FORUMAI
Sveikos...
Labai sunku apie tai rašyti. Turbūt todėl, kad bijau būti nesuprasta. Su vyru gyvename kartu jau dvidešimt metų.
Jis geras žmogus. Rūpinasi šeima. Padeda namuose. Niekada neskriaudė.
Bet jau labai seniai nebesijaučiu mylima. Ir kalbu ne apie seksą.
Man trūksta apkabinimo. Trūksta, kad jis pats prieitų. Paklaustų, kaip praėjo mano diena. Pasakytų, kad pasiilgo.
Kartais atrodo, kad mes tapome labai gerais partneriais... Tik nebe vyru ir žmona.
O blogiausia, kad net nežinau, kaip jam tai pasakyti. Bijau, kad jis pagalvos, jog prisigalvoju problemų.
Ar dar kam nors taip yra?
Labas. ❤️
Ačiū, kad išdrįsai parašyti apie tai, apie ką dažnai būna sunku kalbėti net su artimiausiu žmogumi.
Labai svarbu, kad pati parašei – kalbi ne apie seksą. Dažnai po žodžiais „trūksta artumo“ slepiasi visai kas kita: noras būti pastebėtai, išgirstai, apkabintai, svarbiai.
Tai labai žmogiškas poreikis, ir vien todėl, kad iš šalies jūsų šeima atrodo graži, jis netampa mažiau svarbus.
Tikiuosi, kad atsiras moterų, kurios pasidalins savo patirtimi. Kartais išgirdus kitų istorijas tampa lengviau suprasti ir savąją.
O jei pajusi, kad norisi apie tai pasikalbėti ramiau, parašyk mums asmeniškai. Kartais vienas nuoširdus pokalbis padeda garsiai įvardyti tai, ką ilgai nešiojomės tik širdyje. O jei vėliau nuspręsi prisijungti prie mūsų emocinės savipagalbos grupės, ten sutiksi moterų, kurios labai gerai supranta, ką reiškia ilgėtis artumo. ❤️