Agnė, mano situacija kitokia. Mano pirmoji dukra mirė gimdymo metu prieš trejus metus. Vėliau susilaukiau kitos dukros. Todėl nenoriu sakyti, kad žinau, kaip yra Tau, nes aš negrįžau namo pas vaiką, kuris jau pažinojo savo sesę.

Bet labai atpažįstu vieną dalyką. Tą jausmą, kad jeigu aš džiaugiuosi su savo dukra, kažkaip išduodu pirmąją. Man ilgai buvo labai sunku suprasti, kad vienos dukros meilė nėra atimama iš kitos.

Atsiprašau. Tikrai nenoriu nuvertinti. Bet jūsų dabartinė dukra sesers nepažinojo. Mano sūnus pažinojo. Jis matė, kaip ji sirgo. Matė, kaip mes važiuojame į ligoninę. Matė, kaip ji grįžta. Ir vieną kartą ji nebegrįžo. Jis viską prisimena.

Taip. Todėl ir parašiau, kad mūsų situacijos skirtingos. Aš tikrai nebandau jų sulyginti.

Nereikia manęs atsiprašinėti. Aš neįsižeidžiau.

Agne, aš nesu netekusi vaiko, todėl irgi negaliu sakyti, kad suprantu. Mano vyras mirė prieš septynis mėnesius po 41 metų santuokos. Bet aš esu mama ir močiutė. Gal Tau dabar svarbiausia dėl sūnaus susiimti. Vaikai labai jaučia mūsų būseną. Jam juk irgi reikia mamos. Gal reikėtų bent prie jo stengtis kuo mažiau rodyti tą didelį skausmą ir daugiau su juo kažką veikti. Išeiti, nuvažiuoti, pakeisti aplinką.

Vaikai kartais mus pačius ištraukia.

Aš ŽINAU, kad jam reikia mamos. Aš būtent apie tai ir parašiau. Jeigu galėčiau tiesiog „susiimti“, turbūt čia nerašyčiau.

Aš nenorėjau Tavęs užgauti. Tik galvoju apie berniuką.

O aš apie jį negalvoju? Aš kiekvieną dieną apie jį galvoju. KIEKVIENĄ. Aš jau ketverius metus galvojau apie vieną vaiką kiekvieną sekundę, nes ji sirgo. Dabar galvoju apie kitą, ar aš jo nesugadinsiu. Aš pavargau nuo galvojimo, ką dar turiu padaryti teisingai.

Regina, matau, kad norėjote Agnei padėti ir kad išgirdote jos rūpestį dėl sūnaus. Bet čia trumpam sustabdyčiau. Agnė jau labai aiškiai pasakė, kad jai rūpi sūnus. Todėl nebandykime jai nustatyti, ką ji dabar turėtų sugebėti dėl jo padaryti. Galime daug labiau padėti kalbėdamos iš savo patirties: „Man buvo...“ „Aš pastebėjau...“ „Man padėjo...“ o ne: „Tau reikėtų...“ Agne, Tau nereikia mums įrodinėti, kad myli savo sūnų.

Ačiū.  Nes būtent taip ir pasijutau. Kad dabar dar turiu įrodyti, jog esu gera mama. O aš pati nežinau, ar esu.

Agne, atsiprašau. Dabar perskaičiau savo įrašą dar kartą. Tikrai nuskambėjo taip, lyg sakyčiau, kad Tu nepakankamai stengiesi. Nenorėjau. Čia turbūt vėl mokytoja iš manęs išlindo.Aš visą gyvenimą vaikams aiškinau, ką reikia daryti. Matyt, kartais ir dabar pradedu. 🙂

Gerai. Ačiū, kad parašėte. Aš irgi labai greitai dabar supykstu

Agne, aš gal visai iš kitos pusės parašysiu. Mano vyras mirė prieš keturis mėnesius. Vaikai jau suaugę ir gyvena užsienyje. Aš neturiu mažo vaiko namuose. Bet labai atpažinau tą Tavo sūnaus juoką. Pirmą kartą po vyro mirties pas mane buvo atvažiavę vaikai su anūkais. Anūkė kažką pasakė ir visi pradėjo juoktis. Ir aš irgi nusijuokiau. Garsiai. O po sekundės nuėjau į vonią ir pradėjau verkti. Man buvo gėda, kad juokiausi. Lyg vyras gulėtų kapuose, o mes čia sėdime prie stalo ir juokiamės.

Taip. Būtent. Aš kartais net supykstu ant sūnaus, kai jis labai garsiai juokiasi. Ir tada nekenčiu savęs. Nes ką jis turi daryti? Jam septyneri

Aš nežinau, ką jis turi daryti. Bet man buvo svarbu suprasti vieną dalyką apie save. Aš juokiausi ne todėl, kad nustojau mylėti vyrą. Tiesiog anūkė buvo juokinga. Tą minutę. Abu dalykai kažkaip buvo kartu.

Aš kol kas taip nemoku. Kai juokiuosi, iš karto ją prisimenu. Kartais net jos veidą ligoninėje. Ir viskas.

Aš irgi turiu tą kaltę dėl gerų minučių. Mano kūdikis mirė prieš penkis mėnesius. Kartą darbe su kolege taip kvailai pradėjome juoktis, kad negalėjome sustoti. Ir tada man staiga atėjo mintis: „Mano vaikas mirė, o aš čia juokiuosi.“Atrodė beveik nepadoru

Ieva, atsiprašau, galiu paklausti? Kiek jam buvo? Jeigu nenori, neatsakyk.

Aš jo netekau 19 nėštumo savaitę.

......Aš dabar geriau nieko nerašysiu.

Agne, aš nežinau, ką reiškė tie taškai. Bet kažkaip pasidarė nejauku. Jeigu Tau atrodo, kad mano situacija čia netinka, gali pasakyti.

Aš nežinau, kaip parašyti, kad neįžeisčiau. Todėl ir nerašiau.

Gal ir nereikia iš karto rasti tobulo sakinio. Agne, gali parašyti, kas Tau kilo, nepriimdama sprendimo apie Ievos netektį. Ieva, jeigu nenori laukti tokio pokalbio ar jauti, kad Tau dabar per sunku, irgi gali atsitraukti. Tau nereikia savo netekties teisinti.

Gerai. Tada parašysiu negražiai. Kai Ieva parašė 19 savaičių, mano pirma mintis buvo: bet ji negyveno su tuo vaiku ketverius metus. Aš žinau, kaip baisiai tai skamba. Todėl ir nerašiau.

Aš net nenoriu taip galvoti. Bet pagalvojau

Skaudu perskaityti. Labai. Nes būtent tokių dalykų ir taip prisiklausiau. „Dar net nebuvai pagimdžiusi.“ „Dar turėsi vaikų.“ „Geriau dabar negu vėliau.“ Todėl ir bijau apie tai kalbėti

Aš atsiprašau. Tikrai. Aš dabar perskaičiau, ką parašiau, ir man gėda.

Aš nežinau, ar dabar galiu pasakyti „viskas gerai“. Nes ne visai gerai. Bet suprantu, kad Tu parašei, ką iš tikrųjų pagalvojai.

Man atrodo, čia labai svarbi vieta, todėl neskubėkime jos užlyginti. Ievai skaudėjo tai perskaityti. Ir kartu Agnė pasakė tikrą mintį, kuri jai kilo iš labai didelio savo pačios skausmo. Mums nereikia dabar nuspręsti, kurios netektis „didesnė“. Agnės ketverių metų dukters mirtis yra Agnės netektis. Ievos laukto kūdikio mirtis yra Ievos netektis.

Jos nėra vienodos. Ir joms nereikia būti vienodoms, kad čia atsirastų vietos abiem.

Ieva, aš gal galiu pasakyti kitaip. Kai skaitau apie kitų žmonių netektis, mano galvoje dabar labai dažnai iš karto atsiranda: „Bet mano dukrai buvo ketveri.“ Net kai niekas su manimi nesilygina. Lyg aš visą laiką turėčiau įrodyti, kad tai, kas atsitiko man, yra siaubinga. Nors niekas nesako, kad nėra.

Nežinau, kodėl taip darau.

Šitas jau kitaip skamba. Ne todėl, kad mažiau skauda. Bet dabar girdžiu, kad kalbi apie save, o ne apie tai, ar mano vaikas buvo „pakankamai vaikas“.

Taip. Atsiprašau būtent už tai. Neturėjau spręsti apie Tavo vaiką.

Ačiū

Aš skaitau ir nežinau, ar rašyti. Bet gal kaip tik reikia. Mano tėtis mirė prieš aštuonis mėnesius. Jam buvo 84 metai. Ir dabar pati pagaunu save galvojant, kad po Agnės istorijos man gal reikėtų patylėti. Nes ką aš čia su savo 84 metų tėčiu.

Danutė... Va. Aš būtent apie tai. Mano galva iš karto pasakė: 84 metai ir 4 metai. Aš net nespėju tos minties sustabdyti.

O aš pati sau tą patį sakau. „Danutė, žmogus nugyveno 84 metus. Ko tu čia verki.“ Bet jis buvo mano tėtis. Mes beveik kiekvieną rytą kalbėdavomės telefonu. Aš žinau, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą. Aš dėl to dėkinga.Bet rytais jo vis tiek nėra.

Aš dabar nežinau, ką atsakyti. Nes dalis manęs nori pasakyti: bet jūs turėjote 84 metus. Aš turėjau ketverius. Ir kita dalis manęs supranta, kad jūs ne apie metus kalbate.

Taip. Aš ne apie metus. Ir aš Tau tikrai nesakysiu, kad suprantu, ką reiškia palaidoti ketverių metų dukrą. Nesuprantu. Aš palaidojau savo tėtį. Tu savo dukrą. Gal mums ir nereikia padaryti iš to to paties.

Ačiū. Šitas man kažkodėl tinka. Kad nereikia padaryti to paties.

Man atrodo, jūs abi dabar padarėte labai svarbų dalyką. Ne pasakėte: „Mūsų skausmas vienodas.“ O išbuvote šalia sakinio: „Mūsų netektys labai skirtingos, bet abi galime apie jas kalbėti.“ Tai ir palikime. Nereikia iš to daryti varžybų ir nereikia skirtumų panaikinti.

Aš skaitau nuo ryto. Mano sūnui buvo šešiolika. Jis mirė prieš penkis mėnesius. Turiu dvylikametę dukrą. Agne, į Tavo pirmą klausimą galiu atsakyti tik: aš irgi nežinau, kaip būti mama likusiam vaikui. Todėl ir nerašiau anksčiau.

Neturiu patarimo.

Lina... Ačiū. Net nuo šito palengvėjo.

Kad kažkas tiesiog pasakė „nežinau“. Kaip jūsų dukra? Jeigu galima klausti.

Galima.

Ji kartais verkia. Kartais nekalba. Kartais po mokyklos parsiveda draugę ir jos abi juokiasi kambaryje. Pirmus kartus man tas juokas buvo beveik nepakeliamas. Vieną kartą net užėjau ir pasakiau, kad būtų tyliau. Pamačiau dukros veidą.

Ir supratau, ką padariau.

Va. Aš irgi esu sūnui pasakiusi: „Gal gali bent šiandien ramiau?“ O jis paklausė: „Kodėl?“

Ir aš neturėjau atsakymo.

Mano dukra nieko nepaklausė. Tiesiog nustojo juoktis. Man tas jos veidas iki dabar prieš akis.

Ir ką paskui padarėte?

Nuėjau vakare pas ją. Pasakiau, kad supykau ne ant jos. Kad man kartais labai skauda girdėti gyvenimą, kai jos brolio nebėra.

Ir kad tai nereiškia, jog ji turi nustoti gyventi.

O ji ką?

Pasakė: „Aš žinau, mama.“ Ir tuo baigėsi. Nebuvo jokio didelio pokalbio.

Man atrodo, aš vis laukiu kažkokio teisingo didelio pokalbio su sūnumi. Kad pasakysiu viską taip, kaip reikia, ir tada bent jam bus geriau.

Aš irgi laukiau. Dabar nebežinau, ar toks pokalbis apskritai egzistuoja.

Aš dabar matau, kodėl mano pirmas atsakymas buvo nevykęs. Aš iš karto pradėjau ieškoti, ką Agnei reikia padaryti. O jūs abi kalbate apie tai, kad kartais net nežinote, ką daryti. Man turbūt labai sunku tiesiog išbūti su tuo „nežinau“.

Regina, man atrodo, labai svarbu, kad pati tai pastebėjote. Kartais noras greitai pasiūlyti sprendimą kyla ne todėl, kad nesuprantame kitos, o todėl, kad labai sunku būti šalia skausmo, kurio negalime sutvarkyti.

Taip. Nes aš dabar labai nenoriu dar vieno sąrašo, ką turiu daryti. Aš jau ketverius metus gyvenau sąrašais. Vaistai. Tyrimai. Temperatūra. Gydytojas. Ligoninė. Valgis. Vėl vaistai. Ten bent būdavo ką daryti. Dabar nieko nebegaliu padaryti. Čia turbūt ir yra baisiausia.

Agne, šitą labai suprantu iš slaugymo. Mano tėtis sirgo vėžiu. Kol jis buvo gyvas, visą laiką buvo kažkas: vaistai, tyrimai, gydytojai, skausmas, ką paklausti, ką nuvežti. Po mirties pirmomis savaitėmis man buvo ne tik liūdna. Man buvo keista, kad niekam manęs nebereikia tuo būdu, kuriuo reikėjo vakar.

Ir dėl to jaučiau kaltę.

TAIP.

Aš ryte atsibundu ir sekundę galvoju, ką šiandien turime. Paskui prisimenu. Nieko neturime. Nebėra gydymo. Nebėra kitos savaitės tyrimų. Nebėra nieko. Ir žmonės sako: „Dabar bent galėsi daugiau laiko skirti sūnui.“

Aš nekenčiu šito sakinio.

Suprantu kodėl. Nes tas „daugiau laiko“ atsirado tokia kaina, kurios Tu niekada nebūtum pasirinkusi.

Taip. Būtent. Aš nenorėjau šito laiko.

Aš noriu abiejų vaikų.

Atsiprašau. Dabar labai verkiu

Nereikia atsiprašyti. Ir nereikia dabar tęsti vien todėl, kad pradėjai temą.

Galime čia sustoti. Jeigu nori, parašyk tik vieną dalyką: ar šiuo metu esi ne viena?

Vyras namie. Sūnus miega. Aš virtuvėje

Gerai. Tada šį vakarą daugiau iš Tavęs nieko neprašysiu.

Jeigu norėsi – grįši rytoj arba kitą dieną 

Gerai. Ačiū.

Labas rytas. Vakar po forumo nuėjau į sūnaus kambarį. Jis miegojo. Nieko ypatingo nepadariau. Tiesiog atsisėdau šalia. Ir pagalvojau, kad aš visą laiką klausiu savęs:

„Kaip man būti jam gera mama?“ O gal kol kas klausimas per didelis. Gal šiandien galiu tiesiog būti jo mama Ne gera. Ne bloga. Tiesiog mama. Nežinau.

Šiandien taip atrodo.

Man labai patinka tas „šiandien“. Ne visam gyvenimui. Šiandien.

Taip. Nes kai pagalvoju „kaip aš jį užauginsiu po viso šito“, man pasidaro baisu. O šiandien reikia nuvesti į mokyklą.

Tą galiu.

Agne, vakar po mūsų pokalbio ir aš daug galvojau. Apie tuos 84 ir 4. Man atrodo, man pačiai buvo svarbu, kad Tu neapsimetei, jog tokia mintis Tau nekyla. Nes aš pati kartais gėdijuosi savo tėčio ilgėtis, kai paskaitau, ką kitos moterys prarado. Bet šiandien ryte vėl pasidariau kavos ir vėl norėjau jam paskambinti.

Matyt, mano širdis metų neskaičiuoja taip, kaip galva.

Danutė, vakar būčiau turbūt vėl supykusi dėl šito sakinio. Šiandien nepykstu. Nežinau kodėl. Ir aš nenoriu, kad jūs nustotumėte rašyti apie tėtį vien todėl, kad perskaitėte apie mano dukrą. Man nuo to dukra negrįš.

Ačiū.

Aš irgi grįžau. Vakar po mūsų pokalbio buvo sunku. Bet šiandien džiaugiuosi, kad neišėjau iš forumo.

Ieva, aš vakar po to labai apie Tave galvojau. Man vis dar sunku lyginti mūsų situacijas. Bet turbūt jų ir nereikia lyginti.

Aš labai nenorėčiau, kad dėl mano žodžių Tu čia daugiau neberašytum.

Aš irgi nenoriu lyginti. Man užtenka, kad mano vaiko nereikia įrodinėti.

Taip. Supratau.

O aš šiandien bandau nepradėti nieko sakiniu „Tau reikėtų“. 🙂

Sunku.

😄

Šiandien jau galiu iš to nusijuokti. Vakar negalėjau.

Vakar ir nereikėjo.

Noriu dar parašyti vieną dalyką. Šiandien sūnus grįžo iš mokyklos ir pasakė, kad savaitgalį nori į kiną. Pirmas mano jausmas buvo – nenoriu. Paskui jau pradėjau save graužti, kad vėl esu bloga mama. Ir tada prisiminiau šitą temą. Paklausiau jo, su kuo nori eiti. Pasirodo, jis net nenorėjo eiti su manimi. 😄 Su draugu ir jo mama.

Aš kažkodėl viską iš karto paverčiu egzaminu sau.

Šitas man labai pažįstama. Vaikas pasako vieną sakinį, o mes galvoje jau parašome visą bylą apie savo motinystę.

Taip. Ir aš jam pasakiau, kad gali eiti. Jis pasakė „gerai“ ir nuėjo valgyti. Viskas.

O mano galvoje prieš tai jau buvo tragedija apie tai, kaip aš sugadinau antrą vaiką.

Gal kartais vaikui reikia ne to, kad mes visada būtume geros nuotaikos. Gal jam reikia žinoti, kad jis gali pasakyti, ko nori, ir jo noras telpa šalia mūsų jausmų. Čia tik mintis iš to, ką pati mokausi su savo dukra 

Šitas man tinka. Nes aš vis bandau padaryti taip, kad mano sūnus nejaustų mano skausmo. Bet jis juk jaučia. Jis nėra.

Gal klausimas ne kaip paslėpti nuo jo, kad man skauda.

Aš irgi apie tai galvoju. Mano dukra žino, kad man skauda. Ji pati gedi brolio. Aš tik nenoriu, kad ji pradėtų galvoti, jog turi nustoti gyventi tam, kad apsaugotų mane.

Va. Šito aš bijau. Kad sūnus pradės mažiau juoktis, nes mamai nuo to skauda. Nenoriu. Tikrai nenoriu.

Man atrodo, čia atsirado labai svarbus skirtumas. Ne: „Kaip padaryti, kad sūnus nematytų mano skausmo?“ o gal: „Kaip mano skausmas gali būti mūsų namuose, neužimdamas visos vietos?“ Nebūtina į šitą klausimą atsakyti dabar. Gal verta tiesiog jį palikti.

Taip. Šitą pasiliksiu. Nes dabar mūsų namuose kartais atrodo, kad dukros nebėra, bet jos mirtis yra visur. Nežinau, ar suprantamai parašiau 

Labai suprantamai. Žmogaus nebėra. O tai, kad jo nebėra, užima labai daug vietos.

Taip. Būtent. Ir aš nenoriu jos išstumti iš mūsų namų. Nenoriu, kad nustotume apie ją kalbėti. Bet nenoriu ir to, kad sūnaus vaikystė dabar būtų tik jo sesers mirtis.

Man atrodo, čia gali tilpti abu dalykai. Bent aš labai noriu tikėti, kad gali. Kad miręs vaikas lieka mūsų šeimos istorijoje, bet gyvas vaikas neprivalo gyventi vien tos netekties viduje.

Aš dar nežinau, kaip tai padaryti. Bet šiandien pirmą kartą atrodo, kad gal nereikia žinoti visko iš karto. Šiandien sūnus eis į kiną. O aš turbūt liksiu namie. Ir šiandien to užtenka.