FORUMAI
Nežinau, kaip apie tai parašyti nepadarant iš savo vyro monstro. Esame kartu 25 metus. Prieš tris mėnesius jis buvo išgėręs. Susipykome. Jis mane pastūmė į sieną ir trenkė per veidą. Pirmą kartą gyvenime. Kitą rytą verkė ir atsiprašinėjo. Nuo tos dienos nė karto negėrė. Pats susirado pagalbą. Tikrai matau, kad stengiasi. Ir vis tiek galvoju apie skyrybas. Jis manęs klausia: „Ką dar turiu padaryti?“ Nežinau. Nes problema dabar net ne tai, kad galvoju, jog jis vėl trenks. Problema ta, kad kai jis garsiau uždaro duris, aš krūpteliu. Kai supyksta dėl kažko kito ir pakelia balsą, man pasidaro baisu. Ar galima po tokio dalyko vėl pradėti pasitikėti žmogumi? Ir jeigu jis iš tikrųjų pasikeitė, ar būtų nesąžininga vis tiek išeiti?
@nijole48 Nijole, pas mane nebuvo smūgio. Bet labai pažįstamas tas „dabar tikrai“. Maniškis po kiekvieno rimtesnio užgėrimo irgi pasikeičia. Ir nevaidina. Aš tikrai matau, kad tuo metu jis pats tiki, kad daugiau taip nebus. Aš tik jau nebežinau, kiek laiko turi trukti „dabar“, kad pradėčiau juo tikėti.
O aš perskaičiau apie tai, kad krūpteli nuo durų, ir man pasidarė nejauku. Mano vyras nėra trenkęs. Bet aš irgi kartais iš balso suprantu, kada geriau patylėti. Vis sakau sau, kad čia ne smurtas. Dabar net nežinau.
@justina33 Justina, nenoriu tavęs gąsdinti. Pas mus iki to vakaro irgi nebuvo. Bet nenoriu pasakyti, kad jeigu vyras pakelia balsą, tai būtinai kažkada trenks. Čia turbūt būtų neteisinga.
Nijole, ačiū už šitą sakinį. Tikrai svarbu nekurti pranašysčių apie kitos moters gyvenimą. Bet aš noriu pasakyti ir kitą dalyką. Skaitau tavo pirmą įrašą ir man nuoširdžiai neramu. Ne todėl, kad žinau, kas bus toliau. Nežinau. Neramu todėl, kad fizinis smurtas jau įvyko, o tavo kūnas, panašu, tą labai gerai prisimena – tu pati rašai, kad krūpteli. Noriu tavęs paklausti labai paprastai. Ar šiandien namuose jautiesi saugi ?
@aurima Šiandien – taip. Tikrai. Jis dabar visai negeria. Ir nėra agresyvus.
@nijole48 Gerai. Man buvo svarbu tai išgirsti. Ir dar paklausiu – jeigu kada nors pasijustum nesaugi, ar turi žmogų ar vietą, kur galėtum nueiti? Čia ne todėl, kad sakau, jog taip būtinai atsitiks. Tiesiog man ramiau būtų žinoti, kad tu pati žinai, kur galėtum kreiptis, jeigu situacija pasikeistų.
@aurima Taip. Sesuo gyvena už penkių kilometrų. Ji žino, kas atsitiko.
Nijole, aš jau esu skyrybų procese, nors mano istorija visai kita. Bet vienas tavo klausimas labai pažįstamas: „ar būtų nesąžininga išeiti?“ Aš ilgai galvojau, kad jeigu kitas žmogus stengiasi, tada aš kažkaip privalau atsakyti tuo pačiu. Dabar nebežinau. Pastangos yra svarbios. Bet juk negali sau įsakyti vėl jaustis saugiai.
Būtent. Jis dabar daro viską „teisingai“. Ir dėl to aš jaučiuosi dar kaltesnė. Jeigu jis toliau gertų ir elgtųsi baisiai, man būtų paprasčiau.
Labai suprantu. Kai maniškis blaivus ir geras su vaikais, aš pati pradedu galvoti, kad gal viską išpūčiau. Tada ateina kitas kartas.
Aš dabar skaitau jus abi ir man darosi kažkaip neramu dėl savęs. Nes pas mus nėra tokių „kartų“. Pas mus tiesiog visą laiką reikia žiūrėti, kokia jo nuotaika.
@justina33 Justina, matau tavo sakinį. Ir nenoriu jo praleisti. Bet kartu nenorėčiau dabar Nijolės temos nepastebimai paversti tavo istorija. Gal susitarkime taip: jeigu gali, parašyk atskirą temą apie tą „reikia žiūrėti, kokia jo nuotaika“. Aš tikrai ateisiu. Nes man rūpi, ką tuo sakiniu pasakei.
Gerai. Parašysiu.
Aurima, galiu dar vieną dalyką? Man kartais atrodo, kad jeigu išsiskirsiu dabar, tai reikš, kad netikiu, jog žmonės gali pasikeisti.
Gerai. Man svarbu buvo tai išgirsti. Ir tada gal norėčiau grįžti prie to, ką pati parašei pradžioje. Tu sakai, kad dabar nebegalvoji, jog jis būtinai vėl trenks. Bet kai garsiau uždaromos durys – krūpteli. Kai jis pakelia balsą – išsigąsti. Man atrodo, čia yra labai skaudi vieta. Gal protas jau mato dabartinį žmogų, kuris stengiasi ir keičiasi, o kažkas tavo viduje vis dar gyvena tame vakare. Nežinau, ar taip yra – tik bandau suprasti iš tavo žodžių.
Taip.
Turbūt būtent taip. Ir dėl to kartais net pykstu ant savęs. Nes jis dabar nieko blogo nedaro, o aš vis tiek reaguoju.
Nijole, o va čia man labai norisi tave truputį sustabdyti ties žodžiais „pykstu ant savęs“. Tu nepasirinkai krūptelėti. Ir man atrodo, kad dabar tau visai nebūtina skubiai nuspręsti, ar jau gali juo pasitikėti taip, kaip anksčiau. Gal pirmiau galima tiesiog pripažinti: atsitiko tai, po ko mano saugumo jausmas pasikeitė. O kiek laiko ir ko reikės, kad jis sugrįžtų – jeigu sugrįš – šiandien dar neprivalai žinoti.