FORUMAI
Nežinau, ar čia labiau klausimas, ar tiesiog jau nebeturiu su kuo apie tai kalbėti. Mano mamai 83-eji. Gyvena viena ir kategoriškai atsisako bet kokios pagalbos. Prieš porą savaičių nukrito virtuvėje. Telefonas buvo kitame kambaryje. Beveik parą pragulėjo ant grindų, kol atėjo kaimynė. Po ligoninės sakau: mama, bent pagalbos mygtuką įsigykim. „Man nereikia.“ Vaikštynę? „Aš ne invalidė.“ Gal moteris kelis kartus per savaitę ateitų? „Svetimų savo namuose nenoriu.“ Vakar neištvėriau ir pasakiau: „Mama, jeigu tu nieko neleidi padaryti, aš negaliu būti atsakinga už tai, kas tau nutiks.“ Ji atsakė: „O kas tavęs prašo būti atsakingai?“ Ir štai dabar nežinau. Gal ji teisi?
Ramune, aš labai panašioje vietoje, tik pas mus automobilis. Tėčiui 81 ir jis vis dar vairuoja. Reakcija sulėtėjusi, prasčiau mato. Jau buvo įvažiavęs į priešpriešinę juostą, kartą kliudė stovintį automobilį. Sakau – tėti, gana. Jis man: „Tai gal iš karto atimk namų raktus.“ Ir suprantu jį. Automobilis jam reiškia laisvę. Bet jeigu jis rytoj partrenks vaiką, ką tada sau pasakysiu? „Gerbiau tėčio savarankiškumą“?
@vr8 Vaida, būtent. Tik su mano mama rizika daugiausia jai pačiai. Su vairavimu jau ir kitiems. Bet kur ta riba? Ar mes vieną dieną tiesiog tampame savo tėvų tėvais?
@ramunes Aš kažkada taip ir pasakiau tėčiui: „Dabar aš tavimi rūpinuosi kaip tu manimi vaikystėje.“ Labai įsižeidė. Paskui supratau kodėl. Jis nėra vaikas. Net jeigu jam 85 ir kai kurių dalykų jau nebegali. Dabar stengiuosi nebesakyti „aš tau neleisiu“. Sakau „man neramu, kaip galim padaryti saugiau?“ Ne visada suveikia 😀 Bet bent jau nepradedam pokalbio karu.
@ramunes Man labai užkliuvo mamos atsakymas, Ramune: „O kas tavęs prašo būti atsakingai?“ Skaudus sakinys. Bet jame, man atrodo, yra ir dalis visos šitos dilemos. Mama vis dar jaučiasi atsakinga už savo gyvenimą. Tu tuo pat metu matai pavojų, kurio ji gal nenori matyti. Ir abi kalbate iš visai skirtingų vietų. Gal kartais padeda ne pradėti nuo sprendimo – „tau reikia vaikštynės“ – o nuo labai konkretaus įvykio: „Mama, tu beveik parą pragulėjai ant grindų. Aš bijau, kad tai gali pasikartoti. Ką tu pati sutiktum pakeisti, kad kitą kartą galėtum išsikviesti pagalbą?“ Gal ji atmes ir tai. Bet tada bent jau ne tu viena atneši visą paruoštą jos gyvenimo planą.
Aš truputį pabūsiu nepopuliari. Man kartais atrodo, kad mes per daug save įtikinėjame, jog esame atsakingos už suaugusių tėvų pasirinkimus. Jeigu žmogus supranta situaciją ir sako „ne“ – tai yra ne. Net jeigu mums nepatinka. Mano mama irgi priima sprendimų, kurių aš nedaryčiau. Bet ji nėra mano vaikas.
@vr8 Nežinau. Nes ten jau gali nukentėti kiti. Sakau apie atvejus, kai rizikuoja pats žmogus.
Bet jeigu mama vėl nukris ir dvi paras pragulės? Aš paskui gyvensiu su tuo, kad žinojau ir nieko nedariau.
@ramunes Ramune, o ką reiškia „nieko nedariau“? Tu pasiūlei pagalbą. Ji atsisakė. Man atrodo, mes kartais sumaišom du dalykus: „Aš nepadėjau“ ir „žmogus nepriėmė mano pagalbos“. Ne visada tai tas pats.
@jura1 Šitas skaudžiai pataikė.
Aš iš „Šeimą aplankė vėžys...“ forumo, bet skaitau jūsų diskusiją ir labai atpažįstu tą norą perimti kontrolę. Kai sunkiai susirgo mano artimas žmogus, aš pradėjau organizuoti viską. Gydytojus, maistą, vaistus, ką galima, ko negalima. Man atrodė – jeigu viską padarysiu teisingai, kažkaip apsaugosiu. Ir vieną kartą išgirdau: „Čia vis dar mano liga ir mano gyvenimas.“ Labai supykau. Nes aš juk padėjau. Tik vėliau supratau, kad mano rūpestis jam jau pradėjo panašėti į valdymą. Nesakau, kad čia tas pats. Bet tas jausmas „aš geriau žinau, kas tau saugu“ labai pažįstamas.
@aurelija41 Aurelija, taip. Man atrodo, kad būtent taip mama mane ir mato. Kaip žmogų, kuris atėjo tvarkyti jos gyvenimo.
Bet yra ir kita pusė. Kartais „čia mano gyvenimas“ labai patogu pasakyti tam, kuris paskui skambins vaikams, kai kažkas atsitiks. Atsiprašau, jeigu skamba grubiai.
@vr8 Neskamba. Ir aš nemanau, kad visada reikia nusileisti. Tik sakau, kad kartais mes iš baimės labai greitai pereinam nuo „noriu padėti“ prie „dabar darysi taip“.
Man labai patinka, kad čia atsirado nesutarimas, nes, man atrodo, jis tikras. Aurelija sako: nepaverskime rūpesčio kontrole. Vaida sako: bet kartais neveikimas irgi turi pasekmių. Ir abi mintys gali būti svarbios. Gal praktiškai padėtų rizikas skirstyti ne į „mama dar gali / mama jau nebegali“, o žiūrėti labai konkrečiai. Ar žmogus pats išgeria vaistus? Ar saugiai gamina? Ar gali išsikviesti pagalbą? Ar pasimeta išėjęs? Ar saugiai vairuoja? Ar supranta konkretaus sprendimo pasekmes? Nes žmogui gali reikėti pagalbos vienoje srityje ir visai nereikėti kitoje.
Pas mus dabar karas dėl prausimosi. Net nepatogu rašyti. Mama gali savaitę nesiprausti ir sako, kad vakar maudėsi. Kai pasiūlau padėti, pyksta. Vieną kartą bandžiau beveik jėga nuvesti į vonią. Ji pradėjo verkti. Aš paskui pagalvojau – ką aš darau? Čia mano mama. Visą gyvenimą tokia tvarkinga moteris. O aš stoviu ir aiškinu, kad nuo jos sklinda kvapas. Iki šiol gėda.
@laimute4 Laima, negėda. Mes turime kitokių problemų, bet labai suprantu tą jausmą, kai pradedi daryti tai, ko niekada gyvenime neįsivaizdavai darysianti savo tėvui. Mano tėtis dėl demencijos pradėjo labai nederamai elgtis su moterimis. Komentarai, lietimai. Kartą palietė priežiūros darbuotoją taip, kad aš norėjau prasmegti. Ir čia negaliu pasakyti: „Na, jis serga, pakentėkit.“ Ji neprivalo kentėti. Tai dabar irgi mokomės, kad liga paaiškina elgesį, bet ne visada reiškia, kad galima nieko nedaryti.
@gitap Gita, pas mus agresija. Tėtis kartą mane stumtelėjo. Kitą kartą neleido įeiti į kambarį ir rėkė, kad noriu pavogti jo butą. Aš suprantu, kad tai demencija. Bet pirmą kartą gyvenime savo tėčio išsigandau. Ir labai nenoriu girdėti „jis juk nesupranta, ką daro“. Gal ir nesupranta. Bet aš vis tiek stovėjau prie durų ir bijojau.
@astak Asta, šitą labai noriu pabrėžti. Liga gali paaiškinti elgesį, bet tai nereiškia, kad artimasis turi ignoruoti savo saugumą. Jeigu atsiranda agresija, klaidžiojimas, pavojingas vairavimas, didelė kritimų rizika ar kitas elgesys, dėl kurio kyla realus pavojus, čia jau verta ne vien šeimoje ginčytis, kas teisus. Reikia kalbėtis ir su gydytoju ar kitais žmogų prižiūrinčiais specialistais apie konkretų pasikeitimą ir apie tai, kaip sumažinti riziką. Ir ypač jeigu elgesys pasikeitė staiga, nereikėtų automatiškai sakyti „čia demencija“.
@laimute4 Aš irgi iš „Šeimą aplankė vėžys...“. Norėjau parašyti Laimai. Kai mūsų šeimoje atsirado liga, vienas sunkiausių dalykų buvo pagalba su labai asmeniniais dalykais. Žmogui kartais ne pats veiksmas baisiausias. Baisiausia, kad kažkas kitas staiga turi matyti jį silpną, nuogą, priklausomą. Mes vieną dalyką išmokome labai vėlai – prieš kažką darant klausti. Net jeigu atrodo savaime aišku. „Ar galiu tau padėti atsistoti?“ „Ar nori, kad padėčiau nusiprausti?“ „Gal geriau, kad padėtų kas nors kitas?“ Kartais artimam žmogui lengviau priimti svetimo darbuotojo pagalbą negu dukros. Man iš pradžių tai buvo skaudu. Paskui supratau – čia ne apie mane.
@lina45 Lina, apie kitą žmogų net nepagalvojau. Aš vis galvoju: svetimo mama neįsileis. Bet gal intymiems dalykams kaip tik būtų lengviau ne su manimi. Reikės bent paklausti.
O kaip praktiškai su tuo pagalbos mygtuku? Jeigu mama sako ne, tai ne. Negaliu juk užkabinti jai ant kaklo per prievartą.
Aš su savo seserimi dariau kitaip. Ne „tau reikia“. Nusipirkau ir pati parodžiau. Sakau: „Žiūrėk, man būtų ramiau.“ Ji iš pradžių burbėjo. Paskui sutiko nešioti. Kartais seni žmonės priešinasi ne pačiam daiktui, o tam, ką jis reiškia. Vaikštynė reiškia „aš sena“. Mygtukas – „aš nebesusitvarkau“.
@birutem Birute, va čia gali būti. Mama net žodžio „vaikštynė“ nekenčia.
@ramunes Tai ir nevadink vaikštyne 😀 Mano vyrui vieną dalyką vadinam „atrama“. Stebuklingai mažiau įžeidžia.
😂 Reikės pradėti diplomatijos kursus.
O ką man automobilį pavadinti? 😀
Čia jau sunkiau 😀
Prisijungsiu iš „Šeimą aplankė vėžys...“. Skaitau ir galvoju apie vieną dalyką. Mes kartais žmogui siūlome pagalbą taip, kad jis girdi tik tai, ko nebegali. „Nebegali vairuoti.“ „Nebegali būti vienas.“ „Nebegali pats nusiprausti.“ „Nebegali gyventi taip kaip anksčiau.“ Gal galima dalį pokalbio apsukti: ne tik ką atimame, bet ką norime išsaugoti. Jeigu tėtis nebevairuoja – kaip jis vis tiek galės nuvažiuoti ten, kur nori? Jeigu mamai reikia pagalbos namuose – ką galime padaryti, kad ji kuo ilgiau liktų savo namuose? Gal tada pagalba mažiau panaši į gyvenimo atėmimą.
@nijole59 Nijole, šitas geras. Nes aš tėčiui vis sakau, ko jis nebedarys. Bet nė karto normaliai nepasakiau, kaip tada jis važiuos į sodą, pas draugą, į parduotuvę. Jam turbūt atrodo, kad sakau: „Dabar sėdėsi namie.“
Man atrodo, čia atsirado labai praktiškas principas: jeigu kažką ribojame dėl saugumo, kartu turime galvoti, kuo tai pakeisime. Ne tik: „nebevairuok“, bet: „kaip tu nuvažiuosi ten, kur tau svarbu?“ Ne tik: „nebegyvenk visiškai vienas“, bet: „kokios pagalbos reikėtų, kad kuo daugiau savarankiškumo liktų?“ Ne tik: „aš tau padėsiu nusiprausti“, bet: „kaip galėtume tai padaryti taip, kad tau būtų kuo mažiau nejauku?“ Gal ne visada rasime variantą, kuris žmogui patiks. Bet bent jau kalbame ne vien apie tai, ką iš jo atimame.
Aš vis tiek nežinau, ką daryti su tėčio vairavimu. Kalbėjomės gražiai. Kalbėjomės piktai. Brolis sako palikti ramybėje. Tėtis mano, kad aš dramatizuoju. O man jau baisu.
@vr8 Vaida, čia jau skamba kaip situacija, kurios tau nereikėtų vienai nešti ant pečių. Jeigu matai konkrečius pavojingo vairavimo epizodus, aš tavo vietoje nebandyčiau dar dešimtą kartą viena laimėti ginčo su tėčiu. Kalbėčiausi su jo gydytoju apie tai, ką konkrečiai pastebėjote ir kaip tokioje situacijoje vertinamas saugumas bei gebėjimas vairuoti. Ir dar noriu tau pasiūlyti visai kitą dalyką. Jeigu jauti, kad šita situacija jau labai spaudžia ir norisi ją ramiai išnarplioti ne vien keliomis forumo žinutėmis, gali registruotis į mūsų grupę „Mūsų artimieji sensta...“ arba individualiam pokalbiui. Ne todėl, kad kažkas su tavimi negerai. Tiesiog kartais labai sunku vienai būti ir dukra, ir tuo žmogumi, kuris turi pradėti tokius pokalbius su tėčiu.
@aurima Ačiū, Aurima. Apie grupę pagalvosiu. Nes su broliu mes jau kalbamės ne apie tėtį, o apie tai, kuris iš mūsų blogesnis vaikas.
@vr8 Vaida, čia labai pažįstama. Kai atsiranda seni tėvai, kažkodėl labai greitai prasideda konkursas „geriausia dukra“. Aš iš jo pasitraukiau 😀
Aš po visos šitos diskusijos supratau vieną dalyką. Aš visą laiką bandau mamą įtikinti priimti mano sprendimą. Gal reikėtų bent vieną kartą nueiti ir paklausti: „Gerai, mama. Tu nenori nei vaikštynės, nei moters namuose. Ką pati sutiktum daryti, kad jeigu vėl nukristum, nereikėtų parą gulėti ant grindų?“ Ir patylėti. Nes aš paprastai pati po trijų sekundžių jau pateikiu penkis atsakymus.
Dar pridėčiau – kartais žmogus nieko nesugalvoja iš karto. Mano tėčiui jeigu duodu pasirinkimą ir laukiu atsakymo čia pat, jis susierzina. Kartais pasakau ir palieku. Kitą dieną grįžtam prie to paties.
Ir gal verta siūlyti ne penkis pokyčius iš karto. Po kritimo šeimai natūraliai norisi: mygtuko, vaikštynės, pagalbininkės, turėklų, kameros, dar kažko. Žmogus išgirsta: „visas tavo gyvenimas nuo šiandien keičiasi.“ Kartais vienas mažas pokytis priimamas lengviau. O paskui galima žiūrėti toliau.
Taip. Aš būtent taip ir padariau. Grįžom iš ligoninės ir aš per vieną vakarą mamai sudariau naują gyvenimą 😀 Nenuostabu, kad išvarė mane namo
@ramunes Ramune, dabar jau šypsausi 😀 Bet man atrodo, šiandien iš visos mūsų diskusijos susidėjo visai neblogas mažas planas. Nepradėti nuo „aš žinau, ko tau reikia“. Kalbėti apie konkretų pavojų, o ne apskritai apie „senatvę“. Paklausti žmogaus, kokį sprendimą jis pats priimtų. Nekeisti viso gyvenimo per vieną vakarą. Jeigu kažką tenka apriboti – kartu ieškoti, kaip išsaugoti kuo daugiau savarankiškumo. O kai rizika jau didelė arba žmogaus gebėjimas ją suprasti kelia abejonių – nebandyti visko išspręsti vien šeimos ginčais, o įtraukti gydytojus ir kitus specialistus. Ir dar viena mintis, kuri man liko iš Jūros žinutės. Kartais mes padarome viską, ką galime, pasiūlome pagalbą, kalbamės, ieškome variantų – o žmogus vis tiek pasako ne. Tada labai sunku pripažinti, kad rūpintis žmogumi nereiškia galėti kontroliuoti viską, kas jam nutiks.
Ačiū visoms. Rytoj važiuosiu pas mamą. Be vaikštynės katalogo 😀 Tiesiog su kava. Ir pabandysiu pirmiausia paklausti.
Bent šitą mama dar leidžia man nuspręsti 😂