FORUMAI

Aš pavargau. Labai....
 
Pranešimai
Išvalyti viską

Aš pavargau. Labai. Ir man gėda tai pasakyti

50 Įrašai
10 Vartotojai
0 Reakcijos
232 Peržiūros
Temos pradžia   [#43]

Šiandien nenoriu gražiai rašyti. Aš tiesiog pavargau. Šiąnakt mama atsikėlė gal šešis kartus. Vieną kartą ieškojo savo mamos, paskui norėjo eiti namo, nors buvo namuose, paskui kažkur pasidėjo akinius ir apkaltino mane, kad paėmiau. Apie ketvirtą ryto ant jos surikau. Tikrai surikau. Pasakiau: „Mama, aš irgi žmogus, aš nebegaliu.“ Ji į mane taip pažiūrėjo, kad iki šiol matau tas akis. Ryte, aišku, nieko neprisiminė. O aš prisimenu. Dabar sėdžiu darbe ir galvoju, kad šiandien vakare visai nenoriu važiuoti namo. Net baisu tai parašyti.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Nebaisu. Aš vakar irgi nenorėjau. Mama dieną gyvena su mano broliu ir manimi, visi ją labai mylime. Tik kažkodėl naktimis myliu viena. Atsiprašau už sarkazmą. Pas mus dabar toks etapas, kai mama keliasi 3–4 kartus. Brolis ryte eina į darbą, tai „jam reikia išsimiegoti“. Aš irgi einu į darbą. Bet, matyt, mano miegas kažkokios kitos rūšies.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@naktinepeleda Va va. Mano sesuo irgi sako: „Jūrate, jeigu jau visiškai nebegalėsi, sakyk.“ Aš nebesuprantu, ką reiškia visiškai nebegalėsi. Kai nukrisiu.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Čia turbūt mūsų seserys tą patį vadovėlį skaitė. Mano sesuo irgi: „Tik pasakyk, jeigu reikės.“ Vieną kartą pasakiau. Paprašiau, kad šeštadienį pabūtų su mama, nes norėjau su vyru išvažiuoti bent iki sekmadienio. Pasirodo, būtent tą šeštadienį ji jau buvo susitarusi eiti pas draugę. Tada dar pasakė: „Bet jeigu tikrai labai reikia, atšauksiu.“ Ir aš pati pasakiau: „Ne ne, nereikia.“ Paskui visą savaitgalį pykau ant jos. Ir ant savęs.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Jūrate, pirmiausia dėl šios nakties. Taip, tu surikai. Ir turbūt pati norėtum, kad nebūtum surikusi. Bet man daug labiau už tą vieną riksmą užkliuvo tavo sakinys: „aš nebegaliu“. Gal verta jį priimti rimtai? Ne kaip tavo nesėkmę. Kaip informaciją. Jeigu žmogus kelias naktis normaliai nemiega ir dieną dar turi dirbti, klausimas jau nebe vien „kaip būti kantresnei mamai“. Klausimas – kaip padaryti, kad Jūratė galėtų miegoti? Kaip dabar pas jus organizuotos naktys? Ar yra kas nors, kas realiai galėtų bent kartais tave pakeisti?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Realiai – ne. Sesuo gyvena kitame miesto gale. Sūnus Vilniuje. Vyras miręs. Dieną dar kažkaip. Kaimynė kartais užsuka, aš grįžtu per pietus. Naktį – aš.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Aurima, bet čia ir yra visa problema. Visi klausia: „Ar turi kas padeda?“ Turiu. Brolį. Tik jeigu pagalba yra „pasakyk, jeigu reikės“, tai čia ne pagalba. Nes dar reikia nuspręsti, kada jau pakankamai blogai, tada paprašyti, tada paaiškinti, ką daryti. Aš pavargstu net nuo pagalbos organizavimo.


   
AtsakytiCitata

 

Taip. Ir čia, man atrodo, labai svarbus skirtumas tarp: „padėsiu, kai paprašysi“ ir „kiekvieną antradienį nuo 18 valandos iki trečiadienio ryto aš perimu.“ Pirmuoju atveju visa atsakomybė vis tiek lieka vienam žmogui – jis turi pastebėti, planuoti, prašyti, aiškinti. Antruoju jau atsiranda tikras pasidalijimas. Gal skamba labai buhalteriškai, bet kartais šeimoje net verta susėsti ir surašyti: kas gali vieną vakarą, kas nuvežti pas gydytoją, kas nupirkti maisto, kas pabūti savaitgalį. Ne „padėsime mamai“. O labai konkrečiai – kas, ką ir kada.


   
AtsakytiCitata

 

Mes taip padarėme. Po didžiulio konflikto. Aš vieną vakarą tiesiog nusiunčiau seseriai sąrašą, ką padarau per savaitę. Vaistai. Maistas. Skalbimas. Gydytojas. Sąskaitos. Mama. Darbas. Ir parašiau: „Pasirink tris.“ Ji labai įsižeidė. Bet pasirinko. Dabar trečiadieniais ji veža mamą, o kas antrą šeštadienį būna su ja. Mūsų santykiai tuo metu pablogėjo. Bet mano gyvenimas pagerėjo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasam5 „Pasirink tris“ geras 😀 Gal nukopijuosiu.


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau jus ir galvoju, kad aš padariau priešingai. Aš tiesiog išėjau iš darbo. Tada atrodė paprasčiausias sprendimas. Mama po insulto, viena nebegali. Darbas neleido nuolat lakstyti. Vyras pasakė: „Kažkaip išsiversim.“ Išsiverčiam. Jau trejus metus. Tik dabar man 61 ir aš neturiu nei darbo, nei savo pajamų. Kai reikia nusipirkti batus, turiu žiūrėti, kiek liko bendroje sąskaitoje. Ir vis dažniau galvoju – o kai mamos nebebus, kas tada bus su manimi?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rimal Rima, aš irgi apie darbą galvojau. Kartais atrodo, būtų paprasčiau išeiti. Bet jūsų žinutę perskaičiau ir... Taip. Apie tą „po to“ visai negalvojau.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Aš irgi negalvojau. Galvojau tik, kaip išgyventi tą mėnesį. Paskui kitą. Paskui dar kitą. Nesakau, kad gailiuosi. Mama nebūtų galėjusi viena. Bet jeigu dabar spręsčiau iš naujo, bent jau prieš išeidama iš darbo ieškočiau visų kitų variantų. Tada man atrodė: arba mama, arba darbas. Gal nebūtinai turėjo būti tik du pasirinkimai.


   
AtsakytiCitata

 

@rimal Rima, labai svarbus sakinys. Kai šeimoje atsiranda didelis priežiūros poreikis, dažnai automatiškai ieškoma, kuri moteris jį pasiims. Dukra, žmona, sesuo, marti. Ir tik po to klausiama, kokios dar yra galimybės. Aš pati dirbu socialinį darbą ir vis tiek savo šeimoje pagavau save darant lygiai tą patį. „Gerai, aš sutvarkysiu.“ „Aš paskambinsiu.“ „Aš nuvažiuosiu.“ Vieną dieną supratau, kad visi jau net nebeklausia. Tiesiog laukia, kol Ieva padarys.


   
AtsakytiCitata

 

Mergaitės, o aš pasakysiu iš kito galo. Man 70. Prižiūriu vyrą ir dar padedu vyresnei seseriai. Prieš mėnesį parduotuvėje pasidarė silpna. Gydytojas pasakė: „Jums reikia daugiau ilsėtis.“ Sakau: „Gerai. Nuo kurios valandos?“ 😄 Jis nesuprato mano humoro. Bet aš paskui pagalvojau, kad čia jau nelabai juokinga. Jeigu aš nugriūsiu, bus ne vienas žmogus, kuriam reikės pagalbos. Bus trys.


   
AtsakytiCitata

 

@birutem Birute, būtent. Kartais rūpinimąsi savimi pateikiame beveik kaip malonumą: „pasidaryk vonią“, „išgerk kavos“, „rask laiko sau“. O žmogui, kuris miega keturias valandas ir turi pakeisti sauskelnes, nuo tokių patarimų turbūt norisi tą kavą į mus mesti. Gal pradėkime daug paprasčiau. Miegas. Maistas. Vaistai, jeigu pačios juos vartojame. Gydytojas, jeigu kažką atidėliojame. Galimybė fiziškai išeiti iš namų. Ne SPA. Elementarūs dalykai. Birute, ar po to silpnumo bent kažką pakeitei?


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Taip. Nenoromis. Dukra dabar antradieniais važiuoja pas tetą vietoje manęs. Pirmą antradienį sėdėjau namie ir galvojau, kad gal vis tiek važiuoti. Vyras pasakė: „Sėdėk.“ Tai sėdėjau. Net nežinojau, ką veikti 😀


   
AtsakytiCitata

 

Čia dar viena problema. Kai pagaliau gauni dvi valandas laisvas, nebežinai, ką su jomis daryti. Aš pirmą kartą, kai brolis liko su mama, nuėjau į prekybos centrą ir nusipirkau skalbimo miltelių. Puikiai pailsėjau.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

😂 Aš turbūt eičiau į vaistinę.


   
AtsakytiCitata

 

O aš parašysiu iš truputį kitos pusės. Mes prižiūrime vyro tėtį. Tiksliau, daugiausia vyras, bet mūsų visas gyvenimas pradėjo suktis aplink uošvį. Du kartus atšaukėme atostogas. Savaitgaliai – pas jį. Vakarais vyras arba važiuoja pas tėtį, arba skambina gydytojams, arba kalbamės apie tėtį. Vieną kartą pasakiau: „Mantai, aš pasiilgau mūsų.“ Jis atsakė: „Mano tėtis serga. Ką tu nori, kad aš padaryčiau?“ Ir aš pasijutau paskutinė savanaudė. Bet aš tikrai pasiilgau savo vyro.


   
AtsakytiCitata

 

@agnek Agne, nesijaučiate savanaudė. Bent jau aš taip nemanau. Mano vyras labai ilgai nieko nesakė. O paskui per vieną ginčą išrėžė: „Mes jau trejus metus gyvenam tavo mamos gyvenimą.“ Labai supykau. Bet paskui supratau, kad jis iš dalies teisus. Aš net nepastebėjau, kad mūsų gyvenimas dingo.


   
AtsakytiCitata

 

@rimal Va. Būtent to ir bijau. Kad vieną dieną uošvio priežiūra baigsis, o mes pažiūrėsime vienas į kitą ir nebežinosime, kas liko iš mūsų.


   
AtsakytiCitata

 

@agnek Agne, man atrodo, tavo sakinys „aš pasiilgau mūsų“ visai nėra tas pats, kas „nustok rūpintis tėčiu“. Gal kartais verta būtent taip ir atskirti. Ne reikalauti rinktis tarp žmonos ir tėčio. O klausti: ką galime padaryti, kad rūpindamiesi tėčiu visiškai neprarastume savo poros? Gal tai nėra savaitė atostogų. Gal kol kas tai dvi valandos trečiadienį. Gal vakarienė, kurios metu susitariama nekalbėti apie ligą. Maži dalykai neišsprendžia visos problemos. Bet kartais bent primena, kad gyvenime liko ir kitų santykių.


   
AtsakytiCitata

 

Skaitau jus ir galvoju, kad aš jau tą ribą seniai perėjau. Mamą slaugau beveik šešerius metus. Aš jos nebeprižiūriu „šalia gyvenimo“. Čia yra mano gyvenimas. Kartais žmonės sako: „Reikia rasti laiko sau.“ Aš tada noriu paklausti: „Kur?“ Mama viena neatsikelia. Neapsirengia. Į tualetą viena nenueina. Naktį gali keltis. Jeigu išeinu, kažkas turi būti vietoje manęs. Tai nėra klausimas, ar aš moku ilsėtis. Kažkas fiziškai turi mane pakeisti.


   
AtsakytiCitata

 

@vd74 Vida, taip. Ačiū, kad pataisei. Nes čia labai lengva nuslysti į „reikia labiau pasirūpinti savimi“. Kai kurioms moterims problema ne ta, kad jos neleidžia sau pailsėti. Problema ta, kad nėra žmogaus, kuris tuo metu perimtų priežiūrą. Tai jau nebe požiūrio, o organizavimo ir realios pagalbos klausimas. Ar tau kas nors padeda?


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Dukra kartais. Bet ji turi du mažus vaikus. Brolis užsienyje. Jis siunčia pinigų. Ir aš už tai dėkinga. Bet kartais norėčiau jam tuos pinigus grąžinti ir pasakyti: „Atvažiuok savaitei.“


   
AtsakytiCitata

 

@vd74 Vida, aš esu tas brolis. Tik sesuo. Gyvenu Londone. Mamą prižiūri brolis Lietuvoje. Aš moku už pagalbininkę, maistą, vaistus, kiek galiu organizuoju viską iš čia. Ir kartais pykstu, kai brolis elgiasi taip, lyg aš nieko nedaryčiau. Bet kai grįžtu į Lietuvą ir pabūnu savaitę... Tada suprantu. Pinigai pavargusio žmogaus nepakeičia lovoje trečią nakties.


   
AtsakytiCitata

 

@vilten Vilte, aš tikrai nenorėjau pasakyti, kad pinigai nesvarbu. Labai svarbu. Be brolio pinigų būtų dar sunkiau. Tiesiog kartais reikia žmogaus.


   
AtsakytiCitata

 

@vd74 Aš supratau. Ir man naudinga tai išgirsti. Nes iš Londono labai lengva galvoti, kad „juk viską sutvarkiau“.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia labai gera mintis. Gal šeimoje reikia dalinti ne tik išlaidas. Reikia dalinti laiką. Nes laikas yra tai, ko labiausiai nebėra.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ir miegą. Aš mielai pasidalinčiau savo naktimis 😀


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 O gal čia jau turime visai konkretų dalyką, kurį Jūratė galėtų pabandyti? Ne skambinti seseriai tada, kai „jau visiškai nebegalėsi“. O pasakyti: „Man reikia, kad vieną konkrečią naktį per savaitę arba kas dvi savaites būtum su mama.“ Tada sesuo gali pasakyti „galiu“ arba „negaliu“. Bet nebelieka migloto „sakyk, jeigu reikės“.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Aš dabar galvoju, kad net nežinau, ar drįsčiau.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Drįsk. Ir pasiruošk, kad pirmas atsakymas gali būti ne toks, kokio nori. Aš su seserimi rimtai susipykau. Bet iki to konflikto ji nuoširdžiai manė, kad padeda. Nes kartą per savaitę paskambindavo mamai. Aš maniau, kad ji puikiai mato, kiek visko darau. Ji nematė.


   
AtsakytiCitata

 

Labai dažnai kiti šeimos nariai iš tikrųjų nemato. Ne todėl, kad būtinai blogi ar abejingi. Didelė priežiūros dalis yra nematoma. Prisiminti, kad baigiasi vaistai Pastebėti, kad žmogus mažiau valgo. Susitarti dėl vizito. Pakeisti patalynę. Atsakyti tą patį klausimą dvidešimt kartų. Būti pasiruošusiam, kad bet kurią minutę gali prireikti. Todėl kartais konkretus sąrašas nėra priekaištas. Jis tiesiog padaro nematomą darbą matomą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Gerai. Rytoj parašysiu seseriai. Ne „man sunku“. O konkrečiai: „Ar gali kas antrą penktadienį nakvoti pas mamą?“ Net rankos prakaituoja rašant 😀


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Rašyk. Blogiausiu atveju sužinosi atsakymą.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Bet žinot, kas man dar neduoda ramybės? Net jeigu sesuo sutiks. Aš turbūt gulėsiu savo lovoje ir galvosiu, ar mama miega.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8 Aišku, kad galvosi. Pirmą kartą. Antrą irgi. Penktą gal jau miegosi 😄


   
AtsakytiCitata

 

Čia irgi reikia išmokti. Kai dukra lieka su mama, aš pirmą valandą jai rašinėdavau: „Ar pavalgė?“ „Ar vaistus davei?“ „Ar jau miega?“ Vieną kartą dukra parašė: „Mama, jeigu aš tave pavaduoju, leisk man tave pavaduoti.“ Supykau. Bet ji buvo teisi.


   
AtsakytiCitata

 

Šitą sakinį pasiimčiau ir pasikabinčiau ant sienos: „Jeigu mane pavaduoja, turiu leisti save pavaduoti.“ Nes pagalbos priėmimas irgi yra darbas. Reikia pakęsti, kad kitas žmogus padarys ne viską taip, kaip mes. Gal vakarienė bus ne ta. Gal mama nueis miegoti pusvalandžiu vėliau. Gal puodelis liks kriauklėje. Jeigu saugu ir esminiais dalykais pasirūpinta, kartais tas puodelis yra kaina už kelias valandas mūsų gyvenimo.


   
AtsakytiCitata

 

@aurima Aurima, šitą persiųsiu vyrui. Jis vienintelis moka „teisingai“ pasirūpinti tėčiu. Todėl niekas kitas netinka. O paskui jis pyksta, kad viską daro vienas.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Žinokit, pradėjau šitą temą todėl, kad naktį surikau ant mamos. Ir galvojau, kad visos dabar parašysit, kaip reikia būti kantresnei. O kažkaip gavosi visai apie kitką. Gal aš ne vien kantrybės pritrūkau. Gal aš tiesiog pritrūkau miego. Ir žmonių.


   
AtsakytiCitata

 

Man atrodo, čia labai didelis skirtumas. Nes „būk kantresnė“ reiškia, kad problema tu. O kartais problema yra tai, kad vienam žmogui užkrauta tiek, kiek vienas žmogus negali panešti.


   
AtsakytiCitata

 

Amen.


   
AtsakytiCitata

 

@balande8m  Jūrate, man atrodo, tu pati labai tiksliai užbaigei. Kartais, kai pradedame pykti, verkti, rėkti ar galvoti „aš nebenoriu“, pirmas klausimas nebūtinai turi būti: „Kas su manimi negerai?“ Gal verta paklausti: „Ko man per daug ir ko man per mažai?“ Per daug naktų be miego? Per daug atsakomybės? Per daug sprendimų? Per mažai pagalbos? Per mažai laiko, kai neprivalai būti pasiruošusi? Ir tada ieškoti ne vien didžiojo sprendimo. Kartais jo tiesiog nėra. Gal pradžia yra viena naktis. Vienas konkretus darbas, kurį perduodame kitam. Vienas vizitas, į kurį nevažiuojame pačios. Vienas žmogus, kuriam pagaliau pasakome ne „man sunkoka“, o: „Aš nebesusitvarkau viena. Man reikia, kad padėtum.“ Ir dar noriu grįžti prie pirmos tavo žinutės. Tu parašei: „Šiandien vakare visai nenoriu važiuoti namo.“ Man atrodo, tu turi teisę kartais nenorėti. Tai nepasako, kiek myli mamą. Tai pasako, kiek esi pavargusi.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Ačiū. Ir žinot ką? Parašiau seseriai dabar. Nelaukiau ryto. „Ar galėtum nuo kito mėnesio kas antrą penktadienį nakvoti pas mamą? Man labai reikia bent dviejų naktų per mėnesį normaliai išsimiegoti.“ Perskaitė. Dar neatsakė.


   
AtsakytiCitata

 

Dabar visos lauksim 😂


   
AtsakytiCitata

 

Svarbiausia – nepradėk po penkių minučių rašyti: „Ai, jeigu negali, tai nieko.“


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasam5 Rasa, jūs mane per gerai pažįstat 😂 Jau beveik parašiau. Gerai. Nieko neberašau. Laukiu.

 


   
AtsakytiCitata

Dalintis: