FORUMAI

Pranešimai
Išvalyti viską

Jis geras vyras. Bet aš jo nebemyliu

15 Įrašai
6 Vartotojai
0 Reakcijos
111 Peržiūros
Temos pradžia   [#20]

Man net gėda tai rašyti, nes perskaičius kai kurias istorijas atrodo, kad neturiu teisės skųstis. Mano vyras geras. Tikrai. Negeria, nesmurtauja, manęs nekontroliuoja, turi gerą darbą, rūpinasi manimi. Mes net normaliai sutariame. Bet aš jo nebenoriu. Net nežinau, kaip kitaip pasakyti. Kai jis išvažiuoja kelioms dienoms, man jo netrūksta. Kai vakare apkabina, kartais pagaunu save laukiančią, kada paleis. Kito vyro nėra. Dabar jis pradėjo kalbėti apie vaiką. Ir tada mane apėmė tikra panika. Nes supratau, kad negaliu gimdyti vaiko žmogui tikėdamasi, kad gal tada vėl jį pamilsiu. Bet kaip pasakyti geram žmogui: „Tu nieko blogo nepadarei. Aš tiesiog nebenoriu būti tavo žmona“? Ar kas nors buvote tokioje situacijoje?


   
AtsakytiCitata

 

@paulina27 Paulina, skaitau ir atrodo, kad kai kurias vietas galėjau parašyti aš. Tik mano situacijoje dar yra kitas žmogus. Ir dėl to man gal net lengviau save apkaltinti. Galiu pasakyti: va, Karolina, prisidirbai, susižavėjai kitu ir dabar griauni santuoką. O tu net šito „pasiteisinimo“ neturi. Aš kartais galvoju, kad mums labai reikia, jog vyras būtų padaręs kažką blogo. Tada galėtume išeiti nejausdamos, kad pačios esame blogos.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Taip. Net baisu prisipažinti, bet aš kartais beveik laukiu, kad jis padarytų ką nors blogo. Susipyktume rimtai. Jis ką nors pasakytų. Gal atsirastų kita. Ir tada turėčiau priežastį. Kai pati tai perskaitau, skamba siaubingai.


   
AtsakytiCitata

 

@paulina27 Paulina, parašysiu iš visiškai kitos pusės. Mano vyras davė man tų „priežasčių“ daugiau, negu norėčiau. Buvo neištikimybės. Buvo melas. Ir žinai ką? Sprendimas nuo to nepasidarė paprastas. Aš labai ilgai galvojau: jeigu dar kartą pagausiu – tada tikrai išeisiu. Pagavau. Neišėjau. Todėl nežinau, ar verta laukti nusikaltimo, kuris išduos leidimą skirtis. Man toks leidimas kažkaip neatėjo.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

@rasa51 Rasa, šitas labai pataikė. „Leidimas skirtis.“ Turbūt būtent jo ir laukiu.


   
AtsakytiCitata

 

@paulina27 Paulina, aš irgi ties šita vieta sustojau. Ir kažkaip net liūdna pasidarė skaitant, kiek daug energijos dabar skiri tam, kad surastum žmogų, kuris tau pasakytų: „Taip, tavo priežastis pakankamai rimta.“ Aš tau tokio leidimo nenoriu išduoti. Bet nenoriu ir sakyti „skirkis, jeigu nebemyli“. Man atrodo, kad čia daug svarbesnis klausimas, kurį pati jau palietei: kas vyksta su tavimi, kai vyras kalba apie vaiką? Tu parašei ne „suabejojau“. Parašei: „mane apėmė tikra panika“. Gal galėtum truputį pabūti būtent prie tos vietos? Ne prie klausimo „ar jau galima skirtis“, o prie klausimo – ko aš taip išsigandau?


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Kad nebebus kelio atgal. Dabar dar galiu kažkaip plaukti. Jeigu atsirastų vaikas, jau būtų šeima tikrąja to žodžio prasme. Žinau, kaip kvailai skamba.


   
AtsakytiCitata

 

Man visai nekvailai. Aš turiu du vaikus. Ir dėl to noriu labai atsargiai pasakyti vieną dalyką – ne patarti tau, o tik iš savo gyvenimo. Vaikas neatsako į klausimą, ar jūs pora. Pas mus kaip tik ilgus metus buvo labai lengva to klausimo neklausti, nes visada buvo ką veikti. Darželis. Temperatūra. Būreliai. Atostogos. Mes tapome labai gera komanda. Ir tik dabar suprantu, kad kažkur pakeliui nustojome būti vyru ir žmona.


   
AtsakytiCitata

 

Aš čia jaunesnė už jus visas turbūt :)) Bet man užkliuvo Paulinos sakinys, kad „tada būtų šeima tikrąja prasme“. O dabar jūs kas? Aš irgi vaikų neturiu, bet jeigu mano vyras pasakytų, kad mes dėl to dar ne šeima, turbūt supykčiau .


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Teisingai pasakei. Net pati nepastebėjau. Mes šeima. Turbūt norėjau pasakyti, kad atsirastų žmogus, kurio mūsų sprendimai paliestų daug labiau negu dabar.


   
AtsakytiCitata

 

Man labai patiko, kad Miglė tą pagavo, o Paulina nepuolė gintis. Va čia, man atrodo, ir atsiranda tai, dėl ko verta kalbėtis kartu. Kartais kita moteris išgirsta vieną mūsų sakinį, kurio pačios nebegirdime. Ir Paulina, dar viena mintis man neduoda ramybės. Tu labai daug kalbi apie tai, kiek skaudės vyrui. Bet beveik nieko – apie tai, kaip dabar yra tau pačiai gyventi šitoje santuokoje. Ne kaip būtų po skyrybų. Kaip yra dabar.


   
AtsakytiCitata

Temos pradžia  

Tuščia. Va šito žodžio nenorėjau rašyti. Bet tuščia. Ir kai jis būna geras man, dar blogiau, nes tada jaučiu kaltę, kad nejaučiu to, ką turėčiau jausti.


   
AtsakytiCitata

 

Šitas „turėčiau jausti“ yra sunkus žodis. Aš dvidešimt metų gyvenau su daug „turėčiau“.


   
AtsakytiCitata

 

Aš irgi. Ir Paulina, keista, bet tavo istorija man padėjo pamatyti savo. Gal tas kitas vyras nėra mano pagrindinė problema. Gal jis tik padarė problemą matomą.


   
AtsakytiCitata

 

Matau, kad šitas pokalbis jau nuėjo daug toliau už Paulinos pradinį klausimą. Ir gal gerai. Paulina pradėjo nuo „ar turiu pakankamą priežastį skirtis“, o dabar girdžiu bent tris visai kitus klausimus: Ar galima pripažinti, kad meilė pasikeitė, nekaltinant kito žmogaus? Ar vaikas išspręstų abejonę, ar tik padarytų ją dar sudėtingesnę? Ir gal pats skaudžiausias: kaip ilgai galima gyventi pagal tai, ką „turėčiau jausti“, jeigu viduje jaučiu ką kita? Paulina, nereikia šiandien į nė vieną atsakyti. Bet labai džiaugiuosi, kad parašei tą vieną žodį – „tuščia“. Man atrodo, nuo jo šitas pokalbis pirmą kartą tapo ne apie leidimą skirtis, o apie tave.


   
AtsakytiCitata

Dalintis: