FORUMAI
Ilgai galvojau, ar rašyti. Mamą slaugau beveik šešerius metus. Šiąnakt ji vėl beveik nemiegojo. Bandė keltis, du kartus vos nenukrito. Apie penktą ryto pagaliau užmigo. Aš atsisėdau virtuvėje ir pagalvojau: kad tik visa tai greičiau pasibaigtų. Ir tada pati savęs išsigandau. Nes jeigu „visa tai pasibaigs“, tai reiškia, kad nebeliks mamos. Negaliu patikėti, kad taip pagalvojau.
@balande8 Ačiū, kad parašei. Nes aš nuo ryto galvoju, kokia aš dukra.
@vd74 Vida, mano mamai 97 metai. Situacija kitokia negu tavo, bet aš irgi kartais galvoju apie pabaigą. Mama labai nusilpusi. Beveik nebesikelia, mažai valgo, daug miega. Gydytoja jau atsargiai pasakė, kad turėtume ruoštis. Ir manyje vienu metu yra du visiškai priešingi dalykai. Nenoriu, kad mama mirtų. Ir nenoriu, kad jai būtų dar blogiau. Nežinau, kaip tuos du jausmus sutalpinti viename žmoguje.
@siga Siga, va būtent. Tik man dar yra trečias. Nenoriu, kad man būtų taip sunku. Ir šito labiausiai gėda. Jeigu galvočiau tik „nenoriu, kad mama kentėtų“, skambėtų gražiai. Bet kartais aš noriu, kad baigtųsi ir mano gyvenimas šitaip.
@vd74 Vida, galiu parašyti iš kitos pusės? Mano mama mirė prieš keturis mėnesius. Alzheimeriu sirgo daug metų. Paskutiniai metai buvo labai sunkūs. Kai mama mirė, verkiau. Labai. O po kelių dienų atsibudau ryte ir pirmą kartą per daugybę metų supratau: man niekur nereikia skubėti. Nereikia tikrinti. Nereikia keltis. Nereikia klausytis. Nereikia bijoti telefono. Ir pajutau palengvėjimą. Tikrai pajutau. Tada atsisėdau lovoje ir pradėjau verkti, nes pagalvojau: „Mano mama mirė, o man palengvėjo.“ Iki šiol sunku tai ištarti.
Visaip. Pasiilgstu mamos. Kartais labai. Bet slaugos nepasiilgstu. Anksčiau man atrodė, kad šitie du sakiniai negali būti kartu. Dabar žinau, kad gali. Aš pasiilgstu mamos. Aš nepasiilgstu slaugos.
Skaitau ir kurį laiką nežinojau, ką parašyti. Gal šitoje vietoje ir nereikia labai protingų žodžių. Vida, tavo sakinys apie tai, kad nori ne tik mamos kančios, bet ir savo kančios pabaigos, man atrodo labai svarbus. Jis nėra toks gražus, kaip „nenoriu, kad mama kentėtų“. Bet jis tikras. Šešeri metai yra labai ilgai. Ir Marta pasakė dar vieną dalyką, kurį norėčiau palikti čia: pasiilgti žmogaus ir nepasiilgti jo slaugos nėra prieštaravimas.
Aš dar nesu ten, kur Marta. Mama gyva. Bet kartais jau dabar jos gedžiu. Vakar ji manęs neatpažino. Šiandien atpažino. Ir kartais pagalvoju – kiek dar kartų turėsiu ją prarasti, kol vieną dieną prarasiu iš tikrųjų? Paskui pasidaro gėda, nes žmogus juk gyvas. Sėdi prieš mane. O aš gedžiu.
@rukas Sonata, man atrodo, galima gedėti ir to, kas jau prarasta. Net jeigu pats žmogus dar čia. Aš gedžiu mamos, kuri prieš penkerius metus dar kepė pyragus. Mamos, kuri pati man paskambindavo. Mamos, kuri bardavosi, kad per retai atvažiuoju. Dabar ji guli lovoje. Ji mano mama. Bet aš jau daug ko netekau.
Aš iš „Šeimą aplankė vėžys...“. Nenoriu lyginti ligų, nes situacijos skirtingos. Bet labai atpažįstu tą sakinį „kad tik visa tai pasibaigtų“. Kai mūsų šeimoje žmogus labai sunkiai sirgo, buvo laikotarpis, kai kiekviena diena buvo skausmas. Ir aš vieną vakarą pagalvojau: „Dieve, gana.“ Ne „išgydyk“. Tiesiog „gana“. Paskui visą naktį save už tai graužiau.
@vd74 Taip. Ir dar labai gerai prisimenu, kaip artimieji kartais sakydavo: „Svarbiausia, kad būtų su mumis kuo ilgiau.“ O aš jau galvodavau: bet kokia kaina? Ir iš karto bijodavau savo minties.
Aš dabar apie tai galvoju. Mamą dar galima vežti į ligoninę dėl kiekvieno pablogėjimo. Bet jai ligoninė yra siaubas. Ji pasimeta. Bijosi. Grįžta dar silpnesnė. Ir aš pirmą kartą gyvenime klausiu ne „ką dar galima padaryti?“, o: „Kas mamai dabar būtų geriausia?“ Tai labai skirtingi klausimai.
@siga Siga, čia jau labai svarbi vieta, kur šeimai nereikia visko spręsti vienai. Kai žmogus labai nusilpęs ir artėja prie gyvenimo pabaigos, verta su gydančiais medikais labai konkrečiai aptarti ne tik ligas, bet ir priežiūros tikslus. Ko siekiame dabar? Kas žmogui sukelia daugiausia kančios? Ką galima padaryti dėl skausmo, nerimo, dusulio ar kitų simptomų? Kada gydymas ar vežimas į ligoninę gali padėti, o kada svarbiausia tampa komfortas? Kokios paliatyviosios pagalbos galimybės prieinamos? Šitų sprendimų šeimai nereikia išgalvoti virtuvėje vienai. Ir jeigu pokalbis su gydytoju būna labai bendras, galima tiesiai paklausti: „Ko mums tikėtis toliau ir ką darysime, jeigu būklė pablogės naktį ar savaitgalį?“ Kartais vien žinojimas, kam skambinti ir koks planas, nuima dalį baimės.
Šito mums labai reikia. Nes dabar mano didžiausia baimė – kad kažkas atsitiks naktį ir aš nežinosiu, ką daryti. Skambinti greitajai? Laukti? Ar mama kenčia? Aš bijau priimti neteisingą sprendimą.
@siga Tada būtent nuo šitų klausimų ir pradėčiau pokalbį su jos gydytoja. Ne tada, kai jau bus naktis ir visi išsigandę. O dabar. Susirašyčiau klausimus net ant lapo.
Skaitau ir man truputį kitaip skauda. Tėtis globos namuose. Fiziškai jis dar gana stiprus, bet demencija pažengusi. Beveik kiekvieną kartą sako: „Dalia, vežk mane namo.“ Kartais po apsilankymo sėdžiu automobilyje ir galvoju: gal reikėjo laikyti namuose. Gal išdaviau.
@vd74 Paskutiniu metu – ne. Naktį išeidavo. Kartą policija rado už kelių kilometrų. Aš jau bijojau užmigti. Bet kai jis sako „noriu namo“, visi argumentai kažkur dingsta.
@daliak9 Dalia, mes jau apie tai kalbėjom, bet parašysiu dar kartą. Negalėti žmogaus saugiai prižiūrėti namuose nėra tas pats, kas jo atsisakyti. Aš pati sau šitą kartoju. Kartais padeda. Kartais ne.
Man šita vieta labai aktuali. Aš mamą prižiūriu namuose ir dėl jos išėjau iš darbo. Treji metai. Vis dažniau galvoju apie globos namus. Ir tada pati sau sakau: „Kol aš gyva, mamos niekur neatiduosiu.“ Bet paskui pagalvoju – kodėl „kol aš gyva“? Ar turiu pirma pati sugriūti, kad jau būtų galima?
@rimal Rima, nereikia. Sakau kaip žmogus, kuris jau buvo beveik nugriuvęs. Kai man parduotuvėje pasidarė silpna, pirmą kartą supratau paprastą dalyką. Jeigu aš atsidursiu ligoninėje, niekam nuo mano pasiaukojimo nebus geriau.
@birutem Bet kaip suprasti, kada jau gana? Čia rimtai klausiu. Nes kiekvieną kartą atrodo: dar šitą mėnesį. Dar šitą žiemą. Dar kol galiu pakelti.
Gal „gana“ nebūtinai turi ateiti vieną dieną kaip aiški riba. Kartais galima žiūrėti labai praktiškai. Ar žmogų dar galima saugiai palikti vieną? Ar viena fiziškai gali jį pakelti, perkelti, nuprausti? Ar miegi naktimis? Ar priežiūra jau kenkia tavo pačios sveikatai? Ar dėl jos nebegali dirbti ir ar tai kelia grėsmę tavo pačios finansiniam saugumui? Ar yra situacijų, kurių viena jau nebesuvaldai? Ir tada klausimas gali būti ne vien: „Ar jau globos namai?“ Tarp „viską darau pati“ ir „žmogus iškeliauja į globos įstaigą“ gali būti ir tarpinių pagalbos formų.
@rimal Rima, čia kaip tik ta vieta, kur labai verta ne spėlioti, o išsiaiškinti, kokia reali pagalba prieinama jūsų konkrečioje situacijoje ir gyvenamojoje vietoje. Ir noriu tau pasiūlyti: jeigu norėtum, užsiregistruok į mūsų grupę „Mūsų artimieji sensta...“ arba individualiam pokalbiui. Galėtume ne spręsti už tave, kur turi gyventi mama, o ramiai susidėlioti: ką dabar darai pati, kas sunkiausia, kokios pagalbos jau reikia, ką gali perimti kiti, ir kokius konkrečius klausimus verta užduoti dėl pagalbos namuose ar kitų priežiūros galimybių. Kartais, kai viskas galvoje susimaišę į vieną didelį „aš nebegaliu“, padeda problemą išskaidyti į mažesnes dalis.
@aurima Ačiū. Manau, registruosiuosi. Nes aš pati jau nebesuprantu, ar ieškau pagalbos mamai, ar leidimo sau pavargti.
@rimal Rima, man atrodo, aš labai ilgai ieškojau būtent leidimo. Kad kažkas pasakytų: „Tu jau padarei pakankamai.“ Bet niekas negalėjo pasakyti, kiek yra pakankamai.
@marta6 Prisijungsiu iš „Šeimą aplankė vėžys...“. Marta, labai stipriai pasakei. Aš irgi laukiau, kad kažkas duos leidimą. Leidimą pavargti. Leidimą nevažiuoti vieną dieną. Leidimą nesėdėti prie lovos kiekvieną minutę. Net leidimą juoktis. Pamenu, vieną vakarą sunkios ligos metu su sese kažką žiūrėjom telefone ir pradėjom kvatoti. Ir staiga abi nutilom. Nes kitame kambaryje žmogus labai sunkiai sirgo. Atrodė, kad neturim teisės juoktis.
@nijole59 Šitas man labai pažįstamas. Kai mama būna rami, aš kartais atsisėdu pažiūrėti serialo. Ir tada galvoju: gal geriau reikėtų su ja pabūti. Tarsi kiekvieną laisvą minutę privalėčiau atiduoti mamai, nes nežinau, kiek jų liko.
@balande8 Balandė, aš taip gyvenau metų metus. Ir žinai ką prisimenu dabar? Ne tas dvi valandas, kai išėjau kavos. Aš prisimenu, kiek daug buvau su mama. Tos dvi valandos nieko iš mūsų neatėmė
Aš dabar labai mokausi tiesiog sėdėti prie mamos. Ne visą laiką kažką daryti. Anksčiau ateidavau: ar pavalgei, ar vaistus, gal vandens, gal pagalvę, gal gydytojui skambinti. Vieną dieną mama pasakė: „Sigute, tu tiesiog pasėdėk.“ Tai sėdėjom. Beveik nekalbėjom. Ir buvo labai gera
Man atrodo, čia labai sunku. Kai negali išgydyti, pradedi bent kažką daryti. Nes sėdėti šalia reiškia pripažinti, kad ne viską gali pakeisti.
@rukas Taip. Aš iš savo patirties su vėžiu pasakysiu tą patį. „Ką dar galime padaryti?“ kartais tampa būdu pabėgti nuo kito klausimo: „O jeigu jau nebegalime visko pataisyti?“ Ir tada buvimas šalia atrodo per mažai. Nors žmogui kartais būtent to reikia.
Manau, aš dabar būtent ten. Vis dar ieškau, ką padaryti. O mama gal jau nori, kad mažiau daryčiau.
@siga Siga, gal galima paklausti jos pačios, kol dar galima. Ne didžiuliu klausimu „ko tu nori gyvenimo pabaigoje“. Gal daug paprasčiau: „Mama, kas tau dabar svarbiausia?“ „Ko tu nenori?“ „Kada tau ramiausia?“ „Ar nori, kad mes daugiau būtume šalia, ar kartais nori pabūti viena?“ „Ar yra žmogus, kurį norėtum pamatyti?“ Kartais labai svarbūs dalykai pasirodo visai maži.
Suprantu. Kartais bijome paklausti, nes atrodo, kad pats klausimas priartins tai, ko bijome. Bet jis nieko nepriartina. Tik leidžia išgirsti žmogų.
Skaitau apie Sigitos mamą ir galvoju, kad pas mus dar kitaip. Mama dėl demencijos jau nebegali pasakyti, ko nori. Tai viską sprendžiu aš. Ir gal čia dar dalis mano nuovargio. Aš pavargau ne tik fiziškai. Aš pavargau spręsti. Ar kviesti gydytoją. Ar duoti tą vaistą. Ar kelti. Ar leisti miegoti. Ar valgo pakankamai. Ar geria. Visą laiką kažką sprendi už kitą žmogų.
@vd74 Vida, sprendimų nuovargis tikrai gali būti didžiulė priežiūros dalis. Gal verta pagalvoti, kuriuos sprendimus galima nuimti nuo tavęs. Ne tik darbus. Pavyzdžiui, turėti aiškesnį gydytojo planą: ką stebėti, kada skambinti, kada nereikia panikuoti. Vaistų dėžutė ir aiškus grafikas. Susitarimas su kitu šeimos žmogumi, kad vieną konkrečią sritį jis tvarko pats. Kartais pagalba nėra tik „ateik ir pabūk su mama“. Pagalba gali būti ir: „Nuo šiol aš tvarkau visus jos vizitus pas gydytojus.“
@ievas3 Šito nebuvau pagalvojusi. Dukra negali dažnai būti su mama dėl vaikų. Bet gydytojus ji tikrai galėtų perimti. Skambučius, registracijas. Vien nuo minties kažkaip lengviau.
O mano sesuo sutiko! Atsiprašau, kad visai ne į temą 😀 Prisimenat iš anos diskusijos – prašiau kas antrą penktadienį nakvoti pas mamą. Parašė šiandien, kad gali. Ne kiekvieną antrą, bet vieną penktadienį per mėnesį tikrai.
Vieną naktį jau turim išgelbėtą 😀
Dabar tik reikės išmokti tą naktį miegoti.
@balande8 Jūrate, man net gera perskaityti. Gal ir aš šiandien dukrai paskambinsiu dėl gydytojų. Ne „padėk man“. Konkrečiai: „Ar gali nuo šiol tu registruoti močiutę ir kalbėtis dėl vizitų?“
@vd74 Vida, man atrodo, čia labai geras mažas žingsnis. Neišspręs šešerių metų nuovargio. Bet nuims vieną gabalėlį. O kartais mums būtent nuo gabalėlių ir tenka pradėti
@vd74 Vida, dar noriu tau pasakyti vieną dalyką. Nežinau, ar jis padės. Kai mama buvo gyva, aš irgi kartais galvodavau: „Kad tik tai pasibaigtų.“ Kai ji mirė, supratau, kad aš nelaukiau mamos mirties. Aš laukiau pabaigos gyvenimo, kuriame abi buvome labai pavargusios. Man tai dabar atrodo ne tas pats.
@marta6 Marta... Šitą perskaičiau kelis kartus. Gal čia ir yra tai, ko nemokėjau sau pasakyti. Aš nenoriu, kad mama mirtų. Aš tiesiog nebenoriu, kad mes abi taip gyventume.
Vida, man atrodo, šiandien čia galima ir sustoti. Nebūtina to sakinio taisyti ar padaryti gražesnio. „Aš nenoriu, kad mama mirtų. Aš nebenoriu, kad mes abi taip gyventume.“ Jame telpa labai daug. Meilė. Nuovargis. Pyktis. Baimė. Kaltė. Ir šešeri metai gyvenimo, apie kuriuos mes nežinome visko. Todėl nenorėčiau šios diskusijos užbaigti sakiniu „reikia būti stiprioms“. Man atrodo, jūs ir taip labai ilgai buvote stiprios. Geriau paliksiu vieną praktišką klausimą kiekvienai, kuri skaito ir atpažįsta save: Kas šiuo metu yra vienas konkretus dalykas, kurio jums nebereikėtų daryti vienai? Ne visas gyvenimas. Ne visa slauga. Vienas dalykas. Viena naktis. Vienas vizitas. Vienas skambutis. Vienas šeštadienis. Vienas sprendimas, kurį gali padėti priimti gydytojas. Gal nuo jo ir galima pradėti.