Daiva, taip. Net labai suprantu, apie ką kalbate. Mano vyras mirė prieš keturis mėnesius. Mes kartu 46 metus gyvenome.

Pas mus ne automobilis. Aš pati vairuoju ir visada vairavau. Bet prieš kelias dienas virtuvėje atsidariau stalčių ir radau jo peilį. Tokį paprastą mažą peiliuką. Jis juo visada obuolius lupdavo. Ir kažkodėl atsisėdau prie stalo. Nieko su tuo peiliu nedariau, tik sėdėjau.

Čia tikrai ne dėl daiktų, man atrodo. Čia dėl to, kad žmogaus rankos tą daiktą lietė tūkstantį kartų.

@ona68 va būtent. Jūs taip parašėte apie rankas ir man net kažkas viduj susispaudė. Nes tas pats su įrankiais garaže. Aš į juos anksčiau net nežiūrėdavau. Man jie visi vienodi. O dabar atidarau stalčių ir žinau – čia buvo jo pasaulis.

Nors kai jis buvo gyvas, tas pasaulis man visiškai nerūpėjo.

Man ne su daiktais, o su laiku taip.

Mamą aštuonerius metus prižiūrėjau namuose. Ir metus jos jau nėra, bet aš vis dar kartais žiūriu į laikrodį ir pagalvoju: reikia eiti mamai duoti vaistus. Paskui pati sau pasakau – Alma, kokius vaistus?

Nėra kam.

Aštuonerius metus svajojau, kad nereikėtų visko derinti prie jos. O dabar kartais pasiilgstu net to, kuo taip skųsdavausi. Čia man pačiai labai sunku suprasti.

@alma51 o va šitas labai įdomu.

Nes aš irgi kai kurių dalykų nekenčiau. Mano vyras turėjo įprotį viską namuose taisyti pats. Ir būtinai tada, kai aš norėdavau ramybės. Sekmadienis, aš noriu kavos, o jis jau kažką gręžia. Aš pykdavau: „Negali tu vieną dieną nieko nedaryti?“

Dabar kaimynas kažką gręžia ir aš klausausi. Ir galvoju – tegul gręžia.

Visai nenormalu turbūt.

@daiva43 Man atrodo, labai normalu. Nors nežinau, gal čia ir aš nenormali. 🙂 Aš labai pykdavau, kai mama naktį šaukdavo. Būdavo, atrodo, tik užmigau ir vėl reikia keltis. O pirmus mėnesius po jos mirties pati atsibusdavau tuo pačiu metu. Ir gulėdavau. Tyla. Anksčiau tos tylos būčiau bet ką atidavusi. O tada ji pasidarė baisi.

Aš čia paskaičiau ir supratau, kad pas mane tas pats, tik visai ne buitis.

Mano geriausia draugė mirė prieš septynis mėnesius. Mes kartu negyvenome, tai nėra jos puodelio mano virtuvėje ar daiktų garaže.

Bet pas mane telefonas. Pamatau kokią visišką nesąmonę ir automatiškai fotografuoju. Praeitą savaitę parduotuvėje pamačiau baisius batus. Tokius, apie kuriuos mes būtume pusę vakaro juokus rašiusios. Nufotografavau. Atsidariau WhatsApp. Ir tik tada prisiminiau.

Man atrodo, tas momentas trunka gal sekundę. Bet jis pats skaudžiausias. Sekundę žmogus dar yra. Ir tada vėl jo nėra.

@greta34 Greta... Sekundę žmogus dar yra. Ir tada vėl jo nėra. Va šitas. Tikrai. Degalinėje irgi pirmas jausmas buvo ne „aš nemoku“. Pirmas buvo: paskambinsiu jam. Ir tada tik ateina tas antras dalykas. Nėra kam skambinti.

Taip. Aš dar kartais garsiai kažką vyrui pasakau. Visai automatiškai. Gyvenu viena, tai niekas negirdi. 🙂 Vakar kažką per televizorių parodė ir sakau: „Antanai, žiūrėk.“ Ir pati sustingau. Keista, kad po 46 metų burna dar ne visada žino tai, ką galva jau žino.

@ona68 Ona, atsiprašau, bet tas „burna dar nežino“ labai taikliai. Man su telefonu tas pats. Ranka dar nežino.

@greta34 Gal taip ir yra. Gal mūsų kūnas lėčiau supranta negu protas. Nežinau. Aš čia ne specialistė. 🙂

Skaitau Daivos pirmą įrašą ir ilgai galvojau, ar rašyti. Mano vyras žuvo prieš daugiau nei metus ir pas mus automobilis irgi buvo jo „departamentas“. Pirmus mėnesius aš labai greitai visko išmokau. Padangos, draudimas, servisas, visokie dokumentai. Nes turėjau du vaikus ir nebuvo laiko galvoti, ar aš moku. Dabar galiu pati nuvažiuoti į servisą ir viską sutvarkyti. Bet keisčiausia – nuo to jo ne mažiau trūksta. Anksčiau kažkaip galvojau: kai išmoksiu daryti tai, ką darė jis, bus lengviau. Ne. Tiesiog dabar moku. O jo vis tiek nėra.

@ausra38 Aušra, ačiū. Nes čia turbūt buvo mano kita mintis, kurios net neparašiau. Kad jeigu išmoksiu tą langų skystį, akumuliatorių, draudimą ir visa kita, tada šita problema kažkaip išsispręs. Bet jūs sakot labai aiškiai: „Tiesiog dabar moku. O jo vis tiek nėra.“ Tai gal tada čia išvis ne apie tai, kad kažko nemoku.

@daiva43 Man atrodo, kad ne. Bent man nebuvo. Praktinė problema išsisprendžia. Pirmą kartą nežinai, antrą paklausi, trečią jau padarai. Bet paskui atsiranda kitas dalykas. Mano sūnus prieš porą savaičių gavo labai gerą pažymį iš matematikos. Aš apsidžiaugiau. Ir pirmas jausmas buvo: reikės vakare tėčiui papasakoti. Po daugiau nei metų. Čia jau nieko „išmokti“ nebegali

Merginos, pas mane lygiai taip su telefonu. Mano tėčiui buvo 84, kai mirė. Mes beveik kiekvieną rytą susiskambindavome. Dabar aštuoni mėnesiai jo nėra. Aš kartais atsikeliu, pasidarau kavos, pagalvoju ką nors ir sakau sau: reikės tėčiui papasakoti. Tada prisimenu. Man net buvo kilusi mintis ištrinti jo numerį iš telefono. Bet negaliu. Ne todėl, kad galvočiau, jog paskambinsiu. Tiesiog negaliu.

@danute58 Danutė, aš draugės numerio irgi neištryniau. Ir mūsų pokalbio neištryniau. Kartais net atsiverčiu. Ar čia blogai?

@greta34 Nežinau, ar blogai. Aš net nežinau, kas čia gali nuspręsti. Aš neištryniau. Tiek galiu pasakyti. 🙂

Man jo numeris irgi telefone. Net nuotrauka prie kontakto likusi. Ir dabar pagalvojau – kodėl aš apskritai turėčiau jį ištrinti? Kas čia nustatė, kad reikia?

Niekas. Aš irgi neištryniau. Man atrodo, mums nebūtina visko iš namų ir telefono išvalyti tam, kad suprastume, jog žmogus mirė. Mes ir taip tą labai gerai žinome.

O aš mamos vaistus labai greitai išnešiau. Negalėjau žiūrėti. Dabar skaitau jus ir pagalvojau, kad turbūt nėra vieno teisingo varianto. Vienai numerį norisi laikyti. Kitai vaistus norisi išnešti pirmą dieną.Ir abu gali būti dėl tos pačios priežasties – per skaudu.

@alma51 Alma, va šitas labai geras. Nes aš kartais pati save tikrinu: „Ar jau reikėjo ištrinti?“ „Ar jau nereikėtų skaityti senų žinučių?“ Lyg kažkur būtų instrukcija.

Jeigu yra instrukcija, tai man jos niekas nedavė. 🙂 Aš net langų skysčio instrukcijos negavau.

😂 Atsiprašau, bet čia pirmą kartą šitoje temoje garsiai nusijuokiau.

Tai labai gerai.  Aš pati vakar degalinėje ir verkiau, ir paskui iš savęs juokiausi. Gal abu dalykai telpa.

Aš ilgai skaičiau ir nežinojau, ar čia tinka mano situacija. Mano mama mirė prieš aštuonis mėnesius. Aš dabar studijuoju kitame mieste ir pas mane toks dalykas atsitinka parduotuvėje. Pamatau jos mėgstamą šokoladą. Anksčiau visada nupirkdavau, kai važiuodavau namo. Ir dabar kelis kartus jau buvau įsidėjusi į krepšelį. Paskui padedu atgal. Labai keistas jausmas. Nes aš žinau, kad mamos nėra. Tik kažkokia mano dalis parduotuvėje vis dar gyvena senoje tvarkoje.

@emilija07 Emilija, labai tinka. Ir nežiūrėk, kad čia mes kai kurios vyresnės. 🙂 Man labai gražiai parašei – „sena tvarka“.Turbūt mes visos po truputį randame vietas, kuriose gyvenimas dar kurį laiką eina sena tvarka.

@ona68 Ačiū. Aš kaip tik bijojau rašyti, nes pagalvojau – jūs čia apie vyrus po 20 ar 40 metų kartu, o aš apie mamą ir šokoladą.

@emilija07 Emilija, o aš apie 84 metų tėtį ir rytinį telefono skambutį. Jeigu pradėsim matuoti, kuri čia turi „rimtesnę“ priežastį rašyti, tai niekas neberašys. 🙂 Tas šokoladas man labai suprantamas.

Ir aš apie baisius batus. 😄 Tai, Emilija, šokoladas tikrai priimamas.

Gerai, tai jau turime: langų skystį, peilį, vaistus, telefoną, matematikos pažymį, šokoladą ir baisius batus. Ir visi kažkaip apie tą patį. Kai parašiau temą, galvojau, kad klausiu, ar jums irgi būna kvailų momentų. Dabar jau nebenoriu jų vadinti kvailais.

Man irgi nebeatrodo kvaila. Gal tie paprasti dalykai kaip tik parodo, kur žmogus buvo mūsų gyvenime. Ne tik per gimtadienius ar dideles šventes. O kiekvieną dieną.

Taip. Ir gal dėl to jie taip netikėtai užklumpa. Didelėms datoms bent pasiruoši. Žinai, kad bus jo gimtadienis ar mirties metinės. O langų skysčiui nepasiruoši.

Va. Langų skysčiui nepasiruoši. Man atrodo, čia jau temos išvada. 🙂

Va. Langų skysčiui nepasiruoši. Man atrodo, čia jau temos išvada. 🙂

Ačiū jums.  Vakar degalinėje atrodė, kad man kažkas negerai. Šiandien, paskaičiusi jūsų peilius, telefonus, vaistus, šokoladus ir batus, pirmą kartą atrodo, kad gal su manimi viskas tiesiog... žmogiška.