosi pirmiau pagalvoti: ką šiuo momentu duos mano tiesa?


   
AtsakytiCitata

 

Ieva labai gerai pasakė – ne „kas teisus?“, o „kas šiuo momentu žmogui padės?“ Rūta, tai, ką padarei su arbata, man atrodo labai žmogiška. Su demencija sergančiu žmogumi dažnai neverta paversti pokalbio atminties egzaminu. Jei žmogus mūsų neatpažįsta, kartais galima tiesiog ramiai prisistatyti: „Aš Rūta. Atėjau pabūti su tavimi.“ Jeigu jis tam priešinasi, nebūtinai reikia įrodyti. Galima pabandyti pereiti prie to, kas saugu ir pažįstama: arbatos, nuotraukų, muzikos, paprasto kasdienio veiksmo. Bet man pačiai atrodo svarbu pasakyti ir kitą dalyką: tai, kad mamai gal geriau nesiginčyti, nereiškia, kad dukrai dėl to neskauda.


   
AtsakytiCitata

 

Man šita tema labai skaudi. Mano mamai tik 68. Aš vis dar kartais pagaunu save galvojant, kad jeigu pakankamai ją treniruosiu, klausinėsiu, priminsiu, gal kažkaip pristabdysiu viską. „Mama, prisimeni, kur buvom sekmadienį?“ „Kas vakar skambino?“ „Koks mano draugo vardas?“ Ir paskui matau, kaip ji pradeda jaudintis. Kartą pasakė: „Miglute, neklausinėk manęs, aš bijau.“ Nuo tada beveik nustojau.


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Aš irgi tai dariau. Man atrodo, mes kartais klausinėjame ne dėl jų. Mes tikriname, kiek jų dar liko. Labai žiauriai skamba, bet aš bent jau taip dariau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rukas Sonata... „Tikriname, kiek jų dar liko.“ Būtent. Aš irgi klausiu: „Mama, prisimeni?“ Ir laukiu atsakymo kaip egzamino rezultato. Jeigu prisimena – gera diena. Jeigu ne – bloga.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia jūs abi pasakėte labai svarbų dalyką. Kartais tas „ar prisimeni?“ yra ne mamos egzaminas. Tai mūsų pačių bandymas pasitikrinti: ar ji dar čia? Ir gal tada galima po truputį keisti klausimą. Ne visada „ar prisimeni?“, o: „Nori, parodysiu?“ „Pažiūrėk, radau mūsų nuotrauką.“ „Čia mes buvome Palangoje.“ Tada žmogui nereikia išlaikyti egzamino. Galima tiesiog būti kartu su tuo prisiminimu, net jeigu jis neatsiranda.


   
AtsakytiCitata

 

Su vyru labai panašiai. Tik jis mane dar atpažįsta. Bet kartais bandau pasakoti apie žmones, kuriuos abu pažįstame, ir matau, kad jis nebesupranta, apie ką kalbu. Anksčiau dar sakydavau: „Vytautai, kaip tu gali neprisiminti? Mes pas juos dvidešimt metų važiuodavome.“ Dabar nebesakau. Nes ką tai pakeis? Tik parodysiu jam, kad jis kažko nebegali. Bet yra kitas dalykas, apie kurį mažai kas kalba. Aš nebeturiu su kuo pasikalbėti. Žmogus sėdi šalia manęs ant sofos. Mano vyras. O aš jo pasiilgstu.


   
AtsakytiCitata

 

@reginap2 Regina, man tas paskutinis sakinys... Pas mus ne demencija. Petras po insulto viską supranta, tik labai sunkiai kalba. Kartais laukiu, kol jis pasakys sakinį, ir pati neištveriu – užbaigiu už jį. Matau, kaip supyksta. Tada atsiprašau. Prieš insultą jis galėdavo kalbėti be sustojimo. Kartais net galvodavau: „Petrai, patylėk penkias minutes.“ Dabar atiduočiau daug, kad jis mane pusvalandį užkalbėtų.


   
AtsakytiCitata

 

@zvirbliuke Žvirbliuke, taip. Kaip keista, ko pradedi ilgėtis. Aš pasiilgstu net mūsų ginčų.


   
AtsakytiCitata

 

O aš būsiu truputį ne tokia graži. Kartais nieko nepasiilgstu. Kartais noriu, kad mama tiesiog užmigtų ir aš turėčiau vieną vakarą, kai nereikia klausytis, ar ji keliasi. Šiąnakt trečią valandą ieškojo savo mamos. Jos mama mirusi daugiau kaip 40 metų. Aš iš pradžių sakiau: „Mama, močiutės seniai nebėra.“ Ji pradėjo raudoti. Tai va. Labai protingai pasielgiau.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Jūrate, man atrodo, nereikia savęs už tai plakti. Tu buvai pažadinta trečią valandą nakties. Pavargusi. Ir atsakei taip, kaip atsakytume daugelis mūsų. Kitą kartą, jeigu mama ieškos savo mamos, gal galima pirmiausia ne taisyti faktą, o pabandyti suprasti jausmą. „Tu jos pasiilgai?“ Arba: „Papasakok man apie savo mamą.“ Kartais žmogus ieško ne tiek konkretaus žmogaus, kiek saugumo jausmo, kurį tas žmogus jam reiškė. Ir jeigu nepavyks – nepavyks. Nereikia kiekvieną situaciją išspręsti idealiai.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Aurima, o jeigu ji klausia tiesiai: „Kur mama?“ Ką tada sakyti?
Meluoju, jeigu sakau, kad nežinau?


   
AtsakytiCitata

 

Aš su tuo pačiu kankinuosi dėl tėčio. Globos namuose jis klausia: „Kada važiuojam namo?“ Jeigu sakau tiesą – „Tėti, tu dabar čia gyveni“ – jis kiekvieną kartą iš naujo susijaudina. Tada pradėjau sakyti: „Ne šiandien. Pažiūrėsim rytoj.“ Ir jaučiuosi meluojanti. Bet po penkių minučių jis vėl klausia. Kartais per vieną apsilankymą tą patį „rytoj“ pasakau dešimt kartų.


   
AtsakytiCitata

 

@daliak9 Dalia, aš nemanau, kad čia toks pats melas, kaip meluoti žmogui, kuris gali suprasti situaciją ir priimti sprendimą. Bet nežinau. Man irgi su tuo sunku.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia nėra vieno sakinio, kurį galėčiau jums duoti ir pasakyti: „Štai taip visada teisinga.“ Bet galima sau užduoti paprastą klausimą: ar mano atsakymas šiuo metu padės žmogui, ar tik privers jį dar kartą išgyventi tą patį skausmą? Jeigu žmogus nebegali išlaikyti informacijos ir po kelių minučių vėl klausia, kartais švelnus nukreipimas gali būti gailestingesnis už nuolatinį skaudžios tikrovės kartojimą. „Šiandien pabūkime čia.“ „Pirmiausia išgerkime arbatos.“ „Papasakok, ko labiausiai pasiilgai namuose.“ Ir dar – kartais verta klausyti ne paties klausimo, o to, kas slepiasi po juo. „Noriu namo“ gali reikšti: „Man čia nejauku.“ „Aš pavargau.“ „Noriu pažįstamų daiktų.“ „Bijau.“ „Noriu jaustis saugiai.“


   
AtsakytiCitata

 

Dėl to „noriu namo“ labai atpažįstu. Mama globos namuose kartais sako „vežk mane namo“. Bet vieną kartą ji tai pasakė būdama savo pačios bute. Tada pirmą kartą supratau, kad „namai“ jai turbūt jau nėra adresas.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@egle17 Egle, net šiurpas nuėjo. Mama irgi kartą savo bute pasakė: „Man reikia namo.“ Aš sakiau: „Mama, tu namie.“ Ji pyko: „Nelaikyk manęs kvaile.“ Dabar galvoju, kad aš visiškai ne tą girdėjau.


   
AtsakytiCitata

 

O ką jūs darote, kai kartoja tą patį klausimą? Mano mama gali per dešimt minučių penkis kartus paklausti, kada važiuosime pas gydytoją. Aš pirmus keturis kartus atsakau normaliai. Penktą jau girdžiu savo balsą ir suprantu, kad kalbu piktai.


   
AtsakytiCitata

 

@migleb Penktą? 😄 Tu dar šventa. Aš kartais trečią jau sakau: „MAMA, AŠ JAU SAKIAU.“ Ir tada pati savęs nekenčiu.


   
AtsakytiCitata

 

Man labai patinka, kad apie tai kalbate taip paprastai, nes būtent tokie dalykai ir sudaro kasdienybę. Vienas praktiškas dalykas, kurį galima išbandyti – jeigu klausimas kartojasi apie konkretų dalyką, informaciją padaryti matomą, o ne tik kartoti žodžiu. Pavyzdžiui: TREČIADIENĮ 10:00 – GYDYTOJAS. RŪTA ATVAŽIUOS 9:15. Padėti ten, kur mama dažniausiai žiūri. Aišku, tai ne visiems ir ne visose ligos stadijose veiks. Bet jeigu žmogus dar gali perskaityti ir suprasti užrašą, kartais jis sumažina ir jo nerimą, ir mūsų penkiasdešimtą atsakymą. Gal kitos turite tokių mažų dalykų, kurie jums praktiškai pasiteisino?


   
AtsakytiCitata

 

Pas mus nuotraukos. Ant kelių nuotraukų užrašiau vardus. „Sonata – dukra.“ „Mantas – anūkas.“ „Aldona – sesuo.“ Iš pradžių man tai atrodė siaubingai liūdna. Dabar pripratau. Mama kartais pati jas žiūri.


   
AtsakytiCitata

 

Pas mus labai padeda rutina. Kuo mažiau netikėtumų, tuo Vytautas ramesnis. Pusryčiai panašiu metu, pasivaikščiojimas tuo pačiu maršrutu. Kai aš pradedu skubėti ir keisti planus, jis pasimeta. Anksčiau pykdavau, kad visas gyvenimas turi suktis pagal rutiną. Dabar matau, kad jam ji suteikia saugumo.


   
AtsakytiCitata

 

O pas mus muzika. Čia vienas keisčiausių dalykų. Mama gali nežinoti, kokie dabar metai, bet jeigu paleidžiu senas jos jaunystės dainas, dainuoja žodžius. Kartais net visą posmą. Aš tada stoviu virtuvėje ir verkiu. Bet gerai verkiu.


   
AtsakytiCitata

 

Taip! Mama irgi. Dar pastebėjau, kad jeigu ateinu nervinga, ji pati pasidaro nervingesnė. Nežinau, ar čia sutapimas.


   
AtsakytiCitata

 

Gali būti labai svarbus pastebėjimas. Kartais žmogus nebesupranta visų mūsų žodžių ar situacijos, bet labai gerai pagauna toną, veidą, skubėjimą, įtampą. Todėl kartais praktiškiausias dalykas prieš įeinant pro duris yra ne dar kartą perskaityti, ką reikia padaryti, o pačiai kelias sekundes sustoti. Ne tam, kad būtume tobulai ramios. Tiesiog kad neįeitume jau pasiruošusios kovai. Ir dar vienas dalykas, kurį norėčiau labai atsargiai paminėti: jeigu žmogaus sumišimas ar elgesys staiga labai pasikeičia, nereikėtų automatiškai visko nurašyti demencijai. Tokiu atveju verta kreiptis į medikus – kartais staigų pablogėjimą gali lemti ir kita sveikatos problema.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Man ši diskusija kažkaip labai daug davė. Atėjau galvodama tik apie tai, kad mama manęs neatpažino. O dabar galvoju, kad gal kitą kartą, jeigu ji pasakys „tu ne Rūta“, nebandysiu jos įtikinti. Gal pasakysiu: „Gerai. O papasakok man apie Rūtą.“ Net įdomu, ką ji pasakytų.


   
AtsakytiCitata

 

@dukrar Rūta... Padaryk taip. Man mama kartą apie „savo dukrą Sonatą“ pasakojo man pačiai. Sakė: „Gera mergaitė. Tik per mažai valgo.“ Man 55 metai. Ir aš sėdėjau šalia ir klausiausi, ką mama apie mane prisimena. Buvo ir skaudu, ir kažkaip labai gražu.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Dabar jau tikrai verkiu.


   
AtsakytiCitata

 

Aš irgi. O atėjau čia parašyti apie savo bemiegę naktį.


   
AtsakytiCitata

 

Aš irgi skaitau ir kažkaip suspaudė gerklę. Sonata, tame tavo pasakojime labai daug atsakymo į Rūtos pirmąją žinutę. Gal žmogus kartais mūsų nebeatpažįsta taip, kaip norėtume. Bet tai dar nebūtinai reiškia, kad viskas, kas tarp mūsų buvo, išnyko. Ir kartu nenoriu šito pagražinti. Bus dienų, kai muzika nepadės. Kai užrašas neveiks. Kai penktą kartą atsakysime piktai. Kai būsime pavargusios ir viską padarysime ne taip, kaip pačios norėtume. Gal tada svarbiausia nepamiršti, kad šalia sergančio žmogaus yra dar vienas žmogus. Jūs. Ir jums taip pat reikia miego, pagalbos, kantrybės, laiko sau ir kartais tiesiog vietos pasakyti: „Šiandien man buvo per sunku.“ Tam ši vieta ir yra.

 


   
AtsakytiCitata

Dalintis: