Taip. Labai. Mano vyras žuvo prieš šešis mėnesius. Mes kartu gyvenome 21 metus. Aš dirbu, todėl visi iš karto sakė: „Na, bent jau Tu turi darbą.“ Turiu. Tik mano atlyginimas niekada nebuvo skirtas vienai išlaikyti visus mūsų namus. Anksčiau buvo du atlyginimai ir vienas gyvenimas. Dabar vienas atlyginimas, o gyvenimas kurį laiką liko beveik toks pats. Ir dar atsirado išlaidų, kurių anksčiau net nebūdavo.

Anksčiau buvo du atlyginimai ir vienas gyvenimas. Va. Būtent. Man žmonės sako: „Reikės tiesiog gyventi kukliau.“ Aš suprantu. Bet „gyventi kukliau“ skamba taip paprastai. Lyg mažiau kavos nusipirksi ir viskas išsispręs 

Taip. Mano dukra šiemet turėjo važiuoti su klase į kelionę. Ne kokią prabangią. Paprastą mokyklos kelionę. Kai pamačiau kainą, pirmas jausmas buvo – negalime Ir tada pradėjau verkti. Ne dėl kelionės. Todėl, kad anksčiau būčiau vyrui parašiusi: „Čia tiek kainuoja, ką darom?“ Ir mes būtume dviese nusprendę. Dabar visus „ką darom?“ turiu atsakyti pati.

Taip. Ir jeigu nusprendi blogai, nėra su kuo net pasidalinti atsakomybe. Aš kartais ne pinigų labiausiai bijau. Bijau, kad viskas dabar ant manęs

Aš jau kitoje gyvenimo vietoje, bet problema labai panaši. Po vyro mirties pirmą kartą gyvenime turėjau iš tikrųjų suskaičiuoti, kiek kainuoja mano mėnuo. Mes abu gaudavome savo pajamas, o dabar likau viena. Ir pasirodo, kad kai žmogaus nebelieka, pusė išlaidų niekur nedingsta. Šildyti namą reikia tiek pat. Stogas toks pats. Šaldytuvas tas pats. Automobilio draudimas toks pats.Tik žmogaus vienu mažiau.

Aš irgi norėjau apie tai parašyti, tik man buvo gėda. Galvojau, čia žmonės apie skausmą rašo, o aš dabar apie pinigus pradėsiu. Bet man pinigai dabar yra labai didelė baimė. Mūsų pensijos buvo dvi. Dabar viena. Namas senas. Vaistų reikia. Žiemą šildymas. Vaikai padeda, kiek gali, bet jie užsienyje turi savo šeimas. Ir aš labai nenoriu jiems sakyti, kad man neužtenka.

@ona68 Ona, kodėl nesakai?

Nes jie jau ir taip pergyvena dėl manęs. Skambina. Siūlo atvažiuoti. Sako parduoti namą ir važiuoti pas juos. O aš nenoriu parduoti namo. Čia visas mano gyvenimas. Čia vyras. Čia sodas, kurį abu sodinome. Čia vaikų kambariai. Man labai lengva iš šalies pasakyti: „Parduok.“ Bet ką tada aš dar prarasiu?

Šitas labai skaudus. Nes tada finansinis sprendimas nėra vien finansinis.

Taip. Jeigu parduočiau, gal būtų lengviau pinigais. Bet man atrodo, kad tada palaidočiau dar ir savo gyvenimą.Gal kvailai skamba.

Neskamba kvailai. Ir čia, man atrodo, labai svarbu neskubėti Onai spręsti, ar namą reikėtų parduoti. Galime padėti jai pamatyti įvairias galimybes, jeigu ji pati to norės, bet sprendimas dėl namų nėra vien skaičiavimas. Kartais po netekties daiktai, būstas, vieta ar kasdienė aplinka turi labai didelę emocinę reikšmę. Ona, Tau nereikia čia šiandien nuspręsti, ką darysi su namu.

Ačiū. Nes visi būtent ir klausia: „Tai ką dabar darysi su namu?“ O aš nežinau. Gal nieko. Bent kol kas.

Aš gal iš kitos pusės. Po buvusio vyro mirties finansiškai nukentėjau ne aš tiesiogiai, o vaikai. Jis mokėjo išlaikymą. Be to, jeigu reikėdavo kažko didesnio – kompiuterio mokyklai, stovyklos, dantų – prisidėdavo. Ir staiga to žmogaus nebėra. Aš pati uždirbu. Mes nebadaujame. Bet visa finansinė atsakomybė už du paauglius dabar mano.Ir man labai sunku vaikams pasakyti: „Šito dabar negalime.“ Nes jie jau neteko tėčio. Tada atrodo, kad po jo mirties aš dar ir atiminėju iš jų gyvenimą, kurį jie turėjo.

Taip. Aš turiu lygiai tą patį. Kai vaikui pasakai „ne“, nebegirdi vien paprasto „ne“. Galvoje iš karto: „Jam ir taip mirė tėtis.“

AŠ ŠITĄ DARAU NUOLAT. Sūnus norėjo naujo telefono. Senas dar veikia. Anksčiau turbūt būtume nupirkę. Dabar pasakiau, kad ne. Ir visą vakarą graužiausi. Ne dėl telefono. Atrodė: tėtis mirė, o dabar dar ir gyvenimas pasidarė blogesnis.

Bet mes juk negalime kompensuoti mirusio žmogaus daiktais. Aš sau šitą kartoju. Nors labai sunku.

Protu suprantu. Bet kai matau nusivylusį vaiką, protu ten mažai kas veikia.

Mano vaikai jau buvo suaugę, kai mirė sūnus, todėl šitos konkrečios patirties neturiu. Bet noriu paklausti — ar jūs kalbate su vaikais apie pasikeitusią finansinę situaciją? Ne apie kiekvieną sąskaitą.Tiesiog apie tai, kad dabar šeimos galimybės kitokios.

Aš ilgai nekalbėjau. Bandžiau padaryti, kad jie kuo mažiau pajustų.

Aš irgi. Ir turbūt padariau klaidą, nes vaikai matė, kad kažkas vyksta, tik nesuprato kas. Dukra kartą pasakė: „Mama, mes dabar neturim pinigų?“ Ir jos balse buvo toks siaubas, lyg rytoj mus išmes iš namų. Tada supratau, kad mano tylėjimas gal net baisesnis už paprastą paaiškinimą.

Čia tik atsargiai sustabdyčiau ties žodžiu „klaida“. Gal nevertinkime to taip griežtai. Po netekties labai daug sprendimų darome neturėdamos nei jėgų, nei patirties, nei aiškaus vaizdo, kas bus toliau. Dovilė dabar mato, kad tylėjimas dukrai sukėlė baimę. Tai jau informacija, iš kurios galima spręsti, kaip kalbėtis toliau.

Taip. „Klaida“ gal per stipriai. Tiesiog dabar daryčiau kitaip.

Pas mane truputį kitaip. Po mamos mirties pajamos nesumažėjo taip tiesiogiai. Bet aštuonerius metus daug ką buvau pritaikiusi jos priežiūrai. Dirbau iš namų. Atsisakydavau darbų, jeigu reikėdavo kažkur išvažiuoti. Negalėjau normaliai plėsti savo darbo. Po mamos mirties visi sako: „Na, dabar galėsi daugiau dirbti.“ Teoriškai taip. Bet aš negaliu per vieną dieną susikurti klientų, kurių aštuonerius metus neėmiau. Ir dar tas „dabar gali“ skamba lyg mamos mirtis būtų man atlaisvinusi darbo vietą. Man nuo to labai keista.

Taip. Kaip su tuo mano: „Dabar bent nebereikia derintis prie vyro darbo.“ Ačiū. Aš mieliau derinčiausi.

Būtent.

Man dar vienas dalykas labai sunkus — viskas, ko nemokėjau. Mano vyras tvarkė dalį sąskaitų. Ne todėl, kad aš nesugebėčiau. Tiesiog taip buvome pasidalinę. Ir staiga po laidotuvių sėdėjau su prisijungimais, sutartimis, draudimais. Net nežinojau, kur viskas padėta. Ir tada labai pykau ant jo. Miręs žmogus, o aš ant jo pykstu: „Kodėl tu man neparodei, kur kas yra?“

Aš irgi pykstu. Mano vyras visada sakydavo: „Nesuk galvos, aš sutvarkysiu.“ Dabar kiekvieną kartą, kai kažko nežinau, galvoju: va, ir sutvarkei. Ir paskui iš karto gėda 

Aš pasakysiu negražiau. Mano santykiai su vyru paskutiniais metais buvo sunkūs. Jis mirė prieš dvejus metus. Ir kai pradėjau tvarkyti jo reikalus, radau skolų, apie kurias nežinojau. Tada aš ne tik gedėjau. Aš buvau pasiutusi. Galvojau: tu numirei ir palikai man šitą? Ir buvo žmonių, kurie man sakė „Nekalbėk taip apie mirusį.“ O aš nežinau, kodėl mirtis turėtų panaikinti faktą, kad žmogus padarė dalykų, dėl kurių aš pykstu.

Šitas man sunkus. Aš savo vyrą labai mylėjau. Bet suprantu, ką sakai.

Aš irgi savąjį mylėjau. Tiesiog mūsų paskutiniai metai nebuvo geri. Ir jo skolos po mirties netapo mažiau skolomis.

Man atrodo, čia svarbu išlaikyti abu dalykus. Galima gedėti žmogaus ir kartu pykti dėl to, ką jis paliko neišspręsta. Mirtis neprivalo padaryti santykio tobulo. Ir kartu Renatos patirtis nėra Reginos santuokos patirtis. Nereikia nė vienos iš jų pritaikyti kitai.

Aš skaitau apie skolas ir man net baisu. Mes skolų neturėjome. Bet turiu kitą dalyką. Vaistai. Aš šito niekam nesakiau. Praeitą mėnesį vienų vaistų nepirkau iš karto. Atidėjau iki pensijos.

@ona68 Ona... Čia jau tikrai reikia vaikams pasakyti.

Žinojau, kad taip parašysit. 🙂

Oi. Vėl aš.

Ne, šį kartą nepykstu. Aš pati žinau. Tik man labai sunku. Aš visą gyvenimą vaikams padėjau. O dabar turiu pasakyti: „Man neužtenka vaistams.“ Aš negaliu to sakinio ištarti

@ona68 Ona, galiu ne patarti, o papasakoti, kas buvo man?

Taip.

Po vyro mirties irgi labai nenorėjau prašyti vaikų pagalbos. Ne dėl vaistų, bet buvo didesnis namo remontas. Vis tempiau. Galiausiai dukra pati sužinojo. Ir pasakė man: „Mama, kai Tu mums padėdavai, ar jauteisi mums našta?“ Pasakiau, kad ne. Ji atsakė: „Tai kodėl nusprendei, kad mes kitaip jaučiamės dėl Tavęs?“ ,Man tai nepadarė prašymo malonaus. Bet kažką manyje pakeitė.

Dabar verkiu. Nes mano dukra turbūt pasakytų kažką panašaus.

Gal. Bet aš nežinau, ką pasakytų Tavo dukra. Tik papasakojau, ką pasakė manoji.

Ir čia labai gražiai išlaikytas skirtumas tarp: „Tau reikia paprašyti vaikų“ ir „Štai kas nutiko man, kai aš atsidūriau panašioje vietoje.“ Ona pati spręs, ką su tuo daryti.

Aš šiandien dar nepažadu, kad paskambinsiu. Bet gal pirmą kartą apie tai rimtai pagalvosiu.

Aš vis grįžtu skaityti. Ir man dar vienas dalykas atėjo į galvą. Man labai gėda, kad kartais pinigų baimė būna stipresnė už gedulą. Būna diena, kai aš beveik neverkiu dėl vyro. Bet visą dieną nervinuosi dėl paskolos. Ir tada atrodo: kas su manimi negerai? Mano vyras mirė, o aš galvoju apie eurus.

Man irgi. Kartais labiau jaudinuosi dėl sugedusio boilerio negu apie vyrą. Bet turbūt todėl, kad vyrą aš negaliu sutaisyti. Boilerį bent teoriškai galima.

Va čia geras sakinys. Kai skausmas per didelis ir nevaldomas, sąskaita bent turi skaičių. Gali atsisėsti ir kažką daryti.

Taip. Slaugydama mamą irgi taip turėjau. Kai būdavo labai blogai, aš kartais pradėdavau tvarkyti spintelę. Ne todėl, kad spintelė svarbesnė už mamą. Tiesiog spintelę galėjau sutvarkyti.

Tada gal nėra taip baisu, kad aš kartais visą vakarą skaičiuoju?

Nebūtinai. Praktiniai dalykai po netekties nėra „žemesnio lygio“ negu jausmai. Jie yra to paties pasikeitusio gyvenimo dalis. Tik verta stebėti, ar skaičiavimas padeda susiorientuoti, ar jau tampa tuo, nuo ko pati nebegali atsitraukti ir vis labiau išsenki.

Pas mane turbūt būna ir viena, ir kita.

Aš dar noriu parašyti apie vaikus. Man labai ilgai atrodė, kad mano pareiga yra išlaikyti jiems tokį pat gyvenimo lygį kaip iki tėčio mirties. Dabar po truputį suprantu, kad gal aš užsikėliau neįmanomą užduotį. Jų gyvenimas jau pasikeitė. Ne todėl, kad aš blogai tvarkau pinigus. Jų tėtis mirė.

Aš negaliu padaryti, kad niekas po to nepasikeistų.

Šitas man skauda. Nes būtent to aš bandau. Padaryti, kad vaikams viskas būtų kaip anksčiau.

Aš irgi bandžiau. Gal todėl taip pavargau.

Bet kur riba? Nenoriu, kad vaikai dėl tėčio mirties turėtų atsisakyti visko.

Nežinau. Tikrai. Aš dabar bandau atskirti: ko jiems reikia, ko jie labai nori, ir ką aš perku tik todėl, kad pati jaučiu kaltę. Bet ne visada pavyksta.

ką aš perku tik todėl, kad pati jaučiu kaltę. Ouch. Čia apie mano telefoną.

Ir apie mano dukros kelionę.

Man atrodo, čia atsirado labai svarbus klausimas, kurio nebūtina šiandien išspręsti: Kada bandome patenkinti vaiko poreikį, o kada savo kaltę, kad negalime jam grąžinti ankstesnio gyvenimo? Tai sunkus skirtumas. Ir jis tikriausiai kiekvienoje šeimoje atrodys kitaip

Parašysiu, nes vakar pasakiau, kad pagalvosiu. Paskambinau dukrai. Neišdrįsau pasakyti „man neužtenka vaistams“. Pasakiau: „Man dabar su viena pensija sunkiau, negu galvojau.“ Ji tylėjo gal penkias sekundes. Aš jau norėjau sakyti, kad viskas gerai. Tada ji pasakė: „Mama, kodėl Tu man tik dabar tai sakai?“ Ir pradėjau verkti. Ji irgi. Susitarėme savaitgalį kartu pasižiūrėti mano išlaidas. Man vis dar labai gėda.

Bet kažkaip ir lengviau.

Labai džiaugiuosi. Ir dabar specialiai nesakysiu „sakiau gi“. 😄

😄 Jau mokaisi.

@ona68 Ona, man labai gera skaityti ne todėl, kad dabar problema išspręsta. O todėl, kad Tu jau ne viena ją neši.

Taip. Va šitas.  Pencija nepadidėjo. Bet aš dabar nebe viena su ta baime.

Man atrodo, čia gal ir visa šitos temos esmė. Mes nei viena kitai būsto paskolos nesumokėsime. Bet bent nebereikia apsimesti, kad po žmogaus mirties skauda tik širdį. Kartais skauda ir tada, kai banko programėlę atsidarai.

Arba kai vaikas paprašo pinigų.

Arba kai vaistinėje skaičiuoji, ką pirkti pirmiau.

Arba kai randi skolą, apie kurią nieko nežinojai.

Arba kai visi sako „dabar galėsi daugiau dirbti“, o Tu dar net nežinai, kas esi be žmogaus, kuriuo tiek metų rūpinaisi.

Man atrodo, ši tema labai aiškiai parodė vieną dalyką: finansinė ir buitinė netekties pusė nėra atskira nuo gedulo. Kai miršta žmogus, kartais kartu išnyksta pajamos, darbo pasidalijimas, finansinis saugumas, žmogus, su kuriuo buvo priimami sprendimai, ir visas iki tol veikęs šeimos modelis. Todėl čia galima kalbėti ir apie sąskaitas. Ir apie paskolas. Ir apie pensiją. Ir apie pyktį. Ir apie gėdą prašyti pagalbos.

Tai irgi yra gyvenimas po netekties.

Ačiū visoms. Kai vakar parašiau temą, galvojau, kad skambėsiu labai materialistiškai. Dabar nebeatrodo. Aš jo ilgiuosi. Ir tuo pačiu turiu išmokti išlaikyti mūsų gyvenimą be jo pajamų. Abu dalykai yra tiesa. Ir gal man pagaliau nereikia gėdytis antrojo vien todėl, kad pirmasis atrodo „kilnesnis“.