FORUMAI
Net nežinau, kodėl rašau. Gal todėl, kad nebeturiu su kuo apie tai pasikalbėti.
Su vyru gyvename kartu jau beveik 14 metų. Turime du vaikus. Nesipykstame, nesimušame, nei vienas negeria, nėra ir jokių neištikimybių.
Bet jau seniai atrodo, kad mes tiesiog gyvename vienuose namuose.
Ryte darbas, vakare vaikai, buitis, televizorius ir miegas. Kartais pagaunu save galvojančią, kad kelias dienas normaliai net nebuvome pasikalbėję.
Aš net nebežinau, kada paskutinį kartą jis mane apkabino pats. Kada paklausė, kaip aš jaučiuosi.
Blogiausia, kad iš šalies viskas atrodo gerai. Net gėda kam nors pasakyti, nes visi turbūt pasakytų: „Ko tau dar trūksta?“
O man viduje kažkaip labai tuščia.
Ar kam nors yra buvę panašiai? Ar įmanoma po tiek metų vėl tapti ne tik tėvais ir kambariokais, bet ir vyru su žmona? Ar čia jau ženklas, kad kažkas baigėsi?
Labas. ❤️
Ačiū, kad ryžaisi parašyti. Kartais garsiai įvardyti tai, kas vyksta širdyje, yra daug sunkiau nei atrodo.
Iš tavo žinutės labai jaučiasi ne pyktis vyrui, o vienišumas. Ir tai gali būti labai sunkus jausmas, net jeigu iš šalies atrodo, kad šeimoje viskas tvarkoje.
Neskubėk priimti didelių sprendimų vien todėl, kad dabar skauda. Bet ir nenumok ranka į savo jausmus. Jie nėra mažiau svarbūs vien todėl, kad tavo situacija nėra panaši į kitų.
Tikiuosi, kad čia atsiras moterų, kurios yra išgyvenusios kažką panašaus ir pasidalins savo patirtimi. Kartais vien suvokimas, kad nesi viena, padeda šiek tiek lengviau kvėpuoti. 🌿
Jeigu pajusi, kad norisi apie tai pasikalbėti ramiau ir plačiau, visada gali parašyti mums asmeninę žinutę. Kartais pirmasis pokalbis padeda susidėlioti mintis ir suprasti, ko iš tiesų ieškai. O jeigu nuspręsi, kad tau būtų gera būti tarp moterų, kurios išgyvena panašius jausmus, mielai pakviesime tave prisijungti prie mūsų emocinės savipagalbos grupės. Tu neprivalėsi nieko pasakoti daugiau, nei pati būsi pasirengusi. ❤️
Labai supratau tavo įrašą.
Pas mus buvo beveik tas pats. Nebuvo nei barnių, nei išdavysčių. Tik du žmonės, kurie kažkur pametė vienas kitą.
Mes labai ilgai apsimetinėjome, kad viskas gerai. O paskui vieną dieną supratome, kad net nebežinome, apie ką kalbėtis.
Nenoriu tavęs gąsdinti, bet mūsų atveju kuo ilgiau tylėjome, tuo sunkiau buvo viską atkurti.
O ar esi jam visa tai pasakiusi? Ne užuominomis, ne tarp kitko, o ramiai atsisėdusi ir pasakiusi: „Aš jaučiuosi labai vieniša.“
Kartais vyrai tikrai nesupranta, kas vyksta. Mes galvojame, kad jie mato tą patį, ką matome mes, bet nebūtinai taip yra.
@sigita Aš tavo vietoje dar neskubėčiau galvoti apie skyrybas.
Jeigu nėra smurto, nėra priklausomybių, nėra neištikimybės, man atrodo, kad dar tikrai verta pabandyti ieškoti pagalbos.
Mes su vyru prieš trejus metus lankėmės pas šeimos psichologę. Iš pradžių abu galvojome, kad tai nesąmonė. Bet būtent ten pirmą kartą normaliai išgirdome vienas kitą.
Ne visiems tai padeda, bet mums buvo labai naudinga.
@sigita Gal nuskambės nepopuliariai, bet aš tavo vietoje pirmiausia pagalvočiau, ką turi.
Mano vyras mane paliko dėl kitos moters po dvidešimties metų santuokos.
Patikėk, labai skauda, kai žmogus tavęs nebenori.
Jei tavo vyras ištikimas, rūpinasi šeima ir nėra blogas žmogus, gal dar verta labiau pakovoti už tai, ką turite.
Kartais mes suprantame, kiek daug turėjome, tik tada, kai prarandame.
@jolanta Ačiū, Jolanta, kad pasidalinai savo patirtimi. 💚
Tikrai tiesa, kad po skaudžių išgyvenimų žmogaus požiūris į santykius gali labai pasikeisti. Tavo istorija primena, kaip svarbu branginti tai, ką turime.
Kartu norėčiau švelniai pridurti ir kitą mintį – kiekvieno žmogaus skausmas yra tikras, net jeigu jo aplinkybės skiriasi. Viena moteris išgyvena neištikimybę, kita – ilgus vienatvės metus šalia mylimo žmogaus. Abi gali jaustis labai vienišos.
Gal pabandykime šioje grupėje ne lyginti, kieno skausmas didesnis, o padėti viena kitai jį suprasti. ❤️
O temos autorei norėčiau priminti – jeigu jausi, kad vien skaityti komentarų nebepakanka, parašyk mums. Kartais saugiame pokalbyje lengviau išgirsti pačią save. Jei vėliau nuspręsi, kad tau būtų prasminga prisijungti prie savipagalbos grupės, būsime šalia ir padėsime žengti tą pirmą žingsnį.