Aš irgi šiandien verkiau. Mama mirė prieš aštuonis mėnesius. Ir kartais man atrodo, kad jau turėčiau būti geriau. Studijuoju. Einu į paskaitas. Kalbuosi su žmonėmis. Kartais net nuoširdžiai juokiuosi. O paskui ateina vakaras. Ir aš noriu mamai paskambinti. Tiesiog mamai. Ne psichologei. Ne draugei. Ne tėčiui. Mamai noriu. Ir nėra. Man labiausiai nepatinka, kai žmonės sako: „Bet juk ji nebesikankina.“ Aš suprantu. Bet aš kankinuosi. Ir man nuo to sakinio ne lengviau.

Taip. Man irgi sako: „Svarbiausia, kad jis ilgai nesikankino.“ Gerai. Aš suprantu. Bet aš norėčiau, kad jis būtų čia ir skųstųsi, kad skauda dantį, kad blogas oras, kad neturi pinigų. Tegul skundžiasi visą dieną. Tik tegul būna.

Aš šiandien skaitau jus ir verkiu dėl močiutės. Ir man net gėda taip parašyti, nes atrodo — močiutė. Ji mirė prieš metus. Buvo sena. Žmonės miršta. Aš viską suprantu. Bet man ji buvo žmogus, pas kurį galėjau grįžti. Kai būdavo blogai su mama, eidavau pas močiutę.Kai būdavo blogai su vaikinais, pas močiutę. Kai neturėdavau pinigų, pas močiutę. Kai būdavo gerai — irgi pas močiutę. Dabar kartais būna labai bloga diena ir mano galvoje automatiškai: važiuosiu pas močiutę. Ir tada prisimenu. Nebėra kur važiuoti. Visi sako, kad aš turiu mamą. Taip. Turiu. Bet mama nėra močiutė. Aš netekau ne „senos močiutės“. Aš netekau vietos, kur man visada buvo galima grįžti.

@gabija22 Gabija, nereikia gėdytis. Bent jau prieš mane. Aš dabar visai nebesuprantu, kodėl mes turime aiškinti, ar žmogus buvo „pakankamai svarbus“, kad dėl jo verktume.

Ačiū. Nes realiame gyvenime jau nebenoriu apie tai kalbėti. Jeigu dar kartą išgirsiu:„Na, ji nugyveno gražų amžių“, turbūt kažką aprėksiu.

@gabija22 Gabija, čia gali apie ją kalbėti ir neaiškinti, kodėl Tau skauda. Ir apskritai šitoje temoje galime šiandien nieko nebandyti sutvarkyti. Jeigu norisi parašyti tik: „Man jo labai trūksta“ arba „Man šiandien labai skauda“, to visiškai pakanka.

Tada aš taip ir parašysiu. Man skauda. Šiandien labai. Penki mėnesiai. Ir žmonės beveik nebeklausia. Pirmą mėnesį klausė. Antrą dar kažkas parašydavo. Dabar visi gyvena. O aš atsikeliu ir kartais pirmas dalykas, kurį jaučiu, yra tas pats: mano vaiko nėra. Man atrodo, kad žmonės galvoja, jog jeigu pilvo nebėra ir aš vėl vaikštau į darbą, tai viskas praėjo. Nepraėjo. Aš buvau mama. Ir likau mama žmogaus, kurio niekas kitas net nematė. Kartais nuo šitos minties norisi kaukti.

@ieva24 Ieva... Perskaičiau. Mano pirmoji dukra mirė prieš trejus metus. Ir aš Tau nenoriu sakyti: „Po trejų metų bus taip.“ Nes nežinau, kaip bus Tau. Bet galiu pasakyti, kaip yra man. Aš jos vis dar ilgiuosi. Kartais labai. Tik tas ilgesys jau ne kiekvieną kartą mane suplėšo. Kartais dabar galiu apie ją pagalvoti ir man ne vien skauda. Kartais net šilta. Aš įsivaizduoju, kokia ji būtų. Kartais pasižiūriu į jos kelias nuotraukas. Anksčiau po to verkdavau pusę dienos. Dabar kartais pasižiūriu ir nusišypsau. Ir man ilgai buvo baisu dėl to šypsotis. Atrodė — jeigu prisiminimas nebeskauda, gal aš pamirštu. Dabar jau nebeatrodo.

Man dabar net sunku patikėti, kad galima prisiminti ir ne tik verkti.

Man irgi būtų buvę sunku tuo patikėti po penkių mėnesių. Todėl ir nenoriu sakyti, kad Tau „praeis“. Man ne praėjo. Tiesiog skausmas nebėra vienintelis dalykas, kuris yra tarp manęs ir jos. Atsirado ir meilė be to tokio aštraus pjūvio. Ne visada. Bet atsirado.

Aš labai noriu šitą suprasti Kad prisiminimas gali būti ne tik skausmas. Bet dabar negaliu. Dabar beveik kiekvienas gražus prisiminimas skauda dar labiau. Nes tada pagalvoju: to daugiau niekada nebus.

@rugile20 Rugile, mano sūnus mirė prieš penkerius metus. Aš labai atsargiai Tau rašau, nes nenoriu būti ta moteris, kuri ateina po penkerių metų ir sako visoms, kaip „viskas bus“. Aš nežinau. Bet galiu papasakoti vieną dalyką. Pirmais metais aš bijojau jo nuotraukų. Tikrai. Atrodė, kad kiekviena nuotrauka yra įrodymas, kad jo nebėra. Dabar kartais žiūriu į tas pačias nuotraukas ir galvoju ne: „jo nebėra“, o: „žiūrėk, koks jis čia laimingas.“ Ir būna, kad verkiu. Bet tas verksmas kitoks. Nežinau, kaip paaiškinti. Jame jau yra ne vien neviltis. Jame yra ir dėkingumas, kad jis apskritai buvo.

@birute60Ar jūs nebijote, kad pradėsite pamiršti?Balsą. Kaip juokėsi. Kaip vaikščiojo. Aš šito siaubingai bijau. Kartais net bandau mintyse atkurti jo balsą. Ir jeigu nepavyksta iš karto, panikuoju.

@rugile20 Bijojau. Ir dar kartais bijau. Kai kuriuos dalykus iš tiesų prisimenu nebe taip aiškiai. Bet atsitiko keistas dalykas. Aš pamirštu smulkmeną, bet nepamirštu, ką jaučiau būdama jo mama. To kažkaip nepavyksta pamesti.

Aš dėl mamos balso irgi. Turiu jos balso žinučių. Kartais klausau. Kartais negaliu. Kartais tiesiog atsidarau ir matau tą trikampį „play“, bet nespaudžiu

Aš labai suprantu. Vyro balso įrašų beveik neturiu. Jis nemėgo balso žinučių. Ir kartais pagalvoju — 46 metus girdėjau jo balsą kiekvieną dieną, o dabar bijau, kad vieną dieną jo nebegirdėsiu galvoje. Ir tada verkiu ne tik dėl žmogaus. Dar ir dėl baimės, kad kažkas po truputį dingsta antrą kartą.

@ona68 Ona, man po vyro mirties buvo tas pats. Jau dveji metai. Kartais jo balsas ateina visai netikėtai. Skaitau kokį straipsnį ir iš karto žinau, ką jis būtų pasakęs. Net jo intonaciją. Kartais nusijuokiu viena kambaryje. Anksčiau po tokio juoko iš karto verkdavau. Dabar kartais tas prisiminimas tiesiog pabūna su manimi. Man tai nėra „paleidimas“. Greičiau priešingai. Tarsi žmogus nebegrįžta tik kaip mirtis. Pradeda grįžti ir kaip gyvenimas.

Žmogus nebegrįžta tik kaip mirtis. Pradeda grįžti ir kaip gyvenimas. Aš dabar dėl šito verkiu. Labai. Nes kol kas jis pas mane beveik visada grįžta per tą avariją. Net kai prisimenu kažką gražaus, po sekundės ateina: bet jis mirė. Aš taip pavargau nuo to „bet jis mirė“.

Verk. Aš Tau tikrai nesakysiu neverkti. Ir nebandyk dabar pasidaryti tokios vietos, kurioje esu aš po dvejų metų. Tau nereikia čia ateiti šiandien.

Ačiū. Nes aš jau nekenčiu sakinio „laikas gydo“.

Aš irgi jo nemėgstu. Laikas pats nieko už mane nepadarė. Aš tiesiog per tą laiką daug kartų atsikėliau, verkiau, gyvenau, prisiminiau, pykau, vėl gyvenau.

Aš gal parašysiu apie kitokią netektį. Mano buvęs vyras mirė prieš devynis mėnesius. Mes buvome išsiskyrę penkerius metus. Aš nenorėjau su juo vėl gyventi. Tikrai. Turėjome vaikų, bendravome normaliai, bet abu jau gyvenome savo gyvenimus. Kai sužinojau, kad jis mirė, pirmiausia galvojau apie vaikus. Kaip jiems pasakyti. Kaip viską sutvarkyti. Kaip padėti. Ir tik po kelių savaičių kažkas atsitiko su manimi. Aš pradėjau jo ilgėtis. Ir pati nesupratau — ko? Juk mes buvome išsiskyrę. Aš pati nenorėjau tos santuokos

Aš gal parašysiu apie kitokią netektį. Mano buvęs vyras mirė prieš devynis mėnesius. Mes buvome išsiskyrę penkerius metus. Aš nenorėjau su juo vėl gyventi. Tikrai. Turėjome vaikų, bendravome normaliai, bet abu jau gyvenome savo gyvenimus. Kai sužinojau, kad jis mirė, pirmiausia galvojau apie vaikus. Kaip jiems pasakyti. Kaip viską sutvarkyti. Kaip padėti. Ir tik po kelių savaičių kažkas atsitiko su manimi. Aš pradėjau jo ilgėtis. Ir pati nesupratau — ko? Juk mes buvome išsiskyrę. Aš pati nenorėjau tos santuokos. Bet staiga supratau, kad mirė žmogus, kuris prisiminė mane dvidešimtmetę. Žinojo mūsų pirmą butą. Žinojo, kaip gimė vaikai. Žinojo mano tėvus jaunus. Žinojo visą gabalą mano gyvenimo, kurio niekas kitas taip nežino. Ir jo nebėra. Man buvo visiškai netikėta, kaip skauda

@dovile37 Dovile, aš labai supratau tą „ko aš ilgiuosi?“. Mano santykiai su mama buvo sunkūs. Labai. Mes galėjome nekalbėti. Supykdavome. Ji mane skaudino, aš ją irgi turbūt. Kai ji mirė prieš du mėnesius, galvojau, kad gedėsiu, bet kažkaip... ramiau. Nes mes juk nebuvome tos mama ir dukra, kurios kasdien skambinasi ir sako „myliu“. Bet dabar kartais sėdžiu ir verkiu taip, kad negaliu sustoti. Ir net pati nesuprantu, ko verkiu. Jos? Mūsų santykio? To, kad jis niekada nebebus kitoks? To, kad nebėra galimybės vieną dieną susitaikyti? Aš net pykstu ant jos ir verkiu vienu metu. .Ir tada jaučiuosi baisus žmogus .

@jola36 Taip. Gal galima gedėti ne tik to, kas buvo. Gal ir to, kas jau niekada nebebus.

Taip. Aš turbūt labai gedžiu tos mamos, kurią vis dar kažkur viduje tikėjausi vieną dieną turėti. Nors man jau 36. Skamba kvailai 

Neskamba kvailai. Ir man atrodo, Dovilė su Jolanta atnešė čia dar vieną svarbų dalyką. Kartais netekties skausmas neatitinka to, kaip „artimas“ santykis atrodė iš šalies. Galime labai skaudžiai gedėti žmogaus, su kuriuo santykis buvo nutrūkęs, sunkus ar neišsipildęs.Čia nereikia savo sielvarto pateisinti santykio kokybe.

Aš turiu kitą problemą. Man atrodo, kad aplinkiniai jau tiesiog nebenori girdėti. Mano draugė mirė prieš septynis mėnesius. Pirmus mėnesius dar galėjau sakyti: „Labai jos pasiilgau.“ Dabar jeigu pasakau, žmonės nutyla. Arba greitai pereina prie kažko kito. Viena draugė net pasakė: „Greta, tu labai užsifiksavai.“ Užsifiksavau? Ji mirė. Kaip man „atsisifiksuoti“?

Taip. Man atrodo, žmonės nori, kad gedulas būtų toks mandagus. Paverkei. Palaidojai. Praėjo keli mėnesiai. Dabar grįžtam prie normalaus pokalbio.

Būtent. Ir dar tas: „Nenorėjau priminti, kad Tau nebūtų liūdna.“ PRIMINTI? Aš nepamiršau. Aš atsikeliu su tuo.

Šitas labai. Kai kas nors sako „nenorėjau priminti apie mamą“. Man nereikia priminti. Aš tiesiog ne visada apie ją kalbu.

Aš kartais net pavydžiu žmonėms, kad jie gali pamiršti kelioms dienoms. Aš negaliu. Jiems mano vaikinas dabar jau „tas vaikinas, kuris žuvo“. Man jis vis dar žmogus. Su kvapu. Su balsu. Su keistais batais. Su tuo, kaip valgė. Su tuo, kaip erzino. Aš nenoriu, kad jis taptų vien nelaimingu atsitikimu.

Taip. Mano draugė irgi pradėjo virsti žmonėms „ta, kuri mirė“. O man ji buvo ta, kuri niekada laiku neateidavo. Kuri nemokėjo kepti blynų. Kuri visada pamiršdavo skėtį. Man kartais labai reikia apie tuos kvailus dalykus kalbėti. Ne apie mirtį.

Man atrodo, čia ir prasidėjo didžiausias pokytis po mano sūnaus mirties. Ilgą laiką beveik kiekvienas prisiminimas baigdavosi jo mirtimi. „Čia jis prie jūros.“ Ir iš karto: jis mirė. „Čia jo gimtadienis.“ Jis mirė. „Čia mes ginčijomės.“ Jis mirė. Vieną dieną su vyru prisiminėme, kaip sūnus vaikystėje bandė pats nusikirpti plaukus. Atrodė siaubingai. Ir mes abu pradėjome juoktis. Labai. Tada sustojome. Ir vėl pradėjome juoktis. Tą vakarą pirmą kartą po labai ilgo laiko pajutau: jis buvo ne tik žmogus, kuris mirė. Jis buvo žmogus, su kuriuo mes gyvenome. Man tas prisiminimas dabar labai brangus.

Aš taip noriu vieną dieną galėti taip prisiminti. Ne dabar. Bet vieną dieną 

Galėsi ar negalėsi — aš nežinau.m Bet nereikia skubėti. Ir nereikia dabar iš sielvarto gaminti kažko gražaus. Man gražūs prisiminimai atsirado ne todėl, kad nusprendžiau „teisingai gedėti“. Jie kažkaip patys pradėjo tilpti šalia skausmo.

Labai sutinku. Nes kartais ir gražaus prisiminimo pabaigoje aš vis tiek verkiu. Tik dabar verkiu ne visada todėl, kad nebegaliu gyventi. Kartais verkiu todėl, kad labai mylėjau. Ir tas verksmas jau kitoks.

Kartais verkiu todėl, kad labai mylėjau. Čia vėl verkiu. Bet šitas sakinys man patinka.

Aš irgi verkiu skaitydama. Šiandien tokia diena. Ryte radau vyro akinius. Nežinau, kaip jie ten taip ilgai pragulėjo. Paėmiau į rankas ir viskas. Atsisėdau ant lovos. Man 68 metai. Aš žinau, kas yra mirtis. Žinau, kad žmonės miršta. Žinau, kad buvau laiminga turėdama jį 46 metus. Bet kartais visa mano išmintis telpa į vieną sakinį: aš noriu savo vyro.

@ona68 Ona, ir aš kartais noriu savo vyro. Po dvejų metų. Tik dabar prie to sakinio kartais atsiranda dar vienas: ir aš noriu toliau gyventi. Anksčiau man šitie du sakiniai atrodė nesuderinami. Dabar kažkaip telpa abu.

@aldona70 Aš kol kas to antro dar ne visada jaučiu.

@ona68 Ir nereikia jo jausti todėl, kad aš jau jaučiu. Aš tik pasakiau, kur šiandien esu aš.

Man labai patinka, kad čia niekas nesako „reikia paleisti“. Aš nekenčiu to žodžio. Ko aš turiu „paleisti“? Mamą? Pyktį? Meilę? Visą gyvenimą?

Man irgi. Buvusį vyrą buvau „paleidusi“ kaip vyrą prieš penkerius metus. Pasirodo, tai visai nereiškė, kad jo mirtis nieko nepakeis.

Skaitau jus ir man atrodo, kad šiandien čia labai daug ašarų. Ir gal nereikia jų skubiai paversti išvadomis. Girdžiu daug skirtingų sakinių: „Aš noriu jo atgal.“ „Aš bijau pamiršti.“ „Aplinkiniams jau gana, o man dar ne.“ „Aš nežinojau, kad taip gedėsiu žmogaus, su kuriuo nebuvau artima.“ „Kartais prisiminimas jau ne tik skaudina.“ „Aš dar negaliu taip prisiminti.“ Visa tai šiandien gali būti vienoje temoje.

Aš šiandien tikrai labai daug verkiau. Bet kažkaip po šitos temos ne taip vieniša. Ne geriau. Tiesiog ne taip vieniša. Čia turbūt skirtumas

Taip. Man irgi ne „geriau“. Bet labai gera, kad nereikia šiandien būti geriau.

Va. Nereikia šiandien būti geriau. Gal man šito labiausiai ir reikėjo

Labas. Vakar po temos ilgai neužmigau. Verkiau. Galvojau apie jį. Bet prisiminiau vieną visiškai kvailą dalyką. Jis nemokėjo normaliai sulankstyti rankšluosčių. Visada kažkaip sumesdavo. Aš dėl to pykdavau. Ir vakar pirmą kartą prisiminusi nusišypsojau. Tada vėl pravirkau. Bet gal vakar pirmą kartą buvo taip, kad aš verkiau ne apie avariją. Verkiau apie jį. Nežinau, ar suprantamai.

Labai suprantamai. Ir noriu tik vieno paprašyti — nepadaryk dabar iš to egzamino sau. Jeigu rytoj vėl galėsi prisiminti tik avariją, tai nereiškia, kad „grįžai atgal“.

Ačiū. Nes aš jau būčiau taip padariusi. Vakar sugebėjau, vadinasi, dabar turiu sugebėti.“

Gedulas man bent jau niekada nebuvo tiesi linija. Kartais vieną dieną galiu kalbėti ramiai. Kitą — pamatau mažą mergaitę su tokiu pačiu kaspinu, kokį buvau nupirkusi savo dukrai, ir verkia visas kūnas.

„Verkia visas kūnas.“ Taip. Būtent taip kartais ir yra. Ne akys. Visas žmogus.

Man atrodo, šitoje temoje galime ir sustoti ne todėl, kad sielvartą „užbaigėme“, o todėl, kad tema lieka atvira ir į ją galima sugrįžti. Gal šiandien mums pakanka to, ką jau pasakėte viena kitai: skausmas gali likti, bet jis nebūtinai visada lieka tokios pačios formos. Ir net šito nereikia priimti kaip pažado.Tai tiesiog kelių čia esančių moterų patirtis.